Man, vyresnės kartos žurnalistei, teko dirbti ir sovietinėje, ir nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos spaudoje.

Dabar, jau būdama nepriklausoma nuo valdžių vėjų permainų, dėlioju savo profesinės patirties mozaiką. Ji, prasidėjusi nuo 1965 metų rudens „Tarybinės Klaipėdos” dienraštyje (kitokios tada nebuvo), truko iki 1975- ųjų vasaros.

Kitas etapas, susijęs su jūra, žvejybos laivynu ir ten dirbusiais žmonėmis, apima jau beveik 20 darbo metų „Lietuvos žvejo” savaitraštyje. Jį likvidavus, atkūrus nepriklausomybę, sugrįžau į „Klaipėdą” (jau nebe tarybinę!).

Žvelgiant į asmeninės patirties pakilimus ir kritimus, susidaro įdomi uostamiesčio 40 metų (tiek laiko aktyviai dirbau) spaudos žmonių gyvenimo ir veiklos mozaika.

Viena tos dėlionės kaladėlių grąžina mane į jau tolimą 1968 metų gruodį, kai dalis tuometinės „Tarybinės Klaipėdos“ darbuotojų šventėme pogrindines Kūčias pas šviesios atminties kolegę Oną Rotomskienę.

Kas pačiu gūdžiausiu sovietmečiu galėjo išdrįsti prisipažinti, kad švenčia sovietų uždraustas religines šventes – Kūčias, Kalėdas, Velykas?! Ypač Kūčias, tą buržuazinę „atgyveną”!

Į rusakalbę Klaipėdą iš aplinkinių kaimų suplaukęs mokytis jaunimas nepasakodavo, kaip su tėvais švęsdavo šią visiems lietuviams brangią šventę, nes buvo tėvų prigąsdinti šito nepažįstamiems geriau neminėti. Bet argi visiems užčiaupsi burnas?

Buvo ir tokių, ypač tarp vyresnės kartos atvykusiųjų atstatyti sugriautos Klaipėdos, kurie puse lūpų kolegoms prasitardavo, kokios tradicijos lietuvių šeimose buvo puoselėjamos iki karo.

Taip nutiko ir 1968 metų gruodį. Ir ne kokiame nors putliųjų verpalų fabrike „Trinyčiai” ar kojinių fabrike, o „ideologinio – propagandinio” darbo kalvėje – „Tarybinėje Klaipėdoje”, įsikūrusioje tuometinės Tarybinės armijos gatvėje [dabar – Šaulių g.] per karą nesubombarduotame pastate, kuriame sovietmečiu taip pat veikė ir „Ryto” spaustuvė.

„Tarybinės Klaipėdos“ korektorę, geraširdę storuliukę Oną visi vadino mažybiniu vardu. Ji buvo tiesiog redakcijos šeimininkė Onutė. Mokėjo iš nieko pagaminti gardžių valgių. Tačiau svarbiausias Onutės „balius“ buvo Kūčios.

Niekas anksčiau iš darbo, kol neparuoštas laikraščio numeris, ir minties neturėjo išeiti. Tad Kūčių vakarienę Onutė paruošdavo iš anksto: rasalą barščiams su grybų „ausytėmis”, pagal savąjį receptą iškeptų kūčiukų (šlyžikų), o ką jau bekalbėti apie žuvų patiekalų gausybę!

Menkių pokaryje Baltijoje buvo iki soties. Tad ant Onutės Kūčių stalo pūpsojo žuvų kukuliukai, šalia – gabaliukais suraitytas ungurys, šamas, silkė „pataluose” ir marinuota pagal smetonišką receptą – citrinos griežinėliais užpiltame saulėgrąžų aliejuje. Ypač masino mano niekada nematytos „ausytės”, tiksliau, pasninko barščiai su į tešlos juosteles įvyniotais baravykais. Ir svarbiausia – ant baltos lininės skepetėlės lėkštutėje gulintis dar baltesnis kalėdaitis!

Tikrąjį Kūčių vakarą mes Onutę patyliukais pora valandų paleisdavome anksčiau, kad ji spėtų padengti stalą, o patys dirbome už ją. Tačiau šią paslaptį žinojo tik korektūros darbuotojos.

Sutartu laiku, apie vienuoliktą valandą vakaro, baigę darbus, tyliai pabarbendavome į jos buto Kurpių gatvėje duris, kurios įprastai būdavo neužrakintos.

Bute jauku. Balta staltiese padengtas stalas. Žvakė. Viskas, kaip ji buvo išmokyta dar vaikystėje. Jauni, alkani pas Onutę kaip pas mamą valgėme dvylika patiekalų ir, ko gero, net nesusimąstėme, kad jeigu kas nors būtų pakišęs liežuvį, visi būtume ne tik tuometinio saugumo tampomi, bet ir „skridę“ iš darbo. Laimei, „stukačių“ tarp šventusiųjų Kūčias nepasitaikė.

Tas balta staltiese padengto darbštuolės Onutės Kūčių stalo vaizdas mane tebelydi ir šiandien.

Jos pavyzdžiu jau pati, tapusi mama ir savo lizdelio gaspadine, prie savo Kūčių stalo dabar kviečiu savo artimuosius, linkėdama klaipėdiečiams ir visai Lietuvai šviesių, viltingų, taikių Kalėdų…