VšĮ „Klaipėda atvirai“, įgyvendindama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Klaipėdos sukilimo operacijai – 95“, jau aprašė ryškiausias asmenybes, prisidėjusias prie šio drąsiausiu tarpukario Lietuvos žingsnius vadinamo sprendimo, o dabar padedant istorikams gilinsimės į pačios karinės operacijos eigą ir aplinkybes.

Tačiau ne ką mažiau įdomi šio ciklo dalis turėtų būti ir nuotraukos – skaitytojams parodysime, kaip per 95 metus pasikeitė vietos, kurios užfiksuotos 1923-iųjų pradžios fotografijose, saugomose Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ir Lietuvos valstybės centriniame archyve.

Pasirengimas operacijai

Istoriko, prof. Vyganto Vareikio teigimu, šaulių ir partizanų, kurie priklausė Šaulių sąjungos pavaldumui, būriai, turėję dalyvauti Klaipėdos operacijoje, buvo pradėti formuoti 1922 m. gruodį.

Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karių sargyba prie vyr. komisariato pastato 1923 m. sausį. Dabar – Sukilėlių g. 12. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1922 m. gruodžio 18 d. Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) atstovas Klaipėdos kraštui Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas parašė laišką LŠS viršininkui Pranui Klimaičiui apie padėtį Klaipėdos krašte, kuriame teigė, jog „klaipėdiečiai, po pokalbio su Brūvelaičiu („Santaros” organizacijos sekretorius Jurgis Brūvelaitis, per kurį Lietuvos šauliai palaikė ryšius su prolietuviškai nusiteikusiu Klaipėdos krašto jaunimu – autor. past.) aišku, jog vieni ne ką tenuveiksią. Bet be jų apsieiti jokiu būdu negalima. Būtų pražūtinga veikti be jų… Nors jie žmonės be platesnio mosto, o pagaliau – be galo naivūs… Visais šventaisiais maldauju, kad neatidėliotinai bei greitai būtų vykdomas mūsų sumanymas. Prakeiks mus istorija ir ateinančios kartos, jeigu šio garbingo uždavinio neatliksime. Bet laiko maža. Klaipėdos likimas savanorių bus išspręstas 10 sausio.“

1922 m. gruodžio 20 d. devynių Šaulių sąjungos skyrių vadai atvyko į sąjungos būstinėje Kaune vykusį slaptą pasitarimą ir ten pasiliko, kad vėliau galėtų tiesiogiai dalyvauti Klaipėdos operacijoje. 1923 m. sausio pirmosiomis dienomis į Kauną atvyko dar penkių skyrių vadai.

Savanorių armijos paradas 1923-02-16 Friedricho Vilhelmo gatvėje (dabar Tiltų g.). Priekyje eina sukilimo vadas Jonas Polovinskas-Budrys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Nuo 1922 m. gruodžio 30 d. į Kauną grupėmis su paskirtais instruktoriais pradėjo rinktis šauliai, kuriuos komandiruodavo Šaulių sąjungos skyriai. Iš viso Kaune 1923 m. pradžioje buvo surinkti 700 šaulių iš visų rinktinių ir 18 karo instruktorių. Šauliai vėliau buvo siunčiami į Vilkaviškį, Kaišiadoris ir Panevėžį, kur po atrankos turėjo būti paskirti į tuo metu formuotą Ypatingosios paskirties rinktinę. Kariuomenės vadas įsakė atvykusius šaulius aprūpinti maistu dviem trim dienoms, o už maitinimą atsiskaityti su LŠS iš Krašto apsaugos ministerijos biudžeto.

1922 m. gruodžio 30 d. sąjungos centro valdybos nutarimu buvo įsteigtas papildomas etatas – šaulys ypatingiems reikalams prie sąjungos viršininko, kuris turėjo koordinuoti  šaulių veiklą Klaipėdos operacijoje. Juo tapo Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, emigracijoje išleidęs vertingus atsiminimus.

Savanorių armijos paradas 1923-02-16 Fr. Vilhelmo (dabar – Tiltų) gatvėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

„Šaulių dalyvavimas Klaipėdos sukilime buvo pateikiamas kaip reakcija į 1923 metų sausio 7 dienos Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto atsišaukimą „Broliai Šauliai!”, kuriame buvo prašoma pagalbos, motyvuojant tuo, kad „svetimšaliai pradėjo negirdėtai mus spausti, neleidžia mums laisvai susirinkti, draudžia mums lietuviškus atsišaukimus bei lapelius platinti, pagalios ima drausti net prabilti lietuviškai”. Svetimšalius, kurie Klaipėdos krašte spaudžia lietuvius, galima suprasti ir kaip vokiečius, ir kaip prancūzus”, – pasakojo V. Vareikis.

Ypatingoji rinktinė

Istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, 1923 m. sausio 2-6 d. premjeras Ernestas Galvanauskas su Jonu Polovinsku, Lietuvos atstovu Klaipėdoje Jonu Žiliumi ir Erdomu Simonaičiu, kuris sėkmės atveju sutiko vadovauti Klaipėdos krašto direktorijai, suderino paskutines žygio į Klaipėdą detales.

Sukilimo operacijos dalyviai prie neišlikusio Klaipėdos krašto direktorijos pastato Fr. Vilhelmo g. Dabar vietoje jo stovi Tiltų g. 19 namas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Tuo pat metu Kaune buvo suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė iš 1079 narių (40 karininkų (11 iš 8-ojo pėstininkų pulko, 10 iš Karo mokyklos, 5 iš Karo milicijos mokyklos, 3 iš 1-ojo kavalerijos pulko, 2 iš Šaulių sąjungos, po 1 iš 5-ojo pėstininkų ir aviacijos pulkų ir 7 iš Generalinio štabo), 582 kareiviai ir 455 šauliai). Į šį sąrašą nėra įskaičiuoti trys karo valdininkai, rinktinės štabe ėję intendanto, iždininko ir raštvedžio pareigas, ir medicinos personalas – du gydytojai ir šeši sanitarai puskarininkiai.

„Rinktinei vadovavo ir ryšius su Ernestu Galvanausku palaikė Jonas Polovinskas, tačiau karinius veiksmus krašte koordinavo rinktinės štabas, kuriam vadovavo kapitonas Juozas Tomkus, kadangi Jonas Polovinskas, būdamas žvalgybininku, neturėjo patirties vadovauti kariniams daliniams ir nemokėjo skaityti karinių žemėlapių”, – pasakojo V. Jokubauskas.

Visuomenės veikėjai, tarp kurių ir ypatingasis Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Antanas Smetona (pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės), Erdmonas Simonaitis (pirmoje eilėje trečias iš dešinės), Martynas Jankus (pirmoje eilėje penktas iš dešinės) prie neišlikusio Klaipėdos krašto direktorijos pastato Fr. Vilhelmo g. Dabar vietoje jo stovi Tiltų g. 19 namas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Ypatingoji rinktinė buvo suskirstyta į grupes: 1-oji Klaipėdos grupė (405 Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 125 Kaišiadoryse suformuoto šaulių būrio kovotojai); 2-oji Pagėgių grupė (193 8-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 250 Panevėžyje suformuoto būrio šaulių); 3-ioji Šilutės grupė (23 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 80 Vilkaviškyje sudaryto būrio šaulių).

1-oji grupė, kuriai vadovavo majoras Jonas Išlinskas-Aukštuolis, turėjo užimti Klaipėdą, 2-oji (vadas kapitonas Mykolas Kalmantavičius-Bajoras) – Pagėgius ir saugoti pasienį su Vokietija, o 3-ioji (vadas majoras Petras Jakštas-Kalvaitis) – užimti Šilutę (Šilutės policija dar prieš lietuvių akciją buvo mobilizuota Klaipėdos miesto gynybai). Rinktinė turėjo 21 kulkosvaidį, lauko ryšio priemones, 4 motociklus ir tris automobilius.

Krašto apsaugos ministras Balys Sližys visus karius, išvykusius vykdyti ypatingosios užduoties, įsakė laikyti esančius atostogose.

Savanorių armijos paradas 1923 02 16 Fr. Vilhelmo gatvėje (dabar – Tiltų g.  24 ir 26). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

J. Polovinsko, vadovavusio  Ypatingosios paskirties rinktinei, štabui priklausė vien Lietuvos kariuomenės karininkai, kurių pavardės buvo pakeistos, kad būtų panašesnės į vietos gyventojų. Pats J. Polovinskas tapo J. Budriu, štabo viršininkas, generalinio štabo karininkas J. Tomkus – Oksu, jo padėjėjas kapitonas Juozas Šarauskas – Juozapaičiu, štabo adjutantas kapitonas Andrius Pridotkas – Andreikiu, karininkas, atsakingas už ryšius ir susisiekimą kapitonas Augustas Kynas – Bleiviu, komendantas leitenantas Juozas Kalėda – Kunkiu, karininkas, atsakingas už žvalgybą, leitenantas Feliksas Senkus – Šilpa, intendantas Rūškys – Raukščiu, iždininkas Stasys Vodopalas – Kukučiu, o raštvedys Nenorta – Skribu.

Plk. ltn. Valerijus Šerelis savo straipsnyje „Atgal į Lietuvą!” cituoja Įsakymą Nr. 1 Ypatingo paskyrimo rinktinei, pažymėtą grifais „Visai slaptai“ ir „Asmeniškai į rankas“, kuriame nenurodoma net tiksli data: „1923 m. Sausio „… „ d. „ … „ val. „ … „ min.“

Jame dėstoma:

„I./ Ypatingo paskyrimo rinktinė susideda:

1. Karo Mokykla karininkų 10, kariūnų 150, kulkosvydžių 7.

2. Karo Milicijos Mokykla karininkų 5, kareivių 130, kulkosvydžių 4.

3. 5 pėst. pulkas karininkų 1, kareivių 70, kulkosvydžių 2, telef. aparatų 4, kabelio 6 klm.

4. Šauliai: Vilkaviškio būrys karininkų 1, šaulių 80.
Kaišiadorių būrys šaulių 125.
Panevėžio būrys šaulių 250. Karininkų 1.
Viso šaulių: karininkų 2, šaulių 455.

Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karių sargyba prie vyriausiojo komisariato 1923 m. sausį. Dabar – Sukilėlių g. 12. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

5. 1 kaval. pulko karininkų 3, kareivių 60, arklių 63.

6.  Elektrotechnikos bataliono kareivių 15, komutatorių 1, telefono
aparatų 5, kabelio 40 klm.

7. Auto-bataliono kareivių-šoferių 5, automobilių: 1, motociklistų 4, motociklų 4.

8. 8 pėst. pulko karininkų 11, kareivių 150, telefono aparatų 8, kabelio 8 klm., kulkosvydžių 8.

9. Aviacijos karininkų 1.

10. Generalinio Štabo karininkų 7.

11. Amerikos bendrovės automobilių: sunkių 1, lengvų 1.

Viso: karininkų 40, kareivių 584, šaulių 455, arklių 63, kulkosvydžių 21, komutatorių 1, telefono aparatų 17, kabelio 54 klm., automobilių 3 ir motociklų 4.

Sargybiniai šalia Karolio (dabar – Pillies) tilto. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

2/. Vykdymui duotos manimi asmeniniai užduoties šias esamas jėgas skiriu į tris grupes sekančiu būdu;

„I grupė: Klaipėdos, vadas Majoras Išlinskas, slapyvardė Aukštuolis, 4 kuopos kariūnai buvo paskirti 100 į pirmą kuopą ir 50 į antrą, ir raitelių būrys. Viso: karininkų 16, kareivių 389, šaulių 125.

II grupė: Pagėgių, vadas kapitonas Kalmatavičius, slapyvardė Bajoras, 3 kuopos ir raitelių būrys. Viso: karininkų 13, kareivių 180, kulkosvaidžių 8, šaulių 250.

III grupė: Šilutės-Heydekrug, vadas majoras Jakštas, slapyvardė Kalvaitis. Viso: karininkų 3, kareivių 20, šaulių 80.“

„Toliau įsakyme pateikiama štabo sudėtis, nurodomos pareigos, pavardės ir slapyvardžiai, medicininis aprūpinimas, paskirstymas į grupes ir „instrukcijos“. Viena iš jų mane ypač žavi: „Šį įsakymą perskaičius ir sutvarkius savo grupes sunaikinti sudeginant ne vėliau 9 sausio 17 val.“ Žavi dėl to, kad aš lyg ir neturėčiau to skaityti, bet skaitau.

Įsakymo tik „4 egz.“ Ir sprendžiant iš to, jog ant jo yra grupių vadų parašai, kad gavo, nesunaikintas liko rinktinės štabo egzempliorius. Įsakymą pasirašė rinktinės vadas Jonas Budrys ir jo štabo viršininkas Oksas (tikrosios pavardės – Polovinskas ir Tomkus). Tai irgi įdomus faktas, nes, atrodo, Budrys pats formavo savo vienetą, taigi taip ir turėjo atrodyti. O jei rimčiau, tai niekaip atrodyti negali, nes viskas taip slapta, jog viso to tiesiog nėra”, – rašo V. Šerelis

Bus daugiau