Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-08-24 |
Remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais, „Atvira Klaipėda“ toliau pasakoja apie įvykius, kurie klostėsi Klaipėdoje 1923-iaisiais, po to, kai ji tapo Lietuvos dalimi.
1923 m. balandžio 14 d. datuojamojoje telefonogramoje rašoma, kad finansų ministras Vytautas Petrulis informavo Lietuvos vyriausybės atstovą Klaipėdos krašte Antaną Smetoną, jog gavo iš premjero Ernesto Galvanausko pavedimą „pildyti tuos pasižadėjimus“, kuriuos eksprezidentas esą davė derėdamasi su visą Klaipėdą balandžio 6–11 dienomis apėmusio kruvino streiko dalyviais, tad dabar ir norįs sužinoti, kokie tie pažadai buvę. Reaguodamas į tai A. Smetona pareiškė, kad jokių tokių derybų nevedė, tai daręs jo pavaduotojas, buvęs karinės sukilimo operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys, balandžio 13-osios popietę išvykęs į Kauną.
Pasinaudodamas proga finansų ministras informavo A. Smetoną, jog premjeras iš Paryžiaus telegrafavęs, jog „beveik visais klausimais, liečiančiais Klaipėdos krašto konstituciją, pasisekė drauge su Klaipėdos atstovais išdirbti bendrą mums priimtiną projektą, kuris išduotas redakcijos komisijai ir rodos ryt bus svarstomas komisijos plenume, o gal net ir ambasadorių posėdyje“. Esą yra tik nesutarimų uosto valdymo ir tranzito klausimais.
Prie pokalbio prisijungęs Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys Balutis detalizavo, jog balandžio 15-ąją turėjo vykti paskutinis minėtojo plenumo posėdis, kurio metu esą bus konstatuoti galutiniai skirtumai tarp Ambasadorių konferencijos bei Lietuvos pageidaujamų Klaipėdos krašto konvencijos projektų ir ambasadoriai apie juos praneš savo šalių vyriausybėms, o gavus pastarųjų atsakymus ir instrukcijas, bus šaukiamas specialus posėdis, kad būtų paskelbta rezoliucija šiuo klausimu.
„Abelnas ūpas iš delegacijos pranešimų yra toks, kad nors nėra absoliutės garantijos, kad galima bus prieiti prie susitarimo, vienok padėtis išrodo toli gražu ne desperatiška. Ir yra pamato manyti, kad galbūt galima bus prieiti prie susitarimo“, – informavo vienas iš ministerijos vadovų.
Kartu jis dėl konspiracinių sumetimų angliškai perklausė A. Smetonos, ar jis nėra davęs streiko metu kokių nors pažadų, kurie nebūtų išpildyti. Į tai pastarasis irgi angliškai atsakė, jog neprisimena, kad būtų davęs kokius nors pažadus prieš tai nesuderinęs pozicijos su Vyriausybe. Tad visa tai jam atrodo labai keista istorija, primenanti intrigas.
Netolima ateitis parodė, jog įžvalga apie „pamatą manyti“, jog pavyks pasiekti susitarimą dėl konvencijos, pagal kurią Lietuva turėtų valdyti Klaipėdos kraštą, buvo pernelyg optimistinė.
Istorikė Aldona Gaigalaitė rašė, kad šiose derybose E. Galvanauskui teko susidurti su didžiaisiais to meto Europos politikais.
„Susiremti teko su patyrusiais diplomatijos vilkais, po Pirmojo pasaulinio karo nulėmusiais visos Europos likimą. Naujose derybose Paryžiuje ir Ženevoje Lietuvos diplomatijos padėtį sunkino net tik nepatyrimas, bet ir tai, kad į Antantės šalių pusę perėjo Vokietija, kad Vilnius buvo Ambasadorių konferencijos pripažintas Lenkijai, o Rusija buvo eliminuota ir, negana to, Lietuvos delegacija nuolat buvo kaltinama bičiuliavimusi su bolševikine Rusija“, – rašė istorikė.
Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos Paryžiuje po pertraukos, kurios metu irgi vyko nuolatinis pasikeitimas notomis, vyko iki liepos 23 d. Jose E. Galvanauskui talkino Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas ir tarptautinės teisės žinovas prof. Andre Mandelstamas.
Istorikė Petronėlė Žostautaitė rašė, jog nors konvencijos projektą rengusioje specialioje komisijoje, vadovaujamoje Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovo George Laroche, Vokietijos atstovo nebuvo, tačiau užkulisiuose jis atliko svarbų vaidmenį, koregavo konvencijos rengimą.
„Vokietijos politikų seni ryšiai su Antantės diplomatais sudarė sąlygas kreipti konvenciją sau naudinga linkme”, – teigia P. Žostautaitė.
A. Gaigalaitės teigimu, pirmajame Klaipėdos konvencijos projekte iš esmės buvo numatyta ne tai, kokiomis suverenumo teisėmis kraštas atitenka Lietuvai, bet tai, kad kraštui būtų garantuota „laisvos valstybės” būklė ir galimybė Lenkijai kontroliuoti Klaipėdos uostą. Projekte buvo numatyta, kad kraštą valdys 2 rūmų parlamentas, Klaipėdos uosto administravimo komisija, kurią sudarys Klaipėdos krašto, Lietuvos ir Lenkijos atstovai, Tautų Sąjungos skiriamas pirmininkas, Lenkijai 99 metams bus išnuomota speciali zona jūrų uoste ir kt.
Reaguodamas į tai E. Galvanauskas pareiškė, kad Ambasadorių konferencijos projekte numatyta ne autonomija, bet unija tarp dviejų suverenių valstybių, kad tokiomis plačiomis teisėmis, kokias norima suteikti Klaipėdos kraštui, nesinaudoja net Anglijos dominijos. Pasisakė jis taip ir prieš uosto internacionalizavimą, Lenkijos atstovo uosto Taryboje dalyvavimą ir Tautų Sąjungos atstovo vadovavimą.
Visą 1923 m. vasarą vyko derybos dėl vis naujų konvencijos variantų, bet Lietuvos delegacijos jie buvo atmetami, pateikiant savus pakeitimus ir nuostatas.
Galiausiai Ambasadorių konferencija visą bylą perkėlė į Tautų Sąjungą ir apkaltino Lietuvą, kad ji nevykdanti įsipareigojimų, priimtų pagal Ambasadorių konferencijos vasario 16 d. nutarimą.
Anot E. Galvanausko, ultimatumas perduoti bylą Tautų Sąjungai buvo netgi malonus. Dėl to jo našta esą žymiai palengvėjo, „nors Damoklo kardas tebekabėjo“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą