1914 metais Europoje kilęs karas, vadintas Pirmuoju pasauliniu arba Didžiuoju, visam žemynui, ne išimtis ir Klaipėdai, atnešė milžiniškus pokyčius.

Neregėti sugriovimai, žmogiškieji ir finansiniai nuostoliai, sugriauti žmonių likimai, nusmukdytos ekonomikos pažangos linkme nuolat judėjusią Europą stumtelėjo atgal taip, kad XIX amžiuje pasaulyje vaidinto vaidmens ji nebeatgavo.

Rytų Europai karas atnešė ir keturių didžiųjų imperijų – Austrijos, Rusijos, Osmanų ir Vokietijos žlugimą.

Karo pradžioje Klaipėda nuo Rusijos sienos buvo nutolusi tik keliolika kilometrų. Tad kai 1914 m. rugpjūčio 1-ąją Vokietija Rusijai oficialiai paskelbė karą, ji iškart atsidūrė pafrontės zonoje. Visgi kurį laiką tiesiogiai Klaipėdos karo veiksmai nelietė – didžiausi mūšiai nuo 1914 m. rugpjūčio iki 1915 m. vasario vyko Rytų Prūsijos pietinėje ir pietrytinėje dalyje bei Suvalkijoje.

Tačiau 1915 m. pavasarį, kai atrodė, kad Rusijos armijos iš Rytų Prūsijos jau išstumtos, jos netikėtinai atakavo Klaipėdą. Miestas užimtas kovo 18-21 dienomis. Tai padaryti nebuvo sudėtinga, nes miestas ir jo apylinkės buvo palikti beveik neginami. Klaipėdą gynė tik landšturmas – atitarnavę ir apginkluoti vyrai, kurie nebuvo laikomi aktyviosios tarnybos kariais.

Rusijos kariuomenė Klaipėdoje šeimininkavo tik keturias dienas. Bet to pakako, kad miestas būtų nusiaubtas. Po to, kai atvykęs Vokietijos pajėgų pastiprinimas ją išvarė, per keturias dienas padaryta žala buvo įvertinta maždaug 2 mln. markių.

Nors vėliau iki pat karo pabaigos mieste intensyvių karo veiksmų nebuvo, visuomenė čia, kaip ir kitur Europoje, kasdien gyveno karu, kuris palietė visas gyvenimo sferas.

Oficialiai karas baigėsi 1918-ųjų lapkritį, Kompjene Vokietijai sudarius paliaubas – jai tai reiškė faktinį karo pralaimėjimą. Tačiau karo šleifas jį išgyvenusią kartą lydėjo dar ne vienerius metus.

Klaipėdos krašte dalis žmonių buvo tapę trumpalaikiais pabėgėliais. Kelis tūkstančius pasienio gyventojų Rusijos kariuomenė buvo deportavusi ilgesniam laikui. Nemažai gyventojų prarado turtą, bet dar skaudesnės buvo artimųjų netektys. Istorikai skaičiuoja, kad Klaipėdos krašte 1925 m. galėjo būti apie 4000 našlių ir našlaičių, apie 6000 karo suluošintų asmenų.

Pasibaigus karui, didieji pokyčiai vyko visoje Europoje. Didelį Europos regioną nuo Suomijos šiaurėje iki Balkanų pietuose po karo palietė ir politiniai pokyčiai. Tiesioginis visą regioną apėmusių pokyčių poveikis Klaipėdai – po šešių šimtų metų keičiasi jos politinė priklausomybė. Vokietijai pralaimėjus karą, Paryžiaus taikos konferencijoje buvo nutarta, kad Klaipėda ir aplinkinis regionas į šiaurę nuo Nemuno bus nuo Vokietijos atskirti. Vokietija su tuo sutinka, 1919 m. birželio 28 d. pasirašydama Versalio taikos sutartį. Sąjungininkės Klaipėdai pirmiausia pasiūlė laikiną politinės ateities sprendimą – ją jos nutarė administruoti pačios. 1920 m. vasarį Klaipėdą pagrindinių sąjunginių valstybių vardu pradėjo administruoti Prancūzija.

Apie Didžiojo karo poveikį Klaipėdą laidoje kalbėjo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas, instituto vyresnioji mokslo darbuotoja istorikė doc. dr. Silva Pocytė ir instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, istorikas, prof. dr. Vygantas Vareikis.

Projektą „Istorinės Klaipėdos pėdos“ iš dalies finansuojamos Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros programa „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas”. Projekto partneriai – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.