Pasirodo, kad Klaipėdos konfliktai dėl geležinkelio plėtros Girulių miške siekia dar tarpukarį. Tačiau tada, gavusi tinkamą kompensaciją, miesto valdžia nusileido tokiems sostinės norams.

Apie šį ir kitus išskirtinius tarpukariu lapkričio mėnesiais nutikusius įvykius toliau pasakoja rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Injekcija po oda – labai populiari

1924 m. „Klaipėdos žinios” pranešė, kad praėjus porai dienų po to, kai lapkričio 8-ąją įvyko valdiška revizija, dalyvaujant apskrities gydytojui p. Huve ir vaistinių inspektoriui p. Smidt, Liepojos (dabar – Herkaus Manto) gatvėje jau atidaryta proviz. Kazio Mažono (nuotr.) Centralinė vaistinė.

„Moderniškas vaistinis įrengimas ir geros kvalifikacijos personalas padarė į komisiją gero įspūdžio. Vaistinė pripažinta pilnai atsakanti visiems naujausių laikų farmacijos reikalavimams. <…> Kiek Klaipėdos visuomenė buvo suinteresuota naująja vaistine, matyt iš to, kad pirmų atidarymo dieną jau spėjo apsilankyti daug interesentų. Kaikurios Klaipėdos ponios naujai vaistinei net gėlių atsiuntė”, – rašė laikraštis.

Anot jo, naujoji vaistinė turėjo 7 skyrius: oficina su receptūros stalais, vaistinės biuras, analizų kabinetas, sandėlis, laboratorija, mokykla ir vaistų rūsys.

„Proviz. Mažonas yra specialistas ampuloms gaminti. Jau Lietuvoj turėjo įsisteigęs ampulų laboratoriją, kurią perkėlė Klaipėdon. Tai dar viena pramonės sritis, pradėta Lietuvoj, kuri sulaikys nemaža litų pačiame krašte, kadangi moderniškoj medicinos praktikoj injekcija po odos darosi vis labiau vartojama”, – rašė „Klaipėdos žinios”.

Šnipai ir stambūs vagys

O po metų šiam laikraščiui teko pranešti apie nekasdienius nusikaltimus.

„Uosto Valdybos kasininkas Fricas Bolz penktadieni ištuštinęs Uosto Valdybos kasą ir paėmęs iš Lietuvos Banko algą pinigus (viso apie 82000 litų) išbėgo į Vokietiją. Policija seka”, – trumpai informavo laikraštis.

Tomis dienomis laikraštis pranešė ir apie faktą, kad dar spalio 23 d. karo lauko teismas prie II p. pulko nuteisė 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimu Rumunijos pilietį Bernardą Reicmaną už šnipinėjimą lenkų naudai.

„Minėtas asmuo buvo pagautas Klaipėdoj, kur jis bandė iš vieno eilinio kareivio – sanitaro gauti žinių apie mūsų kariuomenę, bet minėtas kareivis apie tą pranešė savo viršininkams ir šnipas buvo pagautas”, – rašė „Klaipėdos žinios”.

O minėtasis F. Bolz lapkričio pabaigoje įkliuvo Miuncheno teisėsaugininkams. Kiek pas jį bebuvo likę pinigų tąkart nepranešta.

Klaipėdoje gamino lėktuvus

Netrūko tada naujienų ne tik ant Klaipėdos žemės, bet ir jos danguje. Anot „Klaipėdos žinių”, 1925 m. lapkričio 7-ąją, virš Klaipėdos buvo pasigirdęs nepaprastai stipraus motoro ūžesys.

„Visuotina Klaipėdos Lėktuvų Bendrovė būtent tą diena paleido į orą pirmą tos bendrovės dirbtą lėktuvą – doppeldeckerį. Bendrovę veda inž. Lindenau. Lėktuvo statyba prižiūrėjo inž Heutzen. Pirmiems lėkimams pilotu buvo pakviestas p. v. Koeppen. Lėktuvas yra Albatros sistemos turi anglišką 500 Ps. napiro motorą ir gali nulėkti per valandą 250 (!) kilometrų. Viso lėktuvui medžiaga imta iš Klaipėdos krašto, taip pat ir darbininkai specialistai apart dviejų meisterių buvo klaipėdiškiai. Lėktuvo modelį savo laiku išmėgino Lietuvos kariuomenės lėkikų štabas”, – rašė laikraštis.

Jis taip pat informavo, kad inž. Lindenau važiuoja dabar į Maskvą ir gal net iš ten parsiveš užsakymų naujiems lėktuvams. Visgi duomenų, kad Lindenau laivų statykloje būtų pavykę išplėtoti lėktuvų surinkimo verslą, aptikti nepavyko.

Naujas gubernatorius

Galbūt pirmąjį klaipėdietiško lėktuvo skrydį regėjo ir Jonas Žilius-Jonyla, 1925 m. lapkričio 10 d. perėmęs gubernatūrą ir tapęs antruoju gubernatoriumi.

Ta proga „Klaipėdos žinios” supažindino skaitytojus su naujojo Lietuvos centrinės valdžios atstovo Klaipėdos krašte biografija.

„Jonas Žilius (Žilinskis) gimęs 1870 m. spalių mėn. 18 d. Mokslo metus praleido Mariampolės gimnazijoje, tada Plocko kunigu seminarijoje. Persikėlus į Ameriką ten buvo įšvęstas kunigu. Daug pasidarbavo tarp Amerikos lietuvių. Sutvėrė ten įvairių draugijų, fondų ir šiaip organizacijų: buvo kurį laiką Amerikos Lietuvių Susivienijimo prezidentu. 1908 m. baigė kunigauti ir iškeliavo į Europą studijų ir gydymosi tikslais. Per 4 metus lankė Ciuricho ir Berlyno universitetus, tarpais lankydamosi Lietuvoj. Karo laiku iki 1916 m. buvo Berlyne. Kaipo Amerikos pilietis važinėjosi po lietuviu kolonijas Rusuose studijuodamas tremtinių padėtį. Lietuvių Centro Komitetas nukentėjusioms dėl karo šelpti delegavo jį į Ameriką. Bekeliaudamas į ten aplankė Sibirą, Kinus, Japonus. Amerikoj būdamas vėl sparčiai veikė Lietuvos labui. Grįžęs vėl Lietuvon suorganizavo L. Žemės Banką, sutapusi vėliau su Pr. Ir Pr. Banku. Prieš tai darbavosi Lietuvių Vykdomojo Komiteto Vašingtone generaliniu sekretoriu ir Lietuvos Prezidento buvo nominuotas Lietuvos taikos delegacijos nariu. Prancūzams valdant Klaipėdos kraštą ilgoką laiką buvo Lietuvos atstovu Klaipėdoje. Vėliau ir liko čia gyventi iki dabar”, – rašė laikraštis.

Jis, aišku, tuo metu nežinojo tokių slaptų faktų, kad jau nepraėjus nė dviem savaitėm po paskyrimo Lietuvos atstovu, 1922 m. sausio 24 d. J. Žilius jau išsiuntė užsienio reikalų ministrui platų „Projektą darbuotės Klaipėdos krašte”. Jame išdėstė visą kompleksinę programą, kaip atlietuvinti kraštą. O vasario 13 d. J. Žilius jau išsiuntė užsienio reikalų ministrui ir slaptą raštą „Planai kariškosios akcijos” – iki būsimos sukilimo operacijos dar buvo likę beveik metai. Būtent šiuo raštu remiasi dauguma istorikų, laikančių J. Žilių Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos iniciatoriumi.

Dirbdamas Klaipėdoje ir turėdamas tikslinį finansavima J. Žilius pasiekė, kad dauguma Klaipėdos laikraščių imtų propaguoti krašto prisijungimą prie Lietuvos autonominiais pagrindais. J. Žiliui rekomendavus Lietuvos vyriausybė sistemingai blogino krašto ekonominę padėtį – sugriežtino muitų kontrolę, trukdė įvežti prekes ir žaliavas, o vėliau ir visiškai uždarė sieną.

Anot istoriko Vyganto Vareikio, būtent J. Žiliui priklauso idėja į Klaipėdos operaciją įtraukti Šaulių sąjungą. Jis nuolat ragino valdžią negailėti pinigų sukilimo organizavimui.

Kiek vėliau „Klaipėdos žinios” pranešė, kad naujojo gubernatoriaus padėjėju nuo lapkričio 18 d. pradės dirbti Mykolas Šlaža.

„Laike derybų dėl naujojo Gubernatoriaus Kaune buvo svarstoma Gubernatoriui priduoti patariamąja tarybą iš dvejų vietinių klaipėdiškių, arba skirti vieną Vice Gubernatorių ar Padėjėją — klaipėdiškį, arba Kaunan pašaukti vieną klaipėdiškį kaipo Ministerį be portfelio arba bent referentą Klaipėdos reikalams Ministerių Kabinete. P. Šlažos paskyrimas Gubernatoriaus Padėjėju rodo, kad viena šitų kombinacijų jau įvykinta. Tasai faktas be to rodo, kad atsakomingos vietos įvertino Klaipėdos krašto ypatybes ir suprato reikalą Gubernatūros santykius su kraštu padaryti ankštesniais negu ligšlol. Nes p. Šlaža kaipo tikras šio krašto sūnus nuodugniai ir iš visų pusių pažįsta kraštą ir jo įvairius reikalus ir tuo atžvilgiu bus naudingas tiek Gubernatūrai, tiek kraštui”, – taip šį paskyrimą įvertino „Klaipėdos žinios”.

Ta proga laikraštis taip pat pristatė skaitytojams ir M. Šlažos biografiją

„Kilęs iš Kretingiškių (Klaipėdos apskr.). Baigęs Klaipėdos Mokytojų Seminariją mokytojavo Kretingalės mokykloje, o po karo kelis metus Plungės gimnazijoje. 1923 m. pradžioje grįžo į Klaipėdą, dalyvavo išeinančiose iš sausio mėnesio įvykių derybose su atsiųsta į Klaipėdą Alijantų Komisija (Clinchant, Fry. Alois) ir deryboms persikėlus į Paryžių į ten drauge išvyko kaipo Klaipėdiškių-Lietuvių delegacijos narys. Grįžęs mokytojavo trumpą laiką Klaipėdos Luizės gimnazijoje, o vėliau perėjo į Klaipėdos Mokytojų Seminariją, kur iki šių dienų dirbo vyr. mokytoju. Šiais metais buvo Vyriausybes paskirtas Kalbos Tikrinimo Komisijos Klaipėdoje pirmininku. Irgi šiaip dalyvavo visuomeniniame, organizaciniame gyvenime. Žinomas ir kaipo publicistas. Bendradarbiavo krašto spaudoje ir specialiuose moksliniuose žurnaluose. Be daugybės straipsnių daugiausia aktualiais klausimais – yra parašęs kelis mokykloms vadovėlius ir vieną kitą dar rengia”, – biografinius faktus dėstė laikraštis.

Pasikeitė vadas

Po dvylikos metų, 1937-ųjų lapkritį, Klaipėdoje irgi vyko žymus kadrinis pasikeitimas tačiau jau karinėje srityje – keitėsi čia dislokuoto 6-to pėstininkų Margio pulko vadas.

Laikraštis „Vakarai” informavo, kad 45-uosius metus ėjęs Klaipėdos įgulos viršininkas gen. št. pulk. Juozas Lanskoronskis buvo paskirtas karo atašė į Paryžių, o jo vieton paskirtas 37-erių gen. št. pulk. leit. Antanas Breimelis.

Supažindindamas su naujojo vado biografija laikraštis neužmiršo paminėti, kad jis 1932 m. sėkmingai baigė Italijos karališkąją karo akademiją, o iki paskyrimo į Klaipėdą daugiau nei metus dirbo Karo mokyklos inspektoriumi.

6 pėstininkų pulką Klaipėdoje 1934 m atkūrusiam J. Lanskoronskiui išvykimas iš uostamiesčio tapo lemtingas – tapęs Lietuvos karo atašė Prancūzijai ir Belgijai (pastarojoje jis buvo baigęs Briuselio karo akademiją) jis ten ir pasiliko iki gyvenimo galo – mirė Belgijoje 1980 m. rugpjūtį, eidamas 88-uosius metus.

J. Lanskoronskį pakeitusiam A. Breimeliui likimas nebuvo toks maloningas. 1941 m. birželį jis buvo sovietų suimtas ir išvežtas į Gorkio kalėjimą Nr. 1. 1942 m. baigiantis karininkas buvo nuteistas 10 metų kalėjimo ir išvežtas į Uchtižemlagą Komijoje. 1950 m. kovo 17 d. žuvo Suchobezvodnajos lageryje, Gorkio srityje nesulaukęs savo 50-mečio.

Perrinko miesto architektą

Ne tik šiais laikais Klaipėda gali pasigirti dešimtmečiais dirbusiais vyriausiasiais miesto architektais.

1938 m. „Vakarai” informavo, kad lapkričio 11 d. prieš miesto seimelio posėdį vyr. burmistras dr. Wilhelmas Brindlingeris pasveikino miesto patarėją inž. Giesingą jo išrinkimo proga dar 12 metų bei padėkojo jam už nuveiktus darbus ir palinkėjo dar 12 metų sėkmingai dirbti Klaipėdos miesto labui.

„Taip pat inž. Giesingą pasveikino miesto seimelio pirmininkas dr. Borchertas, kuris palinkėjo dirbti senam vokiškam pajūrio miestui. Atsakydamas į linkėjimus, inž. Giesingas pareiškė, kad Klaipėdoje jau dirba nuo 1922 m., buvę sunkių laikų, dabar laikai esą pagerėję ir jis dirbsiąs pagal naujos dvasios reikalavimus. Baigdamas savo atsakymą inž. Giesing pakėlė dešinę ranką ir sušuko „Sieg Heil”, – rašė „Vakarai”.

1891 m. gimęs Paulis Giesingas į Klaipėdą atvyko 1916-aisiais, vėliau tapo vyriausiuoju miesto architektu bei aktyviai vadovavo visoms uostamiesčio statyboms.

„Tarpukariu uostamiestyje naujus statinius projektavęs P. Giesingas stipriai paveikė ir paskatino Klaipėdos bauhauzo vystymąsi. Architektas P. Giesingas modernioje architektūroje nevengė pasitelkti klinkerinių plytų, puošė jomis pastatų portalus. Tokiu būdu P. Giesingo statiniai įgavo neogotiško veržlumo, dinamikos ir puošnumo”, – taip Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos parengtame biografijų žinyne pristatomas P. Giesingas.

Pasak žymiojo architekto vaikaičio Christoph Riekert, Kanto gatvėje gyvenusio P. Giesingo šeima Klaipėdą paliko 1944-ųjų liepą, o jis pats tik spalį, per galutinę civilių evakuaciją. Architektas įsikūrė ir iki pat mirties gyveno Tiubingene, netoli Štutgarto.

Tarp žinomiausių 1961 m. mirusio architekto kūrybos vaisių yra Taupomosios kasos pastatas, prie dabartinių Herkaus Manto ir Liepų gatvių sankryžos, naujas dabartinės Klaipėdos vaikų ligoninės korpusas, dabartinis Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos pastatas I. Kanto gatvėje.

Žalia šviesa paminklų atstatymui

Tarp 20 minėtojo seimelio posėdžio dienotvarkės punktų buvo ir sprendimo projektas, dar akivaizdžiau nei P. Giesingo „Sieg Heil” liudijęs, kad Klaipėdos kraštas pradeda slysti iš Lietuvos rankų.

„Atst. Suhr trumpai pasiūlė, kad būtų „atstatyti savo laiku piktadariškų elementų įversti paminklai“. Tai esąs senosios garbės atstatymas. Magistratas ir miesto savivaldybė prašomi pasirūpinti, kad tautos paminklas vad. „Borussia” kuogreičiausiai būtų atstatytas, taip pat, kad būtų atstatytas kaizerio Vilhelmo I-jo paminklas. Be to, pastarasis paminklas kad būtų pastatytas kilnioje vietoje”, – rašė „Vakarai”.

1896 m. spalio 3 d. Liepų alėjos (dabar – Liepų gatvė) pradžioje atidengtas WIlhelmo I paminklas taip ir neišaiškintų asmenų kartu su 1907 m. rugsėjo 23 d. atidengta Borusijos skulptūra buvo nuversti naktį iš 1923 m. balandžio 7 į 8-ąją, kai Klaipėdoje vyko penkias dienas trukęs gyventojų streikas.

Visus tuos 15 metų Borusija kartu su kaizerio paminklu pragulėjo gaisrinės kieme, kuris yra daugmaž dabartinio viešbučio „Amberton” kiemas.

„Jei visi anksčiau buvę klausimai buvo svarstomi be jokių didesnių diskusijų, tai šis paminklų, atstatymo reikalas susilaukė iš lietuvių frakcijos reagavimo”, – rašė laikraštis.

Anot jo, minėtosios frakcijos atstovas Grudzinskas pareiškė, kad tas klausimas dabar be reikalo keliamas ir tai esanti demonstracija prieš seimelio rinkimus. Lietuvis deputatas prašė šį klausimą atidėti ir dėl jo spręsti jau po seimelio rinkimų.

„Brindlinger, vyr., burmistras, atsakydamas atst. Grudzinskui pareiškė, kad jeigu dabar esanti demonstracija statant paminklus, tai jų nuvertimas buvusi kvaila demonstracija. Paminklai buvo žadėta seniai atstatyti, bet niekas to pažado neištesėjo. Kaip Klaipėdos miesto vyr. burmistras patariąs ir lietuvių frakcijai „likviduoti tas kvailybes” ir balsuoti, kad paminklai būtų atstatyti, nes tas prisidėsiąs prie tarpusavio sugyvenimo”, – rašė „Vakarai”.

Laikraščio cituotas Lietuvių darbininkų frakcijos atstovas Kuršaitis tikino, kad darbo žmonės nieko neturi prieš paminklų statymą, bet „kad tie paminklai būtų statomi garbingiems, visai žmonijai nusipelniusiems žmonėms”. Dabar esą norima atgaivinti senąją monarchiją, o darbininkai žino, kas ji yra.

„Dar norėjo toliau kalbėti atst. Kuršaitis, bet miesto seimelio pirmininkas dr. Borchert jam kalbėti toliau neleido. Po kelių aštrių replikų tarp ats. Grudzinsko ir vyr. burmistro dr. Brindlingerio gemeinšaflistės balsais nutarta tuos paminkius kuo greičiausiai atstatyti. Lietuvių frakcijas atstovai nuo balsavimo susilaikė”, – informavo laikraštis.

Borusija buvo atstatyta dar tų pačių metų gruodžio 4-ąją, o paminklas kaizeriui naujoje vietoje – Gimnastikos aikštės (dabar – Donelaičio aikštė) sodelyje – buvo atidengtas 1939-ųjų kovo 19-ąją, likus kelioms dienoms iki krašto aneksijos.

Miesto žemė – ne bet kam

Minėtajame seimelio posėdyje dar buvo apsvarstyti ir du svarbūs su miesto žeme susiję klausimai.

„Gemeinšaftlistės frakcija įnešė pasiūlymą miesto žemės nuosavybės pardavimo reikalu. Frakcija prašė nutarti, kad Klaipėdos miesto savivaldybė atiduoda miesto žemę ar tai nuosavybėn, ar paveldimon nuomoti tiktai tokiems asmenims, kurie Klaipėdoje gyvena bent 15 metų. Atst. Kybrancas pasiūlė, kad būtų pakeistas žodis „Klaipėdoje” į „Klaipėdos krašte“, nes dabar žemės nuosavybę įsigyti Klaipėdos mieste galės tik Klaipėdos miesto gyventojai, o krašte gyveną mokytojai, tarnautojai, valdininkai ir kiti, kurie senatvę norėtų praleisti mieste ir čia įsigyti nuosavybę, dabar negalės. Šiam atst. Kybranco pasiūlymui pritarė vyr burmistras Dr. Brindlinger ir kiti atst. Balsuojant priimtas pasiūlymas su atst. Kybranco pastaba”, – rašė laikraštis.

Jis taip pat informavo, kad šio posėdžio metu buvo „susitarta dėl žemės geležinkeliams pravesti”.

„Buvo patvirtintas magistrato susitarimas su centro vyriausybe dėl žemės pardavimo geležinkelių statybai uoste ir plantaže. Kaip žinoma, tarp Klaipėdos ir Girulių buvo pradėti tiesti antrieji bėgiai, bet magistratas buvo uždraudęs tuos bėgius tiesti per miesto pušyną ir per miesto zoną. Dabar šis ginčas su centro valdžia išsiaiškintas, miestui už geležinkeliui pratiesti reikalingą žemę atlyginama ir taip tas reikalas sutvarkytas. Dr. Bridlingeris, kalbėdamas tuo reikalu pareiškė, kad tas klausimas buvęs labai sklandžiai sutvarkytas, pasveikino centro valdžią už parodymą gerų norų ir palinkėjo, kad ir ateityje visi nesklandumai su centro valdžia būtų taip sutvarkyti, kaip šitas reikalas”, – rašė „Vakarai”.