Yra Klaipėdos koncertų salės repertuare vienas koncertas, kuris jau šeštą kartą kartojamas klausytojų pageidavimu. Ar atspėsite kuris? Tai – talentingojo Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkaus sukurta ,,Dėlionė orkestrui: muzikos išprovokuoti ir nublokšti”.

Pamačiusi pavadinimą ir aprašymą, kuriame sakoma, kad klausytojai ne sėdės salėje, o keliaus per skirtingas Koncertų salės patalpas, patys atsidurdami scenoje ar kažkokiame grotuotame sandėlyje, pagalvojau, gal čia atrakcija, skirta vaikams, na, kad susipažintų su instrumentais, prisijaukintų muziką. Bet, pasirodo, labai klydau!

Jau pirmas įspūdis, įžengus į Koncertų salę, buvo kitoks, nei įprastai: degė prislopinta senovinio žibinto šviesa, o joje jau skambėjo violončelės melodija. Toks pojūtis, lyg būčiau patekus į uždarą vakarą, kuriame vietoje įprastai griežtokos salės atmosferos, skleidėsi visai kitokia nuotaika.

Tai, kas vyko toliau, mane nustebino dar labiau: violončėle griežė senosios Klaipėdos vaiduoklis, o maestro Mindaugas Bačkus, lyg koks magas, dekonstravo Koncertų salę į penkias skirtingas erdves, epochas, nuotaikas, kuriose skambėjo vis kitokia muzika, o kamerinio orkestro muzikantai lengvai, lyg puikūs aktoriai, kartu su klausytojais kažkokiu nematomu būdu, muzikos fliuidais ėjo kiaurai per sienas.

Mindaugo Bačkaus asmenybėje yra tikrai kažko magiško. Jis pats man, kaip ir jo valdomas instrumentas – vos prabyla ir prikausto dėmesį. Taip Maestro savo hipnotizuojančiu pasakojimu ir dirigento rankos mostu, dar nepasibaigus vienam kūriniui, visą klausytojų būrį vedė į kitą muzikos ,,stotelę”. Tos nenutrūkstamos muzikinės kelionės įspūdį itin stiprino tai, kad klausytojai negirdėjo kūrinio pradžios ir pabaigos: jie ateidavo jau skambant muzikai ir būdavo Maestro išvedami dar nebaigus jai skambėti. Pojūtis buvo magiškas: reikėjo tik atsiduoti garsų upės tėkmei ir plaukti, mėgaujantis iškylančiais garsovaizdžiais.

Tiesą sakant, kiekvienas tas garsovaizdis buvo ištobulintas muzikos spektaklis: su visom detalėm, nuotaika, kvapu, spalvom. Nebuvau girdėjusi taip autentiškai skambančios baroko muzikos: ji buvo minkšta, šilta, medaus kvapo ir skonio. Baroko ansamblis grojo konferencijų salėje ant pakylos, kuri dar labiau žemino patalpą – spėju, kad būtent todėl šitaip išryškėjo kamerinės muzikos specifiškumas – visai kitoks garsas, nei aukštoje scenoje. Ansamblis grojo šviečiant degančiomis žvakėms. Gelsva šviesa ir tirpstančio bičių vaško kvapas mane tiesiog barokiškai apsvaigino, o pačius garsus, atrodo, galėjai paliesti skambančius ore.

Betgi koncerto režisierius Mindaugas Bačkus neleido užsimiršti baroke ir atvedė mus į džiazo paslaptį, kuri kažkodėl man priminė Hesės ,,Stepių vilke” aprašomą paslaptingą džiazo koncertą. Bet ir džiazo taurės nebuvo leista išragauti iki galo!

Palikus norą grįžti ir grįžti, buvom atvesti į tango magiją – patys klausytojai atsidūrėme ten, kur tik pašauktųjų kojos vaikšto – ant scenos, o prieš mus, tiesiog šalia mūsų skleidėsi it raudonos rožės žiedas tango šokis ir skambėjo Aušros Smičiūtės- Butkevičienės balsas. Iš scenos patekom, sakyčiau, į tikrą roko klubą, o po jo – kažkaip stebuklingai atsidūrėme fojė, kur laukė jau rimtas koncertas. Ir visa tai įvyko per valandą ar kiek daugiau.

10 balų Mindaugui Bačkui už idėją, jos įgyvendinimą ir tylią aistrą, su kuria jis muziką paverčia gyvenimu. 10 balų – Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantams! Už meistriškumą, už gebėjimą gyventi vienu metu keliose epochose, už vidinį ir išorinį grožį ir meilę muzikai bei jos atlikimui!