„Atvira Klaipėda”, įgyvendindama Klaipėdos savivaldybės iš dalies remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, tęsia pasakojimus apie lemtinguosius XX a. įvykius ir asmenybes, nulėmusius, kad šiandien Klaipėdos kraštas yra neatskiriama Lietuvos dalis.

Antrajame ciklo rašinyje baigiame supažindinti su I pasaulinio karo įvykiais Klaipėdoje ir dabartinėje Vakarų Lietuvos teritorijoje.

Atvirukas publikuotas leidyklos „Libra Memelensis” išleistoje Johano Zembricko knygoje „Klaipėdos apskrities istorija”

Ką pridarė okupantai?

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus, profesoriaus Vasilijaus Safronovo, į Klaipėdą įžengusi Rusijos kariuomenė buvo patalpinta kareivinėse, tačiau nenustygo vietoje. Rusijos armijos paskirto Klaipėdos komendanto sunkiai valdomi kariai siautėjo mieste plėšikaudami, prievartaudami moteris, gabendami į kareivines gyventojus.

„Rusų komendantūra pareikalavo, kad gyventojai atiduotų visus šaunamuosius ir kitus ginklus, kad visi restoranai ir viešbučiai būtų uždaromi aštuntą valandą vakaro ir nuo šio momento iki šešių valandų ryto uždraudė išeiti iš namų bei apšviesti jų vidų. <…> Pagrasino mirties bausme tiems, kurie parduos alkoholio rusų kareiviams. Šiaip ar taip, alkoholinius gėrimus kareiviai pasiimdavo patys. Jau pirmąjį vakarą buvo plėšiamos parduotuvės, tas pats vyko ir rytojaus dieną, penktadienį (kovo 19 d.), daužant vitrinas ir beprasmiškai, tyčia viską naikinant viduje. Stiklo butelius lentynose daužė kardais, atidarydavo skardines su žibalu, aliejumi ir actu, prekes išmesdavo gatvėn, kur jas graibstė valkatos. Nusiaubtos visos laikrodžių, aukso ir sidabro dirbinių, cigarų, uogienių, gėrimų dešros ir mėsos, kolonijinių ir manufaktūros prekių dviračių parduotuvės. Elektros instaliacija buvo supjaustyta, telefono tinklas sunaikintas, iš gaisrinės pagrobta ir išvežta už 8000 markių neseniai įsigyta gaisro signalizacijos įranga, penktadienį aštuntą valandą ryto susprogdintas geležinkelio stoties vandens bokštas bei didysis geležinis vedlinės bokštas Bomelsvitėje, kuris virsdamas sugriovė namų, o oro banga išdaužė apie 300 langų aplinkiniuose namuose. Rusai nepaliko ramybėje ir ligoninių, senelių prieglaudos, netgi raupsuotųjų ligoninės. Į apskrities ligoninę rusai jau penktadienį penktą valandą ryto suvarė minią gatvėse sugaudytų vyrų moterų ir vaikų susodino į vežimus ir išvežė į Rusiją“, – okupantų siautėjimą detaliai aprašė to meto įvykių liudytojas istorikas Johanas Zembrickis.

Rusų sugriautas Bomelsvitės vedlinės bokštas, nuvirtęs ant gyvenamojo namo. Atvirukas iš kitapus.lt

Istorikas Marius Pečiulis savo darbe „Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje“ cituoja „Lietuwiszka ceitungą“, kuri rašė, kad Klaipėdoje buvo įvesta komendanto valanda – nuo 20 val. vakaro iki 6 val. ryto gyventojai privalėjo būti namuose. Parduotuvės galėjo dirbti nuo 7 iki 20 val.

„Miesto vaizdas buvo kraupus: išdužusių langų stiklų šukių pilnose gatvėse grūdosi plėšikaujantys Rusijos kariuomenės daliniai, buvo visiškai ištuštintos maisto ir kitokių prekių parduotuvės, susprogdintas vandens bokštas, iš gamyklų paimti ir į Rusiją išvežti visi įrenginiai. Įsiveržę į Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninę, atėjūnai išvaikė medicinos personalą, nupjovė visus laidus ir taip sutrikdė operacinės darbą. Negana to, girtaujantys kariai išgėrė visą spiritą, sunaikino eterio ir chloroformo atsargas. Mieste pasilikusį Klaipėdos burmistrą kartu su trimis jo padėjėjais kovo 19 d. vakare suėmė į rotušę atvykę Rusijos kariai ir uždarė kareivinėse. Tiesa, prieš tai pareikalauta sumokėti 5 000 rublių, kaip atlygį už patirtus nuostolius užimant miestą. Nustatytas naujas rublio ir markės kursas. Tačiau šie pinigai taip ir nebuvo sumokėti. Pasienyje su Prūsija gyvenantiems lietuviams valstiečiams buvo pavesta prižiūrėti kelis šimtus iš Rytprūsių ūkių rekvizuotų galvijų“, – rašė M. Pečiulis.

V. Safronovas papildomai nurodo, kad miesto vyr. burmistras Arthuras Altenbergas naktį iš kovo 18 į 19 d. į kareivines buvo atgabentas nepaisant prieš tai įvykusio oficialaus vakaro su komendantu „Viktorijos“ viešbutyje. Kovo 19 d. priešpiet jis buvo paleistas, tačiau popiet vėl turėjo prisistatyti į kareivines, kur tuo metu jau buvo atgabenta daug miesto gatvėse sulaikytų civilių. Mieste sučiupti valdininkai irgi buvo gabenami į kareivines. Kai kovo 19 d. vyr. burmistras vėl prisistatė į kareivines, jam buvo leista grįžti į rotušę.

„Atvažiavę nuo Palangos pasakoja, kad naktimis Palangos apylinkėje matėsi gaisrų peizažai pietvakarių krašte. Ypač gerai buvę galima žiūrėt važiuojant pajūriu iš Palangos į Liepoją. Ten degė prūsų kaimai ir miesteliai. Retkarčiais girdėjosi ir tolimas armotų griausmas“, – tų dienų vaizdus aprašiusį „Rygos balsą“ cituoja M. Pečiulis.

Vaizdas Sendvaryje po rusų puolimo, kur okupantai išskerdė 75 galvijus.  Atvirukas iš kitapus.lt

Pasak jo, tai, kad Klaipėdą užėmusios Rusijos pajėgos buvo panašesnės ne į kariuomenės dalinius, o į plėšikaujančią bandą, patvirtina ir patys Rusijos tyrėjai.

„Jau 1915 m. gegužės mėn. Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas ir atskirojo žandarų korpuso vadas gen. mjr. Vladimiras Džunkovskis (Владимир Джунковский) paskelbė „agentūrinių žinių suvestinę“. Pagal ją pagrindiniais kaltinamaisiais tapo jau minėti iš laivyno išmesti kariai, kuriais buvo sustiprintos gen. mjr. A. Potapovo pajėgos, vadovaujami pirmojo rango kpt. Jurijaus Pekarskio (Юрий Пекарский). Šio karininko elgesys per visą jo vadovavimo laiką jūrų pėstininkų batalionui apibūdinamas kaip „demoralizuojantis“ ir „slegiantis“. Reikėtų suprasti, kad kpt. J. Pekarskio įtakai pasidavę kariai masiškai plėšikavo. Tiesa, pats kpt. J. Pekarskis dar prieš prasidedant operacijai, daliniui sustojus Liepojoje, neigiamai apibūdino savo karius. Gen. mjr. V. Džunkovskio suvestinėje taip pat išsakoma kritiška nuomonė apie operaciją. Reziumuojama, kad pats planas pulti Klaipėdą visiškai neracionalus ir nepagrįstas, kadangi nesitikėta jos ilgai išlaikyti. Puolimui skirtos pajėgos apskritai netinkamos tokiai operacijai vykdyti, ypač neparengti kariauti pėstininkų kare ir labai nedrausmingi jūrų pėstininkai. Nemažai kritikos teko ir Klaipėdą puolusių pajėgų vadovybei su gen. mjr. A. Potapovu priešakyje. Teigiama, kad jie „atsidūrė toli gražu ne savo vietoje“. Vokiškuose šaltiniuose užsimenama, kad pats gen. mjr. A. Potapovas nekreipė dėmesio į savo karių plėšikavimą ir jų nesudrausmino. Tiesa, negalime visos kaltės šiuo atveju suversti gen. mjr. A. Potapovui, nes jis bandė suvaldyti padėtį. Tik užėmus Klaipėdą, parduotuvių savininkams jau buvo uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus Rusijos kariams. Savaime suprantama, kad toks nurodymas turėjo mažai reikšmės, tad, nesiliaujant girtavimui, buvo įsakyta visus rastus alkoholinius gėrimus supilti į Danės upę. Tačiau ir tokie bandymai nelabai padėjo suvaldyti nedrausmingus, žemos moralės karius“, – rašo M. Pečiulis.

Sendvaryje po rusų puolimo. Atvirukas iš kitapus.lt

J. Zembrickis mini nemažai žiaurių rusų įvykdytų civilių žmogžudysčių ir sužalojimo atvejų. Jautresniems šios pastraipos geriau toliau neskaityti: „Zužeikiuose ūkininkui Kaitinnis buvo peršautas veidas. Išimtininką Moritzą iš Lėbartų žmonės rado Slapšilėje nužudytą ir išskrostą, išvirtusiais viduriais. Klauspūdžiuose dviejų mėnesių kūdikį nusmeigė durtuvu. <…> Doviluose smuklininkui Ludwigui Teisingui, nesutikusiam rusams duoti degtinės, šie nukapojo pirštus ir suknežino veidą. <…> Kovo 19 d. dvidešimt tvirtų vyrų buvo suvaryti prie Kūlių vartų, kur karininkas pranešė, kad jie būsią sušaudyti už tai, kad ir vokiečių kareiviai šaudo civilius bei žaloja vaikus (rusai patys gatvėse nelauktai iššaudavo į orą, o po to tvirtindavo, kad pro langus šaudo moterys). Juos išrikiavo dviem eilėmis dauboje šalia plento į Sendvarį ir nušovė iš užpakalio, pribaigdami durtuvais ir buožėmis. <…> Baisu prisiminti šias kraupias scenas ir daugybę šlykštaus tyčiojimosi ir 13-53 metų mergaičių ir moterų prievartavimo atvejų, kartais netgi tėvų ir vaikų akivaizdoje. Tepaminėsiu čia vieną atvejį, kai išniekinta duktė nusinuodijo, vėliau tai padarė ir motina, o tėvas persipjovė venas. Tai, kas čia papasakota, remiasi ne gandais, o specialaus karo teismo tarėjo Krašto teisme atliktų apklausų protokolais“.

Pasak V. Safronovo, siekdamas sustabdyti kareivių siautėjimą, Rusijos komendantas kovo 20 d. jau ėmėsi priemonių, jėga siųsdamas mieste plėšikaujančius kareivius atgal į kareivines, o galiausiai liepdamas uždaryti jų vartus. Todėl kovo 20 d. mieste Rusijos kareivių beveik nesimatė.

Kitą dieną Rusijos armija vėl pasirodė miesto gatvėse, atskirose vietose ieškodama civilių ir išsivesdama juos kartu su savimi iki kareivinių, tikėtina, kaip įkaitus. Prie kareivinių jie buvo paleisti.

Miesto ir krašto išvadavimas

Kovo 20 d. didžioji dalis Klaipėdoje buvusių rusų karių gavo įsakymą žygiuoti į pagalbą Tauragės apylinkėse kovojantiems daliniams. Pasak J. Zembrickio, norint šį faktą nuslėpti, miesto gyventojams nuo antros valandos dienos buvo uždrausta išeiti iš namų.

Vietoje jų popiet į miestą atžygiavo iki 3000 rusų kareivių iš Kretingos.

Atvirukas publikuotas leidyklos „Libra Memelensis” išleistoje Johano Zembricko knygoje „Klaipėdos apskrities istorija”

„Jie praktiškai iš karto turėjo stoti į mūšį su tą pačią dieną prie miesto iš pietų pusės priartėjusiais gen. mjr. fon Ezebeko vadovaujamais Vokietijos kariuomenės daliniais. <…> Vokietija į šį regioną pradėjo siųsti papildomus, tačiau jau ne tik landvero ir landšturmo, bet ir reguliariosios kariuomenės dalinius. Taip pat svarus pastiprinimas buvo į šią kovos veiksmų zoną perkelti pirmieji 6-osios kavalerijos divizijos daliniai“, – rašo M. Pečiulis.

Pasak jo, vokiečių puolimas prasidėjo apie 18 val. vakaro ir vyko iš pietų pusės, nuo Lypkių kaimo. Nors puolančią kariuomenę pasitiko smarki Rusijos karių šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis, tačiau Vokietijos pajėgos palyginti greitai stūmėsi į priekį. Ypač kovose pasižymėjo apie 19 val. į miestą įžengęs mjr. fon Nusbaumo vadovaujamas rezervinis batalionas, kuris stojo į gatvių mūšius. Jų metu Rusijos kariai turėjo atsitraukti link kareivinių. Tą dieną Rusijos kariuomenė neteko apie 200 karių. Vokietijos nuostoliai buvo gerokai mažesni – tik apie 20 karių.

Kovo 21 d. nukauti rusai Liepojos gatvėje, ties dabartiniu verslo ir mados centru „Herkaus galerija” .  Atvirukas iš kitapus.lt

„Vokietijos karių operaciją palengvino ir patys priešininkai. Gavęs informacijos, kad prieš jį telkiami Vokietijos reguliariosios kariuomenės daliniai, gen. mjr. A. Potapovas įsakė savo kariams trauktis“, – rašo M. Pečiulis.

Kovo 22 d. tęsėsi Rusijos karių persekiojimas. Gen. mjr. fon Ezebeko brigada stūmė priešininkus Kretingos link. Skubėdami atsitraukti, Rusijos kariai paliko apie 3 000 į nelaisvę paimtų Klaipėdos krašto gyventojų. Gen. mjr. fon Ezebeko pajėgų dešinįjį sparną dengė iš Kuršių nerijos sugrįžę plk. ltn. Konradžio kariai.

„Dvi 6-osios kavalerijos divizijos brigados ir viena baterija, vadovaujamos gen. mjr. fon Selchovo (von Selchow), stūmė priešininkus pro Laugalius, Baukštkaralę iki pat sienos prie Jokūbavo kaimo. Kovo 23 d. įnirtingas Vokietijos ir Rusijos karių susirėmimas įvyko prie Palangos. Po jo Rusijos kariai buvo priversti apleisti ir šį miestą. Į pagalbą Vokietijos kariams atvyko jūrų pajėgos“, – rašė J. Zembrickis.

Kovo 21 d. nukauti rusai Liepojos (dabar – Herkaus Manto) gatvėje. Atvirukas iš I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo)

„Nors spaudoje minima, kad persekiojant atsitraukiančius dalinius iš viso dalyvavo 7 dideli laivai ir 28 minininkai, vargiai tikėtina, kad tokios gausios pajėgos tam būtų mestos“, – pabrėžia M. Pečiulis.

Persekiodami priešininką vokiečiai į nelaisvę paėmė apie 500 Rusijos karių, užvaldė 3 artilerijos pabūklus, 3 kulkosvaidžius ir kelis vežimus su amunicija.

Pasak J. Zembrickio, dar kartą Klaipėdoje suirutė kilo, kai kovo 24 d. miestą pasiekė pranešimai apie sunkius mūšius prie Tauragės ir Lauksargių.

Kovo 21 d. nukautas rusas neišlikusioje Biržos gatvėje (tęsėsi nuo Biržos tilto per dabartinę Atgimimo aikštę iki Liepų gatvės). Atvirukas iš I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo)

„Po pietų įvyko neeilinis magistrato posėdis, kuriame buvo nutarta, kad tuos gyventojus, kurie bijo potencialių pavojų ir nori išvykti iš miesto, iki vidurnakčio į Neriją kels trys garlaiviai ir barža. Kitą, kovo 25, dieną, penktadienį, krašto valdžia pažadėjo pristatyti du ilgus traukinius. Pirmasis turėjo išvažiuoti prieš tris valandas po pietų ir paimti apie 2000 žmonių. Tuo tarpu krizė prie Tilžės baigėsi laimingai. Siekdamas nuraminti vietos gyventojus, į Klaipėdą atvyko princas Joachimas. Buvo paskelbta, kad mūsų kariuomenė paėmė Gargždus ir Vėžaičius. Tai paskatino minias grįžti iš stoties namo; kitą dieną sugrįžo ir tie, kurie jau buvo pabėgę“, – rašė J. Zembrickis.

Naktį iš kovo 26-osios į 27-ąją iš šiaurinės Rytų Prūsijos dalies pasitraukė paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai. Pasak V. Safronovo, daugiau Rusijos kariuomenė Klaipėdoje nebesirodė, o balandžio 26  d. Vokietijos pajėgoms pradėjus puolimą Kurše ir Žemaitijoje, frontas nuslinko tolyn į rytus. 1915  m. rudenį jis pasiekė dabartinį Lietuvos ir Baltarusijos pasienį. Ten fronto linija laikėsi iki pat 1918  m. pradžios.

Kokie nuostoliai?

Anot V. Safronovo, Rusijos invazijos į Klaipėdą žala buvo baigta skaičiuoti 1916 m. pradžioje. Nuostoliai buvo įvertinti beveik 2 mln. markių. Per trumpą kelių dienų antpuolį mieste buvo išdaužytos vitrinos, susprogdintas vandentiekio bokštas, padaryta nuostolių uostui, apylinkėse sudeginti kaimai ir dvarai (pavyzdžiui, Sendvaris).

„Sugriauti 275 pastatai. Ištremti 485 civiliai gyventojai (24 iš miesto). <…> Rusai nužudė 66 civilius (15 miestiečių), sužeidė 43. Tikslus išprievartautų moterų skaičius nežinomas, mieste ir kaimyninėse vietovėse oficialiai nustatyta 19 tokių atvejų. Sudegė ir buvo pagrobta apie 600 arklių, 1300 galvijų, 600 kiaulių, 500 avių. Pavogta ir sunaikinta apie 3200 centnerių rugių, 6000 cnt avižų, 1200 cnt miežių, 3500 cnt dobilų šieno. Sunaikintos arba išgintos ištisos galvijų bandos. <…> Gauta apie 4300 pareiškimų dėl patirtų nuostolių, o valstybė apskrityje iki 1916 m. gegužės 1 d. išmokėjo 3 038 024 markes 6 pfenigius kompensacijų“, – rašė J. Zembrickis.

I pasaulinio karo metu prie Klaipėdos laidojami žuvę vokiečių kariai. Atvirukas iš Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo)

Klaipėdai, kaip ir kitiems Rytų Prūsijos miestams, atstatyti Vokietijoje buvo paskirtas specialus miestas-globėjas. Tokiu Klaipėdos globėju 1915 m. tapo Badeno didžiosios hercogystės miestas Manhaimas, kuriame buvo įsteigta speciali draugija nuo karo nukentėjusioms Klaipėdos ir Šilokarčemos apskritimis remti. Simboliniu paramos aktu siekta pademonstruoti visuomenės santalką sudėtingu karo periodu ir Vokietijos rūpestį karo nuniokotoms sritims. Draugijos surinktos lėšos buvo išdalytos pašalpoms ir išnaudotos infrastruktūrai tobulinti. Klaipėdoje už jas buvo grindžiamos gatvės, užpiltas greta dabartinės J. Janonio g. tekėjęs Svijanės upelis, o Laukininkų (Jokūbo) bažnyčioje perstatyti vargonai ir įrengtas apšiltinimas.

„Bet labiausiai apmaudą kėlė civilių aukos, tokios kaip Fricas Ambrazaitis, spaudos bendrovės „Lituania“ vienas steigėjų ir Klaipėdoje leisto laikraščio lietuvių kalba „Apžvalga“ leidėjas. Dėl nenustatytų priežasčių per 1915 m. kovą antplūdį Rusijos kariuomenės jis buvo sušaudytas Klaipėdos priemiestyje. Iš viso Klaipėdos apskrityje – Smeltėje, Rumpiškėje, Sendvaryje, Doviluose, Jakuose, Laugaliuose, Klemiškėje, Ginduliuose, Kalotėje, pačioje Klaipėdoje ir kt. – buvo nužudyti 73 asmenys. Be to, dalį gyventojų Rusijos kariuomenė kaip „nepatikimą pasienio elementą“ išsivarė su savimi. Jie atsidūrė Rusijos gilumoje ir, jei išliko gyvi, grįžo namo tik po karo. Klaipėdos apskrityje šitaip „dingo“ iš viso 492 asmenys“, – sako V. Safrnovas.

Karo kasdienybė

Pasak V. Safronovo, frontui nuslinkus kelis šimtus kilometrų į šiaurės rytus ir rytus nuo Klaipėdos, įtampa mieste nuslūgo.

Rusų belaisviai krauna anglį Klaipėdos uoste. Atvirukas iš Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo)

„Ir vis dėlto karas tuo Klaipėdai nesibaigė. Užsitęsus mūšiams Vakarų ir Rytų frontuose, beveik kasmet buvo skelbiamos papildomos mobilizacijos, organizuotos vyrų tinkamumo karo tarnybai patikros. Klaipėdoje likę artimieji kasdien su nerimu laukė pranešimų apie žuvusius artimuosius. Beveik kiekviename miesto laikraščių „Memeler Dampfboot“ ir „Lietuwiszka Ceitunga“ numeryje spausdintos ištraukos iš „Oficialiųjų netekčių sąrašų“ su žuvusiųjų kare, kilusių iš Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių, vardais. Ypač jų padaugėjo 1916 metais, per Somos ir Verdeno mūšius – kruviniausias Pirmojo pasaulinio karo kautynes, nusinešusias iki milijono Vokietijos karių gyvybių”, – pasakojo V. Safronovas.

Pasak jo, Klaipėdos landšturmas balandžio pabaigoje buvo įtrauktas į vadinamąją Kuršo ofenzyvą – kuopa kovėsi mūšiuose prie Dubysos. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais ji dalyvavo užimant visą dabartinę Lietuvos teritoriją, vėliau buvo pervesta į pozicinį karą prie Pastovių (dabar – Baltarusija). Ten 1916 m. pavasarį ją pakeitė aktyviosios tarnybos kariai.

Kreiseriai „Thetis” ir „Lubeck” Klaipėdos uoste. Atvirukas iš kitapus.lt

Išžygiavus šiai kuopai Klaipėda maždaug pusmetį buvo be jokios įgulos. Tik lapkričio 6 d. kariai vėl atvyko į miestą ir prie geležinkelio stoties buvo pasitikta minios bei valdžios atstovų. Naująją įgulą sudarė 41-ojo pėstininkų pulko II pamainos batalionas. Jis turėjo specifinę funkciją – rengti pamainą fronto kariams.

Anot istoriko, karas Klaipėdai atnešė daugybę naujų problemų. Mieste padaugėjo elgetų, magistratą užgriuvo našlių aprūpinimo reikalai, reikėjo užtikrinti pakankamą maisto tiekimą, ką padaryti buvo itin sunku, ypač 1916-1917 m. žiemą, kai daugelyje Vokietijos regionų dėl maisto trūkumo prasidėjo badas.

Istorikas paminėjo ir tai, kad markės vertė, lyginant ją su doleriu kursu, 1913–1918 m. nusmuko nuo 4,2 iki 8,5 markių už dolerį. Kainos šoktelėjo daugiau nei dvigubai. Infliaciją sukėlė ir palankią terpę spekuliacijoms kūrė karo kreditavimo poreikis, vertęs Vokietiją skolintis.

Karinis laivas Klaipėdos uoste. Atvirukas iš kitapus.lt

„Pagrindinėms vartojimo prekėms pradėta nustatyti galimybę įvesti aukščiausią pardavimo kainą. Šia galimybe kuo toliau, tuo dažniau naudotasi. Klaipėdoje buvo uždrausta vienu kartu parduoti daugiau kaip 2 svarus žalios ir daugiau kaip 1 svarą rūkytos mėsos. 1915 metų rudenį magistratas nustatė pigesnes sviesto bei kiaušinių kainas ir uždraudė juos išvežti iš Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių. Turguje dėl to kaipmat kilo konfliktai tarp pardavėjų ir policijos. 1916 metų balandį buvo nustatytas maksimalus suvartojamo cukraus kiekis vienam gyventojui – sukaupę daugiau kaip 20 svarų cukraus turėjo priduoti perteklių valdžiai, o pardavėjams buvo uždrausta parduoti daugiau kaip 2 svarus cukraus. Tų pačių metų vasaros pabaigoje buvo paskelbta apie mėsos kortelių įvedimą Klaipėdos mieste, Joniškės, Smeltės ir Bomelsvitės priemiesčiuose. Visi gyventojai nuo šiol turėjo įsirašyti pas konkretų mėsininką į sąrašus, o tie, kurių sąrašuose nebuvo, nebegalėjo gauti mėsos. 1916 metų spalio 2 dieną mėsos kortelės buvo įvestos visoje Vokietijoje. Tokios pat kortelės galiojo duonai ir jos produktams, o gyventojams buvo nustatyta per dieną suvartojamų miltų norma. Be visų šių sunkumų, karo pramonė reikalavo papildomų produktų, ir visoje Vokietijoje skelbtos įvairios „šalpos“ akcijos, kurių metu gyventojai raginti aukoti taukus, mėsą ir kitus produktus amunicijos bei ginklų fabrikų darbininkams”, – pasakojo V. Safronovas.

Pasak jo, visa ši kasdienybė gerokai konfrontavo su nuolatiniu patriotizmo, šovinizmo ir „kovos dvasios“ stiprinimu.

Klaipėdoje giminaičių užauginto lakūno aso Kurto Wolffo laidotuvės. sanke-cards.com nuotr.

„1915 metų rugpjūtį Prūsijos princas Joachimas, pirmasis dinastijos atstovas, atvykęs į nuo Rusijos armijos išlaisvintą Klaipėdą, buvo paskelbtas Klaipėdos miesto garbės piliečiu. Tokį pat titulą, tik šiuosyk „už Kauno tvirtovės paėmimą“, anuomet pelnė ir Rusijos invaziją Rytų Prūsijoje sustabdęs herojus, generolas feldmaršalas Paulis von Hindenburgas, tuometinis vadinamojo Ober Osto vadas, kurio populiarumas karo metais ilgainiui užgožė paties Vokietijos kaizerio autoritetą. Karo euforiją tebebuvo bandoma palaikyti karinių orkestrų rengtais koncertais, džiaugsmo manifestacijomis dėl laimėtų jūrų mūšių, sukarintais jaunimo sporto renginiais. Klaipėdiečiai ypač skatinti didžiuotis Graifsvalde gimusiu, bet Klaipėdoje giminaičių užaugintu Kurtu Wolffu. Iki 1917 metų liepos 1 dienos šis lakūnas buvo numušęs jau 31 „priešų“ lėktuvą ir Vokietijos „asų lentelėje“ puikavosi ketvirtoje vietoje. Kai Wolffas 1917 metų rugsėjį žuvo Vervike, Belgijoje, jo palaikai buvo pargabenti į Klaipėdą, kur buvo iškilmingai palaidoti didžiules minias sutraukusioje ceremonijoje. Vėliau jo vardu mieste buvo pavadinta viena gatvė”, – pasakojo V. Safronovas.

1918-ieji: senosios epochos pabaiga

Karas baigėsi 1918 m. lapkritį sudarius Kompjeno paliaubas, tačiau šios paliaubos, anot V. Safrnonovo, iš tiesų tereiškė ilgo ir sudėtingo stabilizavimo etapo pradžią. Pirmosios karių gurguolės iš Rytų fronto Klaipėdą pasiekė gruodį. Rengdamasis sutikti karius miestas buvo išpuoštas pastatant garbės vartus.

„Grįžtantys iš fronto demobilizuoti kariai su sužalota psichika, sugriauti žmonių likimai, socialinės tvarkos atkūrimas jos radikalios kaitos sąlygomis, karo metais prarasto turto atkūrimas – visa tai dar ilgus metus tarytum šleifas lydėjo klaipėdiečius. 1914 metų vasarą dažnas imperinės ideologijos indoktrinuotas Vokietijos pilietis suvokė karo pradžią kaip naujų galimybių, kurias tereikia iškovoti pasiekus žaibiškas pergales, pradžią. 1918 metų pabaigoje dažnas Vokietijos pilietis, savo kailiu patyręs, ką reiškia karas, visiškai nebenorėjo sieti savęs su senąja, tiek iliuzijų sukūrusia ir tiek vilčių sudaužusia politine ir socialine tvarka. Vieniems šis karas tapo viso likusio gyvenimo trauma, kuria dalis politikų, deja, netruko pasinaudoti, kitiems atskaitos tašku kelyje, kuriuo dabar reikėjo pradėti eiti iš naujo“, – sakė V. Safronovas.

Studijos „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija“ autoriai – V. Safronovas, Vytautas Jokubauskas, Vygantas Vareikis ir Hektoras Vitkus – teigia, kad Rytų Prūsijai teko maždaug 115 tūkst. karo aukų, o vien Klaipėdos krašte 1925 m. turėjo būti apie 4 tūkstančiai našlių ir našlaičių, apie 6 tūkst. karo suluošintų asmenų. (Šalia esanti iliustracija – „Atminimo lapas“ iš Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo), kuris būdavo įteikiamas artimiesiems pranešant apie kario žūtį).

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.