„Atvira Klaipėda“ tęsia Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“, kuriame apžvelgiame dar nenagrinėtą temą – pasakojame apie 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų savanorius, dalyvavusius ir 1923-iųjų Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje, kurie vėliau tapo reikšmingomis mūsų šaliai asmenybėmis.

Net ir visiškai nesidomintys Lietuvos istorija, be abejo, bus girdėję Stepono Dariaus vardą. Ir nors nemažai daliai lietuvių Dariaus vardas savaime siejasi su kito lakūno – Stasio Girėno – vardu, o sąskambis Darius ir Girėnas neretai suvokiamas kaip nedalomas vienis, šįkart mus domina būtent žymiojo lakūno S. Dariaus asmenybė ir jo dalyvavimas Klaipėdos sukilime, šiais metais mininčiame savo 95-metį.

Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo bendradarbiai. Sėdi iš kairės: Vilius Šaulinskis, Jurgis Lėbartas, komiteto pirmininkas Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis. Stovi iš kairės Steponas Darius, Aivas Ivaškevičius, A. Marcinkevičius, Juozas Pronckus. 1923 m. sausio 19 dieną. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, patriotas, 1920 metais grįžęs iš Amerikos į Lietuvą padėti jaunai šaliai, pilotas, karys, sportininkas, vienas Lietuvos sporto pradininkų, pasižymėjęs bokso, krepšinio, ledo ritulio, beisbolo srityse, parašęs lietuvių kalba krepšinio ir beisbolo taisykles. Jis organizavo Amerikos lietuvių paramą Lietuvos kariuomenei remti bei Klaipėdos krašto sukilimui organizuoti. Jis buvo tobulo lietuvio pavyzdys”, – taip apie žymųjį tautietį sako Klaipėdos universiteto istorijos profesorius Vygantas Vareikis.

Bet apie viską – nuo pradžių.

Gimė šalia Klaipėdos, brendo JAV

Tikroji Stepono Dariaus pavardė yra visai ne Darius, o Jucevičius.

Būsimasis aviatorius gimė 1896 m. sausio 8 d. netoli Klaipėdos, dabartiniame Klaipėdos rajone, tuometiniame Kvėdarnos valsčiuje Rubiškės kaime (dabar – Dariaus kaimas) Jono Romualdo Jucevičiaus ir Augustinos Jucevičienės (buv. Vaišvilaitės) šeimoje. Jau kitą dieną naujagimis buvo pakrikštytas Judrėnų bažnyčioje, davus jam Stepono vardą.

Be Stepono, šeimoje jau augo vyresnis brolis Boleslovas su seserimi Aurelija, o vėliau dar gimė jaunėlė Konstancija Kotryna.

Kaip prisiminimų knygoje „Darius ir Girėnas“ rašo S. Dariaus dukra Nijolė Dariūtė, „auginti keturis vaikus ir tvarkytis ūkyje Dariaus tėvams buvo nelengva, tad jie iš pat mažens pratino savo vaikus prie darbo“.

Stepukui teko ganyti gyvulius. Kadangi berniukas buvo labai judrus, be to, labai mėgo karstytis į medžius ir iš aukštai žiūrėti į žemę, šis užsiėmimas jam labai tiko. Juoba kad ganant gyvulius tuo pačiu galima buvo ir pagrybauti – pasak N. Dariūtės, Stepukas nuo mažų dienų buvo puikus grybautojas, pririnkdavęs daugiausiai iš visų vaikų baravykų.

Nors vaikas buvo gyvo ir judraus būdo, kartu jis buvo ir prieraišus, paklusnus, labai mylėjo artimuosius ir ypač – mamą. N. Dariūtės knygoje rašoma, kad nuo vaikystės Steponui mama buvusi geriausia draugė, kuriai sūnus patikėdavęs visas savo paslaptis. Puikūs santykiai su mama išliko iki pat lakūno žūties – būtent motina sūnų palaikė ir tuo metu, kai daugelis namiškių bandė jį atkalbėti nuo skrydžio per Atlantą.

Apskritai visa Jucevičių šeima buvo draugiška, vaikai buvo auklėjami kiek kitaip, nei tuo metu buvo įprasta – esą tėvas nė prieš vieną vaiką nebuvo ne tik rankos, bet ir balso pakėlęs.

„Savo vaikus tėvai auklėjo taip, kad jie vienas kitą suprastų, būtų jautrūs ir prireikus visada pagelbėtų vienas kitam“, – rašo N. Dariūtė.

Pasak S. Dariaus dukros, jos tėvas labai mylėjo savo gimtinę, jos pelkėtas ir miškingas apylinkes su šimtamečiais ąžuolais.

Deja, vaikystės idilė tęsėsi neilgai – kai Stepukui sukako 8 metai, mirė dar visai jaunas jo tėvas, kuriam buvo tik 49. Po metų mama ištekėjo už tame pačiame kaime gyvenusio Kazio Degučio. Patėvis, nors ir geras žmogus, bet nebuvęs tos darbštus, kaip a.a. tėvas, jam ūkininkauti nesisekė, todėl neilgai trukus šeima nusprendė geresnio gyvenimo ieškotis anuometinėje lietuvių „pažadėtojoje žemėje” – Jungtinėse Amerikos valstijose. Iš pradžių patėvis į JAV išvyko su vyresniuoju Stepono broliu Boleslovas, o po metų, 1907 m., paskui juos atvyko ir žmona su likusiais vaikais.

Amerikoje naujieji emigrantai iš pradžių kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, kol 1909 m. visam laikui apsistojo Čikagoje. Čia 1910 metais Degučiams gimė sūnus Stasys, penktasis Dariaus mamos vaikas. Amerikoje Jucevičiai susitrumpino pavardę ir tapo Juciai.

Čikagoje Steponas baigė pradžios mokyklą, o 1912 metais pradėjo lankyti Kertiso vidurinę mokyklą (Curtis High School), kurioje be bendrųjų dalykų buvo mokoma ir architektūros. Mokslai jam sekėsi gerai, tad 4 metų kursą baigė per 3,5 metus. Čia jis pradėjo domėtis aviacija ir sportu – žaidė beisbolą, krepšinį, daug laiko praleisdavo aerodrome, skaitė knygas apie aviaciją.

Straipsnių rinkinyje „Lietuvos aviacijos istorija 1919 – 1940″ Pijus Poškus rašo, jog paauglystėje S. Darius matė, „kaip broliai Raitai bando savo lėktuvą, nuo tos dienos jis susižavėjo aviacija. Jis dirbo pasiuntiniu Brolių Raitų parduotuvėje ir už uždirbtus pinigus pirkdavo lėktuvų modelius”.

Beje, lėktuvų modelius gaminti jis ėmėsi ir pats. Mamai, rodydama juos, Stepas sakydavo: „Kai užaugsiu, aplėksiu aplink visą žemę ir grįšiu pas tave, mama”. (Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 25 psl.)

Tapo Dariumi ir išėjo kariauti

1916 metais 19-metis Steponas įstojo į technikos profilio koledžą (Lane Junior College), kur metus laiko lankė inžinerijos kursą. Tuo metu jis antrą kartą pakeitė savo pavardę – sutrumpino savo a.a. tėvo antrąją pavardę, iš Jucevičiaus -Darašiaus pasivadinęs Dariumi.

1917 m. balandžio 6 d. JAV paskelbus karą Vokietijai, S. Darius metė mokslus ir savanoriu išvyko į frontą, nors šiam sūnaus žingsniui nepritarė motina. Spalio 19 d. iš Niujorko, kuriame iki to laiko buvo apmokomas karybos, laivu „Prezident Lincoln” S. Darius su kitais savanoriais išplaukė į Europą.

Prieš kelionę jis savo mamai parašė tokį laišką: „Brangioji mamyte! Apsidraudžiau, apdraudą valdžia man išmokėtų man mirus arba jei likčiau invalidu. Jei žūsiu, tai ši apdrauda bus išmokėta ne išsyk, bet kiekvieną mėnesį po 57 dol. Tikiuosi, kad tai būtų tau, mamyte, šiokia tokia parama”. (Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 13 psl.).

O po kurio laiko į Čikagą atskriejo laiškas jau iš Prancūzijos: „Esu jau Prancūzijoj ir negaliu gerai susižinoti su jumis taip, kaip Niujorke būdamas. Bet jei kelias savaites negausi iš manęs laiško, bus ženklas, kad aš gerai gyvuoju. Teisybę sakant, mes nedirbam labai sunkiai. Bet kai nuvykstam į mokymo aikštę ir šaudyklą, tai ten prasideda sunkus darbas. (…) Mes labai draugiškai sugyvenam su prancūzų kareiviais, nežiūrint to, kad mes turim su jais kalbėti tik rankomis. Bet, nevartodami žodžių, mes labai nuoširdžiai vienas kitą suprantame”. (Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 14 psl.).

S. Darius išmoko telefonininko profesijos ir jau būdamas fronte dažnai namo rašydavo laiškus, kuriuose gana vaizdžiai aprašydavo savo įspūdžius. 1918 metų rugpjūčio 1 d. jis buvo sužeistas ir apie tai tai papasakojo laiške namiškiams: „Rugpjūčio 1 dieną įrengiau ir tiesiau naują liniją frontan. Apie 22 val. grįžtant 3 sviediniai krito netoli mūsų ir sužeidė mane į dešinį šoną. (…) Antrą dieną man padaryta operacija ir iš žaizdos išimta sviedinio skeveldra. Ketvirtą  dieną mano žaizda jau susiūta, o 16-tą dieną buvau pasiųstas į Nanto ligoninę”. (Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 15 psl.).

Dar prieš šį sužeidimą jis karo lauke buvo apnuodytas kenksmingomis dujomis, o po ligoninės grįžęs į frontą vos nežuvo.

Už sąžiningą tarnybą JAV kariuomenėje S. Darius buvo apdovanotas „The purple heart” („Purpurinės širdies”) ordinu ir medaliu „The great war for civilization”.

Kaip karo dalyvis S. Darius pasinaudojo teise nemokamai studijuoti Čikagos universitete, tuo pat metu dar lankydamas ir atsargos karininkų kursus, nes manė, kad jie pravers, grįžus jam į Lietuvą.

Jau minėtas P. Poškus rašo, jog po karo S. Darius aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių karių organizacijoje SALK (Susivienijimas Amerikos Lietuvių Kareivių). Iš pradžių jis ėjo SALK 3-ios kuopos valdybos sekretoriaus, sekretoriaus padėjėjo, o nuo 1920 m. gegužės – ir SALK’ o centro valdybos sekretoriaus pareigas.

Grįžęs į Lietuvą, tapo lakūnu

Gyvendamas Amerikoje, S. Darius visą laiką domėjosi, kas vyksta Lietuvoje, tačiau apie grįžimą į Tėvynę aktyviau ėmė mąstyti, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, o ypač kai jaunai valstybei ėmė grasinti kaimyninė Lenkija. Prisijungti prie tėvynės nepriklausomybės gynimo jis ragino ir kitus Amerikos lietuvius, tačiau tam trūko pinigų, o Amerikos vyriausybė nesutiko paremti atvykėlių.

S. Dariui tapus vienu svarbiausiu SALK‘o vadovu, jis ėmė rūpintis kelionpinigių skirstymu ir kitais organizaciniais grįžimo į Lietuvą reikalais. Pasak P. Poškaus, S.Darius vienas pats per keletą savaičių surinko apie 60 savanorių, pasirengusių vykti palaikyti Lietuvos nepriklausomybės.

Į Lietuvą S. Darius su savanoriais atvyko 1920 metų liepą.

Kaip rašo P. Poškus, tik atvykus į Lietuvą „Darius ir J. Milius skiriami į Generalinio štabo Žvalgybos skyrių. Tarnybos reikalais lankydamas Lietuvos miestelius aplanko ir savo tėviškę”. N. Dariūtė rašo, jog būdamas Judrėnuose, aplankė tėvo ir senelio kapus.

Grįžęs į Kauną, užrašų knygutėje D. Darius parašė: „Rugpjūčio 29 d. (1920 m.- aut. pst.) įteikiau Karo mokyklos adjutantui  prašymą stoti į Karo mokyklą: prašymas tapo priimtas ir aš radaus kandidatų skaičiuje.”(Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas„, 17 psl.).

N. Dariūtė prisimena, kaip dar gyvendamas JAV, jos tėvelis ne kartą namiškiams yra kalbėjęs apie tai, kad svajoja savo akims pamatyti Vilnių. Ir štai dabar jam tokia galimybė pasitaiko.

Kaip įpratęs, kelionės įspūdžius jis aprašo dienraštyje: „Kad regėjus tą garsingą ir tautiškai šventą Gedimino kalną ir pilį. Užlipu ant kalno ir pasveikinu tą Lietuvos sargą. (…)  „Regiu Trijų kryžių kalną su jos istoriškais paminklais, cemento kryžiais”. (Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 17 psl.).

Kiti įrašai dienoraštyje jau ne tokie džiugūs: „Rugsėjo 22 d. lenkai skelbia karą Lietuvai. Atkaklūs mūšiai fronte. Rugsėjo 24 d. gaunu nuo Seimo atsakingojo sekretoriaus S. Riaukos rekomendaciją aplankyti Steigiamojo seimo posėdį. Posėdį atidaro pirmininkas Stulginskis. Pabaigoje Sleževičius daro nepaprastą pranešimą dėl lenkų į Lietuvą įsiveržimo ir siūlo ryt dieną susirinkti aptarti priemones, kaip apsiginti nuo dvarininkų invazijos (siūlymą atstovai priima rankų plojimu). Rugsėjo 25 d. susirenka nepaprastas Steigiamojo seimo posėdis, kuris priima rezoliuciją ir atsišaukimus.” (Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 17 psl.).

S. Dariaus, susirūpinęs dėl Vilniaus krašto likimo, rašo laišką savo draugams į JAV iš SALK’o: „Gerbiamieji draugai! Tikėdamas į Jūsų pasiryžimą ir darbštumą Tėvynės labui, aš, kaipo vienas iš bendradarbių, kreipiuos į tvirtai pasiryžusias Jūsų eiles – į Amerikos lietuvius. Prašau Jūsų pagalbos kovoj prieš užpuolikus lenkus, kurie, dvarininkų vedami, puola mūsų žemę, plėšia mūsų sodžius, miestus, lieja mūsų žmonių kraują. Dabar, broliai, laikas prisidėti prie tos šventos kovos, savanoriais važiuoti Lietuvon arba siųsti karišką medžiagą. Patyriau Lietuvos kariuomenės reikalus, pasirodo, labai trūksta karo pabūklų, kaip antai:  automobilių, tankų, šarvuotų automobilių ir kitų techniškų priemonių. Būtų gerai, jei visos Čikagos lietuvių pastangos būtų sutelktos nupirkimui nors vieno šarvuoto automobilio, kuris padėtų kovoti su lenkais. Lenkai taisosi naujiems puolimams, tad ir mes turime skubiai pasirengti ir jų puolimus atremti”.   (Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 20 psl.).

Tačiau įvykiai klostosi nepalankiai – spalio 15 d. lenkai užima Vilnių, S. Darius grįžta į Kauną tęsti mokslų.

Baigęs Karo mokyklą S. Darius buvo paskirtas į artileriją, bet jau birželio mėn. įrašomas į karo aviacijos mokinių sąrašus.

S. Darius 1921 m. savo dienoraštyje rašo: „Birželio 9 d. kuopos vado kapitono Juozaičio esu pristatytas kaipo kandidatas aviacijon. Birželio 10 d. su kandidatais Čemarka, Vyt. Valteriu, Vyt. Zakšausku ir Remeika nuvykstu patikrinimui. Skraidžiau viršum Kauno ir Garliavos. Pirmas bandymas sėkmingas”. (Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 26 psl.).

1922 m. baigęs teorinius kursus, kaip rašo P. Poškus, „birželio mėnesį leitenantas Darius vykdė žvalgo pareigas. Liepos 25 d. jis paskiriamas į mokinių lakūnų grupę”.

1922 m. spalio 12 d. jaunam lakūnui S. Dariui itin svarbi – jis pirmą kartą savarankiškai pakyla virš Kauno su lėktuvu „Albatrosas B-2″.  Tada S. Dariui buvo vos 25-eri.

Greitai S. Darius įvaldė ir kitokio tipo lėktuvus, tarp jų ir karinį LVGC-5, pagamintą Vokietijoje. Jis paskiriamas į vyr. leitenanto A. Štašaičio vadovaujamą 3-iąją žvalgybinę eskadrilę.

N. Dariūtė rašo, kad mokydamasis skraidyti, S. Darius aktyviai domėjosi pasaulio aviacijos pažanga. Laiškuose artimųjų jis prašydavo iš Amerikos atsiųsti aviacijos žurnalų, iškarpų iš laikraščių, susijusių su aviacija.

Lietuvos karo aviacijoje S. Darius tarnavo penkerius metus: nuo 1922 iki 1927 m. Pasak P. Poškaus, kapitonas S. Darius Lietuvos karo aviacijoje skraidė 377 valandas ir 29 minutes.

S. Darius  Klaipėdos sukilime

S. Darius buvo aktyvus Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos dalyvis. Jis buvo vienas iš vadinamojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto bendradarbių.

Klaipėdos universiteto istorijos profesoriaus V. Vareikio teigimu, 1922 m. pradžioje Lietuvos atstovas Klaipėdoje kunigas ir rašytojas Jonas Žilius pasiūlė užimti Klaipėdą jėga, o į pačią operaciją įtraukti Lietuvos šaulių sąjungą. Jonas Žilius gavo finansinę Lietuvos vyriausybės paramą prolietuviškai propagandai Klaipėdos krašte skleisti. Turėjo praeiti dar šiek tiek laiko, kol 1922 m. rudenį slaptame Lietuvos Ministrų Tarybos posėdyje ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas, jau pasiekęs preliminarų Berlyno pritarimą, pasiūlys Generaliniam štabui parengti sukilimo planą ir išrinkti sukilimo vadovą. Emigracijoje rašytuose atsiminimuose E. Galvanauskas teigė, kad buvo nutarta „suorganizuoti vadinamąjį Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimą prieš vokišką Direktoriją ir jos ramstį Petisné, užimti Klaipėdos kraštą ir ginčo objektą paimti į Lietuvos vyriausybės rankas“. Ministrų Kabinetas pritarė E. Galvanausko planams, pavesdamas jam organizuoti ir koordinuoti šią operaciją.

„Į Klaipėdos kraštą buvo pasiųsti žvalgai, tarp kurių buvo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų skyriaus viršininkas Jonas Polovinskas ir žurnalistas, Šaulių sąjungos atstovas, Matas Šalčius, vėliau tapęs žinomu keliautoju, o, anot kai kurių duomenų, ir karo aviacijos mokyklos kursantas Steponas Darius. Informacija apie padėtį krašte buvo nuolat perduodama E. Galvanauskui”,  – pasirengimą operacijai komentavo V. Vareikis.

Štai ką S. Darius rašė savo dienoraštyje: „1922 m. gruodžio 16 d. gavęs atostogų, sumaniau nuvykt Klaipėdon atlikti kai kuriuos asmens reikalus (iš tiesų tai buvo greičiausiai žvalgybinė užduotis – aut. pst.) ir paskiau, jei oras leis, dar nuvykti tėviškėn. Apsirengiau civiliniais drabužiais ir išvykau pažiūrėti tą miestą, apie kurį buvo daug kalbama, nes Lietuva vedė su Santarve derybas, kad Klaipėdos kraštas pagal Versalės sutarties 99 straipsnį būtų priskirtas prie Lietuvos. Atvykus į Bajorus, tuojau krito į akis teutonų valdžia, nors tada viskas buvo prancūzų priežiūroje. Bet, pažvelgęs į kaimiečių veidus ir šiaip į Klaipėdos gyventojus, matai, kad jie vis dėlto yra mūsų broliai. Man buvo labai nejauku, tuo labiau kad prakalbintas beveik kiekvienas mokėjo lietuviškai ir dauguma laikė save lietuviais, bet, eidami kasdienines savo pareigas, su pasididžiavimu kalbėjo vokiškai, kad skirtųsi nuo savo giminingųjų žemaičių”. (Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 22 psl.)

Vytautas Kažukauskas 1998 m. parašytame straipsnyje „Lituanicos” didvyris grūdinosi ir Klaipėdos grąžinimo kautynėse” rašė, kad 1922 m. gruodžio 17 d. Klaipėdoje kalbėdamas su Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto reikalų vedėju Jurgiu Brūvelaičiu S. Darius sakė: „Nėra kitos išeities kaip sukilti prieš prancūzus ir prisiglausti prie Lietuvos. O aš duodu žodį: būsiu pirmas savanoris Jūsų gretose”.

Vėliau jis dalyvavo Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pasitarime, apie kurį rašė: „Nustatėme maršrutą prakalbų, kurių tikslas buvo išplėsti lietuvių įtaką, tuo būdu Klaipėdos kraštą parengiant sukilimui”. 

Iki Kalėdų, anot V. Kažukausko, S. Darius apsilankė Priekulėje, Šilutėje, Bajoruose, Rusnėje, Viešvilėje, Smiltynėje. Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Klaipėdos kraštui Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas prisiminimuose rašė, kad susirinkimuose Darius kalbėdavo gražiai, uždegančiai.

Pats S. Darius vėliau apie tas dienas rašė, kad „slaptas sukilėlių eilių organizavimas skyrium ėjo sparčiai ir energingai”.

1923 m. sausio 4-ąją S. Darius „daugiau neiškęsdamas grįžo Kaunan prisidėti prie šaulių talkos išjudinimo”.

V. Kažukauskas rašė vartydamas Klaipėdos operacijos dalyvių bylas radęs ir dokumentų, susijusių su S. Dariumi. Sausio 5-ąją Aviacijos viršininkui buvo perduotas kariuomenės vado įsakymas „ne vėliau šio sausio 7 d. komandiruoti į Vilkaviškį Raitelių Diviziono Vado žinion leitenantą Darių” (Nuotr. iš knygos „Lietuvos aviacijos istorija  1919-1940″ – Klaipėdos krašto savanorių armijos štabo bendradarbis D. Darius ir armijos leit. K.Bulota).

Sausio 6-ąją „labai skubioje telefonogramoje I Kavalerijos Divizijos Vadui” rašoma: „Kariuomenės Vadas įsakė: iki š.m. sausio 8 dienos paruošti 60 gerų raitelių ir 3 karininkus pildymui užduočio, su kuriuo Tamstą plačiau supažindins žodžiu, asmeniškai šiandien nuvykęs pas Tamstą leitenantas Darius. Raiteliai privalo būti be jočių ir be kardų, tik su karabinais”.

V. Vareikio teigimu, 1923 m. sausio 7 d. Klaipėdos link iš Kauno pajudėjo 1079 asmenų grupė, pavadinta Ypatingosios paskirties rinktine, kuri buvo sudaryta iš 8-ojo ir 11-ojo pėstininkų pulkų, Karo mokyklos ir Karo milicijos mokyklos kariūnų, Vilkaviškio, Kaišiadorių ir Panevėžio šaulių būrių ir apie 300 savanorių iš Didžiosios Lietuvos. Ginklai sukilėliams buvo išdalinti Klaipėdos krašto prieigose, kariška apranga ir kiti asmeniniai daiktai, galėję byloti apie jų kilmę iš Didžiosios Lietuvos, palikti Kretingos ir Tauragės stotyse.

„Sausio 11-12 dienomis 3-oji (Šilutės) majoro Jakščio vadovaujama grupė be didesnio pasipriešinimo užėmė Šilutę, kadangi Šilutės policininkai buvo mobilizuoti Klaipėdos gynybai. Grupę sudarė 25 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai ir 80 Vilkaviškyje sudaryto būrio šauliai. Visoje Ypatingosios paskirties rinktinėje buvo ir vienas aviacijos karininkas – Steponas Darius, kurio vadovaujamas 3-osios (Šilutės) grupės būrys dalyvavo kovose netoli Smeltės priemiesčio”, – pasakojo profesorius.

Kelias dienas S. Darius dar buvo tekę pabūti ir Šilutės įgulos viršininku.

Pasak V. Vareikio, užėmus Klaipėdos kraštą, S. Darius dar kurį laiką pasiliko Klaipėdoje ir tapo J. Budrio vadovaujamos Klaipėdos krašto armijos 1-ojo pulko 8 kuopos vadu, nes gerai mokėdamas anglų kalbą bei galėdamas susikalbėti prancūziškai pravertė derybose su į Klaipėdą atplaukusiais Santarvės karinių pajėgų atstovais. 1923 m. vasario 19 d. Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai, o S. Darius sugrįžo į aviacijos poligoną Kaune ir treniravosi su įvairaus tipo lėktuvais bei tapo 3 žvalgybinės eskadrilės pilotu.

„Paskutinį kartą Steponas Darius apsilankė Klaipėdoje 1923 m. liepos 14-21 dienomis, kai kaip šios eskadrilės narys kariuomenės vadovybės buvo pasiųstas į uostamiestį sutikti JAV karo lakūną”, – žymiojo aviatoriaus dalyvavimo Klaipėdos sukilime vaidmenį apibendrino V. Vareikis.

Pats gi S. Darius laiške savo draugui A. Tutliui į Ameriką 1923 m. vasario 27 d. rašė: „Dabar jau Klaipėda yra mūsų ir bus visada mūsų. Mes savo darbą atlikome lengvai ir dabar paliekam vietos žmonėms laisvai apsispręsti. Buvo juoko, kad mes labai išgąsdinom prancūzus. Nors jie buvo puikiai ginkluoti, bet kai pamatė ir mūsų drąsą, pasidavė mums ir atidavė visą savo tvirtovę. Mačiau, kad nė pas vieną iš mūsų nesimatė mažiausio krislo baimės. Mūsų visų buvo viena mintis ir vienas tikslas. Kiekvienas žingsnis buvo sumanus ir drąsus. Kur vienoda mintis, vienybė –  ten ir galybė, kaip visi paprastai sakome”. ( Nijolė Dariūtė „Darius ir Girėnas”, 22 psl.)

Už dalyvavimą prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos S. Darius apdovanotas sidabro medaliu – Klaipėdos vadavimo ženklu.

Lietuvoje S. Dariaus išbuvo iki 1927 m. Grįžęs į JAV, pradėjo rengtis skrydžiui per Atlantą.

 S. Dariaus sporto talentai

S. Darius, kaip minėta, į Lietuvos istoriją kartu su Stasiu Girėnu įėjo kaip vieni iš pirmųjų pasaulyje lakūnų, be sustojimo perskridę Atlanto vandenyną, bei pirmieji pasaulyje, iš JAV į Europą skraidinę oro paštą.

Tačiau šio rašinio tikslas nėra aprašyti jų istorinio skrydžio, apie kurį yra nemažai  rašytinės medžiagos, sukurtas iki šiol aktualumo neprarandantis vaidybinis filmas „Skrydis per Atlantą”.

Tad tik priminsime, kad lėktuvas „Lituanica”, kuriuo lietuvių lakūnai iš Niujorko skrido į Kauną, sudužo 1933 m. liepos 15 d. dabartinėje Lenkijos teritorijoje greičiausiai pašautas vokiečių. Ore lakūnai išbuvo 37 val. ir 11 min. S. Darius žuvo, būdamas vos 37 metų.

Apie talentingus, daug ką nuveikusius žmones neretai liaudyje sakoma: „Dievas davė ir dribtelėjo”. Šis posakis ypač tinka mūsų rašinio herojui apibūdinti. Per 37 savo intensyvaus gyvenimo metus S. Darius nuveikė tiek, kiek pakaktų ir kelių žmonių gyvenimams.

Apdovanotas ne vienu talentu, be aviacijos jis ypač pasižymėjo sporto srityje, buvo kelių profesionalių sporto šakų Lietuvoje pradininkas ir propaguotojas. Iki S. Dariaus sporto, kaip tokio, Lietuvoje apskritai nebuvo. Jis iš JAV atvežė į Lietuvą jos antrąją religiją – krepšinį, lietuvius supažindino su beisbolu, ledo rituliu, boksu.

Pats jis sportavo nuo paauglystės – jau mokykloje žaidė futbolą, beisbolą, krepšinį, be to, užsiiminėjo boksu, bėgimu.

S. Darius buvo vienas geriausių Karo mokyklos futbolininkų, o 1921 m. rudenį surengtose Lietuvos lengvosios atletikos varžybose, atstovaudamas Karo mokyklai, ietį numetė 34,40 metro ir užėmė 2-ąją vietą.

Be to, kaip rašo P. Poškus, leitenantas S. Darius buvo pagrindinis Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas ir dalyvavo ne vienose varžybose. Jis buvo ir Lietuvos krepšinio komandos žaidėjas.

1922 m. S.Darius paskiriamas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) pirmininku. Jis mokė LFLS narius bei karo aviacijos karius sportinių žaidimų. Tarp aviatorių ypač buvo paplitęs beisbolas, ledo ritulys ir futbolas. Karo aviacijos beisbolo komanda buvo stipriausia Lietuvoje.

1922 m. LFLS pirmininkas S. Darius „išsikovojo“ iš Kauno miesto valdininkų sklypą stadionui, kuris 1924-25 m. buvo baigtas.

S.Darius taip pat buvo Lietuvos sporto lygos, Lietuvos futbolo lygos, Lietuvos beisbolo lygos pirmininkas. Jo iniciatyva Lietuvoje buvo leidžiamas sporto žurnalas „Sportas“, jis pats buvo vienas aktyviausių žurnalo bendradarbių. S. Darius sporto tematika parašė dvi knygas, kuriose išdėstė krepšinio ir beisbolo taisykles.

Jo kolega lakūnas Jonas Pyragius knygoje „Kovosiu, kol gyvas” prisimena: „Jis sportininkas buvo ne dėl to, kad savo energiją lietų per kraštus, bet dėl to, kad sportiškumo prieskonis daro gyvenimą patrauklesnį. Paaugusiam lietuviškam jaunimui Darius buvo idealus futbolo vartininkas, boksininkas, čiuožėjas, plaukikas, krepšininkas, beisbolo žaidėjas. Jei kurios sporto šakos jis ėmėsi, tai jau iš pat pagrindų. Krepšinio, futbolo ar beisbolo neįmanoma žaisti neturint taisyklių, todėl Darius jas parašo ir išleidžia savo lėšomis.

Dirbę drauge su Dariumi gali paliudyti, su kokia meile, kruopštumu ir energija jis kūrė lietuvišką sportą. Darius negalėjo pakęsti kai kurių neigiamų reiškinių sporto gyvenime, atklydusių į Lietuvą iš rytų. Tam jis statė priešais džentelmeniškumą ir kur reikia nesigailėjo pašaipos (Darius turėjo daug amerikoniško jumoro!) Galbūt tik Dariaus dėka lietuviškas sportas turėjo kiek daugiau amerikinio atspalvio, nei mūsų kaimynuose. Ir jau tikrai todėl pas mus taip greit prigijo krepšinis. Darius buvo paruošęs dirvą, kurion po dešimties metų kritęs grūdas staiga išbujojo vešliu augalu.

Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga buvo Dariaus sporto klubas, kurį jis įsteigė ir kuriam jis dirbo. Jis pamatė, kad be nuosavos sporto aikštės bet kokia veikla neįmanoma, ir nusprendė ją įtaisyti ne bet kur, o arti miesto centro. Žinodamas, kad paprastu keliu einant sklypo dovanai negaus, o pirktis klubas nepajėgs, Darius iškilmingai įtraukia kluban garbės nariais įtakingus to meto asmenis, nors ir nieko bendra su sportu neturinčius, ir jų pagalba LFLS gauna patogiomis sąlygomis sklypą sporto aikštei Ąžuolyne, kur po keliolikos metų buvo įrengtas valstybinis stadionas”.

Toliau, prisimindamas S. Dariaus nuopelnus Lietuvos sportui, J. Pyragius pabrėžia, jog jis nuveikė didžiulį organizacinį darbą.

„Jis pats nevengia pirmininko ir vicepirmininko pareigų, bet Darius anaiptol ne garbėtroška – jis daugiau darbo žmogus. Pabuvęs kuriose aukštesnėse pareigose ir parodęs kaip reikia tvarkytis, jis nesileidžia renkamas dar vieneriems metams. Darius išmoko jaunus lietuviško sporto organizatorius demokratinės kovos, kuri, nors kai kada ir sukta, betgi neperžengia amerikinio „fair play“ ribų”, – prisimena J. Pyragius.

Esą tik Dariaus orientavimasis tarptautinėse sporto organizacijose ir Vakarų Europos kalbų mokėjimas padėjo „jaunam Lietuvos sportui kaip galima greičiau įsijungti į tarptautines sporto asociacijas, kad galėtų pradėti bendrauti su užsieniu ir išneštų lietuviškas spalvas tarptautinėn arenon”.

Pasak J. Pyragiaus, Darius svajojo daug ką padaryti.

„Jis buvo užsimojęs Lietuvoje įsteigti YMCA (tarptautinė jaunimo sporto organizacija) ir su jos parama įrengti Kaune jaunimui namus su visais sportui pritaikytais prašmatnumais, kaip va: krepšinio sale, bokso ringu, plaukiojimo baseinu ir t.t., panašiai kaip Amerikos miestuose. Deja, šiame reikale jis nerado reikiamo pritarimo”.

S. Darius – tobulas lietuvis

S. Darius, kaip asmenybė, išskirtinis ir tuo, kad visų amžininkų prisimenamas kaip malonaus, mandagaus, nekonfliktiško charakterio žmogus, kas ne taip dažnai pasitaiko tarp talentingų asmenybių – jos dažniau visgi būna aikštingos, turinčios tam tikrų „savotiškumų”.

Pasak N. Dariūtės, „gal dėl to, kad vaikystėje Steponas niekada nepatyrė šiurkštaus tėvų ir namiškių elgesio, jis išaugo švelnus ir kartu išdidaus būdo žmogus. Tas išdidumas jokiu būdu nereiškė, kad jis laiko save pranašesniu. Jis buvo kuklus ir niekada nesistengė savęs aukštinti. Tačiau, gerbdamas save ir kitus, Steponas bendraudavo su žmonėmis kaip lygus su lygiais ir neleisdavo savęs žeminti net viršininkams, kai šie būdavo neteisūs. Mandagiai, bet tvirtai sugebėdavo jiems pasakyti tiesą į akis”.

S. Darių (nuotraukoje iš knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai” – su žmona), kaip asmenybę, šiltai prisimena ir jau minėtasis J. Pyragius: „Per septynerius metus tarnaudami drauge su Darium, daugelis turėjome galimybės pažinti jį iš arti. Atrodo, jis buvo pasisavinęs iš amerikinės kultūros ir civilizacijos maksimumą teigiamybių, kiek ten nuvykęs vaiku žemaitis, beaugdamas ir besimokydamas, gali suvirškinti. Nors Darius iš Lietuvos išvyko net nebaigęs pradžios mokslo, jis kalbėjo ir rašė lietuviškai gana taisyklingai. Tiesa, jis kalbėjo stipriai žemaičiuodamas. (…) Privatiniame gyvenime Darius griežtai laikėsi sportiško santūrumo. Jis nei rūkė, nei gėrė, nei šiaip jokio sambūrio negadino. Visur – sporto aikštelėje, aerodrome, pramogoje ar tarp draugų – Darius automatiškai sukelia bendrą ir tik amerikonams būdingą „keep smiling“. Senesniems žmonėms jis taip pat sugeba įtikti savo laikysena ir erudicija”.

Kitas jo buvęs kolega Leonardas Peseckas toje pačioje „Lietuvos aviacijos istorija 1919 – 1940″ teigia esą amžininkai mini Darių kaip labai gero būdo, teisingą, sąžiningą dorą ir darbštų vyrą. Kaip sakė A.Vaivada, „lietuvių kalboje nėra tokio atitikmens kaip anglų kalbos žodis „integrity”. Taip angliškai išsireiškiant apie žmogų, sunku yra pasakyti aukštesnį komplimentą”.

Šiaulių universiteto istorijos specialybės IV kurso studentė Laura Griciūtė 2011 metais parašė bakalauro darbą tema „S. Dariaus ir S. Girėno kultas: raida ir išraiškos”.

Darbo išvadose ji rašo: „Stepono Dariaus ir Stasio Girėno kultas pradėjo formuotis tik lakūnams žuvus. Būtent tragiška lakūnų mirtis, o ne transatlantinio skrydžio pasiekimai, kaip atskleidžia šis tyrimas, tapo  pagrindinis faktas herojų kulto formavimuisi. Šiuo atveju lakūnai sugebėjo išreikšti visuomenei svarbias vertybes ryškiau už kitus. Jos neprarado aktualumo įvairiais kulto laikotarpiais. Nacionalinėse valstybėse jau seniai naudojamas herojų kultas, kurio tikslas telkti, mobilizuoti tautą siekti dabarties ir ateities tikslų. Tai galima pastebėti S. Dariaus ir S. Girėno kulte, kuris buvo suprojektuotas, nes lakūnai savo meilę ir pagarbą Tėvynei išreiškė visų ryškiausiai. Lakūnų kultas abiem savo aktyvumo laikotarpiais išreiškė tautos gyvenimui svarbias vertybes. Į kurias buvo norima lygiuoti visuomenę. Ne tik jų žygdarbis turėjo tapti pavyzdžiu, bet ir S. Dariaus ir S. Girėno asmeninės savybės turėjo tapti lietuvių tautiniais bruožais”.

Matyt, išties bus besąs teisus klaipėdietis profesorius V. Vareikis, S. Darių pavadinęs tobulu lietuviu.

Kultūros/meno srities projektas „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“ vykdomas Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą.