Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-09 |
2023 metų rugsėjį prie atnaujinto 1923-jų metų Sukilėlių memorialo Lietuva perlaidojo jų karinio žygio vadą Joną Budrį-Plovinską. Šis lietuvininkų (mažlietuvių) ir jų sąjungininkų iš Didžiosios Lietuvos žygis sėkmingai realizavo ilgai brandintą siekį į Lietuvos valstybę įjungti nors šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį – prancūzų okupuotą Klaipėdos kraštą. Tai padaryti būtų neįmanoma be paruošiamojo darbo, kurį atliko Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas be jo prisiimtos politinės atsakomybės.
Šalia Memorialo 1935-ais metais buvo palaidotas Vilius Šaulinskis, šio komiteto sekretorius, žmogus, pasirašęs Šilutės seimo deklaraciją, skelbusią Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos valstybės. Ši deklaracija buvo viena iš argumentų, vertusių Antantę pripažinti Klaipėdos priklausomybę Lietuvai.
Ano meto Lietuvos vyriausybė įvertino V. Šaulinskio indėlį LDK Gedimino ordinu. O kaip jį vertina dabartinės Klaipėdos miesto valdžios vyrai?
Sužinojusi, kad Klaipėdos miesto taryba 2024 m. spalio mėn. 30 d. tvirtins 2024–2026 metų strateginio veiklos plano pakeitimus, pateikiau Klaipėdos miesto tarybos komitetams prašymą, atnaujinant Sukilėlių memorialą Skulptūrų parke įtraukti naują priemonę – įrengti atminimo lentelę Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sekretoriui Viliui Šaulinskiui.
Atsakymo sulaukiau tik iš Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirmininko Raimondo Tamošausko. Jis parašė, kad gavo prašymą įtraukti į 2024–2026 metų strateginio veiklos planą ženklo sukūrimą, skirtą V. Šaulinskiui, tačiau jo nesvarstė, nes sprendimus dėl žymių žmonių įamžinimo priima Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo grupė. R. Tamošauskas pasiūlė kreiptis į šią instituciją.
Peržiūrėjau šios grupės protokolus, o 2024 m. ji rinkosi du kartus, ir darbotvarkėje nebuvo jokio sprendimo dėl Sukilėlių memorialo atnaujinimo Skulptūrų parke. Neradau tokio klausimo ir 2023 m., tiesa, tada ji vadinosi komisijos vardu. Matau, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, pati nieko nedariusi ir pasiūliusi kreiptis į Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo grupę, pasielgė nesąžiningai. Ji sugalvojo man papildomą sąlygą. Kitaip sakant, V. Jurgilevičienę pasiuntė į žiemos mišką žibučių ieškoti.
Argumentai, kodėl Sukilėlių memorialą reikia papildyti, buvo išdėstyti dar 2003 m. Audros Venckuvienės „Vakarų ekspreso“ straipsnyje „Giminių žygis dėl kapavietės įvardijimo“. Šį straipsnį pateikiau ir savo prašyme. Straipsnyje žurnalistė parašė, kad Klaipėdos visuomenininkai ir giminaičiai rūpinosi sukilėlio V. Šaulinskio atminimo sugrąžinimu. Kadangi jo įnašas ne tik į lietuvininkų kultūrinį gyvenimą, bet ir į 1923 m. sukilimo sėkmę yra didžiulis.
Lietuviai, tiek iš Didžiosios Lietuvos, tiek iš Mažosios Lietuvos atsakingai ruošėsi sukilimui nuo 1922 m. sausio mėn. Jie pasiskirstė pareigomis ir darbais. Mažlietuviai puikiai žinojo krašto situaciją, rengė mitingus, atsišaukimus, juos spausdino, platino, aiškino, kad krašto ateitis yra Lietuvos valstybėje, būrė jaunimą ir ruošė jį prisidėti prie sukilimo. Šį darbą atliko 1922 m. gruodžio mėn. 18 d. įsteigtas Gelbėjimo komitetas. Pirmame oficialiame posėdyje dalyvavo Jurgis Brūvelaitis, Jurgis Strėkys, Vilius Šaulinskis, Jonas Vanagaitis ir pirmininku jie išsirinko Martyną Jankų.
Gelbėjimo komiteto nariai pasiskirstė darbais. J. Brūvelaitis ir J. Vanagaitis važinėjosi po kraštą, platino atsišaukimus, steigė Gelbėjimo komiteto skyrius kaimuose ir miesteliuose. V. Šaulinskis spausdino Gelbėjimo komiteto atsišaukimus, kitus lietuvininkų raštus, nes turėjo spaustuvę „Lituania“ Palangos gatvėje.
Gelbėjimo komitetas buvo vadovaujantis sukilimo organas ir nesėkmės atveju jo nariai būtų praradę ne tik laisvę, turtą, bet jų galvos galėjo pakliūti į didelį pavojų.
V. Šaulinskio drąsą įvertino ir sukilimo vadas Jonas Polovinskas-Budrys. Jis savo prisiminimuose rašė, kad 1923-01-27 buvęs pakviestas į Gelbėjimo komiteto ekstra posėdį svarstyti Ambasadorių konferencijos sudarytos Ypatingosios komisijos atsiųsto ultimatyvaus laiško. Kai kas pabūgo galintis visko netekti, jei prancūzai atnaujintų karo veiksmus. Tuomet atsakymą šios Ypatingosios komisijos nariams perdavė pats V. Šaulinskis. Jis iš jų atsiėmė ir atsakymą. Rizikuoti jis nebijojo.
Deja, dar yra tokių, mano nuomone, negarbingų Lietuvos istorikų, kurie teigia Gelbėjimo komitetą buvus tik Kauno valdžios priedanga. Pagal istoriką Alvydą Nikžentaitį sukilimo įvykiuose dalyvavo tik Lietuvos šauliai. Tokį sukilimo įvertinimą teko skaityti ir ne viename Martyno Vainoriaus straipsnyje apie 1923 m. sukilimą. Pavyzdžiui, „Lemtingųjų įvykių šimtmetis: 1923-iųjų sausio 7-oji” ir kt.
Taip vertinant yra menkinami ir ignoruojami krašto autochtonai lietuvininkai. Apie tai rašė Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Albertas Juška straipsnyje „1923 metų Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto okupacija?“. Straipsnis atspausdintas knygoje „Mažoji Lietuva. Lietuvninkų kovos“.
Kiekvienas atminimo ženklas mažlietuviui, sukilimo dalyviui suduoda smūgį A. Nikžentaičio ir jo pasekėjų Vyganto Vareikio, Vasilijaus Sofronovo mažlietuvius žeminančiai istorinei versijai.
Noriu dar kartą priminti, kad aš, kaip seniūnaitė, prašiau tvarkant Sukilėlių memorialą jį praplėsti, papildyti nauja detale – atminimo ženklu V. Šaulinskiui. Jeigu kalbėti teisiniais terminais, atsirado naujos aplinkybės, t. y. Klaipėdos visuomenei „Atvira Klaipėda“ priminė prieš 26 metus parašytą prašymą Klaipėdos savivaldybei.
Klaipėdos administracija turėjo komitetuose paaiškinti, kai buvo svarstomi Strateginio veiklos plano pakeitimai, kodėl kažkas nenori įamžinti memoriale Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, Klaipėdos krašto sukilimo dalyvio, garbingo ir drąsaus mažlietuvo V. Šaulinskio? Giminių prašymas guli Klaipėdos savivaldybės stalčiuose nuo 1998 metų.
Kreipimasis, kad V. Šaulinskio atminimas būtų įtrauktas į Sukilėlių memorialą, buvo pateiktas laiku.
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Parašykite komentarą