Daugiabučio namo renovacija – ilgas procesas: neatnaujinsi penkiaukščio per savaitę. Dar ilgesnė atrodo tyla iš administratoriaus pusės. Gyventojai prašo, o jis tyli.

Seno daugiabučio laiptinė.

Ankstesnėse renovacijos dienoraščio dalyse parašiau, kaip praėjusiais metais viename sename Klaipėdos daugiabučiame name gyvenantys žmonės pradėjo kalbėti apie atnaujinimą, kokios jų nuomonės buvo šiuo klausimu.

Žinoma, kad jos išsiskyrė. Buvo tokių, kurie tikino, kad renovaciją bando inicijuoti jau ne vienerius metus, nuskambėjo ir labai priešiškai darbų atžvilgiu nusiteikusių gyventojų nuomonė.

Bet kai pajutome, kad reikia bandyti, ėmėme ir pabandėme.

Pirmas žingsnis – skambutis namą administruojančiai bendrovei, šios atstovė smulkiai paaiškina, ką reikia daryti.

„Gyventojai turi administratoriaus paprašyti sušaukti susirinkimą, kurio metu būtų keliamas renovacijos klausimas. Susirinkimas – pirmas žingsnis renovacijos link“, – skardžiu balsu išpyškino ji.

Darbuotoja paaiškino, kad prašymo sušaukti namo gyventojų susirinkimą forma – laisva, jį privalo pasirašyti bent dešimties butų savininkai (name jų yra 70).

„Tam, kad neatrodytų, kad renovacijos nori vienas ar du butai“, – aiškino administratoriaus atstovė.

Reikia – bus. Prašymas buvo parengtas ir reikiamas skaičius parašų gautas tą patį vakarą. Tiesa, ne visi pasirašyti sutiko. Pavyzdžiui, viena moteris atsakė, kad jai nešalta. Nenuginčijamas argumentas.

Kitą dieną prašymas jau guli ant namą administruojančios bendrovės atsakingos darbuotojos stalo. Moteris užtikrina, kad prašymas užpildytas teisingai, jį įregistruoja. Taigi, namo renovacija tarsi įgavo pavidalą.

Pasinaudojęs proga jos paklausiau, kaip baigėsi ankstesnieji namo gyventojų bandymai inicijuoti renovaciją – juk ne vienas namo gyventojas man, naujokui, užsiminė, kad tų bandymų buvo.

„Tokių bandymų net nebuvo“, – užtikrino administratoriaus atstovė, dirbanti gana seniai.

Jos manymu, kalbėdami apie bandymus gyventojai tikriausiai turėjo galvoje tik tarpusavio pokalbius arba individualius pamąstymus.

Galbūt – juk viena gyventoja sakė norinti renovacijos, bet stebėjosi, kodėl niekas jos nedaro. Matyt, pamanė, jog darbai prasideda nuo to momento, kai jų užsinori.

Namo administratoriaus klausiu, ko laukti toliau. Kitas žingsnis – namo gyventojų susirinkimas, tačiau ji tuoj pat atsiprašo, kad artimiausiu metu jo sušaukti negalės ir rodo darbo kalendorių, kuriame kone kiekvieną dieną – po susirinkimą.

„Labai daug norinčiųjų. Visų butų gyventojai bus individualiai informuoti apie susirinkimo datą ir laiką“, – žadėjo ji.

Kitą mėnesį, sakė ji.

Tačiau kitas mėnuo atėjo, po to – dar kitas, žiū, jau ir trečias prasidėjo, o susirinkimo nėra, laiškų iš administratoriaus – irgi.

Vienu žodžiu – tyla.

O žiemą mintys apie renovaciją dar įkyresnės – juk radiatoriai dažniausiai arba per šalti, arba per karšti. Sąskaitos už šildymą – irgi tarsi tylus priekaištas, kodėl nesiimate renovacijos?

Mes laukiame susirinkimo, kartais apie jį šnektelime su kaimynais.

Tuo metu netoliese dar vieną „chruščiovkę“ apdengė pastolių sluoksnis, namas akyse įgauna naują pavidalą.

Norisi tikėti, kad ir mūsiškė kaip įmanoma bus kuo greičiau „aprengta“.

Namo gyventojas. Adreso ir kitų duomenų nenurodysiu, kad šis tekstas nebūtų suprastas kaip poveikio priemonė ar bandymas išsireikalauti palankesnių sąlygų. Apie šį projektą nežino net mano kaimynai. Kol kas.