Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-05-28 |
Sovietų Sąjunga, jos ideologinė mašina, atgavus nepriklausomybę, neišsikraustė, ji Lietuvoje paliko dirbti ne tik KGB-stus, bet ir istorikus.
1980 metais išleistoje brošiūroje „Klaipėda“ žurnalistas Venantas Butkus pateikė Klaipėdos sukilimo sovietinį variantą . Brošiūros autorius parašė: „Lietuvos buržuazinė valdžia nutarė imtis priemonių Klaipėdos kraštui susigrąžinti. Nenorėdama pažeisti Antantės autoriteto, ji ryžosi inscenizuoti vietos gyventojų sukilimą prieš vokišką krašto direktoriją. Prieš tai, 1922 m. gruodžio mėn. 18 d. , Klaipėdoje iš Lietuvos buržuazinės valdžios šalininkų paskubomis buvo sudarytas „Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas“, kuris paskelbė sieksiąs, kad Klaipėdos kraštas prisijungtų prie Lietuvos autonominiais pagrindais. Perrengti civiliais drabužiais kariuomenės daliniai 1923 m. sausio 6 d. buvo atgabenti į Klaipėdos krašto pasienį. Sausio 13 d. Šilutėje sudaryta nauja Klaipėdos krašto direktorija. Sausio 15d. „sukilėliai“ įžengė į Klaipėdą.“
Labai įdomus faktas. Vokiečių tautininkų pateiktą Klaipėdos krašto istoriją mielai perima kiti šio krašto okupantai – Sovietų sąjunga. Liūdnas faktas, kad Klaipėdos universiteto istorikai beveik atkartoja užkariautojų bei okupantų 1923 metų sukilimo pateiktą versiją.
Sovietinių laikų informacinis leidinėlis buvo išleistas 40 tūkstančių vienetų tiražu ir jame nėra nė žodžiu užsiminta apie šaulius ir mažlietuvius. Vokiečių tautininkai ir tarybiniai istorikai šaulių ir mažlietuvių vaidmenį vadino nereikšmingu.
Vygantas Vareikis, Vasilijus Safronovas, t.y. šių dienų istorikai vadovaujasi vokiečių tautininkų ir sovietų istorikų sukurta Klaipėdos sukilimo versija. Pagal juos, mažlietuviai sukilėliai buvo priedanga. Todėl žodį „sukilimas“ jie rašo su kabutėmis. Pasirodo, taip nusprendė tarybiniai istorikai ir taip V. Butkus pateikė brošiūroje „Klaipėda“.
Mūsų dienų istorikai ne tik uždėjo kabutes, kaip reikalauja sovietinių laikų istorija, bet ir nusprendė Klaipėdos sukilimą pervadinti į Klaipėdos karinę akciją. Pagal V. Safronovą Klaipėdos sukilimo vadas Erdmonas Simonaitis buvo Klaipėdos karinės akcijos iniciatorius.
Keletas faktų ir teiginių apie Klaipėdos sukilimą, kurie aiškiai rodo, jog mažlietuviai sukilime nebuvo tik Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga.
V. Safronovas straipsnyje „Vienas svarbiausių atsišaukimų Lietuvos istorijoje: „Broliai Šauliai!” teigia, kad „tuo metu jau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Iš viso žinomi septyni tokie atsišaukimai“. Kitaip sakant, mažlietuviai Klaipėdos krašto gyventojus, šaulius užvertė atsišaukimais. Tuose atsišaukimuose rašė, kad „Tik už keletos dienų mūsų krašto likimas bus ilgiems amžiams nulemtas“, „Šiandien dar galime išsigelbėti savo tautos garbę ir vienybę. Todėl šalin su „Freištatu“, „Mes turime pasirinkti. Lietuva ar Lenkija!..”, „Subruskime visi vienu balsu: geriau žūti garbingoj kovoj, negu per amžius su ,,Freištatu” vergauti“, „Į darbą kas gyvas su Dievo pagalba!”.
Pagal mūsų istorikus V. Safronovą, E. Vareikį, klaipėdiečiai juos perskaitę nesureagavo, liko „sėdėti ant sofos“. Kas gali patikėti V. Safronovo ir V. Vareikio išvadomis, jog po atsišaukimų išplatinimo nebuvo jokios lietuvių reakcijos?
Pagal sukilimo dalyvį Joną Vanagaitį, lietuvių visuomenė buvo įkaitusi, vyko gaivališki protesto susirinkimai, o pasirodžius atsišaukimams ir Vyriausiojo Gelbėjimo komiteto nariams tapus kalbėtojais, susirinkimų kiekis dešimteriopai padidėjo. Tokiai milžiniškai veiklai reikėjo lėšų. Į pagalbą atėjo Amerikos lietuvis Ivaškevičius. Jis finansavo visus Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto žygius.
Rezultatas – Klaipėdos krašte įsikūrė 22 skyriai. Skyrių narių uždavinys buvo pareikalauti vietinę valdžią nesipriešinti sukilėliams.
Mažlietuvių sukilėlių atliktus darbo rezultatus konstatavo Ypatingosios rinktinės grupės vadas, kapitonas Bajoras-Mykolas Kalmantavičius (Kalmantas). Jo ataskaitoje parašyta: „Sausio 10 d. kairiau nuo Lauksargių pereita per sieną į Klaipėdos kraštą. Lauksargiai ir Pagėgiai užimti be pasipriešinimo”. Rusnę ir Šilutę taip pat pavyko užimti be pasipriešinimo.
Kapitono Bajoro-Mykolo Kalmantavičiaus ataskaitos – geriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių darbo įvertinimas. Klaipėdos krašte nei vienas žmogus nesipriešino sukilėliams. Neįvykus jokiems mūšiams Klaipėdos krašte, Bajoro-Kalmantavičiaus vadovaujami sukilėliai galėjo prisidėti prie Klaipėdos miesto vadavimo. Pasirodo, tai buvo viena priežasčių pasiekti pergalę mūšyje su prancūzais.
„Atviroje Klaipėdoje“, straipsnyje „Sausio 15-osios paliaubos kėlė nerimą“ istorikas Vytautas Jokubauskas teigia, kad „operacijos lūžio tašku tapo būtent ši tuomet 27 metų amžiaus kapitono M. Kalmantavičiaus iniciatyva – nepaklausyti I grupės vado mjr. Jono Išlinsko įsakymui žygiuoti į Sendvarį.“
Apie Bajoro-Mykolo Kalmantavičiaus įsitraukimą į sukilimą straipsnyje „Vienas svarbiausių atsišaukimų Lietuvos istorijoje: „Broliai Šauliai!” teigiama, jog „sausio 7 d. kapitonas Kalmatavičius (Bajoras) buvo iškviestas į Generalinį štabą. Ten jam buvo pasiūlyta dalyvauti „Klaipėdos atvadavime“, o sutikus – pavesta „sudaryti antrą kaunamąją grupę“.
Šauliai ir mažlietuviai aktyviai ėmė organizuoti sukilimą, kai Erdmonas Simonaitis, grįžęs iš Paryžiaus, kuriame sužinojo, kad Klaipėdos kraštas bus paskelbtas laisvuoju miestu, organizavo susitikimą 1922-11-16 su Vincu Krėve ir kitais Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos prezidiumo nariais.
Kodėl niekinamas ir žeminamas mažlietuvių sukilėlių, šaulių įdirbis Klaipėdos sukilime, kai jų darbas prasidėjo 1922-11-16 dieną?
Ar padoru visą sukilimo garbę ir darbus perduoti Ypatingosios paskirties būriams, kai jų vadai apie slaptą karinę operaciją sužinojo tik paskutinę išvykimo dieną 1923-01-07?
Kodėl mažlietuviams priskiriamas tik priedangos vaidmuo Klaipėdos sukilime?
Manau, todėl, kad kai kurie istorikai vykdo imperinės valstybės užsakymą. 2022 m. Rusijai užpuolus Ukrainą, viešai imta kalbėti apie Rusijos valstybės okupuotas, užgrobtas tautas, kurios siekia išsivadavimo. Ukrainietiška žiniasklaida „FREEDOM“ labai plačiai platina čiuvašų, udmurtų, čerkesų ir kitų nukariautų tautų – autechtonų partizaninį judėjimą, dronų panaudojimą ir panašius darbus.
Istorija sako, kas turi pradžią, visada turi ir pabaigą. Istorija rašo apie įvairių imperijų atsiradimą ir jų sunykimą. Rusijos apologetai, spec. tarnybų darbuotojai siekia kuo ilgesnio imperinės valstybės egzistavimo, o demokratinių valstybių politikai mąsto apie Rusijos valstybės subyrėjimą.
Šitame kontekste Klaipėdos istorija turi didžiulę reikšmę. Mums, klaipėdiečiams, tenka misija tapti pasaulinės praktikos pavyzdžiu ir formuoti tautos išsivadavimo sąvokas.
Tarkime, kad Rusijos teritorijoje prasideda užgrobtų tautų išsivadavimo žygiai, pavyzdžiui, suomių. Jei šauliai ir kariai iš Suomijos ateitų padėti Karelijos autechtonams, tai būtų tik karinė akcija ar išsivadavimo kova? Aišku, kad Rusija paskelbtų pasaulio visuomenei, jog Kareliją nori okupuoti suomiai. Tai būtų eilinis Rusijos melas, nes suomiai negali užgrobti suomių žemių.
Tiek vokiečių tautininkai, tiek sovietų istorikai padalino lietuvius į Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos. Jų istorija yra apie mažlietuvius, kurie sukilime nedalyvavo, išskyrus Kauno valdžios šnipus (pagal vokiečių tautininkų versiją) ar buržuazinės Lietuvos šalininkus (pagal sovietų versiją). Todėl Klaipėdos krašte nebuvo jokio sukilimo, o tik karinė akcija.
Kuo skiriasi lietuviška sukilimo versija nuo imperinių valstybių istorikų? Lietuvišką versiją pateikė Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jurgis Lėbartas. Jis, minint dviejų metų sukilimo sukaktį, pasakė kalbą: ,,Mes neklausėme, nesiteiravome, kas jie tokie, mums užteko, kad jie broliai mūsų tautos“.
Vadovaujantis lietuviška versija, tauta nedalinama.
Kam naudingas terminas karinė akcija, o ne Klaipėdos sukilimas? Kas suinteresuotas? Aišku, kad to šiandien reikalauja buvusi Lietuvos okupantė Sovietų sąjungos istorijos perėmėja Rusija. Ji neigia visų okupuotų tautų ir lietuvių tautos teisę išsivaduoti iš užkariautojo.
Pagal imperinių agresyvių valstybių surašytą istoriją – Lietuvos valstybės pasiųsti šauliai ir kariai negali būti sukilimo dalyviais, nors ir yra lietuviai. Pagal lietuvišką versija gali, nes broliai lietuvių tautos.
Sovietų valdžios įkurta slaptoji tarnyba – NKVD prižiūrėjo Lietuvos istoriją. Ji savo darbuotojus – NKVD liaudies komisaro pavaduotoją Boleslovą Baranauską 1958 m. pasiuntė darbuotis į LSSR mokslų akademiją, Archyvinių dokumentų skelbimo redakcijos vyr. redaktoriumi, o LSSR NKVD Tardymo skyriaus viršininką Eusiejų Rozauską 1960 m. paskyrė vadovauti Archyvų valdybai prie LTSR Ministrų tarybos. Aukštas NKVD pareigas užėmę pareigūnai tampa istorikais. NKVD, o vėliau KGB prižiūrint buvo rašoma ir Klaipėdos krašto istorija. Ją ir skaitome brošiūroje „Klaipėda“.
Šių dienų Lietuvos istorikai paliko galioti beveik nepakeistą sovietinių istorikų surašytą Klaipėdos sukilimo istoriją. Jie per įvairius žiniasklaidos kanalus viešina imperinių valstybių: kaizerinės Vokietijos ir sovietinės Rusijos pateiktą versiją jau apie 30 metų ir teigia, kad lietuviška versija yra melaginga.
Manau, skandalinga naujiena, jog tinkamai dirbančius Rusijai istorikus Kremlius paskelbė nepageidaujamais. Tai ką tokio jie dar nepadarė, kokio dar užsakymo tinkamai neįvykdė?
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
KOmentatoriai nori skaityti teisingą istoriją apie vietinius , o ne civiliniais rūbais perrengtus karius. Jiems yra nepriimtina urapatriotizmo dvasia surašyta istorija. Iš tikrųjų, jie nori istorijos, kurią surašė užkariautojai iš vakarų, o vėliau okupantai iš rytų ją perrašė. Jie lietuvius padalino į vietinius ir nevietinius. Pagal juos, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą, skubiai sudarė iš buržuazinės Lietuvos šalininkų ( sovietų versija ), o pagal vokiečių tautininkų – iš Lietuvos šnipų. Todėl vadovaujantis užkariautojų ir okupantų istorija Gelbėjimo komitetas, pagal šių dienų istorikus, – priedangos komitetas. Lietuvos užkariautojų ir okupantų surašytos istorijos gynėjai aiškina, jog jų surašyta istorija turi savo vietą Europos istorijoje. Lietuviška, kad skirstyti į vietinius ir nevietinius, pjūdyti vienus lietuvius su kitais lietuviais, – yra atėjūnų versija. Atėjūnai iš vakarų, atnešę savo kalbą, patyčias ir pažeminimą, kalbantiems lietuviškai, aiškino, jog tai normalu, reikalavo didžiuotis Ernstu Vichertu, patyčias liejančiu ant lietuvių . Atseit, tai švietėjęs atsilikusiai Mažajai Lietuvai. Dalis lietuvių susitaikė ir priėmė tai kaip gerį. Šiandien jie reikalauja, jog Lietuva būtų padalinta į vietinius ir nevietinius, kaip surašė užkariautojai savo istorijoje. Kita dalis atsisakė pažeminimą laikyti aukšta kultūra, kurios reikia šiam kraštui. Jie siekė ne vokiško „gėrio” , bet reikalavo būti su ta tauta, kuri vartoja tą pačią kalbą, yra tos pačios istorijos tęsėja. Pagal juos nėra vietinių ir nevietinių, svarbu, jog broliai lietuviai. Klaipėdos krašto lietuviškos istorijos ideologas yra Jonas Vanagaitis ir jo almanachas „KOvos kelias”. Lietuva yra viena ir lietuviai turi būti drauge, kad nėra vietinių ir nevietinių, kaip reikalauja okupantas. Rusijai gręsia subyrėjimas, tautų išsivadavimas. Rusijoje esančioms tautoms aiškina taip pat kaip mums, lietuviams, šimtmečiais, kad su vokiečiais ir Vokietija būti geriau,negu su Lietuva. Vokietijos spec. tarnybos, apie kurias rašo Jonas Budrys, sukišo tai propagandai milijonus. Lietuvos istorikai, kurie pateikia užkaraiutojų surašytą istorija drįsta teigti, jog jie sugebėjo peržengti per vadinamąją patriotizmo kartelę. Jie yra aukščiau urapatriotų istorijos.
Yra tos pačios istorijos tęsėja? Ne, tauta 500 metų buvo padalinta į dalis, gyvenančias skirtingose valstybėse. Tai – liūdnas faktas, bet faktas. Negalima nematyti lietuvių ir lietuvininkų skirtumų – religija, išsilavinimas, gyvenimo būdas, materialinė padėtis. Net tautiniai rūbai ir kalba šiek tiek skiriasi. Tačiau autorė tų skirtumų nenori matyti, nes jai tie skirtumai nepatinka. Nepatinka ir man, bet istorijos nepakeisi. Dabartį galima ir reikia stengtis gerinti, dailinti, taisyti, bet ne istoriją. Istoriją „gerina” tik Putinas.
Pono Nezabitausko išvardinti skirtumai nėra dominuojantis. Klaipėdos krašte be protestantų buvo pagonių. Tai Vydūnas, kuris turėjo nemažai pasekėjų. Ateistai, tai Martynas Jankus. Kiti skirtumai – materialinė gerovė, gyvenimo būdas, išsilavinimas taip pat nėra dominuojantis. Tuos skirtumus pačiais svarbiausias paskelbė užkariautojai, o vėliau kaip papūgos kartojo sovietiniai istorikai. Tą patį imperinį naratyvą tęsia ir šių dienų Lietuvos istorikai. Imperinės valstybės užsakė surašyti istorią, kuri turi pateisinti užkariautojo, o vėliau okupanto, teisėta buvimą okupuotoje svetimos tautos žemėje. Todėl pirmoje vietoje ir deklaruoja skirtumus. Lietuviška istorija, kuri buvo pradėta rašyti dar XIX a. pab. XX pr. iki 1918 metų. Dominuojančius požymius laiko tuos kurie vienija, o tai kalba ir prūsų, latvių ir lietuvių tautų užkariavimą. Vokiečių tautininkų sukurtą šio krašto istoriją, kuria perėmė sovietų ideologai apie vietinius ir nevietinius reikia tik žinoti, tačiau ją plėtoti, perrašinėti kaip lietuvišką , kaip europietišką yra elementarus nusikaltimas tiesai.
Painus straipsnis. Ar Klaipėdos krašte buvo Lietuvos šaulių organizacijos vietiniai skyriai? Ar ypatingoji rinktinė buvo suformuota iš vietinių lietuvininkų? Turbūt ne, bet man pasirodė, kad autorė galvoja buvus būtent taip.
Kad autorė neliktų suprasta neteisingai, jai vertėtų dar padirbėti ir tekstą perrašyti. Rašant patarčiau vengti taip vadinamo urapatriotizmo, nes jis yra visai šalia istorijos klastojimo ir melo.
Tuo pačiu būtų galima ištaisyti klaideles. Pvz., kad NKVD buvo slaptoji tarnyba. Ne, NKVD – tai vidaus reikalų komisariatas, ministerija. Nors ji verbavo slaptus pagalbininkus (agentus, informatorius), bet buvo vieša įstaiga, ne slaptoji tarnyba.
Siūllymas straipsnio autorei. Išdėstykite „teisingą” 1923 metų įvykių versiją. Pagrįskite nuomonę, kad sukilėliai buvo vietiniai Klaipėdiškiai, o ne civiliais rūbais perrengti Lietuvos šauliai, kariai. Kodėl tuščiai kaltinti falsifikacijomis V. Vareikį ar V. Safronovą, Klaipėdos unuversite istorikus?
Ot, kažkaip niekur negirdžiu „apie Tautų apsisprendimo teisę’, nors V. Vilsonas buvo jau miręs. O štai Lietuvos komunistams, V.M. Kapsukui, Klaipėdos kraštas taip pat nerūpėjo. Jau nebekalbu apie draugą Leniną. Anarchistai nuo mūsų buvo toli, todėl jiems patiems buvo striuka, be to, geopolitinėmis dalybomis jie mažai tesidomėjo. Bet,,, net Lietuvos komunistų atsišaukimuose niekur neaptinku kad „gelbėkime anarchistus”. Jie skyrė Trockį nuo kitų bolševikų. Paruošus šiokią tokią aplinką jau galima paklausti apie mūsų visų gerai pažįstamą istoriką Alfonsą Eidintą. Juk jis taip pat rašė šiais klausimais net Belles istorijas. Įdomu būtų paskaitinėti jo darbų nušvietimą, įvertinimą ir kitką.