VšĮ „Klaipėda atvirai“, įgyvendindama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Klaipėdos sukilimo operacijai – 95“ padedant istorikams toliau gilinasi į Klaipėdos sukilimu vadinamos karinės operacijos eigą ir aplinkybes.

Ne ką mažiau įdomi šio ciklo dalis turėtų būti ir nuotraukos – skaitytojams parodysime, kaip per 95 metus pasikeitė vietos, kurios užfiksuotos 1923-iųjų pradžios fotografijose, saugomose Lietuvos valstybės centriniame archyve, Mažosios Lietuvos istorijos ir net Biržų krašto muziejuje „Sėla”.

„Sukilėliai” ant Karolio (dabar – Pillies) tilto. „Klaipėdos garso” ir Manto Bučnio nuotr.

Operacijos pradžia

Pasak istoriko, prof. Vyganto Vareikio, 1923 m. sausio 6 d. pirmieji Ypatingosios paskirties rinktinės būriai dviem ešelonais iš Kauno pajudėjo Klaipėdos pasienio link. Jis abejoja 1997 m. užrašytu pasakojimu, kad kauniečiai rinktinę džiaugsmingai išlydėjo su orkestru.

„Žinant, kokia slapta buvo ši operacija („Didžiausioj paslapty laikoma tikslas ir vieta vykimo. Vengiamas nereikalingas išėjimas stotyse iš traukinio, kalbos su pašaliniais“, – tokius nurodymus davė Jonas Budrys), kalbos apie išlydėtuvės su orkestru neįtikina”, – teigia istorikas.

Lietuvių sargybiniai ant Biržos tilto. Lietuvos valstybės centrinio archyvo ir Renaldo Kulikausko nuotr.

Plk. ltn. Valerijus Šerelis savo straipsnyje „Atgal į Lietuvą!“ teigia, kad II Ypatingosios rinktinės grupės vado, kapitono Bajoro  – Mykolo (Miko) Kalmantavičiaus (Kalmanto) sprendimai ir grupės veiksmai turėjo lemiamą įtaką įvykių baigčiai.

Sausio 7 d. kapitonas Kalmatavičius (Bajoras) buvo iškviestas į Generalinį štabą. Ten jam buvo pasiūlyta dalyvauti „Klaipėdos atvadavime“, o sutikus – pavesta „sudaryti antrą kaunamąją grupę“.

„Sukilėlių” paradas prie neišlikusio Klaipėdos krašto direktorijos pastato Fr. Vilhelmo g. Dabar vietoje jo stovi Tiltų g. 19 namas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

„Sausio 8 dieną. Išrinkus geriausius savanorius – 8 karininkus iš 8 pulko ir 4 karininkus iš Šaulių, taip pat geriausių puskarininkių reikalingą skaičių, sudariau iš 3 kuopų 2-rą kovos grupę skaičiuje 300 su viršum žmonių. Visi kariai persirengėm civiliais rūbais. Visų karininkų pavardės buvo pakeistos panašiomis į Klaipėdos gyventojų pavardes. Visą dieną ir naktį ėjo organizacinis darbas ir aiškinimas padėties, tikslo, užduoties ir veiksmų”, – savo atskaitoje rašė M. Kalmantavičius (Bajoras).

Istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, sausio 9 d. Ypatingosios paskirties rinktinės pirmoji grupė atvyko prie Bajorų stoties, antroji – prie Lauksargių, o kitą dieną su žaliais raiščiais MLS (Mažosios Lietuvos sukilėlis) ant rankovių peržengė Klaipėdos krašto sieną.

„Kad rinktinei būtų lengviau veikti, 8-ojo pėstininkų pulko 2-asis batalionas buvo atitrauktas nuo Klaipėdos krašto pasienio apsaugos į Kretingą, kur ir pasiliko iki operacijos pabaigos”, – pasakojo V. Jokubauskas.

„Sukilėlių” parado metu prie neišlikusio Klaipėdos krašto direktorijos pastato Fr. Vilhelmo g. (dabar vietoje jo stovi Tiltų g. 19 namas) kariškio raportą priima Sukilėlių armijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys (centre). Tarp jo ir kariškio antrame plane matyti ypatingasis Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Antanas Smetona. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas dar primena, kad sukilėlių traukiniui pajudėjus iš Kauno pakeliui kariai ir karininkai persirengė iš anksto parūpintais civiliais drabužiais.

„Radviliškyje jie sutiko kitą traukinį, kuriuo kapitono Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro vadovaujama savanorių grupė važiavo iš Panevėžio Tauragės link. Po trumpo pasitarimo Budrio traukinys pasuko į Mažeikius, iš ten – per Latvijos Priekulę – pasiekė Skuodą ir sustojo Kretingoje. Latviams buvo pasakyta, kad čia keliauja darbininkai į Šventosios uosto statybas”, – rašė R. Morkvėnas.

Įžengus į kraštą

Pasak R. Morkvėno, nemaža dalis savanorių turėjo menką karinį pasirengimą, tarp jų buvo paprastų ūkininkų ir net vyresniųjų klasių gimnazistų. Sutartose vietose juos pasitiko bendraminčiai klaipėdiečiai.

„Sukilėlių” paradas Fr. Vilhelmo g. (dabar Tiltų g.). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

„Sausio 9 d. kelionė traukiniu iki Požerūnų, ten priskiriamas, irgi civiliniais drabužiais aprengtų, husarų būrys. Sausio 10 d. kairiau nuo Lauksargių pereita per sieną į Klaipėdos kraštą. Lauksargiai ir Pagėgiai užimti be pasipriešinimo”, – ataskaitoje rašė M. Kalmantavičius (Bajoras).

V. Vareikis nurodė, kad buvęs Ypatingosios rinktinės narys Jonas Tapulionis, jau gyvendamas emigracijoje Kanadoje, parašė atsiminimus apie žygį į Klaipėdą.

„Sukilėliams“ iš Lietuvos tada daugiausia teko susidurti su ūkininkais lietuviais ir su vienu, kitu dvarininku vokiečiu: „Mus vadino „buntininkais“ iš anapus, arba lietuvininkais „žalnieriais“. Ūkininkų palankumo sukilėliams nebuvo. Jie matė žygiuojančias voras be vežimų, tik su ginklais ir tuščiais duonmaišiais – reiškia maitinsis plėšdami ir rekvizuodami. Tiek dvarininkai, tiek ūkininkai stengdavosi kuo greičiausiai pranešti apie sukilėlius vokiečių žandarams bei valdžios pareigūnams. Sutikti ūkininkai mielai pasikalbėdavo su sukilėliais ir atsakydavo į klausimus, bet įsileisti užeiti į namus arba apsinakvoti nesutikdavo <…>

„Sukilėlių” paradas Fr. Vilhelmo g. (dabar Tiltų g.). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Vokiečių žandaro nepavyko apgauti kalbomis apie vietinius sukilėlius „Jis ir sako: „Lietuviai savo kariuomenę perrengė civiliai ir dabar, kad duos, tai duos prancūzams per raudonas kelnes“. Nebebuvo prasmės aiškinti, kad čia vietiniai. Tik kaip mokėdamas aiškinau, kad ne kariuomenė, bet civiliai. Jis, rodydamas į kariūnus, sako: „Ką tu man sakai, žiūrėk, pas visus kariški batai, vienodi šautuvai ir duonmaišiai, na ir tie civiliniai rūbai beveik vienodi“. Paskiau parodė į šaulių būrelį, sakydamas: „Tie tai rezervistai, jiems trūksta treniruočių“. Tą dieną Klaipėdoje buvo turgus. Sutikome grįžtančius važiuotus ir pėsčius. Paklausti aiškino, kad prancūzai abipus kelio kasa tranšėjas ir stato „maschingewerkus“. Klaipėdoje kalbama, kad visais keliais ateina tūkstančiai „buntininkų“. Vienas senelis atsiklaupė ant kelio, pasirėmė lazda ir akis pakėlęs į dangų, pasakė: „Dabar galiu mirti, jau pamačiau lietuviškus „žalnierius“. Vieną dieną mūsų troboje atsirado inteligentiškas ponas ir pradėjo teirautis, kas mes tokie, pasisakėm, kad esame vietiniai sukilėliai, jis nusijuokė ir tarė: „Galite tai sakyti kam norite, bet ne man. Kaip jūs kalbate vokiškai? Visai nemokate. Vietiniai lietuviai geriau kalba vokiškai negu lietuviškai, nes mokyklos yra tik vokiškos“, – rašė J. Tapulionis.

Pasak V. Jokubausko, sausio 11 dieną Ypatingosios rinktinės antroji grupė be pasipriešinimo užėmė Šilutę, o pirmoji, daugiausia šaulių pajėgomis, – Girulius ir Tauralaukį.

Klaipėdos krašto visuomenės ir politikos veikėjai Lietuvos kariuomenės parado metu 1923 02 20 Turgaus (dabar – Teatro) aikštėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Manto Bučnio nuotr.

Beje, antrosios grupės vadas Kalmantavičius (Bajoras) po Šilutės užėmimo pranešė į Generalinį štabą, kad niekaip negali rasti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto,  kuris dar sausio 9 d. pirmininkaujant Martynui Jankui šiame mieste paskelbė manifestą, reikalaujantį prijungti kraštą prie Lietuvos.

 Iki sausio 11 dienos 20 valandos beveik visas Klaipėdos kraštas, be Klaipėdos miesto, atsidūrė „sukilėlių“ rankose.

Bus daugiau