Priešpaskutinė kovo savaitė Klaipėdos istorijoje yra pasižymėjusi Trečiojo Reicho įvykdytu anšliusu. Tačiau ji nepagailėjo ir kitokių įdomių įvykių, nutikusių kraštą valdant Lietuvai.

Apie visus juos – tradiciniame ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ rašinyje.

1939 m. kovo 19-oji Lietuvos dar valdomoje Klaipėdoje. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Uosto atradimai ir netektys

Sudėtinė 1924 m. gegužės 8 d. pasirašytos Klaipėdos krašto konvencijos, kurioje buvo numatytos jo valdymo sąlygos, dalimi buvo ir Klaipėdos uosto statutas. Pagal jį Lietuvos vyriausybė apsiėmė išlaikyti ir vystyti uostą, o jo valdymui buvo suformuota trims metams skiriama trijų asmenų Uosto direkcija. Vieną skirdavo Lietuvos vyriausybė, kitą – Klaipėdos direktoriją, trečią, kuriam priklausė diplomatinės privilegijos – Tautų sąjungos susisiekimo ir tranzito komisijos pirmininkas (pastarasis narys negalėjo būti Nemuno kranto valstybės pilietis).

Pirmininką rinkdavo pačios direkcijos nariai. Direkcijos biudžetą tvirtindavo Lietuvos vyriausybė. Pati direkcija skirdavo uosto kapitoną.

1925 m. kovo 17 d. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad po poros dienų į uostamiestį turėtų atvykti Tautų Sąjungos paskirtasis Uosto direkcijos narys Yngvar Kjelstrup. Jis turėjo prisijungti prie Lietuvos vyriausybei atstovavusio inžinieriaus, buvusio susisiekimo ministro Tomo Naruševičius ir Klaipėdos direktorijos atstovavusio jos pirmininko Endriu Borcherto.

Laikraštis informavo, kad iki Tautų Sąjungos komisijos pirmininko paskyrimo norvegas penkerius metus buvo Oslo uosto viršininkas.

„Paėmęs uosto valdymą į savo rankas, jis iš naujo pertvarkė uosto administraciją ir ėmė laikytis taupumo ir didžiausio atsargumo politikos. Jis nedarė uoste jokių įstatymų, jei, jo nuomone, buvo galima jų išvengti, ir ėmėsi tik tokių pagerinimu, kurie visais atžvilgiais turėjo išsimokėti. Tos politikos rezultate Oslo uostas, kurs lig tol duodavo tik nuostolių, ėmė duoti pelno. Galima pasakyti, kad dabar iš visų Skandinavijos uostų, neišskyrus net tokių didžiulių, kaip Goteborgas ir Stokholmas, tiktai vienas Oslo uostas teduoda deficito, tuo tarpu kai kiti uostai turi milijonus nuostolių”, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Anot laikraščio, Y. Kjelslrupas yra neperdidelio ūgio, labai simpatingo veido, buvęs jūrų karininku.

Yngvar Kjelstrup. Ukjent/Oslo Museum nuotr.

„Jis tuomet specializavosi jūrų bazių ir karo uostų srity. Jam teko tyrinėti karo uostai ir bazės daugely valstybių. Vėliau jis perėjo į prekybos laivyną ir ištyrinėjo daugumą Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos ir Danijos uostų. Šiandien jis yra vienas iš geriausių Norvegijos uostų reikalų specialistų ne tik technikos, bet ir administracijos ir uostų politikos srityse. Jis yra gavęs iš daugelio valstybių uostų pagarbos ženklų, o Vokietijos uostų valdybų sąjunga jį yra išrinkusi savo garbės nariu. Jis priėmė Tautų Sąjungos pasiūlymą su sąlyga, kad Oslo miestas atleis jį trejus metus nuo uosto viršininko pareigų ėjimo. Tą jo prašymą Oslo miesto taryba patenkino. <…> Jis yra grynai darbo žmogus. Norvegai labai gailisi, kad jam tenka išvažiuot iš Oslo, bet raminasi bent tuo, kad norvegui yra suteikta garbė atstovauti Tautų Sąjungą Klaipėdos uosto taryboj”, – rašė „Klaipėdos žinios“, po poros dienų informavusios apie Y. Kjestrup telegramą, kurioje jis pranešė, kad į Klaipėdą atvyks kovo 21 d.

Po metų „Klaipėdos žinios“ jau nebuvo tokios palankios norvegui ir informavo, kad jis ima „prezidentinę algą – nebe 8000 l”. 

„Memelyje praleisti metais buvo įdomiausi mano gyvenime”, – 1977 m. kalbinamas 90-ojo gimtadienio proga laikraščiui „Aftenposten“ sakė Y. Kjelstrup, nugyvenęs ilgą ir prasmingą gyvenimą – jis mirė 1986 m., sulaukęs 99-erių.

Tuo metu dievulis arba likimas kitai svarbiai su Klaipėdos uostu ir Lietuvos laivynu susijusiai asmenybei – kapitonui Juozui Andžejauskui pagailėjo ilgų gyvenimo metų.

1938 m. laikraštis „Vakarai“ pranešė, kad kovo 19 d. Liepojoje mirė „vienas mūsų senosios jūrininkų kartos kapitonų Juozas Andžejauskas, paskutiniaisiais metais vadovavęs Klaipėdos uosto ledlaužiui „Perkūnui”‘.

Septyni įgulos nariai ir du vaikai pozuoja fotografui ant Klaipėdos uosto vilkiko-ledlaužio „Perkūnas“ denio. Pirmas iš dešinės – kapitonas Juozas Andžejauskas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Apie staigią nelaimę patiriama, kad kapitonas Andžejauskas, lipdamas į laivą, taip nelaimingai pasprūdo, kad virsdamas nulaužė koją ir susižeidė dar keliose vietose. Greitai buvo nuvežtas ligoninėn, kur buvo padaryta operacija, tačiau ji naudos jau nedavė – J. Andžejauskas mirė“, – apie incidentą Liepojos doke, kur „Perkūnas“ turėjo būti apžiūrėtas ir atlikti eiliniai remonto darbai, rašė laikraštis.

J. Andžejauskas buvo gimęs 1887 m. liepos 3 d. Rygoje. Mokėsi Magnushofo jūrų mokykloje, kurią sėkmingai baigęs buvo paskirtas į Rusijos karo laivyną, vėliau perėjo į prekybinį ir ėjo įvairias pareigas. Grįžęs į Lietuvą tapo kariuomenės savanoriu. 1921 m. vasario 23 d. tapo pirmojo lietuviško prekybos laivo – burlaivio „Jūratė” kapitonu. 1924 m. pradėjo dirbti Klaipėdos uosto tarnyboje, kur ėjo įvairių laivų kapitono pareigas. „Perkūnui“ vadovavo nuo 1931 m. birželio 1 d.

„J. Andžejauskas be savo tiesioginių pareigų mielai dėjosi ir savo žiniomis dalinosi bei teikė nurodymų ir mūsų sportiniam gyvenimui, mūsų besivystančiam buriavimo sportui. Buvo buriavimo mokyklos viršininku, aktyviai dalyvaudavo rengiamose regatose, kur būdavo regatų teisėjų kolegijoje. J. Andžejauskas yra Vienas iniciatorių steigiant Lietuvos jūrininkų sąjungą Kaune, kur susispietę senosios lietinių jūrininkų kartos žmonės. Už nuopelnus Lietuvai velionis buvo apdovanotas kūrėjo savanorio medaliu, nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordenu IV-laipsniu“, – rašė „Vakarai“.

Laikraštis aprašė ir kovo 22 d. Klaipėdos miesto kapinėse (dabar – Skulptūrų parkas) vykusias kapitono laidotuves.

„Dar prieš 16 val. susirinko kapinėse aplink koplytėlę didžiulė minia velionies pažįstamų, draugų ir artimųjų. Daug susirinko tokių, kuriems brangus velionis buvo, kaip pirmasis mūsų laivyno kapitonas. Iš kapų koplytėlės išnešė karstą. Priešaky išsirikiavo eilė vainikų, Šaulių dūdų orkestras, gale šaulių garbes kuopa su šautuvais. Prie duobės kunigas pasakė gražų ir jaudinintį pamokslą. Toliau paskutinį atsisveikinimo žodį tarė Uosto valdybos pirmininkas inž. Sližys, locų ir jūrininkų vardu locas Rasiulis, kūrėjų savanorių draugijos — ats. kpt. A. Gailius, jūrų šaulių — A. Mušinskas, Jūros skautų vardu Povorotnikas”, – rašė „Vakarai“.

Pirmasis Rotary klubas veikė neilgai

O minėtasis inžinierius, buvęs krašto apsaugos, susisiekimo ministras, 1934-1939 m. Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys (nuotr.) prieš metus laikraštyje buvo minimas ne tokiame liūdname kontekste. Jis 1937 m. kovo 18 d. tapo pirmojo Klaipėdos Rotyary klubo pirmininku.

„Viktorijoje įvyko iniciatorių grupės sumanymu Rotary Klubo steigiamasis susirinkimas. Į susirinkimą atvažiavo jau 1934 m. Kaune įsteigto Rotary Klubo pirmininkas, prokuroras prof. K. Žalkauskas. Jis nušvietė Rotary Klubų tikslus — auginti tarp paskirų profesijų atstovų nuoširdų bendradarbiavimą, o taip pat prisidėti prie taikos darbo ir geresnių santykių išvystymo tarp tautų ir valstybių. Kauno Rotary klubo vardu jis palinkėjo Klaipėdos rotarėnams gerausios kloties”, – rašė „Vakarai“ ir išvardino, kas įsteigė pirmąjį Klaipėdos Rotary klubą.

Jo steigėjais be B. Sližio tapo „generalio štabo pulk. J. Lanskoronskis. Prekybos ir Pramonės Rūmų pirmininkas konsulas Kurt Scharffetter, konsulas William Falk, konsulas N. Nafthal, advokatas dr. Fritz Meier, gubernatūros patarėjas I. J. Šeinius, Pedagoginio instituto dir. V. Soblys, pašto viršininkas inŽ. R. Aukštuolis, Maisto dir. pulk. VI. Grudzinskas, dr. S. Brazys, dr. J. Kirvickas, muitinės viršininkas Pr. Vainauskas, Raudonojo Kryžiaus ligonines dir. dr. J. Ciplijauskas, dr. J. Žemgulys, dr. V. Didžys, banko direkt. V. Statkus, banko dir. P. Šernas, banko dir. J. Kybrancas, dir. N. Gureckas, Vytauto D. Gimnazijos dir. K. Trukanas ir advokatas M. Tolišius“.

Pirmininku išrinkto B. Sližio pavaduotoju tapo dr. Vytautas Soblys. Sekretoriumi – Ignas Šeinius, iždininku dr. Vladas Grudzinskas, seniūnu – dr. Joanas Kirvickas.

„Susirinkimas nutarė kas ketvirtadienį pusiau aštuntos rinktis bendrai vakarienei, per kurias bus daromos paskaitos, pranešimai ir aptariami klubo reikalai“, – rašė „Vakarai“.

Visgi šiam klubui tebuvo lemta veikti metus. Rotary judėjimas Klaipėdoje atsikūrė tik 1992 m. gruodį. Šiuo metu uostamiestyje yra net šešti Rotary klubai.

Baudė ir burmistrus

Iškilūs Klaipėdos žmonės tarpukariu turėjo ne tik tokių įdomių veiklų kaip Rotary klubo vakarienės ir paskaitos, bet ir teisminių procesų.

Štai 1924 m. kovą „Klaipėdos žinios“ informavo, kad Revizijos teismas svarstė sankcijas dėl nevalomų gatvių ir į jo akiratį pakliuvo buvęs burmistras Rosteck, kuris dar 1923 m. rugpjūtį valdydamas savo žmonos nuosavą namą nepasirūpino nuvalyti ir šaligatvį.

Buvęs burmistras aiškino, kad namas jam nepriklausąs, „o be to nuomininkas Schmidt apsiėmęs, gatvę valyti“.

„Policija jam uždėjo 5 litus bausmės. R. skundė į Prisėdų teismą, kuris jį tokia pat bausme nuteisė, kadangi valdytojas už gatvių valymą atsakomingas. Jo apeliacijos skundas taipojau atmestas“, – rašė laikraštis.

O 1939 m. kovą Klaipėdos krašto teisme reikalų turėjo miesto seimelio pirmininkas, advokatas dr. Hans Borchert. Jam teismo baudžiamųjų bylų skyrius paskyrė 2700 litų piniginę pabaudą už advokato paslapties išdavimą antrajai pusei.

„Kaip žinia, Dr. Borchertas gynė vieno bankelio skolininkų reikalus prieš to bankelio valdytojų, kuriame matyti bus išdavęs jo ginamų bylininkų paslapčių“, – rašė „Vakarai“.

Platino padirbtus dolerius

Tarpukario teismui tikriausiai teko gilintis ir į gana įdomią, tarptautinę padirbtų dolerių istoriją.

1938 m. kovo 18 d. „Vakarai” pranešė, kad Klaipėdoje buvo susekti netikrų dolerių platintojai.

1934 m. leidimo JAV dolerių šimtinė. ebay.com nuotr.

„Vienas žydų tautybės Klaipėdos gyventojas B, buvęs nuvykęs į Vieną, kur viename banke mainęs dolerius. Tarp kitų dolerių buvę ir 5 netikros dolerių šimtines. B. tuojau buvo suimtas. Jis pasakęs, kad dolerius gavęs iš vieno Klaipėdos banko. Buvo paklausta Klaipėdos kriminalinės policijos, kuri išaiškino, kad tūlas bankas tikrai B davęs minėtus dolerius. Bankas nurodė iš kur tuos dolerius gavo. Tada buvo suimti dar trys Klaipėdos gyventojai – visi žydų tautybės, kurie prisipažino tuos dolerius įdavę bankui. Buvo užvesta byla. Du suimtieji paleisti, o vienas uždarytas kalėjiman”, – rašė laikraštis.

Anot jo, doleriai buvo taip gerai padirbti, kad labai sunku juos atskirti nuo tikrųjų.

„Tik turint tikrųjų dolerių šimtinę galima palyginti su netikraisiais, nes pastarieji yra truputį mažesni už tikruosius. Iki šiol surasta jau 14 netikrų šimtinių. Kur jos padirbtos – dar nenustatyta, tačiau manoma, kad bus padirbtos kur nors užsienyje ir čia atvežtos platinti”, – dėstė „Vakarai“.

Nacių šou

Su kiekvienais metais nuo Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, Klaipėdos krašte vis didėjo įtampa, o 1939 m. kovą vis daugiau įvykių liudijo apie tai, kad Lietuva praranda kontrolę.

1936 m. kovo 18 d. „Vakarai“ pranešė, kad Valstybės saugumo policija netruko išaiškinti, kas ant Rambyno kalno kovo 15-ąją nupjovė Vytautui Didžiajam, Vydūnui ir Donelaičiui pasodintus medelius.

„Tą niekšingą darbą atliko Bleckmann Fritzas ir Kudwien Ewald. Pirmasis 19 metų amžiaus, antrasis 16 metų. Abu iš Bitėnų, kaimo. <…> Nusikaltėlius išaiškino Valstybės saugumo policijos valdininkas Trakys. Išaiškinti nusikaltėliai tik ką išėję iš krašto pradžios mokyklų. <…> Abu nusikaltėliai suimti. Jiems teks atsakyti prieš teismą už tautos paminklų niekinimą”, – rašė laikraštis.

Tuo metu 1939 m. kovas jau liudijo, kad tvarka mieste ir krašte kardinaliai keičiasi. Kovo 16-ąją „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ informavo, kad keičiami aikščių ir gatvių pavadinimai:

„Aikštė, kuri yra pietuose nuo Pievų gatvės (dabar – J. Janonio) tarp Pievų skersgatvio (dabar – Pievų takas) ir Lyninkų gatves, pavadinama Johannes Schirrmann’o aikšte“. J. Schirmann – tai 1935 m. kalėjime miręs vienas iš 1934 m. visoje Europoje garsiai nuskambėjusios Klaipėdos nacių bylos kaltinamųjų;

„Ligišiolinė Liepojaus aikštė (dabar – Lietuvininkų) pavadinama Hindenburgo aikšte“. Paulius fon Hindenburgas – Vokietijos generalinio štabo viršininkas I pasaulinio karo metu, antrasis Veimaro Respublikos Reichsprezidentas, 1933 m. paskyręs Hitlerį Reichskancleriu.

Liepojos (dabar Lietuvininkų) aikštės šiaurinė pusė. Max Ehrhardt (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) nuotr.

O kovo 19-ąją, Klaipėdoje buvo atstatytas 1923 m. nuverstas Liepų gatvės pradžioje stovėjęs Vilhelmo Didžiojo paminklas. Po šešiolikos metų jis atsistojo kitoje vietoje – Gimnastikos aikštės (dabar – Donelaičio aikštė) sodelyje.

„Klaipėdos gaisrininkų kieme, pasieny guli jau dveji metai Borusijos ir senojo Viliaus paminklai. Vilius į sienų atsirėmęs, žiūri į gulinčių Borusiją. Per dvejus metus žaidė jais vaikai, laipiodami ir landžiodami po tuščiuosius paminklus. Dabar juodu aptvėrė vieline tvora, kaip kokiame darželyje. Ar nesusipras kuris nors Miesto Seimelio narys pasiūlyti tuodu metalo gabalu sunaudoti geresniam tikslui, kad ir į muziejų koki nugabenti?”, – 1925 m. balandį rašė „Klaipėdos žinios”.

„Paminklo atstatymą organizavo buvusieji Vokietijos kariai, kurie vakar į Klaipėdą suvažiavo iš viso Klaipėdos krašto. Tai buvo senosios Vokietijos galybės liekanų demonstracija, kuri, tenka pripažinti, atrodo jau nebemoderniška, neš šiandien jau kiti žmonės ir kili papročiai. Kažkaip nedrąsiai ir kimiai skambėjo senosios kaiserio armijos daina, palyginus su dabartinėmis nacionalsocialistinėmis dainomis“, – po 14 metų informavo „Vakarai“.

Anot laikraščio, jau ryto metą iš viso krašto į Klaipėdą pradėjo važiuoti autobusais bei traukiniais Karių draugijos nariai. Dėl didelio judėjimo į Klaipėdą buvo paleistai vienas specialus traukinys.

“Jono bažnyčioje laikė pamaldas ir pamokslą pasakė Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios superintendentas Obereigneris, kuris plačiai paminėjo Hitlerį, kuriam, esą, reikia dėkoti už tai, kad šiandien Klaipėdoje plevėsuoja vėliavos. Apie 12 val. iš visų miesto dalių į turgaus aikštę pradėjo rinktis karių organizacijos. Prieš 13 val. jos atžygiavo prie atstatyto paminklo Gimnastikos aikštėje. Joms pradėjus žygiuoti iš vokiečių konsulato Sodo gatve ir aikšte, kuri jungiasi su Sodo gatve, ir kurioje buvo minios žmonių, iškilminga uniforma ėjo Vokietijos gen. konsulas Klaipėdoje von Sauckcn, kurį lydėjo vienas konsulato valdininkas ir Vokietijos piliečių, gyvenančių Klaipėdos krašte vadas Schelmatis. Kada Karių draugijos nariai išsirikiavo, atėjo po vieną būrį Ordnungsdiensto ir SA vyrų. Visas eisenas lydėjo SA Ordnungsdiensto orkestrai. Eisenoje dalyvavo maždaug apie 3000 asmenų į paminklo atstatymo paminėjimą ėjo aplinkiniu keliu per Liepojos, Simano Dacho gatves, taip pat Sodo gatve, kurioje yra vokiečių gen. konsulatas. Organizacijoms prie paminklo išsirikiavus, atėjo dr. Neumannas, lydimas Direktorijos pirmininko Bertuleičįo ir Direktorijos nario Bottcherio. Paskui juos sekė Vokietjjos gen. konsulas von Saucken, su tais pačiais palydovais. Neumanui raportavo Karių Draugijos vadas Šilutės teismo direktorius Schwarze. Prie paminklo atskiroje vietoje išsirikiavo ir Klaipėdoje gyvenančių Vokietijos piliečių dalinys. Dalinys nešė dvi vėliavas su svastikomis.

Pradedant iškilmes pirmiausia prabilo fanfarai. Po jų orkestras grojo keletą vokiškų patriotiškų dainų. Kalba pasakė Karių Sąjungos krašte vadas Schwarze, kuris pirmiausiai pranešė, kokios karių draugijos dalyvavo eisenoje. Šiurkštokai prisiminė 1923 m. Toliau kalbėtojas nušvietė Prūsijos istorijos vystymąsi nuo 1797 m. ligi prieškarinių laikų ir pareiškė, kad dabar esą atėję nauji laikai, leidę vėl draugams susiburti. Toliau kalbėtojas apsistojo ties Adolfo Hitlerio naujai sukurta Vokietija ir vokiečių karinių pajėgų sustiprėjimu. Atkreipęs dėmesį, kad tautų apsisprendimo teisė esanti taikos pagrindas, kalbėtojas pareiškė, kad viena be tautos atsiklausimo nuo Vokietijos atskirta sritis esanti ir „mūsų Klaipėdos kraštas”, „jei šiandien karo būvis panaikintas, jei mes galime tikėtis geresnės ateities, tai tuo mes esame dėkingi vien tik visų vokiečių vadui. Jam mes esame dėkingi, tuo, kad šiandien čia vėl stovi šis paminklas. Nemunas esąs tik politinė siena, bet ne vokietybės siena. „Šiandien ir niekada ateityje mes niekam nebeleisime atimti iš savęs teisės laisvai ir atvirai prisipažinti vokiečių tautos nariais. Ir mes, senieji, Didžiojo karo kareiviai, kurie žygiuojame, su Klaipėdos jaunaisiais, turime eiti tuo keliu, kurį rodo mums mūsų vadas dr. Neumannas. Mes reiškiame gyviausį dėkingumą mūsų ištikimiausiam Didžiojo karo ginklo draugui, visų vokiečių vadui Adolfui Hitleriui. Tokią pat ištikimybę mes pažadame ir mūsų Klaipėdos vokiečių vadui dr. Neumannui. Draugai ir Klaipėdos vokiečių vyrai bei moterys, sušukime vienu balsu: „Sieg, Heil“ visų vokiečių vadui Adolfui Hitleriui ir Klaipėdos vokiečių vadui dr. Neumannui”. Po šios kalbos orkestras sugrojo klaipėdiškių vadinamą laisvės giesmę, po kurios sekė Horst Wesselio daina”, – išsamiai nacistinį šou, vykusį vis dar Lietuvos valdomoje Klaipėdoje, aprašė „Vakarai“.

„Memeler Dampfboot” nuotraukose – kaizerio paminklo atstatymo iškilmės

Anot laikraščio, Prezidento Smetonos alėjoje (dabar – Liepų gatvė), netoli pašto, buvo įrengta estrada, kurioje stovėdamas iš kalėjimo 1938 m. paleistas ir paskutinius krašto Seimelio rinkimu laimėjęs Klaipėdos nacių vadas dr. Ernstas Noimanas priėmė paradą, o šalia jo stovėjo ir Vokietijos gen. konsulas von Saucken.

“Po šių iškilmių Liepojos gatvėje, kur anksčiau buvo žydų sinagoga ir žydų sporto organizacijos Bar-Kochbos būstinė, buvo atidaryti SA namai, ant kurių buvo iškelta SA vėliava. Atvykęs dr. Neumannas .į S A vyrus pasakė trumpą kalbą. Kartu buvo atvykęs Direktorijos pirmininkas Bertuleitis ir vokiečių gen. konsulas von Saucken”, – dar vieną tos dienos nacių triumfą aprašė laikraštis, pridėjęs, kad apie 14.30 val. visos eisenos ir iškilmės buvo baigtos, o vėliau po miestą vaikščiojo būreliais „seni draugai”, kurie, atsimindami buvusius laikus, buvo gerokai įsilinksminę” bei tai vienu, tai kitur užtraukdavo kaizerio laikų dainelę, o vakare jau viskas buvo ramu.

Kovo 21 d. laikraštis aprašė, kad „Klaipėdos mieste ryšium su Austrijos prijungimo prie Vokietijos metinėmis ir su Čekoslovakijos užėmimu vokiečiai visą laiką buvo iškėlę vėliavas”.

“Kas dieną vis daugėdavo vėliavų su svastikomis. Vakar vėliavos jau pradėta nuiminėti. Pirmiausia buvo nuimtos su svastika, o vėliau žalios-baltos-raudonos. Šiandien tik kur-ne-kur dar plėvesuoja pamirštos. Žalia-balta-raudona, o su svastikomis jau kaip ir nebėra”, – rašė „Vakarai“.

Krašto pabaiga

Kovo 22 d. „Vakarams” jau teko pirmajame savo paskutinio numerio puslapyje spausdinti gubernatoriaus Viktoro Gailiaus kreipimasį į Klaipėdos krašto gyventojus: „Klaipėdos krašto gyvenimas yra įžengęs į naują labai rimtą padėtį. Šiandien sprendžiamas jo likimas. Tai turėdamas galvoje ir nuoširdžiai geisdamas, kad lietuvių ir vokiečių kaimyniniai santykiai visados būtų gražūs ir žmoniški, aš kviečiu visus krašto gyventojus laikytis ramiai, nepasiduoti jokiems drumstimams ar gandams. Aš norėčiau, kad šis mūsų sugyvenimo bandymo metas niekam nepaliktų kartumo, o priešingai — parodytų, kad mes ir sunkiausiais laikais ir sunkiausius tarpusavio klausimus mokame sutvarkyti ramiai ir vieni kitus gerbdami. Mūsų rami ir garbina laikysena tik padės Lietuvos ir Vokietijos vyriausybėms lengviau išspręsti Klaipėdos krašto likimo klausimą. Kiekvienas, valdininkai ir tarnautojai, turi pasitikti savo vietose ir eiti savo pareigas. Vedamose su Vokietija derybose bus atsižvelgta į visų gyventojų, valdininkų ir tarnautojų padėtį ir teises. Abi vyriausybės, Lietuvos ir Vokietijos, kreipiasi į jus Klaipėdos krašto gyventojai ir prašo išlaikyti visišką ramybę ir rimtį”.

„Klaipėda pergyvena didžiulį sujudimą ir istorines dienas. Tokio subruzdimo, susijaudinimo dar niekados Klaipėda nėra mačiusi. Nors šiandien turgaus diena, bet turgus visiškai tuščias. Taip pat uoste nėra jokio judėjimo, 8 val. prie daugelio namų iškeltos vėliavos su svastikomis. 9 val. atskrido vokiečių lėktuvas, kuris pasisukinėjęs virš miesto ir nusileidęs kiek žemiau ties kareivinėmis nuskrido marių link. Stotyje didžiulis sujudimas, minia žmonių nuo ryto veržiasi į stotį ir reikalauja traukinių, kurių nėra, nes trūksta vagonų ir garvežių. Važiuoja tik pagal tvarkaraštį. Apie 9 val. uždarytas Panemunės tiltas. Klaipėdoje SA būriai išstatė sargybas prie kai kurių lietuviškų įmonių ir įstaigų. Gandų mieste daugybė. Daugumas jų yra sąmoningi ar nesąmoningi prasimanymai. Iš ryto, dėl telefono centralinės perkrovimo, sunkiai veikė telefonai. Telefonu susikalba tik kantresni žmonės, kurie pakėlę triūbelę pakankamai palaukia įsijungimo. Dėl įstaigų išsikėlimo ar perdavimo nurodymai bus duoti pagal susitarimą, kuris bus sudarytas Berlyne”, – taip tą dieną aprašė „Vakarai“ savo paskutiniame numeryje.

„Memeler Dampfboot” nuotraukose – lietuvių pasitraukimas iš Klaipėdos 1939 m. kovo 22 d.

O kaip Klaipėda tapo Trečiojo Reicho dalimi galite paskaityti čia.