1950-ųjų rudenį ir žiemą Klaipėdos valdžios akiratyje buvo atsidūrę viešbučiai. Ir esą pavyzdingai veikęs „Baltijos“ vardą gavęs buvęs „Hotel zur Ostbahn“, ir visiška jo priešingybę tapęs „Pajūris“ (buvęs „Baltischer Hof“), kur ne tik buvo neetiškai bei grubiai elgiamasi su klientūra, bet ir trūko elementarios higienos, o kai kurių numerių languose – stiklų.  

Visiškai katastrofiška padėtis buvo fiksuojama buvusiame prašmatniausiame ir didžiausiame tarpukario Klaipėdos viešbutyje „Viktorija“, paverstame statybininkų ir repatrijantų bendrabučiu. Čia ir toliau nebuvo nei vandens, nei kanalizacijos, tad išvietėmis virto kitos bendro naudojimo patalpos, o visas toks gėris buvo pilamas ir per langus.

Apie šiuos faktus, užfiksuotus dabar Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomuose Vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose – dar vienoje ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalyje.  

Nuotrauka iš Kęstučio Demerecko rinkinio

Sugebėjo dirbti be skundų

1950-ųjų rudenį Klaipėdos miesto butų ūkio valdybos viršininkas Popokas nusprendė VK prašyti, kad į Komunalinio ūkio ministerijos rengiamą „Geriausio komunalinio viešbučio“ konkursą būtų deleguota „Baltija“. Tuo metu iš aštuonių prieškarinių viešbučių Klaipėdoje veikė tik du– „Baltija“ (ties dabartine J. Janonio ir Herkaus Manto gatvių sankryža) ir Žvejų gatvėje buvęs „Pajūris“. 

Minėtojo konkurso sąlygose buvo įrašyta, jog viešbučiai privalo iš esmės gerinti savo paslaugas, tad siekiant šio tikslo minėtoji ministerija ir Komunalinio ūkio darbuotojų profsąjunga nusprendė surengti tokį konkursą. Pagal jo sąlygas nugalėtoju galėjo būti skelbiama ta įstaiga, kuri per ketvirtį bus įvykdžiusi finansinius ir kambarių užimtumo planus; 2 proc. sumažins savikainą lyginant su plane numatytu rodikliu; visiškai nesulauks skundų iš apsistojusių klientų; laiku ir kokybiškai atliks patalpų remonto darbus; užtikrins švarą; užtikrins nepertraukiamą vandens, kanalizacijos ir elektros tinklų funkcionavimą; 5 proc. sumažins elektros naudojimo apimtis; laiku pateiks nustatytas ataskaitas; užtikrins socialistinį lenktyniavimą ir įstaigos viduje, ir su kitais viešbučiais bei kt.  

Draugo Popoko įsitikinimu, „Baltija“ visiškai atitiko minėtojo konkurso sąlygas: viršijo planus; savikainą sumažino 3 proc.; pavyzdingai aptarnavo klientus ir nesulaukė jokių skundų; buvo atliktas ir kapitalinis, ir einamasis remontas; buvo gerai prižiūri kiemo pastatai ir aplink esančių gatvių atkarpos; buvo pasirūpinusi kuru ir pasiruošusi žiemai; vandentiekis, kanalizacija ir elektros tinklai dirbo be gedimų, elektros energijos suvartojimas sumažintas 5 proc.; ataskaitos pateikiamos laiku, socialistinis lenktyniavimas vyko.  

VK su tokiu vedėjo vertinimu sutiko ir lapkričio viduryje nusprendė „Baltijai“ suteikti geriausio viešbučio vardą, kuris tikriausiai reiškė ir bilietą į minėtąjį konkursą.  

Neetiškas viešbutis išdaužytais langais

Tuo metu viešbučiui „Pajūris“ iki tokio vardo ir konkurso buvo praktiškai kaip iki mėnulio. Tą patį rudenį VK buvo pasiekusi korespondencija iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto, LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo ir Ministrų tarybos organu buvusio dienraščio „Tiesa“ ir dienraščio „Sovetskaja Litva“ laiškų skyrių. „Tiesos“ blankas buvo pažymėtas citata iš TSRS prokuroro įsakymo „Dėl atsakingumo už korespondencijų autorių vardų paskelbimą“. Šioje citatoje buvo nurodoma, kad baudžiamojon atsakomybėn besąlygiškai traukiami tie, kurie paskelbia laikraščio korespondencijų autorių vardus.

Martyno Vainoriaus nuotr.

O „Sovetskaja Litva“ savo firminį blanką buvo papuošusi citata iš Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos Aukščiausiojo Teismo cirkuliaro, kuriame buvo rašoma, jog medžiagą tyrimams atidavusių korespondentų vardų ir kitų duomenų paviešinimas laikomas baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiu nusikaltimu. 

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Tiesa“ kartu su tokiu blanku Klaipėdos VK buvo atsiuntusi šilutiškio A. Steino laišką. Patarajame jis dėstė, jog tuo metu ураč daug pasitaikydavo į uostamiestį įvairiais tarnybiniais reikalais komandiruojamų pareigūnų, kuriems „tankiai tenka pasilikti nakvoti“. 

„Vargas tam, kas pataiko nakvoti viešbutyje „Pajūrys”. Čia nekalbant apie administracijos biurokratiškumą nakvotojų adresu, prileidžiama visa eilė nenuginčijamų faktų higienos ir tvarkos atžvilgiu. Pav., kad ir viešbučio „Pajūris” kambarys Nr. 2. Čia lubose išpuvusi didelė skylė, langai nakčiai negalima uždaryti, kambarys pasmirdęs kažkokiais pelėsiais. Kėdės? Tai, tur būt tik vardas to, kažkada buvusio naudingo baldo, bet dabar jomis naudotis negalima, nes beveik visos sulaužytos. Ant išvietės ir prausyklos durų nėra jokio užrašo. Ilgai tenka ieškoti šių priemonių, kol randi, čia taip pat vyrauja nešvara. Net ir po 24 valandos koridoriuje groja radijo ruporas kliūdydamas išvargusiems keleiviams miegoti. Kyla klausymas, kodėl niekas šių faktų nepastebi ir nesiima priemonių trūkumams pašalinti“, – rašė laikraščiui šilutiškis.

Tuo metu į „Sovestkaja Litva“ laišką, laikraščio dėka pasiekusį ir VK, buvo atsiuntęs leningradietis Kozlovskis. Pastarasis tvirtino, kad „Pajūrio“ administracija net tik, kad nedraugiškai priima Klaipėdą statyti ir atstatyti atvykstančių valstybinių įstaigų specialistus, bet ir nesilaiko net elementarių higienos bei vidinių taisyklių. Vyras pateikė ir konkretų labai nustebinusį pavyzdį – jam užėmus vieną iš triviečio kambario Nr. 25 lovų į likusias dvi buvo nukreipti dar du vyrai ir dvi moterys. Toks budėtojo elgesys, anot skundo autoriaus, ne tik pažeidė vidines visoje SSRS galiojusias viešbučių taisykles, bet ir elementarią etiką.  

Leningradietis teigė šiame viešbutyje apsistojęs jau antrą kartą ir vėl pastebėjęs, jog nauji klientai guldyti į lovas su nepakeista patalyne, o tai esą gali lemti masinius susirgimus. Jis pabrėžė, kad nepakankamai švaru buvo visame viešbutyje. Tai pat draugas Kozlovskis minėjo, jog baldai, jei tokie iš viso yra, būna sulaužyti – kambaryje Nr. 16 stovėjo visiškai sulaužyta spinta ir stalas, šiame ir 25-ajame kambaryje buvo išmušti stiklai, nebuvo grafinų, o „apie staliukus prie lovų nėra net kalbos“.  

Jis siūlė keisti viešbučio vedėją, kuris esą arba nesusitvarko su savo pareigomis, arba tiesiog nenori jų atlikti.     

Tarp to meto VK dokumentų yra išlikęs Klaipėdos miesto butų ūkio valdybos viršininko Popoko atsakymas „Tiesos“ dienraščiui, kurio kopija nusiųsta ir VK. Jame viršininkas informavo, jog „Pajūrio“ patalpas numatoma kapitaliai suremontuoti dar 1950-aisiais.  

Savo žodį dėl padėties „Pajūryje“ tarė ir pats VK. Gruodžio pradžioje priimtame sprendime buvo konstatuota, jog organizacinis darbas ten vyksta nepatenkinamai – nevykdomi planai, viršijama numatyta savikaina, vis dar nebaigtas kapitalinis remontas, nevykdytas socialistinis lenktyniavimas, neorganizuojami gamybiniai ir kiti darbuotojų pasitarimai, „nekovojama už švarą ir tvarką, kultūringą ir malonų bendravimą su klientūra“. Jame taip pat konstatuota, jog drg. Kozlovskio laiške išdėstyti faktai visiškai pasitvirtino.  

„Patikrinimo metu nustatyta, kad su klientūra grubiai bendrauja ir viešbučio darbuotojai, ir direktorė drg. Volotkaitė. Baldai nesuremontuoti, geriamojo vandens grafinų nėra, ne visada pakeičiama patalynė. <…> Klaipėdos miesto butų ūkio valdybos viršininkas drg. Popokas nevadovauja viešbučiui ir nežino, kas jame darosi“, – rašoma sprendime.  

Tad VK nusprendė viešbučio direktorei pareikšti griežtą papeikimą ir perspėti, kad jei tokie pažeidimai kartosis, ji bus atleista iš darbo. Visus trūkumus jai buvo nurodyta pašalinti per tris savaites, o kapitalinio remonto darbus užbaigti per dvi savaites. Tai pat buvo nurodyta pradėti organizuoti socialistinį darbuotojų lenktyniavimą ir kas dešimt dienų aptarti jo rezultatus. Galiausiai kategoriškai buvo uždrausta į vieną kambarį nukreipti ir vyrus, ir moteris, kaip tai buvo padaryta drg. Kozlovskio atveju.  

O Miesto komunalinių darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininkė drg. Juozapaitė buvo paprašyta viešbutyje įkurti vietinį tokios profsąjungos komitetą, kad jis pradėtų mokyti darbuotojus kultūringo darbo ir mobilizuotų juos planų vykdymui, švaros ir tvarkos palaikymui.  

Išvietės – laiptinėse ir palėpėje 

Tą pačią dieną VK priėmė sprendimą ir dėl buvusio viešbučio „Viktorija“, paversto Statybos ir montavimo valdybos (SMV) bei repatrijantų bendrabučiu, kuriame tuo metu gyveno 250 žmonių.  

Dar 1950-ųjų vasario pradžioje viešbutyje apsilankiusi komisija buvo konstatavusi, kad į pirmame aukšte buvusį restoraną iš antrojo per lubas bėgo vanduo iš kanalizacijos; ketvirto aukšto virtuvės kriauklė buvo užkimšta ir vanduo tekėjo ant grindų; vienas iš penktojo aukšto kambarių buvo paverstas tualetu ir pilnas fekalijų; antrame aukšte buvusioje žiūrovų salėje irgi buvo tokio „gėrio”, kuris per lubas sunkėsi į restorano virtuvę; įvairios šiukšlės buvo mėtomos per langus į kiemą ir ant stogo; trečiame ir ketvirtame aukšte buvo sugadinti vandentiekio tinklai; dalis kanalizacijos tinklų užkimšti. Dėl tokios padėties vasario pradžioje Miesto sanitarinė inspekcija buvo uždariusi viešbučio restoraną. 

Nors VK vasarį SMV viršininkui drg. Savincevui buvo pareiškęs įspėjimą ir nurodęs per penkias dienas išvalyti visas patalpas, kiemą bei pašalinti visą komisijos nustatytą netvarką, iškeldinti savo darbuotojus, per 15 dienų suremontuoti viešbučio restoraną ir atlyginti jam visus padarytus nuostolius, birželį miesto valdžia jau konstatavo, kad statybininkų viršininkas buvo padėjęs skersą ant tokių nurodymų. Visi statybininkai tebegyveno „Viktorijoje”, kanalizacija nebuvo sutvarkyta, tad nuotekos toliau sunkėsi ir į restoraną, ir į gamybines jo patalpas, taigi maitinimo ir pasilinksminimo įstaiga vis dar negalėjo dirbti. 

Gruodžio sprendime VK jau konstatavo, jog nei vandentiekis, nei kanalizacija buvusiame viešbutyje vis dar nebuvo sutvarkyti, o SMV ir restoranas nusprendė pradėti tik salės remontą – nuėmė linoleumą, išnešė kilimus, išrinko grindis, demontavo lubų pertvaras, sugriovė ložę. Statybininkų bendrabutyje, kuriame tuo metu gyveno 44 šeimos (96 žmonės) „nebuvo sudarytos sąlygos gyvenimui“ – nebuvo ten nei sanitarinių mazgų, nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Tualetais gyventojai buvo pavertę laiptines ir palėpę, o visus nešvarumus tiesiog išpildavo per langą į gatvę. Tad kiemas ir toliau buvo labai užterštas.  

„Toks požiūris į pastato eksploataciją gresia jo griūtimi ir didele žala valstybei. Namų valdytojas drg. Pučkoris, turintis prižiūrėti viešbutį, nusišalino ir jokios kontrolės nevykdo, tad dėl to buvo sukurtos nepakeliamos sąlygos“, – rašoma šiame sprendime.  

Tad VK nusprendė kreiptis į prokuratūrą, kad ji išsiaiškintų, kas užsiėmė pastato griovimu ir kaltuosius patrauktų atsakomybėn. SMV viršininkui buvo duotas eilinis nurodymas iškraustyti iš „Viktorijos“ savo darbuotojus su šeimomis – šįkart per tris mėnesius. O Repatriacijos skyriaus vedėjui drg. Paškevičiui buvo nurodyta iškeldinti į Klaipėdą sugrįžusius senuosius jos gyventojus ir iš „Viktorijos“, ir iš „Pajūrio“.  

Klaipėdos miesto butų ūkio valdybos viršininkas Popokas gavo užduotį išvalyti buvusio viešbučio kiemą ir organizuoti patalpų atlaisvinimą, kad būtų galima pradėti kapitalinį remontą.