Pasaulis yra keistas ir sudėtingas. Norint jame gyventi, tenka suprasti, kas jis yra. Jei nesugebi to padaryti pats, yra ir pakaitos priemonių. Pasakos, mitai, legendos, religijos, sąmokslo teorijos siūlo savo variantus. Neretai žmonės pasitiki kitais, kad tik pačiam nereikėtų galvoti ar net spręsti. „Viršininkas protingesnis, ką čia man, mažam, sakyti“. Bet tai, deja, nėra tiesa: tarp tų „viršininkų” kvailių ne mažiau kaip ir kitur. Protingų koncentracijos ten nėra. Bet aš ne apie tai.

Viena iš didesnių žmonių problemų yra tai, kas vadinama tiesa. Čia jau seniai randasi du kraštutinumai: vieni sako, kad kiekvienas turi savo tiesą, kiti, priešingai, teigia, jog tiesa yra viena ir nėr ko čia ginčytis. Naivusis protas bandytų rasti „aukso vidurį“, kurio išties nėra. Pabandykim tai suvokti kiek įmanoma paprasčiau.

Pirmoji neteisinga samprata sako, kad kiekvienas turi savo tiesą. Akivaizdu, jog tai nesąmonė.

Nei daugybos lentelė, nei kalbos gramatika nėra kieno nors asmeniška.Tai visų bendri dalykai. Galima tai parodyti dar ryškiau: eismo taisyklių nesilaikymas veda prie greitos mirties. Patinka šviesoforo spalvos ar ne, bet laikytis taisyklių privalai, nors tai ir nėra tavo tiesa.

Kiek bendriau galima sakyti, kad žymi dalis tų tiesų, kuriomis naudojamasi, yra įgytos ir įgautos. Nesiimsiu svarstyti, kiek jų yra ir kiek jos naudingos (kenksmingos), nes tai pareikalautų storos knygos.

Antroji neteisinga samprata teigia, kad yra viena tiesa, o visa kita yra jos siekimas, artėjimas link jos. Čia mokslas rado tiek problemų, kad jas jau vien įvardinti reikėtų dešimties puslapių teksto. Sakykim, absoliučių tiesų paieška moksle yra įmanoma tik kaip siekinys, kaip idealas. Lygtys, aprašančios visą fizikos pasaulį, buvo ieškomos to paties A. Einšteino ar P. Dirako, tiesa, tokių kol kas taip ir nerado.

Dar didesnių problemų sukelia pasaulio sampratos skirtingose religijose. Budizmas, islamas ar krikščionybė teikia skirtingus radimosi ir tikslų paveikslus. O kur dar tikrosios religijos, buvusios senovės Egipte ar senovės Graikijos ar Romoje. Kurių tiesa didesnė, kurių paveikslas klaidingas?

Mes ne visi esame mokslininkai ar net filosofai, todėl gyvename paprastai ir protingai. Tiesa, ne visuomet, kartais pasitaiko ir emocijų pliūpsnio nevaldomų judesių ar net barnių. Žmonės yra žmonės. Tačiau gyvename kartu ir derinamės vieni prie kitų. Vaikai prie tėvų, piliečiai prie valdžių, rašytojai prie skaitytojų. To bendrumo pamatas yra kai kurie bendri sutarimai. Sakykim, moraliniai ar politiniai. Mes jų laikomės jau vien todėl, kad prie jų įpratome. Tai galima pavadinti kultūra. Taigi, tiesos yra bendros, bet žmonės skirtingi, todėl jie siekia (ne visada) įnešti kažką savita, sukurti savą tiesą.