1950-ųjų vasarą Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas (VK) priėmė sprendimus, kurie kardinaliai pakeitė miesto veidą.

Apie šiuos ir kitus su gyvenamuoju fondu susijusius tuometinės uostamiesčio valdžios veiksmus ir pasakos dar vienas ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinys.

Statant namus tarp Liepų gatvės ir dabartinės Mažvydo alėjos buvo griaunami ir per karą nenukentėję aplinkiniai mažaaukščiai statiniai. Taip nutiko su Montės g. 2, 4, 6, 8 – Vykdomasis komitetas leido juos griauti, nes jie esą trukdė rekonstruoti kvartalus ir įrengti statybos aikšteles. „Taip dar 1949 m. atrodė viena centrinės miesto magistralės – Montės gatvės – dalis. Štai kokį palikimą mums paliko kapitalistinė Klaipėda. Vieno ir dviejų aukštų žemi namukai be jokių patogumų glaudėsi siaurose gatvelėse, kur vos prasilenkdavo dvi mašinos. Montės gatvėje, kaip ir daugelyje kitų, nebuvo nė vieno medelio. Užkampis. . . Taip ir norėjosi parašyti po šia nuotrauka, vaizduojančia senosios Klaipėdos kampelį”, – 1957-aisiais rašė „Tarybinės Klaipėdos“ korespondentas Samuilas Borikas. V. Krivano („Tarybinė Klaipėda”) nuotr.

Dar buvo ir bešeimininkių namų

1950-ųjų gegužės pabaigoje VK konstatavo, kad mieste vis dar buvo keletas bešeimininkių namų, kurių buvę šeimininkai „vis dar nepareiškė” teisių į tokį savo turtą. Konstatavus, kad jau yra praėjęs tam numatytas trejų metų senaties terminas, VK nusprendė vietiniam gyvenamajam fondui priskirti keturis tokius namus.

Didžiausias iš jų – 238 kv. m naudingo ploto – buvo Puodžių g. 3-iasis namas. Toks pat likimas ištiko ir du 72 kv. m. naudingo ploto namus Aguonų (dabar – Daržų) g. 6/6A ir Montės (dabar Herkaus Manto) g. 39. Paskutinis iš minėtų, buvusių šeimininkų nesulaukusių namų – M. Melnikaitės (dabar – S. Šimkaus) g. 42, kurio naudingas plotas siekė 85 kv. m.

Kitas tos pačios dienos VK sprendimas rodė, kad tai, jog pastatai tuo metu turėjo savininkus, dar nereiškė, kad jie neatrodo kaip bešeimininkiai. Miesto valdžia konstatavo, kad Upių uostas nevykdė nei einamojo nei kapitalinio remonto jam perduotuose namuose Sukilėlių g. 4, 5 ir 6, Žirgų (vėliau įtraukta į Daržų) g. 9, Pylimo (išliko tik trys fragmentai kvartale tarp Taikos prospekto ir Sausio 15-osios gatvių) g. 15, Mažoji g. 3, Didžioji Vandens g. 21.

Dėl tokios padėties minėtojo uosto viršininkui drg. Kajmovui buvo pareikštas įspėjimas ir nurodyta per du mėnesius suremontuoti visus į šios organizacijos fondą miesto perduotus namus.

Kartu sprendime buvo nurodyta, kad Upių uostas buvo apleidęs ir savo sandėlius. VK perspėjo, jog tuo atveju, jei ir šie objektai nebus suremontuoti per du mėnesius, jis kreipsis į LTSR ministrų tarybą, kad pastaroji išimtų tokius statinius iš uosto balanso.

Dar po mėnesio VK priėmė sprendimą, liudijusį, kad bešeimininkių namų, į kuriuos irgi vis dar nebuvo pareiškę savo teisių buvę savininkai, tuo metu buvo ir Giruliuose. Motyvuojant tuo pačiu trejų metų senaties terminu vietiniam gyvenamajam fondui iš viso buvo priskirtas 21 namas. Septyni iš jų stovėjo tuomet ten buvusioje Palangos gatvėje, šeši – Geležinkelio (dabar – Turistų), o likusieji – tuomet bevardėje gatvėje.

Dauguma šių namų buvo gana dideli. Vieno iš stovėjusiųjų bevardėje gatvėje naudingas plotas siekė beveik 1100 kv. m., keturių viršijo 400 kv. m., dar keturių buvo didesnis nei 300 kv. m. Tik du namai buvo visai mažyčiai – Geležinkelio g. 15 naudingas plotas siekė 52 kv. m., o kito, stovėjusio bevardėje gatvėje – tik beveik 39 kv. m.

Perdavė ištisus kvartalus

Liepos 25 d. VK pareiškė, kad „miesto atstatymas vykdomas nepatenkinamais tempais” ir vis dar yra „daug sugriautų, tuščiai stovinčių, užstatymui skirtų kvartalų”, o kai kurios organizacijos „užėmė neteisingą poziciją miesto atstatymo atžvilgiu”.

„Laivų remonto gamykla stato individualius ir daugiabučius namus pietinėje miesto dalyje, nutolusioje reikšmingu atstumu nuo gamyklos, o „Baltijos” laivų statykla numato pradėti statyti specialią gyvenvietę palei Kretingos plentą, 3,5 km atstumu nuo gamyklos, paliekant miestą sugriautą”, – rašoma šiame VK sprendime.

Tad miesto valdžia nusprendė pasiūlyti Baltijos laivų statyklai atsisakyti tokių planų ir perdavė įmonei kvartalą tarp M. Melnikaitės, Mažvydo (dabartinės alėjos), Montės ir Vytauto gatvių, kvartalą tarp Montės, Mažvydo, Smilties (vėliau įtraukta į Šaulių g.) ir Vytauto gatvių, dalį kvartalo tarp Mažosios Smilties, Kiemų (vėliau tapo Mažvydo alėjos dalimi), Žaliosios (dabar – J. Karoso) gatvių iki tuometinės S. Daukanto gatvėje buvusios pirties, sklypus Mažvydo gatvėje nuo tuometinių vaikų namų (dabar – buvusios „Vakarų ekspreso“ redakcijos pastatas) iki Ligoninės gatvės bei kai kuriuos sklypus šioje gatvėje. Taip pat buvo perduotos teritorijos prie Tarybų (dabar – Atgimimo) aikštės tarp Laivogatvio (dab. Danės g.) ir M. Gorkio (dabar – Liepų) g.

Miesto gyvenamojo fondo valdybai buvo nurodyta iki 1951 m. pradžios iškeldinti visus gyventojus iš nugriauti numatytų namų Montės g. 4 ir 8, o iškeldinimo iš likusių tokio pat likimo šioje teritorijoje buvusių namų terminus nurodyta derinti su „Baltijos” laivų statykla.

Kairėje – karą išgyvenę, tačiau sovietinių užmojų neatlaikę senosios Klaipėdos namai. Nuotrauka is ok.ru

Jūrų prekybos uostui buvo nurodyta iki 1951-ųjų pradžios atlaisvinti M. Melnikaitės gatvėje buvusius medinį baraką, naudotą kaip stalių cechą, džiovyklą ir vieną gyvenamąjį namą.

Šiuo sprendimu buvo kreiptasi ir SSRS Ryšių ministeriją, kad ji perduotų Ryšių kontorai priklausiusį Laivogatvyje buvusį garažą, kuris irgi pagal užstatymo planus turėjo būti nugriautas.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad remdamasis 1947 m. kovo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Vykdomasis komitetas turėjo teisę įmonėms perduoti apgriautus miesto namus, kuriuos atstačiusios įmonės galėjo apgyvendinti juose savo darbuotojus.

Pasak jo, palyginti su kitoms įmonėms skirtais sklypais, „Baltijos“ laivų statykla turėjo užstatyti kone didžiausią išgriautos miesto teritorijos dalį (jai papildomo plotai šioje miesto dalyje dar buvo skirti ir 1951, ir 1953 metais). Tik Jūrų prekybos uostui buvo skirti užstatyti palyginti dideli sklypai buvusioje Bomelsvitėje.

Architektas Tomas S. Butkus knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad, iš viso tarp Vytauto, M. Melnikaitės, S. Daukanto ir Ligoninės gatvių buvo suprojektuoti keturi pagal kirlicos pirmąsias raides – A, Б, В, Г – pavadinti kvartalai. Pirmasis gyvenamųjų namų kompleksas Montės gatvės prieigose buvo pradėtas statyti 1951 m.

Statyti turėjo ir kitos įmonės

Tą vasarą statyboms miesto centre sklypus iš VK gavo ir kitos įmonės.

Rugpjūčio pradžioje Laivų remonto gamyklai buvo perduotas 1800 kv. m ploto sklypas M. Melnikaitės g. 41 ir dar vienas, 1200 kv. m ploto sklypas, toje pačioje gatvėje, pažymėtas 45-uoju numeriu. Nurodyta, kad čia gamykla turėtų pastatyti plytinius trijų aukštų namus.

Po savaitės Faneros gamyklai buvo paskirti sugriauti namai M. Gorkio g. 27, S. Nėries g. 5-6, Montės g. 33A, 38 ir 39. Gamyklos direktoriui drg. Černodoliui nurodyta šiuose sklypuose statybas pradėti antrame 1951-ųjų ketvirtyje.

Kitu tos dienos sprendimu šiai gamyklai miesto valdžia M. Gorkio gatvėje, „už geležinkelio viaduko”, paskyrė 7 ha ploto sklypą, kad čia ji statytų dviejų-trijų aukštų gyvenamuosius namus ir „kultūrinius-buitinius” pastatus. Nurodyta, kad čia turėtų būti apgyvendinta pusė gamyklos darbininkų. Kartu pabrėžta, kad šias statybas bus galima pradėti tik tada, kai bus užbaigti statybiniai darbai perduotuose kituose sklypuose su sugriautų namų pamatais.

Tą pačią dieną priimtu dar vienu sprendimu VK Faneros gamyklai leido statyti 20 surenkamų medinių namų ir paskyrė tam sklypą šiaurinėje miesto dalyje, „senos plytų gamyklos rajone”.

O Žvejybos uostas tądien iš VK bendrabučių statybai gavo sklypą, besiribojusį su šiaurine jo radijo stoties teritorijos dalimi. Tokias statybas buvo nurodyta pradėti dar tais pačiais metais.