Neseniai žiūrėjau filmą, kaip praeito amžiaus septynioliktųjų metų revoliucinis matrosas gavęs valdžios mandatą, su atkištu mauzeriu vykdo teisingumą. Pastatęs prie sienos piliečius klausia: „Jūs už raudonuosius ar baltuosius”. Tuos kurie iš baimės pakeitė spalvą, pašlovino naują valdžią, naują tvarką, apspjaudė, pasityčiojo, bet paleido. Tie kas savęs neišdavė – kulka į kaktą. Beje, tame filme pakeitusių spalvą buvo daugiau. O kaip buvo/yra gyvenime?

Nuo to laikotarpio praėjo daugiau nei šimtas metų, bet panašu, kad septynioliktųjų matrosai sugrįžta. Dabar jie užima įvairius postus, vietoje mauzerio turi pinigų, internetą, laiko save nuomonės formuotojais, visuomeninikais, turi savo asmeninę „Hyde Park bačką” kalbom rėžti, valdžios „mandatą ” ir stato prie „sienos ar tanko” visus kurie jiems nepatinka.

Gaila, bet vis dažniau tokiais matrosais tampa tie, su kuriais visai neseniai sėdėjome viename suole, vaišinomės prie vieno stalo ir eiliniai praeiviai kuriems tiesiog linksma būti matrosais.

Tam procesui apibūdinti, manau, tiktų truputį pakeista grupės „Antis” daina: „Paklausyk, paklausyk ar girdi – virtualiniai matrosai atrieda , atidunda”.

Ar girdite, gerbiamieji? Neabejoju , kad ne tik girdite, bet ir bijote šiuolaikinių matrosų.