Fotoreportažai, Svarbu, Temos

Klaipėdos netekčiai – 80 (5)

Avatar

Martynas Vainorius
2019-03-22


Šiomis dienomis sukanka lygiai 80 metų nuo tų dienų, kai Lietuva tapo hitlerinės Vokietijos auka – neteko Klaipėdos krašto, kurį sumanios diplomatinės ir karinės akcijos metu buvo prisijungusi 1923-iaisiais. 

Šios liūdnos sukakties proga „Atvira Klaipėda” paprašė uostamiesčio istorikų priminti, kaip tuo metu klostėsi įvykiai, vėliau turėję katastrofiškų padarinių šimtmečius čia gyvenusiems vokiečiams ir lietuvininkams.

Hitleris, pervažiavęs Biržos tiltą. AdM/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.
Galėjo netekti jau 1938 m.

Profesorius dr. Vygantas Vareikis sako, kad realūs pavojaus debesys pirmą kartą virš Klaipėdos buvo pakibę jau 1938-ųjų pavasarį, kai kovo 17 d. Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą. Jau kitą dieną Hitleris išleido direktyvą vokiečių karinėms pajėgoms parengti Klaipėdos krašto užėmimo planą.

„Slaptas Klaipėdos anšliuso scenarijus buvo pavadintas „Laivyno paradu” (Flottenparade). Tikėtasi, kad ši karinė operacija truks vos kelias valandas. Karinės pajėgos turėjo išsirikiuoti per dešimt jūrmylių nuo Klaipėdos, I desantinio korpuso batalionas perkeliamas į keturis išminavimo eskadros laivus, kurie įplaukę į Klaipėdos uostą pradėtų išsilaipinimo operaciją, o vėliau desantininkai patrauktų link geležinkelio stoties, pakeliui užimdami lietuvių valdžios įstaigas ir supdami kareivines. Jei būtų didesnis bangavimas ar lietuviai imtų stipriai priešintis, vokiečių kariai desantinėmis valtimis turėjo išsilaipinti už Klaipėdos miesto ribų – prie Girulių ir Karklės. Tokiu atveju buvo numatytas ir miesto apšaudymas iš laivų ir aviacijos. Vienintelio karo laivo „Antanas Smetona“ ir trijų priešlėktuvinių pabūklų – vokiečių žvalgyba jų tik tiek suskaičiavo – nebijota, nutarta vengti tik manevringesnių pasienio tarnybos katerių. Tuo pat metu sausumos kariuomenė veržtųsi visais keliais iš Rytprūsių pusės, siekdama užimti didesnę Vakarų Lietuvos dalį iki pat Šiaulių”, – pasakojo istorikas.

Tačiau kovo 19 d. Lietuvos politikams priėjus prie išvados, kad esant nepalankioms politinėmis aplinkybėmis priešintis karine jėga yra beviltiška, lenkų ultimatumas buvo priimtas, o „Laivyno paradas“ neįvyko.

Pasak istoriko, prof. Vasilijaus Safronovo, 1938 m. spalio 21 d. Hitleris pasirašė direktyvą, kuria vermachtas buvo įpareigotas „bet kuriuo metu būti pasirengęs Klaipėdos krašto užėmimui“. Tačiau palankia aneksijai proga – 1938 m. gruodžio įvykusiais seimelio rinkimais – nebuvo pasinaudota. Negana to, gruodį į Berlyną iškviestam „Kulturverbando” vadui Ernstui ­Neumannui buvo nurodyta suvaldyti pronacistinio judėjimo nusiteikimą Klaipėdos krašte iki to momento, kai bus susidariusi palankiausia Vokietijai situacija dėl krašto prijungimo prie Vokietijos.

Trečiojo Reicho karo laivai ir žmonių minia uoste sutinkant Hitlerį 1939 03 23. AdM/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

„Vokietijai buvo svarbu, kad Klaipėdos aneksija atrodytų kaip taikus Lietuvos ir Vokietijos susitarimas, neužkertantis kelio tolimesniems dvišaliams santykiams. Taip būtų išvengta galimų neigiamų aneksijos pasekmių – Lietuvos ir Lenkijos pastūmėjimo viena kitos linkme”, – sakė V. Safronovas.

Tik laiko klausimas

Istorikas Algimantas Kasparavičius, cituodamas Lietuvos diplomatų pranešimus, yra konstatavęs, kad tuo metu Lietuvos diplomatija psichologiškai jau buvo susitaikiusi su Klaipėdos netekimu ir ją iš esmės domino klausimas, kokia forma ar kokiomis tarptautinėmis aplinkybėmis šis kraštas bus prarastas.

1939 m. kovo 13 d. pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa slapta Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui pranešė, kad „gerai informuotų“ šaltinių teigimu, Vokietija kovo 14 d. žygiuos į Klaipėdos kraštą, bet tada daliniai pajudėjo į Čekoslovakiją.

Kovo 16 d. Londone ir kovo 14-19 dienomis Paryžiuje Lietuvos diplomatai nesulaukė jokio palaikymo iš šių šalių, turėjusių būti Klaipėdos krašto konvencijos garantais.

Pasak V. Vareikio, kovo 20 d. vykusiame Vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Smetona, buvo nuspręsta „Klaipėdos krašto vokiečiams sukėlus nerimą krašte, sudrausti jų ginkluotas pajėgas; tačiau jei tas sudraudimas iššauktų Vokietijos ginkluotą paramą Klaipėdos vokiečiams, tai mūsų ginkluotąsias pajėgas be pasipriešinimo Vokietijos kariuomenei atitraukti į Didžiąją Lietuvą ir čia jiems priešintis“.

Tą pačią dieną J. Urbšys, grįžtantis iš Romos popiežiaus Pijaus XII intronizacijos iškilmių, pakviestas atvyko į Berlyną, o kovo 21 d. susitiko su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Pasak V. Vareikio, Lietuvos centriniame valstybės archyve yra išlikusi J. Urbšio Pro memoria, aprašanti pokalbį su J. Ribbentropu. Jo metu Vokietijos užsienio reikalų šefas pareiškė, kad „Klaipėdos kraštas nori grįžti į Vokietiją” ir nuo šio fakto reikia pradėti kalbą. Santykiai tarp lietuvių ir vokiečių Klaipėdos krašte darosi vis labiau įtempti ir „dabar yra laikas tą reikalą ryžtingai sutvarkyti”.

„Jei Lietuvos vyriausybė būtų linkusi grąžinti Klaipėdos kraštą ir jį grąžinti tuoj pat susitarimo būdu, tada Reicho vyriausybė yra pasiryžusi tai padaryti didžiadvasiškai. <….> Jei tačiau Lietuvos vyriausybė nenorėtų eiti šituo išminties keliu, tada raida Klaipėdos krašte būtų tokia, kokia ji būtų. Jei įvyktų ten kokių nors susidūrimų ir bent vienas vokietis žūtų, tada jau nebe mes, politikai, tuo reikalu užsiimtume, o užsiimtų kariuomenė… Ir kariuomenei ėmus veikti  Vokietija daugiau į jokias derybas su Lietuva nebeeitų”, – J. Ribbentropo žodžius citavo Lietuvos užsienio reikalų mini  stras.

Pasak V. Vareikio, J. Ribbentropas spaudė J. Urbšį tuoj pat pasirašyti parengtą Klaipėdos krašto perdavimo sutarties projektą, o vėliau suderinti jį su Lietuvos valstybės institucijomis. Tačiau J. Urbšys, neturėdamas prezidento ir vyriausybės įgaliojimų, griežtai atsisakė tai padaryti, atsakęs, kad vyksta į Kauną ir viską referuos vyriausybei bei prezidentui.

Pokalbio pabaigoje J. Ribbentropas pareiškė atvirą grasinimą – „arba Klaipėdos kraštas bus geruoju, susitarimo keliu, prijungtas prie Vokietijos, ir tada Vokietija atsižvelgsianti didžiadvasiškai į Lietuvos interesus, arba kariuomenė turės žygiuoti, ir tada nežinia kur ji besustotų, nes kariuomenei žygiuojant visokios sienos nustoja reikšmės”.

Emigracijoje publikuotuose tuometinio kariuomenės vado generolas Stasio Raštikio prisiminimuose rašoma, kad asmeninio pokalbio metu J. Urbšys jam pasakęs, jog J. Ribbentropas atsisveikindamas pakartojo: „Labai skubėkite, pone ministrei, labai skubėkite!”

Kapituliacija

Kovo 21 d. Vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Smetona, J. Urbšys perteikė visą pokalbio su J. Ribbentropu eigą. Išklausius jo pranešimą buvo nutarta kraštą perleisti Vokietijai ir apie tai informuoti Klaipėdos konvencijos garančių – Prancūzijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos – atstovus Kaune.

Diplomatas, istorikas Alfonsas Eiditas yra rašęs, kad šio penkias valandas trukusio posėdžio metu A. Smetona esą pasiteiravo kariškių, kiek laiko Lietuva galėtų priešintis, o krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis ir Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis atsakė „nė trijų dienų“.

Pasak V. Vareikio, dar nepasirašius jokių oficialių krašto perleidimo dokumentų, buvo duoti pirmieji įsakymai įvesti sustiprintą apsaugos padėtį Lietuvoje (išskyrus Klaipėdos kraštą) ir pradėti slaptą karinę evakuaciją Klaipėdos krašte.

Kovo 21-osios vakare prie 6-ojo pėstininkų pulko kareivinių (dabar – Klaipėdos universiteto miestelis) pradėjo rinktis nedraugiškai nusiteikusi minia. Apie 22.30 val. telefonu 6-ojo ir 7-ojo pėstininkų pulkų Klaipėdoje vadai gavo įsakymą nedelsiant trauktis iš Klaipėdos krašto. Budint kareivių kuopai su sunkiuoju kulkosvaidžiu, 6-ojo kunigaikščio Margirio pėstinin­kų pulko kariai ėmė krauti karinį turtą į sunkvežimius.

„Didžiulis sujudimas”

Pasak V. Vareikio, kai Klaipėdoje išaušo saulėtas kovo 22-osios, trečiadienio, rytas ir J. Urbšys su juridiniais ekspertais doc. Petkevičiumi ir dr. Krivicku dar tik sėdo skristi vokiečių atsiųstu lėktuvu į Berlyną, virš Klaipėdos jau pralėkė keli vokiečių lėktuvai su svastikomis. Tai buvo pirmasis Reicho pasisveikinimas, sukėlęs lietuvių paniką.

„Uosto darbininkai – lietuviai ir vokiečiai – susirinkę į darbą aptarinėjo įvykius ir gandus. Staiga, apie 9 valandą, pradėjo kaukti galinga Celiuliozės fabriko sirena, kuriai pritarė kitų fabrikų sirenos. Uoste stovintys vokiečių laivai taip pat įjungė sirenas. Ėmė skambinti visų miesto bažnyčių varpai. Per akimirką Klaipėdos vaizdas tą rytą pasikeitė. Pradėjo dygti trispalvės Klaipėdos krašto, Reicho vėliavos su svastika ir Hitlerio portretai. Vėliau liko vien nacių vėliavos. Nurodymas dėl vėliavų su svastika iškabinimo buvo gautas Vokietijos vyriausybės, tad ir vėliavos Klaipėdos krašto susijungimo su Reichu proga kabėjo visą dieną, nors formaliai autonominis Klaipėdos kraštas dar tebepriklausė Lietuvos suverenumui. Lietuviams krašte trūko informacijos. Atsisukus Kauno radijo stotį, buvo girdėti tik lengvoji pramoginė muzika – jokio patarimo, jokios informacijos. O vokiškos radijo stotys transliavo skambius maršus, pertraukiamus iškilmingų pranešimų apie ,,išvaduotą“ Klaipėdą, kartu patardamos gyventojams niekur nebėgti iš krašto, nes Vokietijos Reichas visiems garantuosiąs darbą ir pragyvenimą”, – pasakojo V. Vareikis.

Klaipėdos krašto gubernatorius Viktoras Gailius tądien išleido atsišaukimą, kuriame išreiškė norą, kad „santykiai po Klaipėdos krašto atidavimo išliktų ir toliau draugiški, gyventojai laikytųsi ramiai, nepasiduotų jokiems drumstimams ar gandams“.

Nors „Lietuvos aide“ tą dieną buvo išspausdintas komunikatas, kad Lietuva perduos Klaipėdos kraštą, anot V. Vareikio, nebuvo pasiruošta techniškai perduoti kraštą taip greitai, tad nebuvo ir jokios galimybės išvežti gubernatūros ir Lietuvos įstaigų turto, archyvo ir dokumentų. Klaipėdos vyriausybinių įstaigų vadovai neturėjo informacijos, kaip reikia elgtis. Dėl skambučių gausos sutriko automatinės Klaipėdos telefonų stoties darbas. Iki vidurdienio visas Klaipėdos miesto vyriausybines įstaigas ir Jakų radijo stotį užėmė SA būriai.

Lietuvių pasitraukimo iš Klaipėdos akimirka. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Direktorijos paskolintas sunkve­žimis, veždamas gubernatūros bylas, sugedo viduryje gatvės, o vokiečiams buvo gardaus juoko, kad „žemaičiai netvarkingai bėga”. Sunkvežimis su bylomis buvo partemptas į gubernatūros garažą ir ten išbuvo iki 1940 metų vasaros, kai Lietuvos generalinis konsulatas Klaipėdoje, sovietų ir nacių susitarimu, buvo uždaryta, o bylos po gestapo pareigūnų peržiūrėjimo atiduotos sovietams.

Pasak V. Vareikio, tik apie 16 val. iš Kretingos ir Telšių į Klaipėdą pagaliau atvyko sunkvežimiai evakuoti karinį turtą.

Kareivinėse tądien buvo itin neramu – du kartus buvo įsiveržusi nacių minia ir kariškiams juos teko išstumti jėga, o pulke nuolat budėjo sustiprinta apsauga, kulkosvaidžiai buvo kovinės parengties. Į Klaipėdos komendantūrą buvo atvykę SA vyrai, tarp jų tarnavę Lietuvos kariuomenėje, reikalavo atiduoti ginklus ir bandė sutrukdyti išvežti bet kokį turtą.

Martynas Anysas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, istorikas, diplomatas buvo aprašęs, kaip iš Klaipėdos išvažiavo paskutinis, pailgintas, perpildytas civilinis traukinys.

„Traukiniui dar neišėjus, prieš pat 10 val. kilo kažkoks subruzdimas ir pasigirdo vokiškos komandos. Pažiūrėjęs pro langą, pamačiau į peroną įeinant keletą aukštų vokiečių policijos ir SS karininkų ir jų tarpe iš laikraščių nuotraukų pažįstamo SS vado ir gestapo viršininko Heinricho Himmlerio veidą. Sustojęs per savo storuosius akinių stiklus jis dairėsi stotyje ir žiūrėjo įvykstantį susigrūdimą prie išvažiavi­mui paruošto traukinio. Davė keletą įsakymų. Kai kurie vietiniai gyventojai ir geležinkelio tarnau­tojai, pro šalį praeidami, nesusilaikė jo nepasveikinę su „heil Hitler”,  – rašė M. Anysas.

Tuo metu 23.55 val. J. Urbšys Berlyne pasirašė Klaipėdos krašto perleidimo sutartį.

Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas pasirašo Lietuvos ir Vokietijos sutartį dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Berlynas, 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

O Klaipėdoje iki 21 val. 6-ojo pėstininkų pulko kariai geležinkelio stotyje pakrovė per 80 vagonų karinio turto, bet ilgai negaunant garvežio, kurį vokiečių geležinkelininkai užlaikė specialiai, sąstatas negalėjo išvykti. Tik iš Kretingos atsiuntus garvežį ir pulko vadui pagrasinus panaudoti karinę jėga jau kovo 23 d. 2.30 val. sąstatas su kariniu turtu pajudėjo iš Klaipėdos į Kretingą.

2.45 val. Klaipėdą kartu su komendantūros personalu sunkvežimiais paliko 6-asis pėstininkų pulkas, kuris 7.40 val. be incidentų kirto Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos sieną. Kovo 23 dienos 8 val.  likę du lietuvių karininkai Klaipėdos kareivines, kuriose jau seniai šeimininkavo minia, perdavė Klaipėdos krašto policijai.

Paskutiniame savo numeryje, išėjusiame kovo 22-ąją, Klaipėdos laikraštis „Vakarai” taip aprašė šią dieną: „Klaipėda pergyvena didžiulį sujudimą ir istorines dienas. Tokio subruzdimo, susijaudinimo dar niekados Klaipėda nėra mačiusi. Nors šiandien turgaus diena, bet turgus visiškai tuščias. Taip pat uoste nėra jokio judėjimo, 8 val. prie daugelio namų iškeltos vėliavos su svastikomis. 9 val. atskrido vokiečių lėktuvas, kuris pasisukinėjęs virš miesto ir nusileidęs kiek žemiau ties kareivinėmis nuskrido marių link. Stotyje didžiulis sujudimas, minia žmonių nuo ryto veržiasi į stotį ir reikalauja traukinių, kurių nėra, nes trūksta vagonų ir garvežių. Važiuoja tik pagal tvarkaraštį. Apie 9 val. uždarytas Panemunės tiltas. Klaipėdoje SA būriai išstatė sargybas prie kai kurių lietuviškų įmonių ir įstaigų. Gandų mieste daugybė. Daugumas jų yra sąmoningi ar nesąmoningi prasimanymai. Iš ryto, dėl telefono centralinės perkrovimo, sunkiai veikė telefonai. Telefonu susikalba tik kantresni žmonės, kurie pakėlę triūbelę pakankamai palaukia įsijungimo. Dėl įstaigų išsikėlimo ar perdavimo nurodymai bus duoti pagal susitarimą, kuris bus sudarytas Berlyne”. 

Fiureris Memelyje

Pasak V. Vareikio, kovo 22 dienos pavakarę Svinemiundėje sėdęs į šarvuotą karo laivą „Deutschland”, Hitleris pasuko Klaipėdos link. Šiame laive kovo 23 d. 1.30 val., gavęs J. Ribbentropo telegramą, jis pasirašė Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos įstatymą. Hitleris pirmą kartą plaukė į tokią ilgą kelionę jūra ir taip toli į šiaurės rytus.

Kovo 23 d., penktą valandą ryto, 43-ojo pulko iš Tilžės ir 1-ojo pėstininkų pulko iš Kenigsbergo dalys Luizės tiltu, ant kurio lietuviški simboliai buvo pakeisti vokiečių vėliavomis, įžengė į Klaipėdos kraštą. 10 val. Vokietijos karo laivų eskadra pasiekė Klaipėdos uosto prieigas. „Deutschland” dėl stipraus bangavimo ir didelės grimzlės negalėjo įplaukti į uostą, tad Hitlerį į krantą atgabeno torpedinis kateris „Leopard”.

AdM/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

14.04 val. Hitleris išlipo į krantą, ten jį pasveikino Klaipėdos vokiečių vadas dr. E. Neumanas. Fiureris pasisveikino su Klaipėdos tvarkos tarnybos nariais ir priėmė laivyno garbės paradą. Po to atviru mersedesu nuvažiavo Malkų, Biržos ir Laukininkų gatvėmis į Teatro aikštę. Joje jis vėl priėmė garbės dalinių paradą, o po to įėjo į teatrą. Po kelių minučių jis su dr. Neumannu pasirodė balkone. Už jo stovėjo vokiečių vidaus reikalų ministras ir keli aukšti karininkai. Pirma skalbėjo dr. Neumanas, o po jo ir pats fiureris.

„Hitleris pasveikino krašto gyventojus sugrįžus į didįjį Vokietijos Reichą. Fiureris sunkai ištvėrė kelionę jūra, tad kalba, anot stebėtojų, buvo blanki”, – pasakojo V. Vareikis.

Pasak V. Safronovo, Hitlerio Klaipėdoje pasakyta kalba iki šiol lietuviškai niekur nėra skelbta. Tik jos epizodai buvo atkartoti „Lietuvos aido” kovo 24 d. numeryje.

„Sveikindamas Klaipėdos vokiečius ir reikšdamas savo džiaugsmą, kad jis juos gali priimti į didelę vokiečių bendruomenę. Klaipėdos gyventojai ir Klaipėdos vokiečiai niekada savo buvusios tėvynės neužmiršo.  Hitleris pabrėžė, kad Klaipėdos vokiečiai dabar įeina į didelę tautinę vokiečių bendruomenę vieningu noru gyventi, vienu tikėjimu, viena viltimi ir, jei reikės, su energija aukotis. „Jūs suprasite geriau už kitus”, – pareiškė Hitleris, ką reiškia tie žodžiai. Jūs suprasite geriau už tuos, kurie gyvena reicho centriniuose kraštuose. Pasienio žmonės tuojau supranta, ką reiškia pasakyti nebūti pamestiems likimo, bet turėti užpakalyje didelio reicho paramą ir bendrybę. Jūs, Klaipėdos gyventojai, esate radę kelią į tos bendrybės įgyvendinimą dėl vargo ir kentėjimų, kuriuos turėjote pergyventi visi kartu. Mes visi turime pasiryžti, kad niekam nepavyktų sulaužyti mūsų bendrybę, ir turime paskelbti savo neįveikiamą norą, kad jokiai kitai galybei nepavyktų palaužti mūsų valią ir pasiryžimą. Tebūna tai musų priesaika. „Vargo ir kentėjimų metai”, tęsė toliau Hitleris „turi likti mums pamoka ateičiai”. Vokietija žino, ko ji gali laukti iš pasaulio. Antra vertus, vokiečiai neketina blogo daryti niekam pasaulyje. Tačiau reikėjo atitaisyti kentėjimus, kuriuos 20 metų visas pasaulis, provokavo prieš vokiečius. Po to Hitleris pareiškė, kad Vokietijai padarytų neteisybių atitaisymas didžiąja dalimi įvykdytas. Pagaliau Hitleris Klaipėdos vokiečiams ir visiems prie garsintuvų klausantiems vokiečiams priminė reikalą paskirti visą savo meilę, visą savo pasiaukojimo dvasią, visą savo ištikimybę ir dorybę vokiečių tėvynei. Savo kalbą jis baigė sušukimu vokiečių tautos ir reicho garbei. Savo kalbos pradžioje Hitleris visos didvokiškos tautos vardu padėkojo už drąsų nusistatymą, kurio Klaipėdos vokiečiai taikėsi. Vokiečių te­legramų agentūra papildomai praneša, kad Hitleris dar pareiškė: „Esu nuomonės, kad negaliu geriau pareikšti savo dėkingumo jausmus Klaipėdos gyventojams, kaip paskirdamas Klaipėdos vokiečių vadui garbės ženklą, kurį nešioja labiausiai gerbiami nacionalsocialistinio reicho kovotojai. Klaipėdos vokiečiai vieną kartą buvo pamesti Vokietijos, kada priėmė tą gėdą ir nešlovę. Šiandien Klaipėdos vokiečiai vėl tapę reicho piliečiais. Jie vėl tampa reicho, galingo, tvirtai pasiryžusio į savo rankas savo likimo, vadovavimą paimti net jei tai nepatinka pusei pasaulio, piliečiais“, – rašė “Lietuvos aidas”.

Baigęs kalbą Hitleris dar kartą priėmė garbės dalinių paradą, dar kartą pervažiavo svastikuotomis vėliavomis išpuošto miesto gatvėmis ir grįžo į uostą ir apie 16 val. išplaukė tuo pačiu kateriu „Leopard”. Virš miesto tuo metu, anot „Lietuvos aido”, nuolat skraidė daugiau nei 30 lėktuvų.

Kovo 24 dienos pavakaryje dvi sunkiosios artilerijos grupės, kavalerijos pulkas, 10 šarvuočių, motociklininkai ir dviratininkai, du batalionai pėstininkų grįžo į dislokacijos vietas Rytprūsiuose. Klaipėdos krašto „sugrįžimas” į Reichą buvo baigtas.

Ar buvo galima priešintis?

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto karo istorikas dr. Vytautas Jokubauskas atkreipia dėmesį, kad jau 1923 m. balandį vyko pirmieji vietos gyventojų protestai – Smeltės priemiestyje buvo susirinkę 9-10 tūkst. gyventojų, kai visame mieste tuo metu buvo 40 tūkst. Tada buvo ir aukų, kai susidurta su demonstrantus tramdyti atvykusia Lietuvos kavalerija. O 1924 m. vasarą-rudenį laukta vokiečių sukilimo ir galimos sukarintų organizacijų pagalbos iš anapus Nemuno.

„Tad jau tais metais kariuomenės vadovybė konstatavo, jog Lietuvos kariuomenė Klaipėdos krašte nuolat turi būti karinės parengties. Visą tą 16 metų laikotarpį iš čia ateidavo raportai, kad vietos gyventojai yra priešiškai nusiteikę, su kariuomene nenori palaikyti jokių ryšių ir nepalaiko“, – sakė V. Jokubauskas.

Anot jo, 1927-1928 metais jau buvo kuriami ir atskiri Klaipėdos krašto gynimo planai. Juose buvo keli samprotavimai apie galimas grėsmes: desantas iš jūros, vidinis sukilimas ir Vokietijos kariuomenės intervencija per Nemuną.

„Vietinio sukilimo atveju buvo numatyta kuo greičiau jį lokalizuoti ir nuslopinti, permetant ir dalinius iš kitų šalies vietų. Kaskart, kai tik padidėdavo įtampa, Lietuvos kariuomenė vis atsiųsdavo pastiprinimą į įgulas. Desanto atveju buvo planuojama gintis, nes galvota, kad iš jūros Vokietija nebombarduotų vokiško miesto. Priešingu atveju Lietuvos kariuomenė neturėjo nieko ką priešpastatyti vokiečių laivynui – turėti pabūklai prieš sunkiuosius šarvuotus laivus buvo per silpni. Tokiu atveju lemiamas momentas turėjo būti neleisti desantui išsilaipinti į krantą. Pagal planą artilerijos baterija turėjo įsikurti dabartinėje Lietuvininkų aikštėje. Jei reguliarioji Vokietijos kariuomenė būtų kėlusis per Nemuną, buvo sprendimas Klaipėdos krašte nekariauti. Ginti kraštą, kuriuo gyventojai yra nusiteikę prieš tai darančią kariuomenę, yra neįmanoma. Neįmanoma ginti tų, kurie nenori būti apginti. Tai rodė ir faktas, kad pasienio apsaugos batalionai buvo ne palei Nemuną, o palei senąją Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną. Taip buvo, nes nebuvo patikimų žmonių“, – pasakojo V. Jokubauskas.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Pasak V. Vareikio, dar 1938 m. Krašto apsaugos ministerija buvo parengusi direktyvą ŠADIR, kurioje buvo konstatuota, kad dėl krašto gyventojų nepalankumo kariuomenei atsitraukus partizaniniai karo veiksmai, skirtingai nei likusioje Lietuvoje, būtų neįmanomi.

Anot V. Jokubausko, tarpukario Lietuvos kariuomenė niekur neplanavo ginti sienų, tikslas buvo kariauti dėl kariuomenės branduolio išlaikymo ir Vyriausybės išsaugojimo. Kariuomenei buvo keliamas uždavinys nesivelti į jokias kautynes, iš kurių ji nebeišeitų. Buvo numatoma neleisti nieko priešui užimti be mūšio, bet joks mūšis neturėjo būti lemiamas.

„Smetona, kaip vyriausiasis ginkluotų pajėgų vadas, teoriškai galėjo duoti įsakymą ginti Klaipėdą net ir nesant tokių kariuomenės planų, bet tokios diskusijos net nebuvo. Visi jau seniai buvo susitaikę su tokia mintimi ir tik buvo laiko klausimas – kada tai įvyks. Ar galėjo būti nurodymas turėti tokį planą kariuomenei? Kariuomenės planai tarpukariu buvo realūs ir įgyvendinami. Popierinių divizijų ketvirtajame dešimtmetyje niekas nekūrė. Toks planas ginti Nemuną būtų prieštaravęs visai kariuomenės gynybos minčiai, būtų tekę gintis didžiuliame ruože ir vokiečiai būtų greitai pasiekę sostinę. Iš karybos perspektyvos toks planas būtų nesusipratimas. Karyboje yra tokia mintis – kas gina viską, tas negina nieko. Turi būti aiškūs prioritetai. Juos kariuomenė tarpukariu ir turėjo – laimėti laiką diplomatams. Dalies teritorijos praradimas nėra jokia tragedija, svarbiausia kuom užsibaigs karas. Taip, politinius simbolius visada norisi ginti, bet iš karybos pusės žiūrinti nėra būtina apginti kokį nors konkretų objektą ar simbolį, nes ne tai nulemia karo baigtį. Reikia apsispręsti strategiškai ir numatyti, kas yra realu. Aš manau, kad tarpukario Lietuvos kariuomenė buvo labai gerai apsisprendusi strategiškai, turėjo gerus strateginius prioritetus“, – sakė V. Jokubauskas.

RENGIA KONFERENCIJĄ

Klaipėdos žydų bendruomenė ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kovo 24 d. (sekmadienį) 15 val. kviečia miestiečius į konferenciją „1939 m. Klaipėdos krašto aneksija ir pasekmės“. Ji vyks Klaipėdos piliavietėje, šiaurinės kurtinos salėje (Priešpilio g. 2). Įėjimas nemokamas.

Programa:

Prof. dr. Šarūnas Liekis (VDU) „Klaipėdos krašto praradimo politinės priežastys ir aplinkybės“

Dr. Hektoras Vitkus (BRIAI) „Apie Klaipėdos žydų padėtį Klaipėdos krašto anšliuso laikotarpiu“

Prof. dr. Ruth Leiserowitz (Berlyno Humboldto universitetas) „Žydų pabėgimas iš Klaipėdos 1939 metais“

Doc. dr. Arūnas Baublys (KU) „Lietuvių tarnautojų likimai Klaipėdoje po 1939 m. Raudonojo kryžiaus ligoninės atvejis“

Doc. dr. Julius Žukas (KU) „1939 m. kovo 23 d. pasekmės Klaipėdos krašto ekonomikai“

AdM/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo“, Memeler Dampfboot”, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.


2019-03-22

5 komentarai apie “Klaipėdos netekčiai – 80”

  1. Labai įdomus straipsnis,kaip ir daugelis,pasakojančių apie Klaipėdos krašto istorija. Gana keistai ir kontraversiškai pasirodė eilutės straipsnio pradžioje : “Šios liūdnos sukakties proga ”…..
    Kame tas liūdesys ,ypač žvelgiant iš šių dienų perspektyvos? Manau tikrasis liūdesys atėjo vėliau ir tęsėsi labai ilgai,bei padarė kur kas daugiau žalos. Dabar aprašomas istorinis įvykis atrodo tik kaip istorinis desertas. ” Liūdnos sukakties” formuluotė skamba labai keistai.
    Lygiai taip pat skambėtų,jeigu Ryga pradėtu skųstis ir gailėtis,kad Riga pastatyta ir įkurta vokiečių ,o ne latvių.Būtent vokiškas palikimas yra esminis Klaipėdos ir viso Klaipėdos krašto (nepamirškim visos Kuršių Nerijos) bruožas.

    • tai tiek ir aš žinau, kad min 500 metų kūrė, statė vokiečiai (prūsai ir daug kitų – prancūzai, anglai, švedai) tik ne lietuviai, bet tekste visur rašoma “Klaipėda”, “Klaipėdos kraštas”, “Mažoji Lietuva” ir nemačiau nei vieno istorinio žemėlapio, kad būtų naudojami tokie terminai. Tad kaip su ta istorija ir kas čia rašoma?

  2. Filosofas Arvydas Juozaitis savo knygoje “Mėmelio paslaptis” deklaruoja šventvagišką mintį, kad Lietuva, pasinaudojusi gera situacija Europoje, elementariausiai aneksavo Klaipėdos kraštą ir situaciją lygina su dabartine Krymo aneksija. Dar ir teigia, kad toks terminas , kaip “mažoji Lietuva” yra netinkamas, nes tokio darinio niekada nebuvo (sovietinis naujadaras). Gal gerbiami profesoriai galėtų paaiškintį šią jautrią aplinkybę be jokiu politikavimų, taip sakant kaip tikri istorijos profesoriai?

    • Kokie čia beraščiai komentuoja? Ar tik nebus kokie rusakalbiai žemaičiai ūmai uokyčiais pasijutę? 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt