38 metų ukrainietė Anna Tanačiova iki karo kartu su 6-mete dukrele ir 16-os metų sūnumi gyveno Nikolajeve, tačiau 2022 metų kovą ji buvo priversta palikti gimtąjį miestą ir persikraustyti į Klaipėdą. Naujoje vietoje ji toliau tęsia savo manikiūrininkės veiklą ir teigia po pusantrų metų gyvenimo Lietuvoje nebesijaučianti čia esanti svetima.

Asmeninio archyvo nuotr.

Annos draugai iš Nikolajevo irgi išvažiavo kas kur, pradėjo naują gyvenimą įvairiose pasaulio vietose.

„Mieste liko vos pora mano pažįstamų. Ten gyvenimas pasikeitė, nors žmonės bando likti pozityviais, bando gyventi, lankytis kavinėse, bet miestas merdi. Darbo beveik nėra, nuolat trūksta vandens – tenka jį neštis namo talpose. Šiuo metu miestas bombarduojamas rečiau nei anksčiau, bet vis dar antskrydžių pasitaiko”, – pokalbį pradėjo Anna.

Moteris Klaipėdą pasirinko dėl to, kad jos vyras tuo metu dirbo mūsų mieste. Iki šiol ji prisimena kelionę į Lietuvą bei gyvenimą apšaudomame Nikolajeve.

„Visą naktį prieš išvykimą mes praleidome rūsyje. 9 val. ryte turėjome laukti pavėžėjo į Odesą. Su juo buvome susitarę susitikti kitame miesto gale, ant vadinamojo Varvaros tilto. Tą naktį vyko nuolatiniai apšaudymai, aprimo tik apie 7 val. ir tada mes pabandėme išvykti iš namų. Išsikvietėme taksi ir tada vėl prasidėjo apšaudymai. Taksi vos judėjo. Atvykus prie tilto paaiškėjo, jog jis pakeltas. Apsauga pasakė, jog šiandien jo nenuleis ir patarė eiti į netoli esančią slėptuvę”, – tęsė pasakojimą moteris.

Tačiau netrukus per raciją pasigirdo, jog atvyksta autobusų su internato vaikais kolona ir dešimčiai minučių tiltą nuleis. Apsaugininkas paragino Anną paskubėti – esą jei suspėsit – jums pasisekė.

„Nešini lagaminais ėmėme bėgti tuo aukštu ilgu tiltu, šokinėdami per maišus. Ir staiga atskriejo raketa, nukrito ir užsidegė visai šalia. Buvo baisu. Mes bėgome toliau, kol tilto dar nepakėlė. Kitame krante mūsų laukė pavėžėjo mašina. Į ją teko lipti per bagažinę, nes neatsidarė durys. Pagaliau atvykome į Odesą, iš ten – į Moldovą, Kišiniovą”, – išbandymų kupiną išvykimą prisiminė Anna.

Kišiniovas Anną su vaikais pasitiko su sniegu ir be stogo virš galvos – jiems nepavyko rasti pigaus hostelio ar buto. Tik „Instagram” paskyroje parašius, jog neranda, kur apsistoti, atsiliepė moteris, kuri juos priglaudė. Kitą rytą ukrainiečiai išvyko į Lenkiją.

Kelionė į Varšuvą irgi buvo sunki. Pavėžėjai vietoj žadėto patogaus autobuso keleivius vežė sena transporto priemone, kuri nuolat gedo. Kas valandą vairuotojai prašė keleivių išlipti lauk, nors buvo labai šalta ir vėjuota. Annos dukra pakeliui susirgo, jai pakilo temperatūra, ją ėmė pykinti.

„Išterliojome visus daiktus, kiti autobuso keleiviai mums ėmė siūlyti vaistų, daiktų. Tas kelias atrodė tęsis amžinybę”, – kalbėjo ukrainietė.

Atvykus į Varšuvą, keliauninkai susipažino su savanore Viola, kuri juos laikinai apgyvendino pas save, o dukrą nuvežė pas gydytoją. Pernakvoję Varšuvoje, jie ryte išvyko į Klaipėdą.

„Sunkiausia mums buvo išsinuomoti būstą. Niekas nenorėjo įsileisti pabėgėlių su vaikais. Nedaug trūko, kad būtume likę gatvėje”, – pirmuosius sunkumus Klaipėdoje prisiminė Anna.

Vėliau jai pavyko rasti vietą manikiūrininkės/pedikiūrininkės darbui.

„Pradėjau dirbti kartu su mergina, atvykusia iš Chersono su dviem vaikais ir vos 400 eurų kišenėje. Bet ji sugebėjo atidaryti saloną ir organizuoti manikiūro kursus. Dabar aš tame salone mokau pedikiūro”, – pasakojo moteris.

Per pusantrų metų gyvenimo Klaipėdoje Anna teigia spėjusi perprasti lietuvių mentalitetą.

„Mūsų mentalitetai panašūs, tik lietuviai labiau uždari ir ne tokie emocionalūs. Manau, kad mes kartais savo emocijomis juos bauginame. Man prisitaikyti buvo gana nelengva, bet džiaugiuosi radusi jėgų išvykti ir sau bei savo vaikams suteikusi galimybę ramiai miegoti”, – sako ji.

Apie Klaipėdą Anna atsiliepia šiltai ir sako pasirinkusi tinkamą vietą gyvenimą pradėti iš naujo.

„Dabar čia aš nesijaučiu svetima. Klaipėda man tapo artima. Žinau, kad kai reikės ją palikti, bus sunku sulaikyti ašaras”, – pokalbį baigė Anna.