Šią savaitę Klaipėdos universitete vykusi Lietuvos jūrų muziejaus surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Jūrinės valstybės sargyboje. Lietuvos karinis laivynas istorijos sūkuriuose“ leido pažvelgti ir į nefasadines istorijos detales.

Pavyzdžiui, mjr. Gintautas Jakštys pristatė, kaip tarpukariu atrodė Lietuvos karinio jūrų laivyno jūreivių kasdienybė, o dr .Gintautas Surgailis papasakojo apie paskutinius nelengvus laivo „Prezidentas Smetona” tarnybos laisvai Lietuvai metus.

Karinių jūrų pajėgų archyvo nuotr.

Galėdavo išgerti

„Jūreivių tarnyba pati iš savęs garbinga, prestižinė ir jai sustiprinti nereikia kažkokių legendinių frazių“, – sakė majoras, Klaipėdos universiteto istorijos krypties doktorantas.

Žinia, pirmuoju ir vieninteliu tarpukario Lietuvos karo laivu buvo 1927 metų liepą iš Vokietijos nupirktas minų traleris „M-59“, kuriam buvo duotas „Prezidento Smetonos“ vardas. 70 žmonių įgulą galėjusiame plukdyti laive, pasak pranešėjo, buvo įkurdinta 50 žmonių įgula. Iš pradžių kaip pasienio apsaugos laivas bandęs tarnauti „Prezidentas Smetona” nesusitvarkė su viena iš pagrindinių užduočių – jūros kontrabandininkų gaudymu.

„Užvedus laivą imdavo veržtis didžiuliai juodi dūmų kamuoliai, kurie ir įspėdavo kontrabandininkus, ir šie spėdavo pasprukti”, – pasakojo G. Jakštys.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Neilgai trukus pasienio policija įsigijo naujų modernių katerių, todėl „Prezidentas Smetona“ buvo perkeltas į rezervą, 1933 m. perduotas Krašto apsaugos ministerijai ir tik po ilgai užsitęsusių derinimų bei remonto darbų 1935 m. spalio 26 d. pirmą kartą su karine įgula išplaukė į jūrą su karinio laivyno vėliava (trispalvė su raudonu skydu vidury, o skyde – geltonas Vyčio kryžius).

Pirmąją įgulą buvo pavesta surinkti laivo vadui mjr. Antanui Kaškeliui. „Prezidentas Smetona” tapo ir Lietuvos kariuomenės mokomuoju karo laivu.

G. Jakštys pasakojo, kad kiekviena diena laive buvo pradedama ir užbaigiama pagal dienotvarkę, kurią taip pat sudarė mjr. A. Kaškelis: 5 valandą ryte keltis, pasportuoti, papusryčiauti, 3 kartus per dieną atlikti tvarkymosi darbus, o vienas iš svarbiausių užsiėmimų – irklavimas daugiau kaip valandą nenuilstant du kartus per dieną, pamokos ir papildomi darbai. 20 valandą vykdavo patikrinimas ir malda, o jau 21 valandą tyla ir miegas.

Karinių jūrų pajėgų archyvo nuotr.

„Įdomu tai, kad įgulos nariai nebuvo baudžiami už girtuokliavimą, jie galėjo grįžti girti, bet būtinai laiku”,- sakė pranešėjas.

Gyvenimo sąlygos laive buvo gana kuklios. Jūreiviai gyveno kubrikuose po kelis, kai kurie iš įgulos narių, pavyzdžiui, vyr. mašinistai, turėjo savo kajutes. Įgulai buvo įrengta ir garinė pirtis. Atskirai buvo įrengtos laivo virtuvė, raštinė.

Paskutiniai metai – su nepritekliu

Dr .G. Surgailis savo pranešime papasakojo, koks likimas ištiko „Prezidentą Smetoną” po Klaipėdos krašto aneksijos 1939 m. kovo 22-ąją.

„Po sutarties su Vokietija pasirašymo praėjus 5 dienoms buvo nurodyta laivą „Prezidentas Smetona“ išplukdyti  į Liepojos uostą, nes Šventosios uostas dar buvo nepritaikytas. Balandžio 13 dieną laivas sugrįžo į teritorinius Lietuvos vandenis ir prisiinkaravo prieš Šventąją. Ramiai čia likti nepavyko, nes užklupo stipri audra, kuri privertė laivą vėl grįžti į Liepoją. Liepos 6 dieną laivas įplaukė į Latvijos žemsiurbių prailgintą Šventosios uostą ir ten prabuvo iki Lietuvos okupacijos”, – pasakojo G. Surgailis.

Pasak jo, Šventojoje stovinčiame laive ėmė trūkti maisto, vandens, žibalo ir kitų svarbių dalykų. Kai ką pavyko gauti susitarus su Šventosios kooperatyvais, o kai ką teko pirkti rinkoje, o tai labai brangiai atsiėjo. Prasidėjo ir kiti nesklandumai – buvo atšauktas nuolatinis oro sekimas, kas kėlė grėsmę visai įgulai.

„Prezidentas Smetona” pagilintame Šventosios uoste rugsėjį. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1939 m. gruodžio 1 d. kapitonas A. Kaškelis, sulaukęs 60 metų, buvo atleistas iš tarnybos laive, nors jo santykiai su įgula, anot Gintauto Surgailio, buvo net labai geri. Galiausiai 1940 m. kovą laivas pritrūko akmens anglių. Vis tik paskutinis laivo išplaukimas į jūrą dar turinti „Prezidento Smetonos“ vardą, buvo gana garbingas – gegužę prie Šventosios uosto be iškeltų vėliavų priartėjo du sovietiniai karo laivai ir taip pažeidė Lietuvos teritorinius vandenis. „Prezidentas Smetona“ tuojau pat išplaukė į atvirą jūrą ir paragino sovietinius laivus iškelti vėliavas, šie taip ir padarė, bet netrukus ir vėl jas nuleido.

Po 1940 m. Lietuvos okupacijos SSRS karinė vadovybė pareikalavo, kad karo laivas „Prezidentas Smetona“ su visa įgula taptų jai pavaldus, pakeistų pavadinimą ir iškeltų raudoną vėliavą. 1940 m. birželio 19 d. laivas pakeitė pavadinimą, raidės „Smetona” buvo nukaltos ir laivas tapo „Prezidentu”.

1940 m. birželio 22 d. laivas pervardintas „Pirmūnu”.

Vėliau gavo „Korall“ vardą ir buvo atiduotas tarybiniam Baltijos laivynui.

1940 m. liepos pabaigoje „Pirmūne“ pradėjus šeimininkauti sovietinei įgulai, trys jo  karininkai – laivo vadas Povilas Labanauskas, Vytautas Kuizinas ir Ričardas Bernardas Nakas – nedidele karinėms jūrų pajėgoms priklausiusia jachta išplaukė iš Šventosios uosto į Klaipėdą, kur buvo internuoti. Su savimi jie pasiėmė ir laivo trispalvę, kurią dabar galima išvysti Lietuvos jūrų muziejuje.

Antrojo Pasaulinio karo metu laivas dalyvavo kovose su vokiečiais, kol 1945 m. sausio 11 d. užplaukęs ant minos nuskendo Suomių įlankoje, netoli Talino. Karo istorikas Valdas Rakutis mano, kad jį galėjo paskandinti vokiečių povandeninio laivo „U 745“ paleista torpeda.

Pernai liepą Klaipėdos universiteto mokslinė ekspedicija už 5 jūrmylių nuo Estijos krantų, 70-75 m gylyje, aptiko nuskendusį laivą.