Prieš kelis šimtmečius radosi teorija, kad žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas – tuščia vieta, kurioje galima rašyti ką nori. Todėl iki šio manoma, kad žmogų galima „sukurti“. Taip vaikas traktuojamas kaip šeimos ir aplinkybių padarinys. Įdomu, kad tai tinka ne tik vaikams, bet, manau, ir suaugusiems. Kažkiek tiesos tame yra, bet nedaug.
Nors tema kiek abstrakti, tačiau sveikas protas gali parodyti šio dalyko subtilumus. Kodėl kai kurie mūsų (mano) aplinkos žmonės kartais atrodo keistai? Tai žiūrėk paklausia, koks tavo horoskopo ženklas, tai sako, jog rengiesi nemadingai, tai domisi, kas Eurovizijos laimėtojas. Suprantu, kad ne visi mėgsta krepšinį taip kaip aš. Normalu. Bet kodėl „reikalaujama“ būti panašiu į daugelį? Deja, paprasto atsakymo į tai nėra, bet yra keletas kiek sudėtingesnių.
Paul Sableman (flickr.com) nuott.
Pirmas dalykas, su kuo susiduria vyresni žmonės, yra naujos ir neįprastos situacijos, pradedant naujų aparatų (telefonų, kompiuterių ar buitinės technikos) radimusi, o jais reikia naudotis. Todėl tenka arba ieškoti jaunesnių, kurie lyg tai ir geriau išmano, arba klausti patarimų iš bendraamžių. Paskutinieji retai gali padėti, bet svarbiau yra tai, kad tenka kreiptis patarimo. O patarimas yra, kaip sakė vienas poetas, mažiausias piniginis vienetas. Jų aibės virsta iš televizijos reklamų, plinta ir socialiniuose tinkluose, neapsieina be jų net radijas. Gydykis tuo, jei kas – griebkis tabletės. Ir viskas bus gerai. Tiesa, niekas toliau nepažiūrėjo, kas vyko po to. Kai žmonės prisipirko nereikalingų vaistų ar paslaugų(procedūrų). Čia ne tik apie sveikatą, bet ir apie sportą.
Mažas dalykas yra horoskopai. Tačiau jis rodo mąstymo tipą. Vargu, ar moksleiviai skubės žiūrėti į dienos reikšmes, bet jų mamos ar net mokytojai – žvilgteli. Aišku kodėl: egzamino ar net kontrolinio darbo rezultatų horoskopuose nerasi, o štai sėkmės palinkėjimų – begalės. Todėl moksleiviams tai geroka neįdomiau nei vyresniesiems. Gal ir todėl, kad jie dar sugeba kritiškai mąstyti.
Kitas nemažiau reikšmingas dalykas yra žmonės, tarp kurių gyvename. Įstaigoje, gamykloje, turguje ar fermoje – visur dirba žmonės. Natūraliai jie priklauso tam sluoksniui, kuriam mes patys priklausome. Gamyklose nėra mokslininkų, turguje reta gydytojų. Jie kaupiasi kitose vietose, todėl labai dažnai bendraujame su į mus panašiais žmonėmis. Palaipsniui interesai panašėja, problemos irgi. Taigi, judėjimas kisti ar tobulėti tarsi tampa nereikalingu. Panašūs filmai, koncertai, vaikų ar paauglių problemos, ligos ar pinigų trūkumas – viskas panašu. Todėl retai tenka stipriai galvoti, ar ką nors keisti, užtenka gyventi kaip kiti.
Smulkūs reikalai, rutina kitaip vadinama kasdienybe, gyvenimas smulkėja. O čia dar aplinkinis fonas: telefoną reikia keisti nauju modeliu, kaimynai ar draugai turi geresnį automobilį ar naujus langus, reikia neišsiskirti, reikia pakartoti, reikia būti panašiu.
Čia slypi grėsmė, kad kartodamas kitus, kartoji ir svetimas klaidas. Nesimokydamas iš jų, prarandi ne tik save, bet ir turėtus sugebėjimus. Perdėtas pasitikėjimas aplinka ir aplinkiniais veda prie paprasčiausio prisitaikymo, kuris retai duoda teigiamą rezultatą. Gal ir patogų, bet ne tenkinantį.
Galvojimas vystosi tuomet, kai tenka nuolatos spręsti užduotis. Negali kartoti kasdien to paties, nes kiekviena diena pateikia naujų uždavinių. Tada tenka nuolatos kažką kurti, daryti naujai, daryti naują. Naujumas vis stumteli į priekį galvojimą, nes tai jo darbas. Tobulėjimas yra ne priemonė o pasekmė.
Kvailumas nėra tas bruožas, kurį perduoda genai. Jis paprasto prisitaikymo padarinys.
Perskaityk laikraštį, pažiūrėk televizorių, gyvenk kaip kiti ir….
Įdomu, kiek tokių nesusipratėlių egzistuoja. Aibės ar vienetai?