P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

Sausio 15-osios paliaubos kėlė nerimą

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-11-13


„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” toliau pasakoja apie archyvinėse Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos bylose esančius dokumentus, parengtus Klaipėdos sukilimo operacijos laikotarpiu, ir jų atsiradimo kontekstą.

Šiame rašinyje – apie įvykius ir dokumentus iš lemtingosios 1923-ųjų sausio 15-osios.

Sukilimo operacijos dalyviai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Puolė keliomis kryptimis

„Sausio 15 dieną. Į Priekulę atvykom trečią valandą ryto, toliau gelžkelis buvo sugadintas ir reikalavo daug remonto, todėl buvo nuspręsta tęsti žygį pėstiems. Sudarius visapusišką žygio apsaugą tęsėm žygį plentu Šilutė-Klaipėda. Tokia bjauri naktis retai kada tepasitaiko: baisus vėjas, pusnys šlapiu sniegu, šaltis, blogas kelias, nuolatos užneštomis sniego vietomis. Aiškiai nežinoma padėtis ir užduotis, o tarpe žygiuojančių jaunuolių daugumoje nemačiusių nei mūšio, nei karo lauko, nei sunkių žygių darė labai liūdną įspūdį į mus karininkus tokia padėtis. Viltis buvo tik dideliam visų pasiryžime arba žūti, arba laimėti. Sudarant II-rą grupę Panevėžy ir renkant savanorius į kuopas, vykstančias prie Klaipėdos, Pagėgiuose nuo visų šaulių buvo paimtas pasižadėjimas žodžiu, kad be kalbų pildys visus įsakymus savo viršininkų, o neišpildęs tokio įsakymo bus vietoje sušaudytas be teismo. Bet nereikėjo ir to pasižadėjimo, nes visų drausmingumas ir klusnumas stebino prityrusius kovose karius. Šį jaunuolių elgesį aš galiu tik išaiškint nepaprasta tėvynės meile ir pilnu pasiaukavimu tautos gerovei”, – savo ataskaitoje rašė kapitonas Mykolas Kalmantavičius (Bajoras).

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko, šauliai, kurie neturėjo karinio patyrimo, buvo palikti Ypatingosios rinktinės vado Jono Polovinsko-Budrio štabe Ginduliuose saugoti belaisvių ir palaikyti ryšį tarp grupių bei štabo.

Kapitono Alstupėno 1-oji kuopa, priklausiusi trečiajai mjr. Antano Jakšto grupei, sausio 15-osios rytą užėmė Klaipėdos geležinkelio stotį, o leitenanto Viktoro Skibarkos vadovaujamas šaulių būrys, apėjęs gerai įtvirtintas prancūzų kareivines, užėmė uostą.

Puolama buvo iškart keliomis kryptimis, pasipriešinimas ne visur buvo vienodas. Smeltėje (konkrečią vietą identifikuoti sunku, nes šis priemiestis apėmė didelę teritoriją) kpt. Eduardo Noreikos paskirta 15 vyrų žvalgų buvo apšaudyta ir sugulė į griovį. Kuopos vadas įsakė trauktis, tačiau dėl smarkaus apšaudymo žvalgai negalėjo pakilti iš priedangos. Į pagalbą su dviem kulkosvaidininkais atskubėjęs E. Noreika apšaudė priešą iš kulkosvaidžio ir pridengė žvalgų atsitraukimą, tačiau pats buvo sužeistas. Kuopos vyrai, sužinoję, kad vadas sužeistas, pakriko ir pradėjo trauktis. Besitraukdami kariai dar matė gulintį sužeistą kariūną Vincą Stašelį.

Anot V. Jokubausko, kuopos jaunesnieji karininkai surinko pakrikusią kuopą ir nusiuntė du šaulius paimti E. Noreikos. Grįžę šauliai pranešė, kad kapitonas negyvas, o kūno negalėjo paimti, nes buvo smarkiai apšaudomi. Po kautynių taip pat paaiškėjo, kad keli žvalgai pateko į nelaisvę.

Aukų pareikalavo ir Sendvario puolimas. Čia „sukilėliai“ dėl tamsos ir prasto oro (smarkios pūgos) pateko į kulkosvaidžių ugnį. Iš 15 kovotojų penki žuvo, vienas buvo sužeistas, tačiau likusieji devyni įsiveržė į Sendvarį ir, mėtydami rankines granatas, privertė priešą pasiduoti. Į nelaisvę pateko 34 kovotojai (tarp jų prancūzų karininkas, 6 kariai ir 25 žandarai), buvo paimti keturi kulkosvaidžiai. Apie 4 val. Sendvaris buvo visiškai užimtas ir tapo atsparos punktu Klaipėdos puolimui.

Lemtinga kapitono iniciatyva

„Apie 6 valandą pasiekėme stotį Karlsberg. Karlsberge iš sukilėlių štabo atjojo karininkas, kuris pranešė, kad dvaras Althof mūsiškių paimtas su nuostoliais iš abiejų pusių. Bet priemiestis Klaipėdos/Schmelz paimti nepasisekė, nes I-os grupės, vieną kuopos vadą užmušus, kuopa atsitraukė, o priešas smarkiai įsistiprinęs šiame priemiesty laikosi ir negalima jo išjudinti. Kur randasi mūsų kitos dalys ir ką dabar veikia priešas, aiškių žinių suteikti man negalėjo, tik bendrai pasakė, kad mes greičiau eitume I-ai grupei pagalbon. Tuojau buvo pasiųsti žvalgai Klaipėdos link. Tuo tarpu viesulas nurimo, oras išsiblaivė ir išėjus iš Karlsbergo tuojaus pasimatė Klaipėdos miestas. Priėjus folvarką Kl. Gotzhofen pasigirdo sustiprintas priešo šaudymas iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Prisiartinus prie Neuhof radome I grupės atsitraukusią kuopą. Iš pasikalbėjimo su tos kuopos karininkais man paaiškėjo: kad sunkiausia padėtis yra kairiam sparne, rajone Schmeltz, kad Althofas užimtas, kad priešas labai įsistiprinęs Schmeltz grasina mūsų kairiam sparnui. Gavęs šias žinias priėjau išvados, kad reikia greičiau veikti kryptimi, kur yra didesnis pavojus. Todėl nusprendžiau su savo grupe pulti Schmeltz ir žūtbūt išvyti iš ten priešą. Išsivysčius mums kovos tvarkon ir pradėjus slinkti grandinėj pirmyn sutikom smarkią priešo ugnį iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Atidengėm ir mes lengvųjų kulkosvaidžių ugnį /sunkiųjų kulkosvaidžių visai neturėjom/. Bet labiausiai spaudimą darėme ne ugnimi, o judesiu ir puolant visu savo grupės frontu perbėgimais vis pirmyn, už nekurio laiko mes pajutome priešo traukimąsi. Tuoj buvo pasiekti priešo įsitvirtinimo apkasai, kur radome pamestus guminius plosčius, neiššaudytus šovinius ir kitas smulkias reikmenis, kurios man parodė, kad priešas traukiasi paskubom ir kad toks momentas geriausias siekti savo tikslo, todėl visą laiką einant traukiančiosi priešo sprandais mes užėmėm priemiestį Schmeltz ir dvarą Rumpischen. Prie Rumpischen suradau savo pirmą kuopą, kuri buvo užėmus barą dešiniau Rumpischen ir stovėjo vietoje. Aš įsakiau jai pereiti mano žinion ir veikti antros grupės sąstate. Tuo laiku nuo I-os grupės vado atjojo karininkas, kuris perdavė man tos grupės vado įsakymą: išvijus priešą iš Schmeltz surinkti visą antrą grupę vienon vieton ir žygiuoti į Althofą. Kadangi aš faktinai nebuvau prijungtas pirmos grupės vado žinion, o veikiau savistoviai ir kadangi tokį įsakymą paskaičiau netikslingu ir kenksmingu Klaipėdos paėmimui, todėl šiam karininkui aš pranešiau, kad I-os grupės vado įsakymo nepildysiu, o pulsiu savo atsakomybe Klaipėdą, nes tik dabar randu geriausią momentą imti Klaipėdą, kada priešas traukiasi. Ir prašiau apie tai pranešti Sukilėlių štabui”, – rašė M. Kalmantavičius.

Sukilimo operacijos dalyviai prie Rimkų geležinkelio stoties. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Pasak V. Jokubausko, operacijos lūžio tašku tapo būtent ši tuomet 27 metų amžiaus kapitono M. Kalmantavičiaus iniciatyva – nepaklausyti I grupės vado mjr. Jono Išlinsko įsakymui žygiuoti į Sendvarį.

„Duomenys apie padėtį prancūzų pusėje iš esmės patvirtina M. Kalmantavičiaus asmenine iniciatyva priimtą sprendimą buvus teisingą, nes uždelsus ir suteikus laiko prancūzams atsitraukus persigrupuoti, galėjo nutikti taip, kad jie būtų įsitvirtinę palei Dangės upę, tereikėjo pakelti abu tiltus. O kol lietuviai būtų juos apėję iš šiaurės, jau galėjo atplaukti ir artilerija ginkluoti Lenkijos, Antantės laivai su keliais šimtai karių. Jei prancūzai būtų spėję persigrupuoti ir užimti naujas pozicijas ant upės kranto, padėtis būtų kardinaliai pasikeitusi”, – sako V. Jokubauskas.

Žygdarbis pareikalavo karininko gyvybės

„Antpuolį tęsiau ir apie 10 val. man pavesta grupė įėjo į miestą. Susiduriant su miesto vietiniais gyventojais radome labai daug palankumo kaip iš darbininkų vokiečių, taip ir iš visų vietinių lietuvių. Bet slenkant miesto gatvėmis priešas pradėjo smarkiausią apšaudymą. Šūvio eilėj zvimbiančių kulipkų atsimušimas į namų sienas, šaudymas iš kaži kurių langų ir nuo stogų labai klaidino mūsų padėtį ir neleido greit orientuotis, kur tiksliai randasi priešas. O tuo tarpu pustrečio šimto žmonių pakliuvę į miesto gatves greit išsisklaidė ir silpnino mūsų jėgas. Padėtis kaskart darėsi vis sunkesnė. Pagaliau paaiškėjo, kad svarbiausios priešo jėgos susitelkė Prefektūroj. Tuojaus visiems kuopų vadams įsakiau apsupti Prefektūros namą. Bet prie to namo priėjimas buvo labai sunkus, nes priešas turėjo patogius apšaudymus visų gatvių, prie to namo prieinančių”, – rašė M. Kalmantavičius.

Puolimą dėmesio atitraukimu parėmė ir kiti „sukilėlių“ padaliniai. Kapitono Jurgio Atstupėno iniciatyva 9 val. buvo užimti abu tiltai. Kuopos vadas tiltų apsaugai paliko po 10 žmonių su kulkosvaidžiais, o su likusiomis pajėgomis užėmė šiaurinę miesto dalį nuo Dangės upės iki geležinkelio linijos, ėjusios į uostą (taip nepaliečiant kitapus geležinkelio buvusių kareivinių).

„Puolant prefektūrą buvo užmušta keletas sukilėlių, todėl veikti reikėjo sustiprintai ir skubiai, kad nenupultų mūsų moralės jėgos. Greitai suradau karininką Šepetį, kuris buvo surinkęs vienon vieton apie būrį sukilėlių. Jam įsakiau su tuo būriu surasti mažiau apšaudomą vietą prislinkti prie Prefektūros namo ir greičiausiu laiku granatomis išmušti iš to namo ten esantį priešą. Neužilgo karininkui Šepečiui pasisekė prisiartinti prie namo ir mesti keletą granatų, tuo pat laiku iš kitos pusės buvo pastatyti ant namų stogų lengvi kulkosvaidžiai, kurie atidengė ugnį į prefektūros langus. Po sustiprintos kulkosvaidžių ir granatų ugnies priešo ugnis buvo nuslopinta ir veikiai pasirodė iš prefektūros lango balta vėliava. Šis drąsus žygis karininkui Šepečiui /leitenantui Burokevičiui/ ir keliems sukilėliams kainavo gyvybes, bet per jų aukas įėjom į Prefektūrą apie 13.30 val. Įėjus į Prefektūrą radome ten virš 80 francūzų kareivių, keletą karininkų ir patį Komisarą Petisne. Tuojaus įsakiau visiems nusiginkluoti ir ginklus paėmus savo žinion žmones suvedžiau į vieną vietą po sukilėlių apsauga”, – rašė M. Kalmantavičius.

„Priėjo momentas, kada pradėjo rastis ir amunicijos trūkumas. Pagaliau beliko tik nuogu durklu eiti prieš puolantį priešą, kuris ne tik viršijo mus savo skaičiumi, bet ir savo amunicijos atsargomis. Tokiu kritišku momentu kpt. M. Vaucaire buvo pašauktas pas aukštąjį komisarą Petisne ir užklaustas nuomonės apie padėtį. Kapitonas aiškiai pasakė, kad pozicijos ilgiau nebeįmanoma laikyti. Tuo pačiu momentu kulka pramušė komisaro kabineto langą ir atsimušė į lubas. Tada komisaras liepė pro langą iškelti baltą drobę, o kpt. M. Vaucaire įsakė savo šauliams visus šautuvų užraktus užkasti prie pastato esančiame mažame sodelyje. Po to kapitonas išėjo ir atsistojo prie pastato svarbiausio įėjimo, kur jį jau pasitiko vidutinio amžiaus žmogus. Jis davė suprasti, kad jis esąs būrių vadas”, – rašoma vieno neidentifikuoto prancūzo liudijime, paskelbtame žurnale „Karys” 1978 m.

Klaipėdiečiai 1923-iųjų sausio 15-ąją prie prefektūros pastato. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Užėjus į kambarį, kur buvo komisaras Petisne, jis stovėjo labai prislėgtame ūpe. Bet man mandagiai pradėjus kalbėti, kad mes su francūzais muštis nenorime, bet mes norim sutvarkyti tiktai lietuvių valdžią Klaipėdos krašte, jis tuoj įsidrąsino, atsisėdo ir užklausė, kas aš per vienas. Trumpai atsakius Bajoras pareikalavo dokumentų, į ką trumpai prisiėjo atsakyti parodžius revolverį vietoj dokumentų. Jis tuoj pat nusiramino ir pradėjo klausti, ar aš pažįstu sukilėlių vadą Budrį, su kuriuo jis notomis vedė derybas. Paprašė manęs, ar negalėčiau aš atvežti p. Budrį tęsti derybas. Aš sutikau, bet iš pradžios pareikalavau, kad būt sustabdytas francūzų veikimas prieš sukilėlius kareivinėse, ir perspėjau, kad mažiausias judesys iš kareivinių francūzų privers mus iššaudyti visus karininkus ir kareivius, esamus mūsų žinioj prefektūroj. Komisaras Petisne įsakė kareivinių įgulai susilaikyti nuo ginkluoto veikimo. Išstačius prie belaisvių išsiuntus patrulius į miesto svarbesnius punktus, palikus savo pavaduotoją nuvykau į Sukilėlių štabą atvežti p. Budrį. Greit su p. Budriu grįžome į prefektūrą, kur ir prasidėjo abipusės derybos. Užėmus Prefektūrą radome ištisus kambarius prikrautus šovinių, granatų, duonos, šokolado ir t.t., matomai jie buvo pasiryžę ilgai laikytis šiame name. Mūsų laimei, jie išsilaikė neilgai. Nes neužilgo į Klaipėdos uostą atplaukė lenkų karo laivas „Komendant Pilsudski“. Priplaukus laiveliui prie kranto su francūzų pulkininku, kurį sutiko lenkų konsulas ir pasakė, kad jau per vėlu, nes miestas užimtas”, – savo raporte rašė M. Kalmantavičius.

Paliaubų sutartyje aptarė ir kazino, ir pirtį

Po derybų J. Polovinskas-Budrys ir prancūzų dalinio vadas majoras H. Thibaut pasirašė paliaubas. Rinktinės vado pranešimo apie šias paliaubas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto paskirtos direktorijos prezidentui Erdmonui Simonaičiui nuorašas dabar yra saugomas tarp Lietuvos centriniame valstybės archyve esančių Užsienio reikalų ministerijos dokumentų.

Tarp Lietuvos centriniame valstybės archyve esančių Užsienio reikalų ministerijos dokumentų saugomas ir Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus pranešimas apie tai, kad Klaipėda jau užimta sukilimo operacijos dalyvių.

„1. Abi pusės pasižada viena antros nepulti ir nedaryti viena priš antra jokių agresyvių žingsnių. Paliaubos daromos neribotam laikui ir gali būti nutrauktos tik tuomet jeigu a/ Klaipėdon atvyks Alijantų desantas ir b/ Ambasadorių Konferencija įsakys Alijantų Kariuomenės Vadovybei pradėti aktingus karo veiksnus prieš savanorių kariuomenę. Tačiau ir šioms aplinkybėms atsiradus Alijantų Kariuomenės Vadovybė nepradės agresyvių žygių neįspejus apie tai iš anksto savanorių Kariuomenės Vadovybės.

2. Klaipėdos miestas ir visas Mažosios Lietuvos kraštas pasilieka Savanorių Kariuomenės rankose. Alijantų kariuomenei paliekama Klaipėdos mieste eksteritorialine zona aplinkui Alijantų kariuomenes kazarmiu kur Alijantu kariuomenei leidžiama liuosai gyventi ir dirbti. Eksteritorialinė zona pažymėta Klaipėdos miesto žemėlapyje ir ne vėliau š. m. sausio mėnesio 16 dienos ta zona apžiūri natūroje įgalioti savanorių bei Alijantų kariuomonės vadovybių atstovai.

3. Alijantų kariuomenes karininkams ir kareiviams leidžiama yra peržengti aksteriatorialines zonos sieną tais atsitikimais kai jiems bus reikalo nueiti į savo kazina arba pirtin kadangi šiedvi vietos nėra eksteritoriales zonos ribose. Savanorių kariuomenei visai neleidžiama esksteritorialen zonon įžengti.

4. Aliantų kariuomenės karininkams leidžiama gyventi jų privačiuose butuose Klaipėdos mieste.

5. Alijantų įstaigos Klaipėdos mieste gali būti Alijantų kariuomenes sargybų saugojamos. Visos kitos sargybos ir miesto patruliavimą neša savanorių kariuomenė.

6. Abi pusės tuojaus paleidžia visus belaisvius o Alijantų vadovybė paliuosuoja dar visus areštuotus piliečius, kurie buvo suimti kaip savanorių šalininkai. Abiejų pusiu nukautiji atiduodami saviesems palaidojimui.

7. Savanoriu kariuomene gražina ginklus visiems nuginkluotiems Alijantų kariuomenes karininkams ir kareiviams”, – su sutarties esme pranešime supažindino J. Polovinskas-Budrys, paminėjęs, kad ji „padaryta žodžiais Amerikos korespondentų akyvaizdoje”.

Anot Ypatingosios rinktinės vadovo, vyriausiasis Klaipėdos krašto komisaras Jean Gabriel Petisné ir kariuomenes vadas „davė savanorių kariuomenės vadovybei garbės žodį šią sutartį šventai vykdyti”, o ji davė tokį patį pasižadėjimą.

„Be to savanorių vadovybė pareiškė kad ji nemato sau jokio pavojaus jeigu Alijantų kariuomenės karininkai ir kareiviai laisvai vaikščios visame Klaipėdos mieste. Pasižadėdama neperžengti eksteritorialinės zonos sienų Savanorių kariuomenės vadovybė nereikalauja to paties iš Alijantų kariuomenes kuriu ir leidžia jiems laisvai vaikščioti mieste pageidaudama tik vieno kad Alijantų kariai korektingai elgtųsi su musu savanoriais ir kitais piliečiais”, – informavo J. Polovinskas-Budrys.

Kapitonas M. Kalamantavičius savo raporte rašė, kad toks susitarimas sukilimo operacijoje dalyvavusiems kariams ir šauliams sukėlė daug nerimo.

„Kaipo derybų vaisius visiems belaisviams buvo grąžinti ginklai pavakary, tas žingsnis sudarė mums labai daug nerimo. Nes sukilėliai po ištisos dienos žygio ir mūšio, be valgio ir poilsio buvo labai nusilpę kaip fiziniai, taip ir moraliai. Bet ir čia viršum ant visko ėmė pasiryžimas ir geležinė drausmė, todėl prisiėjo sustiprintai išstatyti apsaugą visame mieste ir sekti kiekvieną priešo judesį. Tolimesnėse derybose buvo išskirta francūzam neutrali zona, kur neturėjom teisės mes kištis, iš kur negalėjo išeiti ginkluoti francūzai. Naktis praėjo ramiai išoriniai, bet su dideliu vargu ir nerimu dėl neaiškios ateities sukilėliams”, – rašė kapitonas.

Kreipėsi į prezidentą

Sausio 15-osios vakarą J. Polovinskas-Budrys iš Klaipėdos dar išsiuntė pranešimą Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui.

„Mažosios Lietuvos savanoriai, šiandien įžengę Klaipėdon, siunčia Tamstos asmeny Didžiosios Lietuvos broliams širdingiausius linkėjimus, pasitikėdami reikalingos paramos tolimesnėje kovoje už mūsų mylimo Krašto likimą ir laisvę”, – rašoma pranešime.

„Premjeras Ernestas Galvanauskas buvo politinis operacijos vadovas, smegenų centras. Prezidentas tuometinėje Lietuvoje buvo iš esmės tik formali figūra, nes valstybė buvo parlamentinės demokratijos. Neabejoju, kad tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis žinojo apie ruošiamą operaciją, tačiau jos tikrai nekuravo“, – apie A. Stulginskio vaidmenį visoje šioje pavojingoje politinėje ir karinėje operacijoje sako Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis.


    2022-11-13

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt