Dienoraščiai, laiškai, asmeniniai užrašai, kelionių aprašymai ir kiti ego-dokumentai yra tokie pat svarbūs istorijai ir ją kūrusioms asmenybėms pažinti, kaip ir archyviniai dokumentai, oficialūs raštai ar įstatymų ir nutarimų rinkiniai.

Nuo Žano Žako Ruso „Išpažinties“ Europoje išpopuliarėjo memuarinis žanras, o XIX a. antroje pusėje parašytas devynių tomų brolių Edmono ir Žiulio de Gonkūrų „Dienoraštis“ pateikia mums unikalią informaciją apie Prancūzijos (ir ypač Paryžiaus) visuomenės kultūrinį gyvenimą su pikantiškomis detalėmis.

Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę Lietuvoje atskleidžia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštis“, o vokiečių okupacijai ir lietuvių visuomenininkų veiklai Vilniuje pažinti ypač vertingas diplomato Petro Klimo „Dienoraštis“ iš kurio aiškėja, kad Antanas Smetona, o ne Jonas Basanavičius buvo pagrindinis politikas Vilniuje gynęs lietuvių interesus. Kol Vilniaus valdžia niekaip neranda vietos Smetonos paminklui, Palanga pastatė paminklą prezidentui, kuris Palangoje mokėsi ir poilsiavo bei dirbo Klaipėdos ir Palangos įjungimo į Lietuvą naudai.

Yra išlikęs ir publikuotas Klaipėdos operacijos vadovo Jono Budrio-Polovinsko dienynas apie sudėtingus įvykius 1925 metais, kuomet jis buvo Klaipėdos krašto gubernatoriumi.

Ego-dokumentų leidybos žanras Lietuvoje vis labiau populiarėja. Šiuo metu tęsiama žymaus Lietuvos teisininko Mykolo Riomerio dienoraščių leidyba. Mykolas Riomeris ne kartą keliavo į Klaipėdą (iš Rumpiškės aerodromo jis pirmą kartą skrido į Kenigsbergą), ypač mėgo poilsiauti prie Baltijos jūros Juodkrantėje ir paliko įžvalgius pastebėjimus apie politinius įvykius susijusius su Klaipėdos kraštu tiek 1923, tiek 1939 metais.

2022 metais Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Nepriklausomybės akto signataro ir diplomato, Lietuvos pasiuntinio Italijoje, Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje bei Šveicarijoje Jurgio Šaulio dienoraštį, pavadintą „Dienynu”.

„Žmogus esi liudininku daugybės atsitikimų, kurie reikia būtinai žymėti, kad nepranyktų istorijai”, – 1915 metų 8 dieną neseniai vokiečių užimtame Vilniuje įrašė Jurgis Šaulys, kurio gyvenimas yra glaudžiai susijęs su Mažosios Lietuvos (Tilžės ir jos apylinkių, Klaipėdos) ir
žemaitiškos Vakarų Lietuvos dalies istorija.

Jurgis Šaulys gimė 1879 metų gegužės 5 dieną dabartiniame Klaipėdos rajone – Balsėnų kaime. 1887–1888 metais Jurgis Šaulys mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, o vėliau mokslus tęsdamas Palangos progimnazijoje (kaip ir kiti du signatarai Antanas Smetona ir Steponas Kairys bei vienas Lietuvos jūrininkų sąjungos steigėjų Stanislovas Kuizinas), įsitraukė į tautinę lietuvišką veiklą ir dalyvavo slapto lietuvių moksleivių būrelio veikloje bei platino laikraščius „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Aušra“.

Gyvendamas Tilžėje 1903 metais jis jau redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“ ir ten, kaip pats rašo, „neturėdamas su kuo išsipasakoti“ pradėjo rašyti dienoraštį.

Nuo 1923 m. rudens iki 1925 metų kovo mėnesio jis dvejus metus Klaipėdoje organizavo laikraščių „Klaipėdos žinios“, „Lietuvos keleivis“, „Memeler Zeitung“ leidybą.  Padėtis Klaipėdoje buvo sudėtinga, vokiečių įtaka išliko, o palankiau nusiteikusius vietos gyventojus reikėjo orientuoti į Lietuvos pusę. Deja, dėl šeimyninių aplinkybių ir intrigų susijusių su Klaipėdos uosto veikla (Klaipėdos verslas kentėjo dėl nutrūkusio medienos tranzito Nemunu, o įtempta Lietuvos ir Lenkijos santykių eiga neleido šio tranzito atnaujinti) 1923-1925 metais dienoraščio rašymas nutrūko, tad ir apie Klaipėdos reikalus informacijos neturime.

Klaipėdos krašto gubernatoriaus Jono Budrio–Polovinsko teigimu, 1925 metų pradžioje „laikraščių „Memeler Zeitung“, „Keleivis“, Wochenschau“ reikalas nesureguliuotas ir todėl gali prieiti prie finansinės katastrofos.

1927 metų pradžioje Jurgis Šaulys pavadavo susirgusį Klaipėdos krašto gubernatorių Karolį Žalkauską ir susidūrė su Klaipėdos magistrato pasipriešinimu įtraukti į rinkimų sąrašus Lietuvos piliečius, ne Klaipėdos krašto gyventojus ir Lietuvos kareivius.

1931 metais beveik visą liepą ir rugpjūtį Jurgis Šaulys praleido Lietuvos pajūryje – Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, kurioje įkopė į 60 metrų Didžiosios kopos viršūnę (dabar nebepavyktų): „Lipimas gana sunkus: smėlis slysta vis po kojomis. Užlipus betgi reginys labai puikus: vien smėlis, plikas smėlis- tikra Sachara! <…> Grįžę Nidon, nuėjome su p. p. Rimaševskiais į geriausią „Bodės“ viešbutį, kur ant verandos su reginiu į marias pasistiprinome, kas kiek išmanydamas. Kad Palanga bent ką panašaus į tokį viešbutį turėtų!”.

Sudėtingu Lietuvos ir Vokietijos santykių dėl įvykių Klaipėdos krašte laikotapiu Jurgis Šaulys buvo Lietuvos ambasadoriumi Berlyne. 1933 m. vasario 8 dienos įrašas „Dienyne”: „8.20 val. Pietūs pas Prezidentą p. von Hindenburgą. Diplomatinis korpusas, Užsienio reikalų ministerijos ir Prezidento atstovai. Buvo ir Hitleris. 11 val. Išsiskirstėme.”

Dar Jurgis Šaulys Varšuvoje išgyveno vokiečių pradėtą antpuolį Antrojo pasaulinio karo pradžioje o, būdamas Šveicarijoje, išvengė sovietų okupacijos ir mirė 1948 metais taip ir nebepamatęs tėvynės.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, diplomato Jurgio Šaulio dienoraščio sutiktuvės Klaipėdoje vyks kovo 17 d., penktadienį, 17 val., Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2).