„Kad pas mus Klaipėdoje duona bloga, skundžiamasi jau nuo pernai, skundai skundais ir likdavo, o duona vis negerėjo”, „ištisi rajonai mieste, kurie labai blogai aptarnaujami ir neretas atsitikimas kada ir visai prenumeruojamojo laikraščio skaitytojas negauna”, o kur dar akis badantys gatvėse ir namuose užsilikę įvairūs vokiški užrašai ir ženklai.

Apie šias ir kitas kliūtis statant socializmą pokarinėje Klaipėdoje toliau pasakoja ciklas „30 metų be komunistinių marazmų”.

Paštininkai dėjo ir ant prokuratūros, ir ant teismo

Atrodo, kad 1945-ųjų pabaigoje Klaipėdoje prasidėjusi chroniška laikraščių platintojų nepareigingumo liga nuolat tik progresavo ir net 1946-ųjų gegužę jokių prošvaisčių nebuvo matyti.

„Laikraštis turi laiku pasiekti skaitytoją”, – lyg mantrą tada kartojo „Raudonasis švyturys”, vėl skelbdamas, kad redakcija nuolat gauna savo skaitytojų nusiskundimus dėl blogo laikraščio ir bendrai korespondencijos gavimo.

„Patyrinėjus paaiškėjo, kad yra ištisi rajonai mieste, kurie labai blogai aptarnaujami ir neretas atsitikimas kada ir visai prenumeruojamojo laikraščio skaitytojas negauna. Duonelaičio, Žardžių (dabar – Vytauto, M. V.) ir kitos gretimos gatvės, kurios yra, palyginti, visai arti pašto, taipgi Klaipėdos ryšių kontoros laiškininkų neaptarnaujamos Tokia masinė liaudies švietimosi įstaiga, kaip Klaipėdos Kultūros Namai diena iš dienos negauna arba gauna su dideliu pavėlavimu prenumeruojamųjų laikraščių”, – dėstė laikraštis, kartu konstatavęs, kad reikiamų kadrų – laiškininkų ir pan. – ryšių kontoroje trūkumas dar neduoda galimybės korespondencijos pristatymą pastatyti į reikiamą aukštį.

Matydamas beviltišką padėtį spaudos organas siūlė Klaipėdos miesto gamybinės organizacijos, įstaigos bei įvairiemss dirbančiųjų kolektyvams patiems organizuotis korespondencijos atsiėmimą savo jėgomis.

„Klaipėdos ryšių kontoroje jau veikia visa eilė abonentinių pašto dėžučių, kurias išsinuomoti gali kiekviena organizacija. Be to ,būtų galima susitarti dėl korespondencijos atsiėmimo tiesiog iš skirstymo skyriaus, šitu keliu einant bent dalinai butų išspręstas greitesnis laikraščio patekimas skaitytojui. Darbo žmonės, užsiprenumeruodami laikraštį per savo įmones ir įstaigas, turėtų galimybę tuojau po laikraščio išėjimo iš spaudos jį gauti”, – patarimus dalino redakcija.

Bet, matyt, į juos niekas neskubėjo operatyviai reaguoti, nes po savaitės „Raudonasis švyturys” skelbė eilinį skaitytojo laišką. Šįkart Pr. Pievys nepabijojo ne tik viešai konstatuoti, kad spaudos platinimo įstaiga nedirba gerai, yra labai apsileidus, bet ir pateikė konkrečius įrodymus: „Gegužės Pirmosios“ fabriko 30 darbuotojų užsisakė sau „ Raudonąjį švyturį”, tačiau ligi gegužės 15 dienos nėra gavę nei vieno egzemplioriaus; nė vieno egzemplioriaus nėra gavę ir Valstybinės Prekybos bazės darbuotojai drg. drg. Sriubas, Liutkienė, Lazaras; laikraščio visai negauna Apkoop-sąjungos krautuvės darbuotojai drg. drg. Renikevičius, Rumbutienė ir Tributaitė.

„Jo negauna ir daugybė kitų prenumeratorių. O tuo tarpu rinkoje laikraščiai pardavinėjami kilogramais žuviai ir kitiems maisto produktams vynioti. Teisintis kadrų stoka čia butų per maža. Suorganizuoti kadrus visada galima, jeigu j tai kreipiamas rimtas dėmesys. Reikia tik geresnio vadovavimo, o darbas bematant pagerėtų. Laukininkų gatve kasdien praeina pašto išnešiotojai, o tačiau laikraščių neatneša net Teismui, Prokuratūrai ir kl. įstaigoms, esančioms prie pat gatvės”, – karčių žodžių negailėjo draugas Pr. Preivys.

Milžiniškas vaidmuo

Kai laikraščiai tampa deficitu (tik ne žuviai ir kitiems maisto produktams vynioti), akivaizdu, kad jiems reikia ieškoti pakaitalo. Nebijodamas konkurencijos 1946-ųjų gegužę „Raudonasis švyturys” ragino: „Organizuokime sienlaikraščius” ir akcentavo, kad „sieninio laikraštėlio, kaip kultūrinio masinio ir gamybinio darbo organizatoriaus vaidmuo dirbančiųjų tarpe yra milžiniškas”.

Sienlaikraštis Šiaulių dramos teatro rūmuose. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

„Ypatingą dėmesį i sieninių laikraštėlių leidimą turi atkreipti Klaipėdos valsčių ir apylinkių vykdomieji komitetai. Ten, kur sieniniai laikraštėliai jau leidžiami, turi būti padaryta viskas, kad jie medžiagos suorganizavimo ir apipavidalinimo atžvilgiais butų tinkamoje aukštumoje, o tie valsčių bei apylinkių vykdomieji komitetai (Kretingalės, Kalotės, Trušelių ir kt.), kurie iki pat šiol dar nesugebėjo suorganizuoti ir išleisti sieninių laikraštėlių, turi kuo greičiausiai tai padaryti. Valsčių vykdomųjų komitetų leidžiamuose laikraštėliuose turi atsispindėti visas valsčiaus ir apylinkės tarybinių organų darbas, turi atsispindėti visas valsčiaus ar apylinkės gyvenimas. Būtina įsidėmėti vieną – visa sieniniams laikraštėliams organizuojamoji medžiaga neturi būti tiktai informacinio, bet ir organizuojamojo pobūdžio: trumpai, ryškiai, nuteikiamai aprašyti visa tai, kas, kokiose srityse gerai padaryta, iškelti pasižymėjusius darbe draugus, kurie gali būti pavyzdžiu kitiems dirbantiesiems, ir nevengti papeikti visokius apsileidėlius, nenorinčius tinkamai, tarybiniai dirbti. Viena iš svarbiausiųjų valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų sieninių laikraštėlių temų šiuo metu turi būti pavasario sėja”, – patarimais sienlaikraščių leidybos srityje dalinosi „Raudonasis švyturys”, akcentavęs, kad neturi likti nė vieno Klaipėdos apskrities valsčiaus ir apylinkės vykdomojo komiteto, kurio patalpų sienų nepuoštų gražiai apipavidalintas ir pilnas aktualios medžiagos sieninis laikraštėlis.

Socialistinis turiniu, tautinis – forma

Tą paskutinį 1946-ųjų pavasario mėnesį Klaipėdoje buvo ir unikalių naujienų, susijusių su rašytiniu žodžiu. Gegužės 12 d. pilnutėlėje Klaipėdos muzikinės dramos teatro salėje nutiko didelis įvykis kultūriniame miesto gyvenime – pirmasis tarybinės lietuvių literatūros vakaras, kuris kaip ir visi kiti to meto susirinkimai buvo sutiktas dideliu dėmesiu ir praėjo pakelta nuotaika.

Susidomėjimas buvo toks, kad, anot „Raudonojo švyturio”, nemaža dalis darbo žmonių atvyko ne tik iš tolimesnių Klaipėdos apskrities valsčių, bet taip pat ir iš gretimų apskričių, kaip pavyzdžiui, Kretingos. Scenoje jiems pasirodė Teofilis Tilvytis, Butkų Juzė, Vladas Mozūriūnas, Vincas Žilionis, Valerija Valsiūnienė, Salys Šemerys ir Danas Pumputis.

Rašytojų pristatyta kūryba buvo tokia pat plati kaip ir naujoji tėvynė – nuo Vincas Žilionio paskaityto epizodą iš istorinės apysakos „Kęstučio išlaisvinimas” iki Butkų Juzės eilėraščio „Raudoniesiems partizanams“ ar Dano Pumpučio „Pergalės dienai“, „Lenino balsas“.

„Raudonasis švyturys” savo ruožtu pasidalino su savo skaitytojais Butkų Juzės perskaitytu rašytojų sveikinimo žodžiu klaipėdiečiams.

Butkų Juzė prie jūros. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

„Vienas svarbiausių uždavinių kovoje dėl taikos yra visu griežtumu siekti visiško fašizmo liekanų sutriuškinimo, išravėti visus fašizmo piktžolių daigelius, kovoti prieš patamsio reakcijos jėgų pastangas užnuodyti taikos atmosferą, sėjant nesantaiką ir drumsčiant gyventojų rimtį. Reikia pastoti kelią bet kokiam fašizmo pasireiškimui, nors jis ir maža srovele teprasiveržtų. Karo laukuose laimėtoji pergalė sutvirtinama ir galutinai įprasminama tik po jos sekančiais naujais darbais ir kūryba. O šių darbų organizacinis pagrindas yra Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos liaudies ūkio atstatymo ir išvystymo penkmečio planas. <…> Tad tegyvuoja mūsų literatūra, mokslas ir menas, socialistinis turiniu, o tautinis forma. Duokime mūsų tautai kovos ir tiesos uždegantį žodį, pasiaukojančiai dirbkime mūsų Tėvynės gerovei, paskleiskime mūsų liaudies lūpomis didingąją pergalės dieną, tos pergalės, į kurią visas Tarybų Sąjungos tautas atvedė genialusis Stalinas”, – paaiškino klaipėdiečiams visų kartu atvykusių kolegų vardu Butkų Juzė.

Per egzaminus nebepjovė

Rašto reikalus gegužę „Raudonasis švyturys” nagrinėjo ir per švietimo prizmę, nes artėjo moksleivių egzaminai.

„Didžiai rimtas reikalas yra jaunimo politinis lavinimas. Mes gerai žinome kokį košmarą paliko buvusioji buržuazinė ir vokiškųjų fašistų mokykla, šis klausimas yra labai rimtas ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Yra nemaža aplinkybių, kurios trukdė šių mokslo metų eigoje tinkamai pastatyti politini lavinimąsi. Bet elementariniai dalykai, liečią mūsų tarybinės šalies politinį susitvarkymą, galėjo ir turėjo būti reikiamai moksleiviams išaiškinti ir įsąmoninti. Tai yra minimalinė sąlyga, be kurios neįmanoma apsieiti tarybiniam moksleiviui ir keliamųjų bei baigiamųjų egzaminų metu politinio nusivokimo lygį reikia patikrinti ne proforma, bei iš esmės. Tarybinės mokyklos egzaminai, tačiau, neturi tos tendencijos „pjauti” mokinius, kaip tai būdavo buržuaziniais laikais. Dabar yra tiktai viena tendencija: susilaukti gerai išmokslintų, aukštai kultūringų ir politiškai išprususių naujų kadrų”, – dėstė laikraštis.

Lietuvių kalbos egzaminas. Trakų istorijos muziejaus nuotr.

Gegužės 23 d. Klaipėdos I gimnazijoje prasidėjus VIII klasės baigiamiesiems egzaminams juos laikyti buvo leista visai aštuntai klasei – 11 mergaičių ir 5 berniukams. Egzaminai prasidėjo lietuvių kalbos ir literatūros rašomuoju darbu, kuriam buvo duotos trys temos: „Julius Janonis revoliucinių kovų dainius”, „Ketvirtojo penkmečio reikšmė Lietuvos TSR” ir „Diena dieną moko”. Ko gero, šie aštuntokai arba bent jau jų tėveliai lankėsi minėtajame susitikime su rašytojais, priminusiais, jog darbų organizacinis pagrindas yra Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos liaudies ūkio atstatymo ir išvystymo penkmečio planas, tad ne 70% jų pasirinko rašyti rašinį antrąja tema.

Pieną sveika ne tik gerti, bet ir pristatyti

Ko gero, ir rašytojų, ir aštuntokų minėtajame liaudies ūkio atstatymo bei išvystymo plane buvo ir punktų, susijusių su pieninkyste, kurios svarbą „Raudonasis švyturys” iliustravo pavyzdžiu iš Mieželių valsčiaus, kur pil. Rudgalvis Kazys už pieno pristatymų sabotavimą buvo patrauktas teismo atsakomybėn.

Pasirodo, kad minėtas pilietis, įteikianti jam valstybinių prievolių pranešimą, agitavo valstiečius nepristatinėti laiku pieno valstybei ir pareiškė, kad esą jis pieno nepristatinėjęs ir nepristatinėsiąs.

„Paruošų M-jos įgaliotas agentas įteikė pil. Rudgalviui įspėjimą, kad jis per dešimtį dienų duotų 50 litrų pieno. Pil. Rudgalvis pristatė 65 litrus pieno, bet pristatė ne nurodytu laiku, o tyčia praleidęs 14-20 dienų. Gegužės 15 d. Klaipėdos Liaudies Teismo išvažiuojamoji sesija Mieželių valsčiuje svarstė TSRS Paruošų M-jos įgaliotinio pareiškimą ir už tyčia sabotuotą laiku pieno neatidavimą Rudgalvį nubaudė 1.000 rub., o už agitavimą prieš privalomąjį pieno pristatymą perdavė prokurorui iškelti Rudgalviui baudžiamąją bylą”, – informavo laikraščio korespondentas P. Lepinskas.

Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotr.

Ir kas dabar pasakys, ar tik ne minėtasis pranešimas apie atsakingų organų elgesį su pil. Rudgalviu Kaziu leido „Raudonajam švyturiui” jau po savaitės konstatuoti, kad greitėja pieno pristatymas valstybei, o tame pačiame Mieželių valsčiuje jau yra ir valstiečių pirmūnų — Gaudutienė Bronė, perpildžiusi metinį privalomojo pieno pristatymo valstybei planą 104 proc., o taip pat Bertaitis Mikas, metinį planą įvykdęs 100 proc.

„Mieželių valsčius (pirm. drg. Varaška) smarkiai vejasi ligi šiol pirmaujančią Priekulę ir darosi rimtas konkurentas dėl metinio privalomojo pieno pristatymo valstybei prieš laiką”, – pranešė laikraštis.

Mesta pirštinė Vilniui ir Šiauliams

Visgi anais laikais paspartinti reikalus buvo galima ir ne tik su teismų pagalba. Štai gegužės 24 d. kairiojoje Dangės pusėje, prie demontuojamos halės, kur dirbo 14 miesto organizacijų su per 1200 dirbančiųjų, įvyko didelis mitingas, kurį atidarė miesto vykdomojo komiteto pirmininkas drg. Viktoras Bergas.

„Kad ne tik mūsų mieste, bet ir visoje mūsų respublikoje vyktų spartus atsikūrimo darbas, kviečiu nuo fašistų barbarų nukentėjusiųjų Vilniaus ir Šiaulių miestų dirbančiuosius sekti mūsų pavyzdžiu savo miestų atstatyme, lenktyniauti tarpusavyje. Todėl siūlau Vilniaus ir Šiaulių miestų dirbančiuosius iškviesti socialistinėms lenktynėms”, —pareiškė tada drg. Bergas.

Susirinkusieji, anot „Raudonojo švyturio”, kaip ir buvo priimta anais laikais, vieningai davė savo atsakymą.

„Sugriaudžia iš dešimčių krūtinių: —Valio! Už penkmečio planą, miestų atkūrimą, už tarpmiestines socialistines lenktynes!” – nedalyvavusiems minėtajame mitinge jo vaisius pristatė laikraščio korespondentas P. Pakalnis.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Bet kadangi jo platinimo reikalai tikriausiai dar nebuvo sutvarkyti, gegužės 25, 26 ir 27 dienomis dešiniojoje Dangės pusėje esančiose įmonėse ir įstaigose buvo surengti gausūs dirbančiųjų mitingai, kuriuose, žinoma, kad visi dirbantieji vienbalsiai pritarė Vilniaus ir Šiaulių miestų dirbančiųjų iškvietimui į socialistines lenktynes.

Tačiau net ir tokiame šventame reikale kaip socialistinės lenktynės su tuo Vilniumi, irgi buvo visokiausių sabotuotojų, nes jau prabėgus keletui dienų po minėtųjų tūkstantinių mitingų „Raudonajam švyturiui” teko konstatuoti, kad miesto tvarkyme iš 129 organizacijų dirba tik 46 ir tos pačios „nepilnoje sudėtyje”, nes į darbą atvyksta tik 40 % jų dirbančiųjų.

„Taip dirbdami toliau greitai sulauksime rudens ir įsipareigojimų, ko gero, nejvykdysime”, – perspėjo publikacijos autorius J. Vaišvila.

O jo kolega J. Balčiūnas pastebėjo, kad nors jau šešiolika mėnesių kaip Klaipėdos miestas laisvas, tarybiškas, tačiau iki šiai dienai visiems klaipėdiečiams akis bado gatvėse ir namuose užsilikę įvairūs vokiški užrašai ir ženklai.

„Pav., „Ryto“ spaustuvės pastato sienas dar ir šiandien šalia lietuviško užrašo „puošia“ ir vokiškas užrašas „Druckerei“. Miesto Teatro vidaus patalpų sienos taip pat išmargintos įvairiais vokiškais užrašais. Tas pats yra geležinkelio stotyje, „Žuvies“ kombinate, gimnazijose. Centrinės miesto gatvių buv. įvairių įstaigų ir prekybos pastatų sienos dar ir šiandien margos įvairiais vokiškais reklaminiais užrašais, ženklais ir kt. Tie visi užrašai ir ženklai yra liūdnos praeities prisiminimai, kurių niekas nenorėtų prisiminti. Užsilikę įvairūs vokiškieji užrašai, ženklai akis bado ne tik mums, klaipėdiečiams, bet ir mūsų svečiams. Mūsų miestas turi neatidėliojant nusivalyti nuo vokiškųjų ženklų, užrašų. Klaipėda turi būti graži, švari, tarybinė”, – dėstė draugas J. Balčiūnas.

Verkia duonelė

Pasirodo, kad ne tik su laikraščių pristatymu nuo pat 1945-ųjų buvo blogai tarybinėje Klaipėdoje – paskutinėmis 1946 m. gegužės dienomis Kostas Gruodis „Raudonajame švyturyje” dėstė, jog tuo, „kad pas mus Klaipėdoje duona bloga, skundžiamasi jau nuo pernai, skundai skundais ir likdavo, o duona vis negerėjo”.

Klaipėdos duonos kombinato brigadininkas M. Prokaziuk darbo metu. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Imta ieškoti blogos duonos kaltininkų. Kaltininkų rasta daug, o pati kaltė taip ir nesučiupta. Ją kaip krepšininkai sviedinį pasuodami vienas kitam svaido. Parduotuvė kaltina (ir tai teisingai) kepyklą, kepykla kaltę meta kepėjui, kepėjas keikia miltus, malūną ir malūnininką, o malūnininkas visokių baisybių pripasakoja apie grūdų paruošų kontorą. Tą reikalą čia paminėtais adresais aiškinant, rasta, kad grudų paruošų kontora (direktorius drg. Šamovas) tikrai atleisdavusi grūdus, neatitinkančius tam tikrų reikalavimų; jie būdavo drėgni, užteršti piktžolių sėklom, prieš malimą grūdai nebuvo valomi, o malūne sumalus nebuvo persijojami. Dabar naujas malūno vedėjas drg. Grigariūnas šiuos trūkumus imasi šalinti. Kepyklų kontora (naujas direktorius drg. Šiškinas) taip pat energingai atitaisinėja kepyklų darbo trūkumus. Ir kepyklų kolektyvai (jų direktoriai drg. drg. Ansonas, Balsys, Breivė, Redilovas) duonos kokybę jau šiek tiek pagerino. Jau pagerino duonos kepimų kepyklos, pagerino miltų kokybę malūnas. Dar reikia, kad šiek tiek pagerintų savo gerą valią grūdų paruošų kontora — neduotų suplėkusių grūdų malūnui. Ir kai to sulauksime, tada klaipėdiečiai vėl turės geros kokybės duoną”, – viltingai rašinį baigė Kostas Gruodis.

Atleidimas arba seller‘s market

Linas Poška, raštininkas

Kaip rašiau, laikraštis buityje būdavo itin reikalingas, ir galbūt tuo galima paaiškinti čia aprašytus prenumeratos ir pardavimo vargus – na negauna žmonės tų laikraščių, nors pasiusk! Užtat silkės vyniojimui turguje laikraštis pardavinėjamas kilogramais. Nėra jokios abejonės, kad tai kaip tik tie kilogramai, kurie nepateko prenumeratoriams.

Laikraštis prisideda prie tarybinės lietuvių kalbos kūrimo. Tarptautinių naujienų skiltyje užsienio toponimai transkribuoti. Užsienio naujienas vietos laikraščiai gaudavo iš Maskvos rusų kalba. Taigi pasaulio pavardės ir vietovardžiai iš pradžių būdavo perrašomi į rusų kalbą, o vėliau dar iš rusų į lietuvių. Nenuostabu, kad tokiu būdu keliaudami jie visaip išsikraipydavo.

„Raudonasis švyturys“, aptardamas imperialistų vykdomą militarizavimą, greta kitų karinių bazių įvardina ir Ramiojo vandenyno salą „Krismas“. Jums aš galiu pasakyti, kad joks ten ne Krismas, o Kalėdų sala (Christmas island), vietinių kiribačių dabar jau vadinama Kiritimačiu (manau, tas dabartinis pavadinimas reiškia „didvyrių žemė“). Tokie šleivi vartaliojimai išliko iki tarybinės epochos pabaigos; dabar, mano manymu, jau kartais yra perspaudžiama ir į priešingą pusę.

Tuo pačiu metu tarybinėje lietuvių spaudoje įsigali kalkės (pažodiniai vertimai) iš rusų kalbos. Ne visada taip nutikdavo tik iš tingumo ar tamsumo: labai dažnai tas žodis būdavo lyg ir terminas, rodantis praktiką, kurios Lietuvos Respublikos patirtyje iki šiol nebuvo.

Straipsnyje aprašyti priplėkę piktžolėti grūdai malūnui yra „atleidžiami“. „Atleidimas“ (отпуск) savyje talpina ir skyrimą, ir pardavimą (tasai skyrimas turi ir piniginę išraišką). Labai tempiant prie šiandienos terminijos, tai būtų galima vadinti seller‘s market. Aš pats jaunystėje stovėdamas eilėje girdėdavau rūsčius pardavėjos įspėjimus: „Daugiau dviejų bonkių į rankas neatleidžiame!“

Vėlesniais dešimtmečiais daug tokių kalkių redakcijų stilistės išravėjo, tačiau dalis jų pergyveno santvarką ir džiugina mus iki šiol. Tarkim, „pasisakymas“ (высказывание; высказался) pranešimo, kalbėjimo prasme. Klasikinėje lietuvių kalboje „pasisakyti“ reiškia „prisipažinti“ („coming out“ – būtų jauniesiems mano skaitytojams). Tačiau šiandien Seime ir miesto taryboje visi tik ir pasisako, ir tas terminas rėžia ausį tik tokiems kalbos fundamentalistams kaip aš, kiti jau susigyveno.

Klaipėdoje skaityti tarybinių rašytojų kūriniai („…epizodas iš istorinės apysakos „Kęstučio išlaisvinimas“) sumeta plūdurus vedlinei, kuria ilgus dešimtmečius plauks patriotinės tarybinės lietuvių kultūros eldija. Leidžiama iš šalies istorijos išrakinėti epizodus, kai buvo konfliktuojama su Vakarais, pirmiausia su vokiečiais, ir juos (epizodus, ne vokiečius) apdainuoti. Ta vaga ir vėliau tekės Vytauto Klovos, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus kūryba.

Pažymintįjį būdvardį ten deklamuoti „Raudonieji partizanai“ gavo dėl to, kad tiesiog partizanai, be jokio būdvardžio, kaip visi puikiai žinojo, tuo metu buvo miške, – taigi poetas taip apsidraudė nuo grėsmingo nesusipratimo. Po dviejų dešimtmečių, išnaikinus partizanus, propagandinėje literatūroje tas būdvardis nutrupėjo.

Geometrijos naujienos iš apskrities valsčių: pirmūnai apsėjo daugiau 100% arimų. Valsčiai gyvena ne Euklido, o Lobačevskio – Riemanno erdvėje, ir niekam tai nerėžia akies, nežeidžia proto. Panašių stebuklingų atvejų pasitaikys ir vėliau, bet į epochos pabaigą jie nunyks.

Traukiniai dabar važiuoja greičiau: 1946 traukinys iki Šilutės nuriedėjo per 80 minučių, dabar tam užtenka 55. Užtat Skuodo – latvių Priekulės linija, tada atkurta, dabar išvis panaikinta.

Mūsų uostininkai galėtų kaip nors paminėti kalio trąšų atsiradimo Klaipėdoje pradžią. Nors 1946 tai tik vienas vagonas (ne iš Baltarusijos, o iš Uralo, Solikamsko), ir jis bus išbarstytas vietoje, bet jis žymi esminį trąšų srauto krypties pokytį: iki karo mineralinės trąšos į Klaipėdą būdavo įvežamos jūra; dabar – jūra išvežamos.

Labai tolimu tinklalapių protėviu galime laikyti administracijų ir įmonių sienlaikraščius. Jų informacinė kokybė būdavo prastesnė nei mūsų savivaldybės internetinio puslapio. Kadangi buvo nuostata reikalauti iš tokių sienlaikraščių ir kritikos (tik vidinės – „paieškokime, kas čia tarp mūsų prastai dirba?“), kartais jo redaktorius naudodavosi padėtimi sąskaitų suvedinėjimui; vandentiekio dokumentuose yra išlikęs atvejis, kai įsižeidusio sienlaikraščio personažo pretenziją turėjo nagrinėti komisija.

Tai pokario epochai turime būti dėkingi už miesto centre atsiradusias neužstatytas ir kartais net apželdintas erdves. Nors čia anonsuoti 10 000 medžių sodinukai rudeniui – žadinys, sapne radinys, – iš tikrųjų buvo nuostata sugriautus kvartalus išvalyti ir apželdinti. Tokia iš esmės humanistinė urbanistika buvo įmanoma dėl to, kad nebeliko privačios žemės nuosavybės ir tuo pačiu siekio iš kiekvieno metro išspausti pinigą. Kitas dalykas, kad dabartinis tų paveldėtų erdvių naudojimas galbūt nėra be priekaištų, bet čia jau nebe mūsų tema.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.