Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-28 |
Lygiai prieš 101-erius metus premjero Ernesto Galvanausko vadovaujama Lietuvos vyriausybė, iki tol keturis mėnesius aktyviai diplomatiniame fronte kovojusi su to meto galingaisiais, kokiomis sąlygomis ji galės valdyti Klaipėdos kraštą, sulaukė notos iš Paryžiaus, kad atsidurs tarptautiniame teisme.
Apie šiuos diplomatinės kovos epizodus – dar viename „Atviros Klaipėdos“ rašinyje, rengiamame pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) dabar saugomus dokumentus.
Rudolfas Valsonokas knygoje „Klaipėdos problema“ rašė, kad 1923 m. liepos 21 d. Paryžiuje įvyko bendras posėdis, kuriame galutinai paaiškėjo, kad dėl sąlygų, kaip turi būti valdomas Klaipėdos kraštas, besiderėjusios Lietuvos bei Klaipėdos krašto delegacijos nesusitars su Ambasadorių konferencijos komisija – kompromiso nerasta uosto režimo ir tranzito klausimais. Ambasadorių konferencijos komisijos pirmininkas, Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas George Laroche tada pareiškęs, kad ,,verbalines derybas reikia laikyti baigtomis“ ir paprašė, kad Lietuvos delegacija raštu pateiktų savo galutinę poziciją. Tai buvo padaryta po poros dienų.
G. Laroche liepos 25 d. pateikė Ambasadorių konferencijai išsamų raportą apie derybų eigą ir siūlė pritarti komisijos parengtam konvencijos projektui bei teikti jį Lietuvos vyriausybei patvirtinti.
Anot R. Valsonoko, galima teigti, kad šiuo raportu faktiškai baigėsi prieš 4 mėnesius Paryžiuje prasidėjusios derybos.
Liepos 27 d. Ambasadorių konferencija, sutikdama su G. Laroche raporte išdėstytu pasiūlymu, priėmė nutarimą, remiantis kuriuo rugpjūčio 9 d. Prancūzijos ministrų kabineto vadovas, ėjęs ir užsienio reikalų ministro pareigas, Raymond Poincaré surašė notą Lietuvos premjerui Ernestui Galvanauskui.
Jos vertime, dabar saugomame LCVA, rašoma, kad kartu su nota siunčiamame konvencijos projekte „liberaliai ir dosniai pritaikyti“ vasario 16-osios Ambasadorių konferencijos sprendime perleisti Klaipėdos kraštą Lietuvai išdėstyti principai.
„Santarvės Valstybės <…> įsitikinusios, kad po ilgų jau buvusių diskusijų, naujos derybos negalėtų turėti kitokių pasekmių, kaip tik nutęsti priėjimą prie susitarimo derybose, kurių užbaigimas ir be to perdaug nutolintas, kviečia Lietuvos Respublikos Vyriausybę malonėti joms pranešti vieno mėnesio bėgy, skaitant nuo šio laiško, ar ji yra pasiryžusi pasirašyti be modifikacijų ir reservų prie šio pridėtus aktus“, – rašė R. Poincaré.
Kartu jis nurodė, jog Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Japonija „yra įsitikinusios, kad Lietuvos Vyriausybė nevers jų“ klausimo sprendimą perkelti į Tautų Sąjungos tarybą.
Rugsėjo 14-ąją šifruotoje telegramoje premjerui Ernestui Galvanauskui Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Oskaras Milašius informavo, kad G. Laroche pareiškė, jog Lietuvos atsakymo laukiama iki rugsėjo 22 d. ir jis turės būti „taip ar ne“, nes tokia yra „galutina ambasadorių nuomonė“.
„Griežtai protestavau prieš kaltinimą, būk, Vokietijos ministeris lydėjo Tamstą Klaipėdon, kuomet buvo paskelbta provizorinė autonomija, išaiškinau, kad tai ministeris Vokietijoj Sidzikauskas buvo supainiotas su Vokietijos ministeriu Kaune. Laroch pasakė: „tai labai įdomu“ ir užsirašė“, – apie 1923-ųjų gegužės 7 d. įvykių, kai į Klaipėdą su didele Vyriausybės delegacija atvykęs E. Galvanauskas, nepaisydamas dar nesibaigusių derybų dėl konvencijos, paskelbė kraštą autonominiu, atgarsius rašė O. Milašius.
Rugsėjo 21-ąją atsakydamas R. Poincaré Lietuvos premjeras informavo, kad jo vadovaujama Vyriausybė po „nuodugnaus ir rūpestingo“ svarstymo yra priversta pareikšti, jog ji „negali sutikti su Santarvės nuomone dėl šių projektų įvertinimo ir kad ji atvirkščiai laiko, jog kai kuriais atvejais šie aktai žymiai nutolsta nuo 1923 m. vasario 16 d. nutarimo“.
„Kadangi sąlygos Vasario 16 dienos nutarime išdėstytos yra vienatinės, kurioms Aliantų Vyriausybės suborduoja perdavimą Lietuvai suverenumo į Klaipėdos kraštą, tai išeina, kad Lietuva visiškai neprivalo „priimti be modifikacijų ir rezervų“ dėsnių, kurie, jos nuomone, išeina iš ribų (peržengia) jos padarytus pasižadėjimus“, – buvo rašoma E. Galvanausko atsakyme.
Premjeras kartu nurodė, jog viliasi, kad prie notos pridedame memorandume išdėstyti paaiškinimai įtikins Santarvės šalių vyriausybes dėl Lietuvos siūlomo projekto, o jei jau „tektų visai nustoti vilties tiesioginiai susitarti“, Vyriausybė „turi garbės pasiūlyti Santarvės vyriausybėms kreiptis į Nuolatinį tarptautinį teismą“.
Pasak R. Valsonoko, gavusi tokį atsakymą Ambasadorių konferencija rugsėjo 28 d. pateikė Tautų Sąjungos generaliniam sekretoriui atitinkamą skundą ir tą pačią dieną apie tai pranešė Lietuvos vyriausybei.
„Konferencija su giliausiu pasigailėjimu konstatavo, kad Lietuvos Vyriausybė įnešė pataisas į kai kuriuos pagrindinius Konvencijos projekto straipsnius ir taip pakeistą projektą laiko galutina nusileidimo formula, su kuria ji dar galinti sutikti“, – rašoma tos dienos R. Poincaré notos vertime.
E. Galvanauskas jo brolio parašytoje biografijoje tvirtino, jog ultimatumas perduoti bylą Tautų Sąjungai buvo netgi malonus. Dėl to jo našta esą žymiai palengvėjo, „nors Damoklo kardas tebekabėjo“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą