Abiturientų egzaminų sesijai artėjant į pabaigą, šiandien, birželio 18-ąją, Lietuvos mokyklose laikomas paskutinis humanitarinių mokslų srities egzaminas – istorija.

Ta proga apie humanitarinių mokslų padėtį Lietuvoje ir tai, kaip humanitarai reaguoja į kylančius iššūkius, kalbamės su stipriausiu Klaipėdos universitete humanitarinių mokslų padaliniu vadinamo Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi Vasilijumi Safronovu ir šio instituto studijų programų koordinatoriumi Vygantu Vareikiu.

„Išmintingesni verslininkai supranta, kad toli gražu ne viskas šioje visuomenėje funkcionuoja pagal rinkos dėsnius, kad investuoti neverta ten, kur nėra aukštos kultūros, kad aukštą vertę turinčių prekių nesirinks neišlavintas „masių“ atstovas, nieko nežinantis apie tai, kas toks Vangogas, Stravinskis ar Dostojevskis”, – sako praėjusią savaitę Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutui pradėjęs vadovauti Vasilijus Safronovas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kaip vertinate aukštojo mokslo padėtį Lietuvoje šiuo metu? Ar „mokslai apie žmogų“, jūsų manymu, šiandien dar reikalingi?

Vygantas Vareikis: Lietuvos universitetai šiandien išgyvena nostalgiją. Profesoriai prisimena laikus, kai universitetams visiškai pakakdavo valstybės skiriamų lėšų, o vyriausybės nesikišdavo į universitetų reikalus, priėmimo procedūras ir valdymą taip, kaip yra dabar. Tiesa, dėstytojų atlyginimai tuomet buvo dar žemesni nei dabar, tačiau nuolatinis studentų susidomėjimas leisdavo galvoti apie ilgalaikę perspektyvą. Studentai gi prisimena tuos laikus, kai Vyriausybė apmokėdavo už mokslą ir netgi skirdavo minimalias stipendijas.

Laikai pasikeitė – švietimo politika, menkas gimstamumas ir emigracija sumažino priėmimą į Lietuvos universitetus. Valstybės švietimo politika remiasi ne ilgalaikiu strateginiu planavimu, o trumpalaikėmis vizijomis. „Pabandykime ką nors, gal kas išeis…“

Pastaraisiais metais humanitarinių ir  socialinių mokslų atstovai – istorikai, filologai, politologai – yra nuolat kritikuojami iš technokratų pusės, esą jie neparengia „specialistų“ besikeičiančiai darbo rinkai. Humanitarams keliami kartais sunkiai įgyvendinami reikalavimai dėl minimalaus priimamų studentų grupių skaičiaus. Ne vieną tai verčia galvoti, kad nepaisant argumentų dėl tolygaus regionų vystymo, yra siekiama sukoncentruoti studijas vien Vilniuje ir Kaune, o Klaipėdą palikti intelektualinei vegetacijai.

Kas bus, jeigu Vakarų regione ir toliau mažės aukštąjį humanitarinį išsilavinimą turinčių žmonių skaičius?

Kita vertus, kai kyla visuomenę dominantys klausimai – dėl partizanų įamžinimo, dėl Rūtos Vanagaitės insinuacijų Holokausto tema, dėl sovietinio palikimo ar dėl jūrinio paveldo – konsultacijų kreipiamasi ne į technokratus, o į istorikus. Be archeologų konsultacijų neįmanoma statybų plėtra miestuose. Tad humanitarų poreikis išlieka, nepaisant nepalankių demografinių ir kitokių aplinkybių.

Vasilijus Safronovas: Klausimai apie humanitarinių mokslų „naudą“ yra klausimai apie tai, ar mums bereikalingi tokie dalykai kaip valstybė, kultūra ir panašiai. Keliantys tokius klausimus, naudą labai dažnai supranta tik per ekonominę prizmę. Tokiu atveju išties tampa patogu teigti, kad humanitariniai mokslai ne tik kad viską apsunkina, bet dar ir neneša jokios apčiuopiamos pridėtinės vertės.

Diegiant principą, kad mokslas turi „apsimokėti“, duoti produktą, kuris turėtų konkrečią ekonominę vertę, skatinti verslo inovacijas, einama prie išvados, kad mokslo negali būti ten, kur jis funkcionuoja savitiksliai, neatitinka visuomenės lūkesčių (tos visuomenės vardu, beje, dažnai kalba verslas). Tačiau išmintingesni verslininkai supranta, kad toli gražu ne viskas šioje visuomenėje funkcionuoja pagal rinkos dėsnius, kad investuoti neverta ten, kur nėra aukštos kultūros, kad aukštą vertę turinčių prekių nesirinks neišlavintas „masių“ atstovas, nieko nežinantis apie tai, kas toks Van Gogas, Stravinskis ar Dostojevskis.

Apie humanitarinių mokslų poreikį galiausiai daug ką pasako štai kas: neseniai su kolega Vygantu grįžome iš Stanfordo universiteto. Šis universitetas įsikūręs Silicio slėnyje, davusiame pasauliui tokius prekės ženklus kaip „Apple“, „Google“, „Facebook“ ir kuris naujausiame reitinge yra antroje vietoje pasaulyje. Stanfordo universitetas yra privatus universitetas, kurio valstybė tiesiogiai nefinansuoja. Žinote, kur ten yra humanitariniai mokslai? Centriniame korpuse, svarbiausioje ir reprezentatyviausioje universiteto vietoje. Kalbos, religijos studijos, istorija – visi milžiniškame pastate.

Praėjusiais metais buvo daug kalbama apie Klaipėdos universiteto ateitį. Galiausiai paaiškėjo, kad universitetas ne tik išlieka, bet ir suformulavo ambicingus plėtojimosi planus. Kaip matote humanitarinių mokslų ir konkrečiai jūsų kuruojamų studijų vietą universitete, kai jis deklaravo siekį specializuotis jūrinių studijų srityje?

Vasilijus Safronovas: Žiūrint, kaip suvokiame jūrines studijas. Jei manome, kad jūrinės studijos – tai floros, faunos, vandens taršos, žūklės ir laivybos tyrimai, humanitarams čia lieka maža vietos. Tačiau bet kuris biologas jums pasakys, kad visavertis ekosistemų suvokimas neįmanomas be žmogaus veiklos analizės. Taigi ir daugybės reiškinių bei procesų, vykstančių jūroje ir su jūra susijusių, nesuvoksime be žmogaus veiklos pajūrio regionuose analizės.

Daugelyje pasaulio universitetų, kur jūrinės studijos yra plėtojamos, jos yra neįsivaizduojamos be žmogaus ir gamtos santykio, kultūros paveldo, komunikacijos istorijos, žmogaus veiklos pajūryje tyrimų. Galų gale daugybės reiškinių, vykstančių jūroje, nesuprasime neįsigilinę, kaip mąsto ir elgiasi žmonės, gyvenantys regionuose aplink jūrą. Taigi, jūrinė specializacija niekaip neatpalaiduoja nuo visaverčio universiteto misijos – formuoti ir perteikti kompleksinį požiūrį.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute kaip tik ir tiriame, kokie svarbiausi procesai keitė visuomenes ir kultūras, gyvenusias pajūrio regionuose. Mes netiriame viso Baltijos jūros regiono. Mūsų tyrimų arealas apsiriboja pietrytiniu jo pakraščiu: maždaug tarp Vyslos ir Dauguvos upių. Tačiau to, kas vyko pietrytiniame pakraštyje, supratimas neįmanomas be viso Baltijos jūros regiono konteksto išmanymo. O ir skleisdami savo žinias plačiai tarptautinei auditorijai, mes prisidedame prie bendros situacijos Baltijos jūros regione suvokimo.

„Kai kyla visuomenę dominantys klausimai – dėl partizanų įamžinimo, dėl Rūtos Vanagaitės insinuacijų Holokausto tema, dėl sovietinio palikimo ar dėl jūrinio paveldo – konsultacijų kreipiamasi ne į technokratus, o į istorikus”, – atkreipia dėmesį Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto studijų programų koordinatorius Vygantas Vareikis.

Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai nuolat kalba apie studijų kokybę, kurios jie vis pasigenda, todėl sieja studijų kokybės vertinimą su mokslo pasiekimais. Kaip jūs suprantate studijų kokybę?

Vygantas Vareikis: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, kuriame dirbame su Vasilijumi – tai unikalus Lietuvoje mokslo ir studijų darinys, sudarantis mokslinę ir pedagoginę simbiozę – kitaip nei kituose Lietuvos universitetuose, čia studentams dėsto, jų darbams vadovauja mokslo darbuotojai, kurių pagrindinė veikla – moksliniai tyrimai. Šią sistemą pirmą kartą Europoje įdiegė Prūsija XIX amžiaus pradžioje Berlyno universitete, o tokios sistemos atsiradimas mūsų institute pasitvirtino labai anksti. Klaipėdos universiteto istorikų ir archeologų darbo efektyvumas buvo įvertintas dar 1996 metais Norvegijos mokslo tarybos ekspertų, kurie pažymėjo, jog Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas – tai moderni struktūra, o jos mokslinė produkcija atitinka aukštą tarptautinį lygį. Tuo metu iškeltą kartelę stengiamės palaikyti iki šiol.

Dėstytojai, su kuriais studentai susiduria paskaitose ir ne tik, vykdo solidžius mokslinius tyrimus, užsienio leidiniuose publikuoja straipsnius, nuolat aktyviai veikia tarptautinėje mokslo erdvėje.

Švietimo ir mokslo ministerija šiais metais vertino Lietuvoje vykdomas studijų programas ir visoms Klaipėdos universitete vykdomoms istorijos studijų programoms suteikė aukščiausius įvertinimus. Galbūt mes mažai giriamės savo pasiekimais, bet esame klaipėdiečiai, kurie stengiasi pasižymėti ne kalbomis, bet darbais. Tad ir į ateitį žiūrime optimistiškai.

Vasilijus Safronovas: Iš tiesų kokybiškos studijos sunkiai suvokiamos be stipraus mokslo. Todėl studentus stengiamės įtraukti į mokslinį darbą labai anksti. Žinoma, suvokiame, kad ne visi, įstoję studijuoti archeologijos ir istorijos, taps tyrinėtojais. To ir nesiekiame: humanitarinės srities bakalauro studijos visuomet suteikia platų išsilavinimą, kurį absolventas, tokias studijas pabaigęs, gyvenime gali pritaikyti daugybėje situacijų net jei vėliau jis tampa verslininku, muzikantu ar valdininku. Bet kartu bakalauro studijose siekiame paruošti žmones gilinamosioms studijoms, kurios vyksta magistrantūroje ir doktorantūroje.

O čia jau Vygantas teisus, mes tikrai turime kuo pasigirti. Vien pernai Klaipėdos universiteto absolventės, archeologės Raimondos Nabažaitės disertacija, parengta ir apginta pas mus, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute, buvo pripažinta geriausiu Lietuvoje 2016 metais apgintu disertaciniu darbu humanitarinių ir socialinių mokslų srityse.

Kitas Klaipėdos universitete daktaro disertaciją apgynęs archeologas, Romanas Širouchovas, pernai Vokietijoje tapo prestižinės Aleksandro von Humboldto stipendijos laureatu.

Beje, 2014–2015 metais Lietuvoje buvo atliekamas tarptautinis visų mokslo institucijų mokslingumo vertinimas. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro tyrimui įgyvendinti pasamdyti užsienio ekspertai konstatavo, kad Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas yra, cituoju, „vienas svarbiausių, jeigu ne pats svarbiausias žaidėjas pietinio ir rytinio Baltijos regiono tyrimuose“.

Klaipėdos universiteto istorikai ir archeologai šio tyrimo metu gavo tiek pat taškų, kiek Lietuvos istorijos institutas ar Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas – gerokai didesnės ir anksčiau, dar sovietmečiu, įkurtos institucijos.

Taigi, kalbėti apie Klaipėdos universitetą kiekvienas gali ką nori, tačiau faktų, bylojančių apie jo istorikų ir archeologų pasiekimus ir tarptautinį pripažinimą, nepaneigs niekas.

Ką pasakytumėme tiems, kurie šiandien norėtų rinktis studijuoti archeologiją ar istoriją?

Vygantas Vareikis: Pasiūlytumėme unikalų, Lietuvoje dar nepraktikuotą sprendimą – archeologiją ir istoriją studijuoti kartu. Dar 2006 metais istorijos studijų programa Klaipėdos universitete buvo išplėsta, įvedant archeologijos specializaciją. Taip buvo siekiama ne tik parengti istorijos specialybės studentus, gebančius savarankiškai atlikti archeologinius tyrimus, bet ir, kaip sako Harvardo universiteto profesorius Danielis Lordas Smailas, „suvienyti istoriją ir archeologiją“, kad studentai įgytų įvairiapusiškesnių žinių ir galėtų sėkmingiau integruotis į darbo rinką.

Nuo šių metų Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute prasideda priėmimas į Archeologijos ir istorijos studijų programą, kuri yra parengta siekiant būsimiems absolventams suteikti palankesnes karjeros galimybes ateityje. Lietuvoje archeologai yra rengiami tik Klaipėdoje ir Vilniuje, istorikai su tokio pobūdžio specializacija – tik Klaipėdoje. Tad manome, kad tokia programa turi ateitį.

Vasilijus Safronovas: Pritarčiau Vygantui. Archeologų Lietuvoje vis dar labai trūksta. O dar labiau trūksta tokių, kurie, gerai išmanydami archeologiją, turėtų pakankamai gilių žinių bei gebėjimų istorijos kryptyje. Tačiau svarbiausia, tai išsilavinimas apie gyvenimą, žmones, jų veiklą ir elgesį praeityje, išsilavinimas, leidžiantis per praeities pažinimą lengviau atpažinti įvairius reiškinius ir įvairias manipuliacijas dabartyje. Humanitarinis išsilavinimas. Pažindami žmogų, jo veiklą, elgesį, įsitikinimus, prisidedame prie humanistinio požiūrio sklaidos.

Toks požiūris šiandienos pasaulyje labai reikalingas ne tik kaip atsvara „rinkos dėsniams“, bet ir kaip raktas į supratimą to, kas vyksta iš tiesų.

Kitaip tariant, mes bandome padėti žmonėms žvelgti giliau, suprasti, kas iš tiesų vyksta ir kodėl. Tai ir yra humanistinio požiūrio prigimtis.