Dažnai važiuoju į Europos miestus pasižiūrėti meno kūrinių. Visos tautos rodo ne tik žymiausių menininkų kūrinius, bet ir demonstruoja, ką geriausia sukūrė jų tėvynainiai. Mūsų lobynas, deja, nėra labai didelis.

Pabuvojęs Londono, Paryžiaus ar Vienos muziejuose mėgstu užsukti į Kauno M. K. Čiurlionio galeriją. Kad ir būtų keista, vis dar atrandu ką nors nauja. Tai vienas paveikslas „nesiklijuoja“ į ciklą, tai pastebi, jog dailininkas sukūrė labai panašų kūrinį į impresionistų, tai pamatai, jog ne visos aukos eina į Dangų.

Aišku, kad ne viskas man patinka, yra ir bandymų nepavykusių, mano nuomone, darbų. Tačiau tokių paveikslų yra nupiešę ir Leonardas, ir Renuaras, ir Van Gogas. Nedidelė naujiena. Aišku, kad galiu ir suklysti, todėl gal negilinsiu temos.

Gaila, jog negaliu ką nors rimtai tvirtinti apie kitą kūrybą – muzikinę. Neišmanau tiek, kad galėčiau žinoti. Todėl patylėsiu.

Grįžkime prie dailės. Yra Čiurlionio kūrinių, kurie mane stebina kad ir kiek aš juos matyčiau. Yra tokių, kuriuos atradau, žinau ir galiu kitiems paaiškinti. Tačiau manęs jie nebeužgauna, nebejaudina. Beje, tai dažniausiai ankstyvoji tapyba, sakyčiau, sekiniai.

„Laidotuvių“ ciklas yra tuometinio simbolizmo „pakartojimas“, todėl pradžioje lyg ir įdomus, vėliau suvoki, kad tai jau daugelį kartų daryta ir matyta. Kaip ir kiekvieno dailininko darbas turi ir privalo būti originalus savo laike ir savo vietoje. Perpiešimas, geriausia atveju yra mokymasis, kitaip gali būti plagiatu.

Štai paveikslas, kuris mane stebina kiekvieną kartą, kai apsilankau M. K. Čiurlionio muziejuje.

Priemonių minimumas, efektyvumas maksimalus. Nepasakyčiau, jog tai minimalizmas, tačiau be didelės drobės, be kibiro dažų sukuriamas šedevras, kuriam lygaus aš nežinau. Paveikslas „skamba“ taip, kaip skamba pati tyla. Geriausiai šį jausmą pajunta tas, kuris ramus, įsigilinęs į save ir pasaulį mato vidujai. Negali pasakyti tiesmukai, kad paveikslas vaizduoja realybę. Čia kažkas kita. Yra muzika, yra jausmas, yra ramumas.

Ne kiekvienas gali suprasti meno kūrinį jau vien dėl to, kad menas yra „įsisavinamas“ per jausmą. Žmogus turi būti tam pasirengęs. Turi būti situacija, kai jo dėmesys ir jausmas skitas tam, o niekam kitam. Tuomet įvyksta sąskambis. Kūrinys patenka į „vidų“, jis tampa meno kūriniu, menu man ir per mane. Aišku, tai tinka ne viskam. Nors jei pagalvotum…

Paprastai ekskursija po Čiurlionio galeriją baigiama didžiuoju jo paveikslu Karalius (REX).

Nors paveikslas ir priklauso vėlyviesiems, jame daug liaudiškų ir angeliškų motyvų, tačiau neleisčiau teigti, kad tai geriausias jo darbas. Svarus, reikšmingas, tačiau yra ir geresnių. Tiesa, tai mano nuomonė. Gali būti ir kitų, gal ir klaidingų. Tai mano įspūdžiai, apsilankius muziejuje.