Šią gegužės 21-ąją sukanka lygiai 70 metų, kai Lietuvos TSR ministrų taryba nurodė tuometinės Klaipėdos srities valdžiai išskirti sklypą, kuriame būtų pastatytas „radijo objektas, skirtas vietinei gynybai nuo priešiškų radijo laidų”. Vietinės valdžios nuomone, tam geriausiai tiko žydų kapinės…

Šios sukakties proga „Atvira Klaipėda” dar viename ciklo „Urbanistiniai jubiliejai” rašinyje papasakos tiek apie Klaipėdos žydų bendruomenės istoriją, tiek ir apie jos kapinių likimą.

Išvarymų istorija

Martin Reinhold Tydecks Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad iki XVI a. iš įvairių Vokietijos sričių atvykę žydai įsikurdavo daugiausia Mažosios Lietuvos miestuose, kur klestėjo prekyba. 1567 m. Prūsijos valdžios įsaku visi žydai buvo išvaryti iš miestų.

Albertas Juška šioje enciklopedijoje rašo, kad draudimas žydams kurtis miestuose galutinai buvo panaikintas tik XIX a. pradžioje. 1809 m. uostamiestyje buvo užregistruoti tik du žydai.

Istorikai Vasilijus Safronovas ir Hektoras Vitkus rašo, kad žydų skaičius Klaipėdoje pastebimai augo visą pirmąją XIX a. pusę. Tačiau ypač intensyvų pagreitį augimas įgavo amžiaus viduryje. Pagrindinis to veiksnys buvo Krymo karas (1853-1856 m.), dėl kurio Klaipėda tapo svarbiu valstybiškai organizuotos prekybos Rusijos mediena centru.

„Prekyba buvo organizuojama apeinant Europos valstybių įvestą boikotą Rusijos imperijos eksportui. Medienos prekyboje tarpininkavę žydai greitai suvokė naujai atsivėrusias galimybes ir kėlėsi Klaipėdon, kuri dar XVIII a. antroje pusėje buvo žinoma kaip svarbiausias Baltijos jūros medienos eksporto uostas. Vien oficialiais duomenimis, 1842 m. Klaipėdoje gyveno ne mažiau 69 žydų, bet 1855 m. šis skaičius jau buvo išaugęs iki 289, 1867 m. pasiekęs 887, 1875 m. – 1040, o 1880 m. – 1214 asmenų”, – rašo istorikai straipsnyje „Lenkijos žydai“ Klaipėdoje: kas lėmė pagrindinius skirtumus tarp Vakarų ir Rytų žydų”.

Istorikė Ruth Leiserowitz knygoje „Žydai Klaipėdoje /Mėmelyje/” cituoja žinomo rabino dr. Isaako Rülfo prisiminimus, kad XIX a. pabaigoje pusėje daugumą žydų Mėmelyje sudarė atvykusieji iš Rusijos ir Lenkijos.

„Dauguma XIX a. antroje pusėje į Mėmelį persikėlusių jaunų žydų šeimų buvo kilusios iš Žemaitijos. Daugelis atsikraustė iš mažų miestelių, esančių kitapus sienos, iš Gargždų, Kretingos ar Darbėnų. <…> Amžių sandūroje Mėmelyje žydai kūrėsi dviejose miesto erdvėse. Vienoje jų, aplink Friedricho turgų, gyveno litvakai. O medienos prekybininkai savo naujus namus statėsi į šiaurę nuo Dangės upės, Alexanderstrasse ir Libauerstrasse gatvėse. Dauguma žydų šeimų priklausė vidurinei klasei ir gyveno daugiabučiuose namuose su daugeliu kaimynų krikščionių”, – rašo R. Leiserowitz.

Pasak jos, 1920 m. kraštą pradėjus valdyti Antantei Prancūzijos okupacinė valdžia panaikino visus apribojimus žydams. Kandangi jie tikėjo uostamiesčio ekonomine ateitimi, miestas pritraukė ir naujų tokių piliečių. Jie čia aktyviai kėlėsi ir kraštą valdant Lietuvai.

„Remiantis Lietuvos centralinio statistikos biuro duomenimis, galima teigti, kad 1931 m. mieste buvo 471 parduotuvė, iš kurių 119 (25 proc.) priklausė žydams. Klaipėdoje buvo 151 pramonės įmonė, iš kurių 31 (20 proc.) priklausė žydams. 1939 m. Klaipėdos žydams priklausė 330 gamyklų ir pramonės įmonių, malūnų, lentpjūvių, tekstilės, muilo ir šokolado fabrikų, alaus daryklų, gintaro perdirbimo, cigarečių gamyklų ir kt., kuriuose dirbo 70 proc. Klaipėdos darbininkų. <…> Įvairūs šaltiniai nurodo, kad mieste gyveno 6 000 žydų (12,5 proc.) 1938 m. ir 7 000 žydų (14 proc.)”, – rašo L. Leiserowitz.

Dangus virš Klaipėdos žydų ėmė niauktis jau 1937-aisiais. H. Vitkaus teigimu, dar 1937 m. vasarį Klaipėdos miesto taryba priėmė nutarimą, ribojusį žydų tautybės specialistams įsidarbinti daugelyje profesijų ir tai buvo lūžinis momentas, kada žydų kilmės Klaipėdos miestiečiai pradėjo svarstyti apie išvykimo būtinybę.

„Ne mažiau rimtas perspėjimas suskubti išvykti buvo 1938 m. lapkričio mėn. įvykęs Klaipėdos vokiečių tvarkos tarnybos (vok. Ordnungsdienst) maršas miesto gatvėmis ir lapkričio 9–10 d. „Krištolo nakties“ įvykiai Trečiajame reiche. Nuo šiol daugelis Klaipėdos krašto žydų suprato, kad krašto grįžimo Vokietijai atveju gali labai greitai nebelikti galimybių emigracijai. <…> Tai skatino Klaipėdos krašto žydus suskubti išparduoti savo verslus, prekes ir nekilnojamą turtą, atsiimti iš bankų indėlius ir keltis iš krašto”, – teigia H. Vitkus.

1938 m. lapkričio pabaigos laikraščio „Vakarai” antraštė skelbė: „Žydai apleidžia Klaipėdą”.

„Kasdien Klaipėdos stotyje yra pakraunama 6 iki 10 vagonų įvairių baldų, kuriuos iš Klaipėdos į Didž. Lietuvą veža Klaipėdos žydai. <…> Daugumą žydų yra tiesiog apimti panikos. „Gelbėti, kas dar galima išgelbėti”, toks yra dabar šūkis žydų tarpe. Klaipėdos gatvėse dabar kasdien galima matyti ties namais stovinėjus sunkvežimius ir vežimus, į kuriuos kraunami įvairiausi daiktai. Tai išsikrausto žydai. <…> Tas pats nervingumas reiškiasi ir finansų srityje. Iš vieno Klaipėdos banko šiomis dienomis išimta apie 60% indėlių. <…> Dar didesnis susijaudinimas jaučiamas sklypų rinkoje. Geri sklypai, patogiose vietose, kurie prieš metus kainavo 150-200.000 Lt, dabar parduodami už 75-100.000 Lt, taigi už pusę kainos”, – rašė „Vakarai”.

R. Leiserowitz skaičiavimais, bendra iš Klaipėdos krašto žydų į Lietuvą ir kitas valstybes perkelto turto vertė galėjo siekti apie 100 mln. Litų.

Likę žydai Klaipėdos kraštą paliko 1939-ųjų pavasarį, kai jį nuo Lietuvos atplėšė nacistinė Vokietija.

R. Leiserowitz minėtoje savo knygoje cituoja laikraščio „Memeler Dampfboot“ straipsnį, paskelbtą 1939 m. kovo 23-ąją, jau po Klaipėdos anšliuso: „Ankstų rytą iš Mėmelio jau išvyko du traukiniai ir abu buvo perpildyti žydų. Praėjusią naktį dar vienas traukinys išvyko iš Mėmelio. Jis buvo taip perpildytas žydų, kad dalis keleivių nebetilpo į vagonus ir stovėjo tiesiog ant lentų. Mėmelio žmonės atsisveikino su šiais žydų parazitais, dėl kurių jie kentėjo dešimtmečius. Tūkstančiai žmonių susirinko traukinių stotyje, reaguodami į žinią apie didžiulį žydų pabėgimą. Daugybė žydų, kurie atvyko taksi susipakavę buitinę techniką, patalynę ir kt., buvo sutikti įvairiausiais pašaipiais šūksniais. Platformoje susirinkusieji šaukė žydams: „Linkime saugios kelionės ir daugiau niekada nebesimatysime!“ arba „Važiuok pas Abraomą!“ ir t. t.“

„Paskutiniai žydai nacionalsocialistų valdžios nurodymu turėjo palikti miestą per 14 dienų. Norintiesiems pasilikti grasinta areštu. Pabėgėliai žydai privalėjo mokėti „pabėgimo mokestį“. Tai buvo didžiulės pinigų sumos. Kiekvienas, turėjęs ne mažiau kaip 200 000 reichsmarkių turto arba metines 20 000 reichsmarkių pajamas ir atsisakęs gyvenamosios vietos Vokietijoje, turėjo atiduoti ketvirtį savo turto”, – rašo R. Leiserowitz.

Pasak jos, tūkstančiai Klaipėdos žydų žuvo per Holokaustą. Dauguma jų buvo nužudyti pasienio miesteliuose, taip pat ir per žudymo akcijas Kauno ir Šiaulių getuose

Kapinės – kitokios nei liuteronų

Menotyrininkas, architektūros istorikas Jonas Tatoris knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų” rašo, kad žydų kapinėms XIX a. pradžioje buvo paskirta pietvakarinė gynybinio ravelino dalis. Pirmieji palaidojimai čia minimi 1823 m.

„1840 metų plane šios kapinės dar labai mažos, netaisyklingo plano, apsodintos gyvatvore. Vėliau praplėstos, o XX a. pirmoje pusėje jos užėmė jau beveik visą ravelino teritoriją. Iš vakarų ir pietų pusės augo medžių eilės”, – rašė J. Tatoris.

Pasak jo, žydų kapinių planas skyrėsi nuo liuteroniškų amžino poilsio vietų: čia nebuvo centrinės aikštės, susikertančių takų, jų teritorija buvo suskaidyta pailgais kvartalais.

Kapinių pakraštyje buvo pastatytas mūrinis ritualinis pastatas. Ant jo buvo užrašas „Bet Olam” (Amžinybės namai). Šiaurine ir rytine kapinių riba buvo ravelino šlaitai, kurie pokario metais buvo išlyginti.

„Kapinių teritorijoje yra stovėjęs nedidelis pastatėlis jau XIX a. viduryje. Vėliau jis buvo pastatytas kitoje – dabartinėje vietoje. Šis pastatėlis iš pradžių yra buvęs be priestato, kvadratinio plano, jis pastatytas XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Vėliau prie jo buvo pristatytas priestatas. Šis priestatas yra pavaizduotas 1942 m. Klaipėdos miesto plane. Šiame pastate buvo šarvojimo patalpos ir laidojimo reikmenų parduotuvė. Antrojo pasaulinio karo metu antkapiai buvo sunaikinti, sunaikintas ir ritualinis pastatas”, – rašoma Kultūros paveldo registre.

Buvo ir sovietinis antisemitizmas

Nors antisemitizmas dažniausiai siejamas tik su nacistine Vokietija, egzistavo ir sovietinis antisemitizmas, kurį savo daktaro disertacijoje nagrinėjo Klaipėdos universiteto istorikas Justas Stončius.

„Iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sovietinis antisemitizmas buvo formuojamas ir palaikomas per išoriškai paslėptą (latentinį) priešiškumą žydams įvairių propagandinių kampanijų metu bei suvaržymais kultūros, švietimo ir religijos srityse. <…> Pamažu įsitvirtino žydus nutautinti siekianti politika, pasireiškusi etninio, nacionalinio ar religinio identiteto elementų trynimu. Nebeliko žydų švietimo įstaigų, buvo naikinamos ir neprižiūrimos žydų kapinės, o „žydiškas“ tapatumas SSRS tautų sistemoje neteko institucinio palaikymo”, – rašoma jo disertacijos santraukoje.

Puikiu tokios sovietinės politikos pavyzdžiu yra ir Klaipėdos žydų kapinių, paverstu radijo stočių slopinimo objektu, likimas.

Kapinės – tinkamiausia vieta…

Juozapas Romualdas Bagušauskas interneto svetainėje radiojamming.puslapiai.lt rašo, kad užsienio radijo laidas lietuvių kalba sovietai buvo pradėję slopinti dar 1940-aisiais, kai jas į Lietuvą ėmė transliuoti Vatikano radijas.

„Tačiau masinis užsienio radijo laidų trukdymas prasidėjo 1948 m. vasario mėn. „Amerikos balso“ ir BBC laidų rusų kalba slopinimu. <…> Iš pradžių užsienio radijo laidų slopinimo įrenginiai buvo tik Vilniuje ir Kaune. Kituose Lietuvos regionuose žmonės be trukdymų dar kurį laiką galėjo girdėti „Amerikos balso“ ir kt. radijo stočių laidas. <…> LKP(b) CK sekretorius A. Sniečkus 1951 m. kovo 30 d. rašte reikalavo, kad SSRS ryšių ministerija sustiprintų užsienio radijo stočių slopinimą Vilniuje ir paspartintų specialių radijo stočių statybą kitose Lietuvos vietovėse, papildomai skirtų siųstuvų veikiančioms radijo trukdymo stotims. Užsienio radijo stočių slopinimui Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje buvo reikalaujama įrengti 12–15 radijo siųstuvų. <…> Klaipėdoje ir Šiauliuose 1951 m. pabaigoje užsienio radijo transliacijos vis dar nebuvo slopinamos, nes trūko aparatūros. LKP(b) Klaipėdos srities komitetas 1951 m. lapkričio mėn. pranešė, kad Klaipėdos srityje be trukdymų trumposiomis ir viduriniosiomis bangomis dar galima girdėti „Amerikos balso“ radijo stotį, transliuojančią laidas lietuvių kalba. Klaipėdoje buvo užregistruoti 2815, srities rajonuose – 2500 radijo imtuvų, kurių savininkai galėjo laisvai klausytis „reakcinės propagandos“ per radiją. <…> Komunistų partijos srities komitetas prašė, kad SSRS ryšių ministerija įpareigotų savo įgaliotinį Lietuvoje užtikrinti radijo laidų slopinimą visomis turimomis priemonėmis, o jų nesant skubiai spręstų klausimą dėl specialaus radijo centro statybos Klaipėdoje. VKP(b) CK sekretoriui Grigorijui Malenkovui buvo nusiųstas laiškas su prašymu, kad leistų radijo laidų slopinimui panaudoti Klaipėdoje pradėtą eksploatuoti SSRS žuvies pramonės radijo centrą. <…> Šiauliuose ir Klaipėdoje užsienio radijo laidos ir toliau nebuvo slopinamos, todėl Lietuvos KP(b) Klaipėdos srities komiteto sekretorius Kazimieras Liaudis 1952 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į Ryšių ministeriją, prašydamas skirti lėšų ir medžiagų specialaus, siųstuvams skirto pastato statybai, kadangi laisvų patalpų nebuvo”, – rašo J. R. Bagušauskas.

Lygiai prieš 70 metų 1953-iųjų gegužės 21 dieną, LTSR ministrų taryba priėmė nutarimą dėl radijo objektų, skirtų vietinei apsaugai nuo priešiškų radijo laidų, statybos. Šis nutarimas buvo nugulęs į slaptų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto dokumentų segtuvus, šiuo metu saugomus Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

„Siekiant sustiprinti Lietuvos TSR teritorijos apsaugą nuo priešiškų „Amerikos balso” ir „Bibisi” radijo laidų” ir vykdant atitinkamą tų metų balandžio pabaigoje SSRS ministrų tarybos nurodymą tuometinė sovietinės Lietuvos vyriausybė davė įpareigojimus Klaipėdos ir Šiaulių sričių vykdomųjų komitetų pirmininkams.

Pastarieji per 20 dienų turėjo Klaipėdoje ir Šiauliuose surasti tokiems objektams reikalingas ne mažesnes kaip 100 kv. m ploto patalpas, taip pat ir gyvenamąjį plotą jų personalui. Iki rugpjūčio vidurio paskirtos patalpos turėjo būti vietinių biudžetų sąskaita suremontuotos taip, kaip reikia tokiai tarnybai. Atitinkamus projektus per dvi savaites buvo nurodyta parengti Valstybiniam projektavimo institutui.

Iki liepos vidurio abiejuose miestuose turėjo būti paskirti iki 10 000 kv. m ploto sklypai, kad juose būtų galima pastatyti reikiamus pastatus, kuriuose buvo numatyta įrengti vidutinių bangų siųstuvus „Ekstra”, ir antenas.

Valdybai „Litovenergo” buvo nurodyta būsimiems objektams elektros energijos tiekimą užtikrinti iki spalio 1-osiosios. Bendrastatybiniams darbams abiejuose miestuose buvo paskirta 700 000 rublių.

Klaipėdos valdžia netruko nuspręsti, kad geriausias sklypas tokioms statyboms yra būtent žydų kapinės, o statybinė medžiaga – antkapiniai jų paminklai…

Pasak J. R. Bagušausko, slopinimo objektų statybos Klaipėdoje ir Šiauliuose klausimus 1953 m. gruodžio 8 d. apsvarstė LKP CK sekretoriatas ir priėmė nutarimą „Dėl objektų Nr. 60 ir 61 statybos eigos“. Nutarime pateiktas politinis klausimo įvertinimas ir numatytos priemonės objektų statybai pagreitinti. Sekretoriatas įpareigojo SSRS ryšių ministerijos įgaliotinį Lietuvoje Nikolajų Belianiną, LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorių Kazimierą Pilelį ir Klaipėdos miesto komiteto sekretorių Alfonsą Kairelį imtis visų būtinų priemonių, kad radijo objektų Nr. 60 ir 61 statybos darbai būtų baigti iki 1953 m. gruodžio 20 d., o eksploatacija pradėta gruodžio 25 d.

Klaipėdoje pastatyta trukdymo stotis turėjo 21 siųstuvą. Objekto statyba kainavo 120 tūkst. rb, įrenginiai – dar 258 tūkst. Rb.

Rimantas Pleikys toje pačioje svetainėje paskelbtame straipsnyje rašo, kad Lietuvoje iš viso buvo penkios tokios radijo trukdymo stotys: „Objektas Nr. 600” Vilniuje, „Objektas Nr. 603” Kaune, „Objektas Nr. 61” Klaipėdoje, „Objektas Nr. 62” Šiauliuose ir „Objektas Nr. 1656” Panevėžyje (pastarasis veikė tik 1985-1988 m.). Šiose radijo trukdymo stotyse iš viso dirbo maždaug 100 žmonių, veikė apie 60 siųstuvų.

„Miestų radijo trukdymo stotys būdavo sudarytos iš dviejų dalių: eterio klausymosi „kontrolės ir koregavimo punkto” (KKP) ir siųstuvų cecho. „Priėmimo stočių” operatorės dažniausiai būdavo moterys, o siųstuvų technikai – vyrai. Privalomų trukdyti užsienio radijo stočių dažnius ir tvarkaraščius KKP gaudavo teletaipu arba radijo telegrafu iš centrinio valdymo punkto Maskvoje. KKP operatorės maždaug kas pusvalandį klausėsi eterio ir tikrino, ar nurodytais dažniais girdisi radijo stotys, kurias būtina „uždengti”. Jeigu girdėjosi, tai siųstuvų cechui („radijo ryšio stočiai”) liepdavo tuo dažniu įjungti trukdymo siųstuvą ir į jį per ryšio kabelį sukomutuodavo reikiamą trukdymo garso signalą: elektroninio generatoriaus ūžimą („Laisvės”, Izraelio, Tiranos radijo slopinimui) arba „Majako” radijo programą („Amerikos balso”, BBC, „Vokiečių bangos”, Pekino radijo slopinimui). <…> Trukdyklių bokštus iki 1975 m. dažė maskuojančiomis geltona ir juoda spalvomis, vėliau – raudona ir balta. Naktį juos žymėdavo raudoni nemirksintys žiburiai”, – rašo R. Pleikys.

1946-aisis Klaipėdoje gimusi žurnalistė Gražina Juodytė pasidalino, jog pamena, kad būnant vaiku senosiose žydų kapinėse įrengtas radijo bangų slopinimo centras atrodė tarsi miškas.

„Vaikystėje toks vaizdas buvo kraupus. Gal dėl to, kad suaugusieji vis pabrėždavo, kad ten negalima kišti nosies. Tos antenos buvo aptvertos spygliuota viela, regis, ir kareiviai saugojo. Paskui, kai buvau didesnė ir bernai pradėjo rūpėti, vakarais eidavome ten romantikos ieškoti, nes nuo antenų šviečiančios lempelės atrodė tarsi žvaigždės danguje”, – prisiminė G. Juodytė.

Pajėgumą vis didino

Pasak J. R. Bagušausko, pradinių tokių objektų pajėgumų nepakako visiškai nuslopinti užsienio radijo stočių transliacijoms. LSSR dažnių kontrolės valdybos ypatingojo skyriaus 1954 m. rugsėjo 3 d. slaptoje pažymoje nurodoma, kad Klaipėdoje likdavo nenuslopintų 10–12 dažnių rusų kalba.

Tad LTSR Ministrų Taryba ir LKP CK prašė SSRS Ministrų Tarybą ir SSKP CK lėšų, kad būtų galima padidinti trukdymo įrenginių skaičių Klaipėdoje ir Šiauliuose. O Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio vykdomieji komitetai buvo įpareigoti 1954 m. skirti patalpas kontroliniams-korekciniams punktams steigti. Klaipėdos trukdymo stotyje turėjo būti mažiausiai 30 siųstuvų.

„Pamenu, kai tėvas klausydavo „Amerikos balso” ir saugodamas mane išvarydavo iš kambario. Kai būdama namie viena bandydavau pati ieškoti „Amerikos balso” transliacijų, nieko man nepavykdavo – matyt, laidos buvo transliuojamos tik tam tikromis valandomis. Beje, tėvas buvo sugalvojęs įdomų būdą, kaip išvengti sovietų sugalvoto radijo bangų slopinimo – užmesdavo ant laido šlapią skudurą”, – pasakojo G. Juodytė.

„Nepaisant įvairių pokyčių, užsienio radijo stočių trukdymai išliko iki devintojo dešimtmečio. Sovietų Sąjungoje 1986 m. buvo slopinamos 8 užsienio radijo stočių laidos: „Amerikos balsas“, BBC, „Laisvės“ radijas, „Laisvoji Europa“, „Vokiečių banga“, „Izraelio balsas“, „Pekino radijas“, „Korėjos radijas“. <…> Užsienio radijo laidų slopinimas SSRS tautų kalbomis galutinai nutrauktas tik 1989 m. pradžioje. SSRS ryšių ministras 1988 m. gruodžio 19 d. pasirašė įsakymą, kuriuo buvo skelbiama, kad nuo 1988 m. lapkričio 30 d. nutraukiamas užsienio radijo stočių, transliuojančių laidas į SSRS, slopinimas. Lietuvoje tokio turinio įsakymą ryšių ministras pasirašė 1989 m. sausio 23 d.”, – rašo J. R. Bagušauskas.

Išniekintus palaikus perlaidojo

Pasak Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininko Felikso Puzemskio, traukdamiesi antenas nuvertė patys sovietai.

1991-ųjų kovą „Vakarų ekspreso” žurnalistė Ramunė Visockytė rašė apie tai, kad šios kapinės pradėtos tvarkyti.

„Šiuo metu koplyčioje įrengtos Žydų kultūros draugijos patalpos Maža, neužstatyta teritorija aplink ją – žydų kapinių, kažkada buldozeriais sulygintų, likučiai. Prieš kelias dienas vėl suburzgė traktoriai. Bet tai ne vandališko darbo tęsimas. Klaipėdos miesto valdybos komunalinio ūkio skyriaus užsakymu Valstybinė žemės ūkio įmonė „Dekoratyviniai augalai” čia atveža žemių, pasodins žolę. Renkami žmonių kaulai, kad iš naujo būtų palaidoti. Architektas S. Manomaitis dabar ruošia šių žydų kapų atstatymo projektą. Ateityje bus nutiesti takeliai, sutvarkyta tvora ir taip pagerbti išniekinti žmonių kaulai”, – rašė žurnalistė.

F. Puzemskis džiaugiasi, kad tuo metu tvarkant teritoriją buvo palikti ir keli iš antkapių sukonstruoti antenų pamatai, nes jie dabar primena ne tik apie tokias antenas, bet ir apie visą žydų istoriją.

Pasak jo, tai ką tada sukūrė architektas Saulius Manomaitis, tuo metu buvo inovatyvus projektas, jo dėka čia atsirado tujomis apsodinta pirmoji Lietuvoje teisuolių alėja, skirta pagerbti ir įamžinti Holokausto metu žydus gelbėjusius ir savo gyvybe dėl to rizikavusius žmones.

Buvusioje kapinių teritorijoje esantis pastatas 1997 m. tapo ir oficialia Klaipėdos žydų bendruomenės sinagoga.

2016 m. kovą Kultūros paveldo departamentas Klaipėdos žydų senąsias kapines įtraukė į Kultūros vertybių registrą. Tiesa, jų teritorija anksčiau buvo didesnė nei išlikusi ir įrašyta į registrą (dabartinė užima apie 13 000 kv. m).

Dėl pastato teko kovoti teismuose

Nors Klaipėdos žydų bendruomenė į savo valdas sugrįžo dar pirmaisiais nepriklausomybės metais, popierius ji ėmė tvarkytis tik 2017-aisiais ir turėjo susidurti su biurokratijos girnomis.

Bendruomenė tų metų pavasarį kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Ji nurodė, kad ji iki 1940 m. nuosavybės teise valdė ir naudojo 1920 m. pastatytą pastatą Žiedų skersgatvyje ir panaikinus radijo slopinimo stotį nuo 1991 m. spalio 20 d. vėl pradėjo valdyti šį turtą.

Iš pradžių Klaipėdos savivaldybės administracija su tokiu reikalavimu nesutiko. Ji nurodė, kad valstybės nuosavybės teisė į šį pastatą yra registruota pagal 1956 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto sprendimą. Nuo tada pastatą patikėjimo teise valdė Klaipėdos ryšių valdyba. Be to, jau prasidėjus bylai Klaipėdos miesto savivaldybės prašymu viešame registre buvo padaryti įrašai, jog nuo 2017 m. birželio 26 d. pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Klaipėdos savivaldybė jį valdo patikėjimo teise.

2017 m. lapkritį bylos šalys nusprendė bandyti ginčą išspręsti teisminės mediacijos būdu. Ji buvo sėkminga ir apylinkės teismas jau 2018 m. sausį patvirtino taikos sutartį, pagal kurią savivaldybė sutiko, kad būtų panaikintas teisminio ginčo metu padarytas įrašas registre ir pripažino žydams nuosavybės teises į šį pastatą. Tačiau tada jau skundą dėl tokios bylos baigties Klaipėdos apygardos teismui pateikė Turto bankas, nes jis nebuvo įtrauktas nei į mediacijos procesą, nei į taikos sutarties tvirtinimą. Šis teismas tokį skundą atmetė, bet į banko argumentus, pateiktus kasaciniame skunde, įsiklausė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija.

Ji konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir priėmė neteisėtus procesinius teismo sprendimus, tad perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Turto bankas „Atvirą Klaipėdą” informavo, kad atnaujinto teisminio nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, jog pastatas nebuvo sukurtas „kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, todėl nėra vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise”.

Tad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 12 d. nutartimi patvirtino Klaipėdos žydų bendruomenės, Klaipėdos miesto savivaldybės ir Klaipėdos žydų-judėjų religinės bendruomenės dar 2017 n. gruodį sudarytą taikos sutartį ir nutraukė bylą.

Minėtoje taikos sutartyje yra ne tik savivaldybės patvirtinimas, kad turtą asociacija Klaipėdos žydų bendruomenė nuosavybės teise įgyja senaties būdu, bet ir Klaipėdos žydų-judėjų religinės bendruomenės sutikimas su tokiu faktu.

Kokia ateitis?

F. Puzemskis džiaugiasi, kad minėto teisinio ginčo metu savivaldybė galiausiai stojo į bendruomenės pusę ir ji jau gali teisėtai naudotis savo turtu.

„Tai yra žydų kultūros ir religijos centras. Čia veikia ir košerinė valgykla, ir sinagoga, ir sekmadieninė mokykla”, – sakė bendruomenės pirmininkas.

Žydų kapinės šiomis dienomis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak bendruomenės pirmininko, jos nariai šiuo metu yra laidojami Klaipėdos savivaldybės paskirtame Lėbartų kapinių kvartale.

F. Puzemskis sako, kad buvusiose senosiose kapinėse esančią vadinamąją raudų siena jau reikėtų paremontuoti, susidėvėjusios yra ir takų plytelės.

„Kalbėjau ir su buvusia valdžia, ir su naujuoju meru apie tai. Čia, mano nuomone, galėtų būti istorinis, kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi įrengtas skveras, leidžiantis pažinti Mažosios Lietuvos žydų gyvenimą”, – sakė pašnekovas.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams