Nuo šiandien iki šių metų vasario 16-osios beveik kasdien sukaks lygiai 100 metų nuo vieno ar kito įvykio, sprendimo, nulėmusių tai, kad Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi.

Tad visą artimiausią mėnesį „Atvira Klaipėda” kvies savo skaitytojus susipažinti su tuo, kas dėjosi mūsų krašte prieš šimtmetį, kokia su juo susijusia informacija dalinosi lemtingus sprendimus darę asmenys.

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko, 1923 m. sausio 2-6 dienomis premjeras Ernestas Galvanauskas su operacijai vadovauti apsiėmusiu Jonu Polovinsku, Lietuvos atstovu Klaipėdoje Jonu Žiliumi ir mažlietuviu Erdmonu Simonaičiu, kuris sėkmės atveju sutiko vadovauti Klaipėdos krašto direktorijai, suderino paskutines žygio į Klaipėdą detales.

Klaipėdos universiteto istoriko prof. dr. Vyganto Vareikio teigimu, 1923 m. sausio 6-ąją pirmieji suformuotos Ypatingosios paskirties rinktinės būriai dviem ešelonais iš Kauno pajudėjo Klaipėdos pasienio link. 

Tuo metu sausio 7-ąją buvo paskelbtas atsišaukimas, kuris, anot istorikų, tapo oficialiu pretekstu Lietuvos šaulių sąjungai beveik atvirai dalyvauti tokioje karinėje operacijoje. Tokių atsišaukimų sklaida tuo metu užsiėmė Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (iš viso žinomi septyni tokie atsišaukimai).

1923 m. sausio 7-ąją Šilutėje parengtame nenustatytos autorystės atsišaukime, pavadintame „Broliai Šauliai!”, komiteto vardu rašoma:

 „Pasauliniam karui besibaigiant, Ruso naguose buvusioji Didžioji Lietuva savo sūnų pastangomis išsivadavo iš vergovės jungo. Dėlto jūs dabar esate laisvi ir laimingi. Tuo pačiu metu ir mes būtume galėję išvien su jumis stoti ginkluoton kovon ir išsivaduoti, bet, nelaimė, mes tuomet paklausėme kilnių pažadų ir tikėjomės likti laisvi per Aukštosios Santarvės malonę. Mažoji Lietuva buvo atskirta nuo Vokietijos ir mums buvo žadėta, kad Lietuvos Respublikai susitvarkius ir mums bus leista prie senosios savo močutės prisiglausti. Todėl mes tuomet nesigriebėme ginklo ir kantriai kentėjome svetimšalių viešpatavimą mūsų krašte, tikėdami, kad šitai mūsų vergovei ateis greitas galas. 

Apsivylėme! Tuo tarpu, kai Didžioji Lietuva, nors buvo rusų, bermontininkų bei lenkų atvėjų-atvėjais puldinėjama ir draskoma, apsigynė ir išlaikė savo nepriklausomybę, o pagalios ir ekonominiu žvilgsniu gerokai sustiprėjo, mes, Mažosios Lietuvos gyventojai, palikome vergai ir jpuolėme į neapsakomą skurdą. Mūsų krašto gyvenimas paliko visai nepakenčiamas, kadangi mes privaryti ligi galutino bankroto. 

To negana. Dabar Lietuvos Respublika galutinai susitvarkė ir viso pasaulio pripažinta. Laikas būtų ir mums prie Lietuvos glaustis, kaip tai anuomet Santarvė žadėjusi buvo, bet mums apie tai draudžiama net užsiminti. Svetimšaliai pradėjo negirdėtai mus spausti, neleidžia mums laisvai susirinkti, draudžia mums lietuviškus atsišaukimus bei lapelius platinti, pagalios ima drausti net prabilti lietuviškai. Buvo tokių atsitikimų, kad mus kalėjiman dėjo vien dėlto, kad valdžios įstaigose prabilome lietuviškai, ir tas viskas dėjosi ne gilioje senovėje, bet šiais 1923 metais. 

Tokiai padėčiai susidarius, trūko ir mūsų kantrybė. 

Mes griebėmės ginklo, ryždamiesi sau liuosybę išsikovoti arba mirti. 

Broliai! Jus žinote, kad mūsų mažai yra, kad mes esame nepasiruošę ir neprityrę kovotojai, dėlto mes šiandien šaukiamės Jūsų pagelbos. Mes tikimės, kad vardan mūsų motinos Lietuvos labo jūs ateisite, sustiprinsite silpnas mūsų eiles ir padėsite mums iš nepakenčiamos vergovės išsivaduoti. 

Visi, kurie teiksitės mums pagelbėti, kreipkitės į Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą Šilutėje arba Mažosios Lietuvos Savanorių štabą ten — pat.” 

„Šaulių dalyvavimas Klaipėdos sukilime buvo pateikiamas kaip reakcija į šį atsišaukimą. Svetimšalius, kurie Klaipėdos krašte spaudžia lietuvius, galima suprasti ir kaip vokiečius, ir kaip prancūzus”, – sako V. Vareikis.