Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-25 |
Visko žinoti negali niekas. Todėl pradžioje naudojamos nuomonės. Kas tai yra, turėtume kiek pasigilinti. Geriausiai tai galėtų padaryti psichologai, tačiau jiems tai ne visada įdomu. Pabandykime patys, jei kitiems to nereikia. Čia iš karto reikia numanyti, jog nuomonės randasi skirtingai mažiems ir jauniems žmonėms nuo tų, kurie jau turi tam tikrą žinių ar patirties bagažą, pirmiesiems didžiausią įtaką daro autoritetas: mokytojo ar tėvų, antriesiems autoritetu gali būti net televizija ar socialinis tinklas.
Bet pradėkime nuo to, kas yra pradžia. Ja tarnauja tai, ką mes vadiname atmintimi. Jau nuo mažiausio amžiaus mes mokomės ir tam reikia ką nors atsiminti ir ne tik kas galima, bet ir ko nereikėtų daryti, taigi, žinojime remiamės pradiniais dalykėliais. Vaikas pažįsta ir atsimena savo tėvus, nes tai išlieka atmintyje. Vėliau atmintis auga ir kitą laiką tampa mūsų žinojimo pamatu. Tiesa, ji pati savaime nėra nei žinojimas, nei nuomonė. Tam reikalingas dalykas yra supratimas. Aiškinu: galima matyti, kai dainininkas dainuoja užsienio kalba, tačiau tos kalbos jis nesupranta. Lygiai taip pat galima mintinai išmokti tekstą, tačiau visai nesigilinti, ką jis reiškia. Būdas žinomas ne tik pedagogams, bet ir darbininkams, nes kai kurios operacijos daromos automatiškai. Aišku, be to užfiksavimo negalima eiti toliau, nes kitas truputį aukštesnis lygis žinojimo yra priėmimas. Kas tai yra? Dažniausiai tai funkcija arba reikalingumas reiškia jungimą į bendrą visumą įvardintų trijų dalykų: atmenamų faktų ar patyrimo, to, kas jau suvokta, ir tai turėtų vienaip ar kitaip jau tapti žiniomis. Šioje vietoje gali rastis spragos, t. y. rastis žinių nesutapimai, kai vieni dalykai nesuderinami su kitais, kartais net prieštaraujantys vieni kitiems. Moksle tai pavadinta kognityviniu disonansu arba išbalansavimu.
Trumpai paminėti dalykai yra bendri visiems žmonėms, kurie sugeba mąstyti. Yra ligų, kurios tai trukdo padaryti, bet tai jau atskira tema. Kalbėkime apie daugumą arba statistinius dalykus. Visi darželiuose ar mokyklose bei visose mokymo įstaigose remiasi šiais bendrais dalykais, o po to privalo pereiti į kitą, kiek aukštesnį lygį, kuris psichologijoje vadinamas analize. Iš karto noriu pabrėžti, kad į šį lygį pereina ne visi, nes jis reikalauja pastangų. Žymiai paprasčiau pakartoti svetimas mintis nei sukurti savąsias. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris tarsi tingėdamas visada kartoja svetimas mintis. Gal tiesiog turi gerą atmintį?
Taigi, analizė verčia rikiuoti jau turimas žinias, jas lyginti tarpusavyje pagal reikšmingumą ir reikalingumą. Čia atrandami principiniai dalykai, kurie ateityje pagrįs tai vadinamą „savo nuomonę“. Bet turiu pakartoti, ji rasis tik tuomet, jei bus lyginamos žinios ir įsitikinimai tarpusavyje, siekiant tolydumo arba vientisumo. Absoliuti dauguma žmonių sustoja šiame lygyje visai nenorėdami pereiti į kiek aukštesnį lygį. Nes čia jau reikia veiklos, kur reikia dirbti, daryti. Ji vadinasi vertinimu. Kitaip sakant, tenka ne tik svarstyti, bet ir atrinkti tai, kas gera ir priimtina ir atmesti visa kita. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas aišku, bet noriu priminti ilgiausias diskusija apie paminklą ar biustą poetei ar rašytojui. Vieni teigė vieną, kiti net grūmojo, o sutarti taip ir nepavyko. Taigi, vertinimas turi bent kelias dalis: pirma yra jau turimas pagrindas ir jei jis „skylėtas“, t. y. prieštaringas, tai gerai ir pagrįstai įvertinti tampa neįmanoma. Dabar negaliu trumpai to paaiškinti, galiu tik patarti perskaityti mano knygą „Kaip išvengti grupinio idiotizmo“, nes ten tai aprašyta gerokai plačiau.
Aprašytą žinojimo piramidę užbaigia tokia proto savybė kaip kūryba. Čia teks ir peržiūrėti įprastus dalykus, nes, sakykim, dabarties mene kūryba pripažįstama bet kas, kas pasitaiko po ranka. Iškasei duobę, įdėjai kokį daiktą ir turi meną, vadinamą žemės menu. Galima ir akmenų krūvelę palikti kampe, tai irgi gali būti pavadinta menu, nes yra parodų salėje. Dabar neįrodinėsiu, kad Mikelandželas ar Da Vinčis yra geriau, nes žvirbliai mane užkapos. Pasakysiu aiškiau: kūryba yra tai, kas nauja ir turi išliekamąją vertę. Pavyzdžiui – televizoriaus, telefono išradimas reikalauja kūrybos, o ne dalių pakeitimo. Net paprasto namo statyba yra kūrinys, nes nėra tikslus ko nors atkartojimas. Nesigilinsiu į tai čia ir dabar, pereikime prie nuomonės suvokimo.
Taigi nuomonė yra tam tikras mąstymo lygis, kuris remiasi tik trimis pirmais išvardintais etapais. Nenoriu tai vadinti nebrandžiu sugebėjimu, nors atrodo panašiai. Svarbu, kokią galią turi nuomonė visuomenėje. Aš labai nenoriu kartoti minties, kad tvirtinimas „Tai mano nuomonė“ nėra tiesa, tai nėra žinios, tai tik jausmas, kad asmuo kuo nors tiki. Tai gali būti tiesa (žinios), bet gali būti ir klaida. Kitais žodžiais tenka aiškintis, ar nuomonė yra teisinga, ar yra klaidinga. Kitas klausimas: ar įmanoma ją pakeisti. Atsakymas į pirmą klausimą yra žinomas – tai tiesiog aprašyta kaip žinojimo piramidė, kuri leidžia tirti ir nustatyti tiesą (tiesas). Mes moksle tai darome ir vadiname metodu. Fizika, chemija, net biologija sugeba daugiau ar mažiau tiksliai skirti patikrintus dalykus nuo išsigalvojimų. Nėra tai labai lengva, tačiau įmanoma.
O kaip pakeisti visuomenės nuomonę, atsakymas gana sudėtingas ir nelengvas. Prieš keletą mėnesių išėjo knyga „Sąmonės valdymas“, kurioje aprašomi įvairūs skirtingi šio darbo istorijoje ypatumai. Visuomenės nuomonė keičiama, tam naudojama propaganda, švietimas ir socialiniai tinklai. Visko dabar nekartosiu, nes jei tai reikalinga, galima rasti minėtoje knygoje. Propaganda yra žinoma kiekvienam šiais laikais, o socialinių tinklų vartotojai visuomet yra manipuliuojami. Aš jau nekalbu apie tokius dalykus, kaip televizija ar YouTube. Susitvarkyti su reklamomis pavyksta tik nedaugeliui. Todėl nedidelė išvada – mokytis reikia nuo pamatų iki aukštumų, nuo atminties, analitikos iki sugebėjimo kurti. Tai bent iš dalies apsaugo nuo klaidų ir apgavysčių.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą