Gilinantis į dar vieno žymaus Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio, vėliau tapusio visos kariuomenės vadu – Stasio Raštikio – biografiją ir jo vaidmenį Klaipėdos sukilimo operacijoje, teko susiduri su iššūkiu, kuris, anot juokavusių istorikų, beveik „tempia” disertacijos link.
Pasirodo, nors daug kur konstatuojama, kad S. Raštikis dalyvavo Klaipėdos „sukilime”, tačiau lengvai prieinamų to fakto įrodymų nėra, pats jis apie tai savo gausiuose prisiminimuose nerašė…
Visgi po paieškų, kurioms talkino jungtinės istorikų pajėgos, galima konstatuoti, kad neapsirikome įtraukdami S. Raštikį į šio Klaipėdos miesto savivaldybės remiamo projekto metu rašomų rašinių ciklą. Bet apie viską – nuo pradžių.
„Kario-auklėtojo vaidmeny generolas Stasys Raštikis (nuotraukoje – centre) priklauso prie pačių didžiųjų moderniosios Lietuvos valstybės vyrų”, – 1973 m. rašė politikos mokslų daktaras Vytautas Stasys Vardys. Viliaus Kavaliausko archyvo nuotr.
Į karą – savo noru
Pasak istoriko dr. Vytauto Jokubausko, 1896 m. Kuršėnuose gimęs Stasys Raštikis prasidėjus I pasauliniam karui į Rusijos kariuomenė išėjo pats, savarankiškai apsisprendęs – ne mobilizuotas, ne pašauktas. Jo motyvai buvo ir tokie, kad pačiam išėjus buvo galima rinktis tarnybos vietą.
Lietuvos valstybės centrinio archyvo nuotr.
Dr. Gintautas Surgailis knygoje „Lietuvos kariuomenės vadai“ rašo, kad laikraščių puslapiuose prasidėjus karinės propagandos kampanijai jaunasis Raštikis susikūrė romantišką karo vaizdą ir savo noru į kariuomenę išėjo dar net nebūdamas šaukiamojo amžiaus. Karinę tarnybą pradėjo eiliniu, tačiau greitai gavo pirmąjį karinį laipsnį – grandinio.
Vokiečių spaudžiamai rusų kariuomenei teko trauktis, o S. Rašikio pulkas, iš pradžių įsikūręs Tuloje, po intensyvaus mokymo buvo nusiųstas į austrų frontą. Tuo metu Raštikis jau buvo pakeltas į puskarininkius.
„1914-1915 metais žuvo visų kariavusių kariuomenių senoji karininkija, dar turėjusi riteriškos dvasios, tad Raštikis papuolė į masinį, pagreitintą naujų karininkų ruošimo vajų. Puskarininkiu galėjo tuo metu tapti bet kas, o karininkais – baigę ar bent jau mokęsi gimnazijoje“, – pasakojo V. Jokubauskas.
Anot G. Surgailio, išsiųstas toliau mokytis į Tifliso (Tbilisio) karo mokyklą S. Raštikis „baigė labai norai“, o tarnybai pasirinko Kaukazo-Užkaukazės apygardą. Šiame turkų fronto ruože jis ir buvo visą likusi karo laikotarpį.
Vietoje tarnystės dievui – uniforma
Vokiečiams užėmus Ukrainą, buvo pasirašyta Bresto taika, o Tifliso lietuvių komitetas ir Lietuvos Tarybos įgaliotinis Pranas Dailidė kreipėsi į vokiečių karinę vadovybę ir gavo leidimą dalį lietuvių pabėgėlių bei buvusių karių grąžinti į Lietuvą. Į pirmąją grįžtančiųjų grupę pakliuvo ir S. Raštikis.
Vilniuje užsiregistravęs savanoriu tarnauti būsimojoje Lietuvos kariuomenėje jis išvyko į Dūkštą, pas tėvus. S. Raštikio tėvas zakristijonavo Dūkšto bažnyčioje ir vieną dieną perdavė sūnui klebono pasiūlymą stoti į kunigų seminariją. Ilgai svarstęs S. Raštikis sutiko.
Tačiau Dūkštą 1918 m. žiemą palikus vokiečiams ir įžengus raudonarmiečiams klebonui į rankas pateko atsišaukimas, kviečiantis jaunimą stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, kurį jis davė paskaityti ir S. Raštikiui, vieninteliam tarp klierikų, praėjusiam visą karo frontą.
„Man atrodė, kad šis atsišaukimas buvo atsiųstas ir taikomas specialiai man, kaip karininkui, kuris dabar reikalingas savo kraštui ir savo tautai ginti. Atsišaukimas tikrai sujaudino ir sukrėtė mane“, – savo atsiminimuose rašė S. Raštikis.
G. Surgailio teigimu, sprendžiant nelengvą dilemą – kunigas ar karys – nulėmė kario patirtis, tokiam sprendimui pritarė ir tėvas, tuo labiau, kad Dūkšto miestelio vykdomojo komiteto darbuotojai ėmė domėtis Stasiu kaip demobilizuotu caro armijos karininku.
Pasak G. Surgailio, trejetas draugų iš dviejų gretimų kaimų nutarė bėgti į Kauną ir stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Jiems iš Dūkšto pėsčiomis reikėjo nukakti daugiau kaip 200 kilometrų. Žygio draugai iš karto nuėjo į savanorių registravimo punktą, o S. Raštikis – į kunigų seminariją. Ten jis sužinojo, kad dvasininkų seminarijų klierikai buvo atleidžiami nuo mobilizacijos, bet kadangi S. Raštikis buvo baigęs karo mokyklą, karininkas, ši išimtis jam nebuvo taikoma. Seminarijos vadovybė tam nesipriešino.
Išbandė belaisvio duoną
Pradėjęs tarnybą kariuomenėje S. Raštikis netruko sudalyvauti įvairiose kautynėse. Vienos iš jų jam vos nesibaigė mirtimi.
1919 m. rugpjūčio 28-osios rytą bataliono vadas, karininkas Kazys Škirpa įsakė kuopai, kurioje tarnavo S. Raštikis, užimti Vasariškių kaimą Kėdainių rajone. Žvalgų būriui, kuris turėjo gerai ištirti vietovę, viršininku buvo paskirtas Raštikis. Su juo į žvalgybą išėjo dar penki kariai. Būrys netruko pakliūti į susišaudymą, kurio metu viena bolševikų kulka pataikė Raštikiui į dešinį petį. Jau gulėdamas jis buvo sužeistas ir į dešiniąją koją, prarado sąmonę.
Kiek ją atgavus teko gulėti lauke, iš kurio vienos pusės skrido raudonarmiečių, o iš kitos pusės savų kulkos, vis prarandant sąmonę, S. Raštikis atsiminimuose rašė galintis tik spėlioti. Atsipeikėjo, kai batus, mundurą ir kelnes nuo jo vilko du bolševikai, vėliau nutempę sužeistą priešą į apkasus. Kol pakliuvo į ligoninę S. Raštikiui dar teko ne tik klausytis ginčo dėl jo likimo – ar užkasti, ar sušaudyti, gulint ant neštuvų prie apkasų patekti į saviškių ugnį, iškęsti kelionę vežimu iki Daugpilio ir dviejų čekistų, iš kurių vienas buvo lietuvis, tardymą. Jau vėliau jis sužinojo, kad buvo patekęs į 6-ojo Pskovo latvių bolševikų pulko nelaisvę. Iš viso Sovietų Rusijoje kaip belaisviui jam teko būti 20 mėnesių, per kuriuos kalėjo ir Tulos koncentracijos stovykloje. Kai buvo išsiųstas dirbti į Tulos gubernijos valdybą karo belaisvių ir pabėgėlių evakuacijos reikalams, jam pateko į rankas laikraštis „Izviestija” ir S. Raštikis sužinojo apie Lietuvos atstovybę Maskvoje bei parašė jai laišką. Tai tapo kelio į tėvynę pradžia. Jis driekėsi per Maskvą, baisųjį Liubankos kalėjimą.
Į Lietuvą S. Raštikis grįžo tik 1921 m. balandžio 8 d. (nuotrauka iš knygos S. Raštikis „Kovose dėl Lietuvos”).
Tapo žvalgybininku
Pasak G. Surgailio, jau kitą dieną grįžus iš nelaisvės Krašto apsaugos ministerijos rikiuotės skyriuje S. Raštikiui išdavė reikalingus dokumentus ir paskyrė į 5-ąjį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulką, kuris tada stovėjo lenkų fronte (nuotraukoje iš knygos „Kovose dėl Lietuvos” – S. Raštikis 1921 metais, kai buvo Lietuvos kariuomenės leitenantas).
Grįžęs į pulką, Raštikis vėl ėjo rikiuotės karininko pareigas. Neilgai trukus netoli Žeimių dvaro jį vėl ištiko nelaimė: lūžo ta pati anksčiau sužeista koja ir ilgokai teko gulėti ligoninėje.
Išėjęs iš ligoninės, grįžo į tą pačią tarnybą, tačiau nesutarė su pulko vadovybe. „Seno pažįstamo dar iš bendrų kovų už Lietuvos nepriklausomybę“ kapitono Antano Jakšto pastangomis 1922 m. kovo 29 d. buvo perkeltas į Generalinio štabo žvalgybos skyrių.
Klaipėdos operacijos detektyvas
Apie savo karjeros laikotarpį nuo 1922-ųjų pavasario iki 1926 m. gruodžio S. Raštikis savo gausiuose atsiminimuose rašo gana minimaliai – gyveno Kaune, pasinaudojo proga baigti gimnaziją ir eksternu tai padarė Marijampolėje.
2006 m. išleistame žinyne „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953” apie S. Raštikį rašoma: „1923 vienas iš Klaipėdos išvadavimo vadų”. Tačiau pradėjus ieškoti daugiau informacijos apie šį faktą, teko aptikti 2007 m. laikraštyje „XXI amžius” paskelbtą dr. Juozo Jankausko straipsnį, kuriame jis tokį teiginį vadina „nauju atradimu Lietuvos istorijoje, apie kurį iki šiol nežinota”.
„Apie S. Raštikio dalyvavimą, juolab vadovavimą Klaipėdos išvadavime 1923 metais nieko neminima Visuotinės lietuvių enciklopedijos X tome, kurio 213-214 puslapiuose gana išsamiai aprašomas Klaipėdos krašto sukilimas. Nieko apie tai neužsimena ir pats generolas S. Raštikis vėliau JAV 1956-1957 metais išleistuose atsiminimuose „Kovose dėl Lietuvos“, kur smulkiai ir išsamiai aprašė visą savo gyvenimą. Nieko apie tai neužsimenama ir tarpukario Lietuvos kariuomenės žinovo istorijos daktaro Gintauto Surgailio 1992 metais išleistoje knygoje „Kariuomenės vadai“. Atvirkščiai, sužinojęs šią „istorinę naujovę“ dr. G.Surgailis suglumo. Belieka daryti prielaidą, kad leidinio sudarytojai šioje vietoje pajuokavo”, – rašė J. Jankauskas.
Ir iš tiesų – keturiuose S. Raštikio atsiminimų tomuose – nepavyko rasti nė žodžio apie 1923 m. įvykius. Iškilus tokiam rebusui „Atvira Klaipėda” iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo įsigijo istorinių dokumentų, kurias minėtojo žinyno autoriai pažymėjo prie S. Raštikio biografijos, kopijas. Gavus jas paaiškėjo, kad tai tik S. Raštikio pareiškimas stoti į Šaulių sąjungą; 1929 m. dokumentas „Žinios apie šaulį”; 1940 m. birželio 11 d. S. Raštikio prašymas Kariuomenės pirmūnų medalio komisijai dėl jo pripažinimo kariuomenės pirmūnu; išrašas iš jo tarnybos lapo apie gimimo datą ir vietą bei 1939 m. anketa apie dalyvavimą 1917-1919 m. rusų kariuomenės lietuvių tautinėse dalyse. Nė viename šiame dokumente – nė žodžio apie veiklą Klaipėdos operacijoje…
Atsidūrus tokioje aklavietėje, pagalbos paprašėme karo istoriko dr. Vytauto Jokubausko. Tada jau jis kartu su kolegomis išsiaiškino, kad S. Raštikis yra vienas iš tų karininkų, kurių asmeninės bylos yra dievaži kur – ar sunaikintos, ar išvežtos.
Tačiau V. Jokubauskas atkreipė dėmesį į Lietuvos centriniame valstybės archyve esančią S. Raštikio nuotrauką, kurioje jis matyti su išskirtinės formos, švytinčiu Klaipėdos krašto atvadavimo medaliu.
„Raštikis tuo metu buvo kariuomenės štabo žvalgybos skyriaus karininkas, o tas skyrius reikšmingai prisidėjo prie sukilimo organizavimo. Tačiau tikriausiai nerasime Raštikio tarp tų, kuris blaškėsi po Klaipėdą – reikėtų atlikti rimtą žvalgybinės medžiagos tyrimą, kad būtų galima nustatyti jo vaidmenį“, – sakė V. Jokubauskas, po konsultacijų su kolegomis dar rekomendavęs pažiūrėti į S. Raštikio atsiminimų skyrių „Apdovanojimai“.
Ir iš tiesų, atsivertus šį skyrių buvo galima sušukti „eureka!“
„Niekad savo amžiuje nesu nei prašęs, nei pirkęs iš nieko jokio ordino bei medalio, niekad nesu rūpinęsis, kad kas nors man juos duotų. Ir jei vis dėl to buvau jų gavęs net keliasdešimt ne tik iš Lietuvos vyriausybės, bet ir iš Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Anglijos, tai ar turiu to gėdytis? Jokiu būdu. Todėl ne pasididžiavimui, bet tik norėdamas konstatuoti pačius faktus, čia paduodu sąrašą visų tų ordinų, medalių ir kitų garbės ženklų, kurių daugelis man buvo duoti ne už mano paties nuopelnus, bet nuoširdžiausia intencija per mane, kaip tuo metu buvusį Lietuvos kariuomenės vadą, pareikšti simpatiją ir pagarbą Lietuvos kariuomenei ir visai nepriklausomai Lietuvai”, – rašė S. Raštikis.
23-jų medalių sąraše 7 numeriu jis įrašė: „Klaipėdos krašto atvadavimo medalis, sidabrinis, kuris buvo duodamas tik Klaipėdos krašto atvadavimo vadams“. 8 numeriu: „Klaipėdos krašto atvadavimo bronzinis medalis, kuriuo buvo apdovanoti visi Klaipėdos atvadavimo dalyviai“.
Šiame atsiminimų skyriuje S. Raštikis rašė, kad per pirmąją bolševikų okupaciją visi jo pasižymėjimo ženklai – 12 Lietuvos ordinų bei medalių ir 5 garbės ženklai bei 11 kitų valstybių ordinų ir medalių bei 3 garbės ženklai – kratos metu buvo konfiskuoti. 1941 m. kraštą užėmus vokiečiams, buvusių NKVD rūmų rūsyje jis rado savo ordinus.
„1944 m. vasarą bolševikams antrą kartą okupuojant Lietuvą, kai kuriuos savo dokumentus, fotografijas ir ordinus palikau užkastus šventoje Lietuvos žemėje. Dabartinis jų likimas man nežinomas, ir dabar, kai kieno dideliam džiaugsmui, neturiu nė vieno nei ordino, nei medalio“, – rašė S. Raštikis 1956 m. JAV išleistuose prisiminimuose.
Dar vienu argumentu S. Raštikio naudai tapo žurnalisto, kolekcionieriaus Viliaus Kavaliausko, kuriam 1985 m. JAV dar teko bendrauti su pačiu buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu, liudijimas.
V. Kavaliausko paklausėme, kodėl jis savo knygos „Lietuvos karžygiai“ V tome, aprašydamas S. Raštikio biografiją teigia, kad jis „Klaipėdos sukilimo metu ėjo kontržvalgybos dalies viršininko pareigas ir aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos prijungimo operacijoje“.
„Kai bendravome, apie Klaipėdą kalbos nebuvo, nes laiko neturėjau daug su juo bendrauti, domino 1940 metai, klausinėjau skaudžius dalykus. Tačiau archyve yra įdomus Karo žvalgybos fondas, kurio dokumentai ir rodo, kad Raštikis buvo vienas iš tų, kurie koordinavo tą Klaipėdos sukilimo veiklą, vadovavo iš Kauno. Beje, jis vienintelis yra gavęs tokius du Klaipėdos atvadavimo medalius, nors tiesiogiai ir nedalyvavo operacijoje“, – „Atvirai Klaipėdai“ sakė V. Kavaliauskas.
Beje, tylą S. Raštikio prisiminimuose apie dalyvavimą Klaipėdos operacijoje galima paaiškinti ir analogišku šios operacijos vado Jono Polovinsko-Budrio elgesiu, kuris iki pat gyvenimo galo taip ir neatskleidė visų niuansų, o 1962 m. kalbėdamas su istoriku Alfred Erich Senn „silpnai argumentuodamas vis dar bandė parduoti senąją versiją” – kaip ir prieš penkerius metus, kai emigrantų „Lietuvių enciklopedijoje“ tuos įvykius buvo aprašęs dar kaip tikrą sukilimą.
Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys buvo išreiškęs nuomonę, kad tokio „užmaršumo“ priežastis lėmė tuometinė situacija.
„Lietuvai esant okupuotai, kuomet SSRS ir LTSR istorikai (vieni valdžios pavedimu, kiti savo iniciatyva, bet visi vadovaudamiesi marksistine–leninine ideologija) nevengdami atvirų falsifikacijų, tik ir ieškojo progos „nepasiteisinusiam buržuaziniam Lietuvos valstybės modeliui“ sukompromituoti. Tokiomis aplinkybėmis V. Sidzikauskas, J. Urbšys, J. Budrys-Polovinskas ir kiti savo prisiminimuose buvo priversti vengti bet kurių faktų, kurie galėjo būti interpretuojami Lietuvos valstybės ir jos Nepriklausomybės nenaudai. Kitaip sakant, jie bijojo, ir visai pagrįstai, kad jų atvirumas nebūtų panaudotas prieš Lietuvą, pačią jos valstybingumo idėją“, – mano V. Žalys.
Kitoje rašinio dalyje:
Koks stebuklas įvyko kariuomenėje vadovaujant Raštikiui?
Ką Raštikis manė apie Klaipėdos atplėšimą?
Lemtingoji 1940 m. birželio 15-oji ir Raštikis.
S. Raštikis per okupacijas ir emigracijoje
Kultūros/meno srities projektas „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“ vykdomas Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą.
Stasys Raštikis smetoninis fašistas-buržujus. S.Raštikio karjiera yra ant savo tautos kraujo kuri liejo ant savo pačios tautos po atliktos savo tarnybos svetur. 1941- 1943 m. jo vadovaujama armija kartu su ir kitais sėbrais su okupacine nacių valdžią naikino visus ne patenkintus lietuvius bei žydus kad įtvirtintu, hitlerininkus okupuotoje teritorijoję.
S.Raštikio nusikaltimai prieš sava tauta ir žydus negalį būti ne paliesti.
Stasys Raštikis turi būti pašalintas iš armijos generolų aplamai iš armijos istorijos kaip vienas iš karinių nusikaltėlių.
Jo visa nuveikta, veiką tais 1918-1925 m. ir 1939-1941 m.
ir 1943 m. padarė dauk kančių ir dauk kraujo savoje valstybės viduję. Nu jo rankos buvo šaudomi, komunistai ir jiems simpatizuojantys darbininkai – intelektualų sluoksnis kurie visaip galėjo pakenkti, smetoniniui rėžimui ir nacistiniui rėžimui. Jis vygdė, genocidą nesiskaitydamas su savo veiksmais Stasio raštikio teroras yra prilyginamas, prie B. Musolinio rėžimu.