„Atvira Klaipėda” baigia pasakojimą apie Klaipėdos kultūros rūmų, nepriklausomybės priešaušryje virtusių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro namais, gimimo ir transformacijos istoriją.

Bernardo Aleknavičiaus fotografija. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, epaveldas.lt

Netinkama vieta?

2008 m. UAB „Investicijų ekspresas“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu parengtoje šios įstaigos infrastruktūros plėtros studijoje rašoma, kad statytas kaip miesto kultūros namai, pastatas buvo skirtas viešiems neprofesionaliems poreikiams – šokiams, Liaudies operai, kitiems masiniams kultūriniams renginiams organizuoti.

Anot studijos autorių, Vykdomasis komitetas Kultūros namuose dar nuomojo patalpas KGB, Kultūros skyriui ir taip užėmė visą priestatą, esantį Herkaus Manto gatvėje.

„Pirmame aukšte įsikūrė kultūros namų administracija, antrajame aukšte – Kultūros skyriaus centralizuota buhalterija, kuri aptarnavo visas miesto kultūros įstaigas, esančias Vykdomojo komiteto pavaldume. Trečiajame aukšte, šalia Kultūros skyriaus patalpų, buvo taip pat Liaudies operos patalpos. Visas ketvirtas aukštas buvo skirtas Liaudies operos repeticijų klasėms – tiek choro, tiek solistų, tiek orkestro repeticijoms. Taip pat pastate buvo įsikūręs ir šokių ir dainų ansamblis „Žilvinas“, – rašoma studijoje.

Bernardo Aleknavičiaus fotografija. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, epaveldas.lt

Anot jos, visos kitos patalpos buvo neracionaliai suplanuotos, kabinetų pobūdžio, geriausiu atveju – individualiam darbui su moksleiviais ir pan.

„Pastatas buvo suprojektuotas netinkamoje vietoje net Kultūros skyriaus veiklai, kadangi tiek teatrinei, tiek muzikinei veiklai organizuoti ir pristatyti publikai trukdė triukšmas, sklindantis iš labiausiai transporto judėjimu apkrautos Herkaus Manto gatvės“, – rašė studijos autoriai.

„Buvo daroma iš bėdos“

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kaip profesinio meno kolektyvas, buvo įsteigtas 1987-aisiais. Tais pačiais metais buvo pradėtas rengti projektas, kad  Kultūros rūmų pastatas būtų pritaikytas šiai įstaigai. Jo autoriai buvo architektai Linas Jurgaitis ir Vitalijus Žavridas.

Su V. Žavridu susisiekti nepavyko, o Rietavo vyriausiuoju architektu šiuo metu dirbantis L. Jurgaitis „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo, kad tuo metu dirbo „Komprojekte“, kuriam atkeliavo toks užsakymas, o įstaigos valdžia darbą atlikti paskyrė jam ir kolegai V. Žavridui.

Atvirukas iš Utenos kraštotyros muziejaus

„Vitalijus darė lyg kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos projektą, daugiau artistų dalyje, tualetus, grimerines, persirengimo kambarius, o aš – žiūrovinę salę. Ten buvo prasta akustika. Aišku, niekas jai lėšų neskyrė, teko kažkaip iš bendro išsilavinimo – Visiukuose vienais metais buvo akustikos kursas, kažkiek nutuokiau, bet tokiam dalykui reikia profesionalo. Dar buvo praplėsta orkestro duobė, įrengti nauji variniai šviestuvai, padarytas spalvinis sprendimas“, – pasakojo architektas.

Jis sakė, kad Kultūros rūmų patalpų pritaikyti teatrui buvo praktiškai neįmanoma.

Bernardo Aleknavičiaus fotografija. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, epaveldas.lt

„Viskas buvo daroma iš bėdos – Vykdomojo valdžia sumąstė, partijai paliepus buvo duota komanda pirmyn. Tačiau, pavyzdžiui, praplečiant orkestrinę apie metro aukščio gelžbetoninė sija liko, ją turėdavo perlipti dalis orkestro, nes jos tai neišimsi – konstruktyvas sugrius“, – pasakojo L. Jonaitis.

Rekonstrukcijos darbus tuomet atliko Klaipėdos restauravimo dirbtuvės. Šiai įmonei tuo laiku vadovavęs Juozas Januševičius pasakojo, kad ji tuo metu buvo Kultūros ministerijos padalinys – Vilniuje veikė Restauravimo trestas.

„Kadangi kūrė Muzikinį teatrą, į planą įtraukė ir turi daryti, neklausė“, – sakė pašnekovas.

Kultūros namų rekonstrukcijos darbų vadovu tuo metu buvęs Algirdas Kniukšta pasakojo, kad statybiniai darbai vyko lygiagrečiai projektavimui.

„Atsimenu, kad projektuotojai tada labai skubėjo. Buvo toks momentinis pavedimas, dirbo vienu metu labai daug žmonių, vos ne visa organizacija. Ir tinkuotojai, ir dažytojai, ir staliai, ir dailidės, ir betonuotojai. Viskas vyko lygiagrečiai. Bet nieko ypatingai sudėtingo ten nebuvo, kaip eilinis remontas ir tiek. Ką „Komprojektas“ nubraižė, tą ir darėme. Buvo daug darbų, bet nieko ypatingo. O kiek viskas truko, kai prabėgo tiek metų, jau sunku ir pasakyti. Pakankamai to laiko praėjo, gal kokie metai. Medžiagų tiekimas buvo puikiai organizuotas – nebuvo, kad ko nors trūktų. Viskas būdavo laiku. Ir tais laikais dar stiprūs meistrai, stiprios grandys dirbo“, – pasakojo A. Kniukšta.

Anot J. Januševičiaus, nors Kultūros namai ir buvo didelis objektas, tačiau jis tuo metu nebuvo tapęs pagrindiniu, nes Klaipėdos restauravimo dirbtuvės dirbo labai plačiai – „iki plento Tilžė-Kryžkalnis-Šiauliai“, tolimiausiais objektas buvo Žagarė. Tuo metu, anot pašnekovo, organizacijoje dirbo daugiau nei 300 specialistų.

Kultūros namų fojė. Bernardo Aleknavičiaus fotografija. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, epaveldas.lt

„Perregistravus Kultūros namus į Muzikinį teatrą, iš karto buvo organizuotas teatro rekonstrukcijos – remonto projektavimas ir patys rekonstrukcijos darbai – įrengta siuvykla (vėliau dar praplėsta savo lėšomis), įrengta pinigų kasa, administraciniai kabinetai pertvarkyti į repeticijų klases (3 klasės), įrengta baleto salė, choro studija, grimo kambariai (viso – 16 grimo kambarių). Dėl patalpų trūkumo kelios patalpos padalintos į mažesnius kabinetus. Darbo kabinetams įrengti pritaikytas net koridorius. Teatre suremontuota fojė, žiūrovų salė sumažinta naujai įrengtos orkestro duobės sąskaita. Salėje buvo 600 vietų, po rekonstrukcijos teatro salė sumažinta iki 500 vietų. Orkestro repeticijų salei iki rekonstrukcijos buvo naudojama Kultūros namų šokių salė. <…> Rekonstrukcijos metu įrengti orkestro persirengimo kambariai (šiuo metu eksploatuojami 5 persirengimo kambariai), vienas jų įrengtas buvusių staliaus dirbtuvių vietoje. <…> Vietoje buvusių dviejų rūbinių įrengtas uždaras bufetas teatro darbuotojams. Vietoje rūkomojo įrengti vadovo ir sekretorės kabinetai“, – rašoma minėtoje galimybių studijoje.

Bėdų bėdos

2000-aisiais buvo rekonstruojami teatro įrenginiai — lempos, stangos, valdymo pultai. Nesant užkulisinių teatro nišų, rekonstrukcijos metu buvo įrengta tik viena labai maža scenos kišenė, tačiau nebuvo sukurta pakankamai vietos dekoracijos, nebuvo užtikrintas dekoracijų iškėlimas į sceną.

Visgi abi šios rekonstrukcijos situacijos iš esmės nepagerino. 2008 m. parengtoje galimybių studijoje buvo rašoma, kad orkestro repeticijų salė visiškai nepritaikyta orkestro repeticijoms – nėra akustikos, garso izoliacijos, kitų muzikinėms patalpoms būdingų parametrų. Po rekonstrukcijos pastate neįrengta ventiliacinė sistema. Langai nevarstomi, todėl neužtikrinta net natūrali patalpų ventiliacija.

Orkestras neturėjo prieškoncertinių repeticijų ir darbui skirtų kambarių, o didžiausia problema vadinta nepritaikyta scena. Ji buvo nepakankamai apšildyta, sienų sujungimai nusidėvėję, pro juos buvo prarandama šiluma, plytos – kiauros, patalpa drėkdavo, varvėdavo vanduo.

Pastate nebuvo užtikrinti ir priešgaisrinės saugos reikalavimai.

„Orkestrinė duobė nepritaikyta orkestro darbui. Muzikantų apšvietimo pultai neatitinka reikalavimų, jie nepakankamas apšviesti; nėra ventiliacijos, nepakankamas šildymas, vasarą tvanku; nepakankamas orkestrinės duobės plotas orkestro darbui. Nėra scenos praplėtimo orkestrinės uždengimui: šiuo metu skydai dengiami rankomis, nesilaikant minimalių darbų saugos reikalavimų. Atlikti remonto darbams neužtenka lėšų, tačiau net ir turint finansinių išteklių atlikti scenos ir orkestrinės rekonstrukciją tai padaryti neįmanoma dėl fizinių galimybių – trūktų vietos, nebūtų galimybės išplėsti scenos erdvės gyvybiškai būtinoms funkcijoms“, – rašyta studijoje.

Nuo pirmų kalbų iki darbų – trys dešimtmečiai

Anot UAB „Investicijų ekspresas“ galimybių studijos, jau iškart po Muzikinio teatro įregistravimo buvo pradėtos diskusijos ir procedūros dėl šiai įstaigai tinkamo naujo pastato. 1988 m. buvo sukurti ir pristatyti trys Klaipėdos muzikinio teatro architektūriniai projektai, tačiau prasidėję esminiai valstybės pertvarkos procesai pakoregavo miesto bei Muzikinio teatro planus ir ši iniciatyva toliau nebuvo plėtojama.

Kalbos apie naują teatro pastatą atgijo tik 2006 metais, kai įstaigai vadovavo kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

2006-ųjų gruodį Vyriausybės posėdyje buvo nuspręsta Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui skirti 500 tūkst. litų naujo teatro pastato projektavimo darbams. Tą patį mėnesį Klaipėdos miesto tarybos Teritorijų planavimo komitetas svarstė, kur galėtų atsirasti naujas pastatas – rinktasi iš Atgimimo aikštės ir Dangės skvero priešais bendrovės TEO pastatą Danės gatvėje. Pasirinktas buvo pastarasis variantas.

Tačiau jau po poros mėnesių buvo pradėta diskutuoti, jog vietą teatrui reikėtų išrinkti paskelbus architektūrinį konkursą, prabilta ir apie senojo pastato rekonstrukciją. 2008 m. gegužę kaip potencialios tokio objekto statybų vietos jau minėtas ir Senasis turgus, ir Vasaros estrada.

Per porą metų buvo pasistūmėta tik tiek, kad 2010-ųjų birželį Vyriausybė pritarė nuostatai, kad šis projektas yra reikšmingas ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visai valstybės kultūrai, kaip dar viena naujo pastato vieta imtas minėti Šiaurės ragas.

2011-ųjų rudenį įvyko naujo pastato statybos vietos parinkimo atviras architektūrinis-urbanistinis konkursas. Pagal konkurso sąlygas dalyviai turėjo išanalizuoti ir išrinkti geriausią teritoriją iš analizei pateiktų 4 galimų naujo Muzikinio teatro statybos vietų arba, savo nuožiūra, papildyti sąrašą viena teritorija bei siūlyti, jų nuomone, tinkamiausią sprendimą. Profesionalų analizei pateiktos 4 teatro statybos galimybės: esamas Muzikinio teatro sklypas (Danės g.), teritorija prie Danės upės (Danės g., šalia TEO pastato), buvusios „Laivitės“ teritorija bei erdvės prie Vasaros estrados.

Iš penkių įvertintų darbų keturi siūlė naujojo teatro vietą Danės upės žiočių teritorijoje (dešiniajame upės krante prie marių). Tik III vietą užėmę architektai Gerda Antanaitytė, Vytautas Grykšas, Ramunė Staševičiūtė, Monika Šmitaitė, Dina Timonina siūlė rekonstrukciją išplečiant dabartinį Muzikinį teatrą Atgimimo aikštės link (nuotr.).

Geriausiu buvo pripažintas darbas, kurį pateikė architektai Edmundas Andrijauskas, Ramūnas Amšiejus, Mantė Černiūtė-Amšiejienė, Rolandas Rakevičius, Andrius Jašinas bei Aurimas Baužys.

Tačiau 2013-iaisiais tuomet teatrui jau nebevadovausi A. Žigaitytė-Nekrošienė bandė priminti Dangės skverą, kaip esą geriausią vietą naujo teatro statyboms.

„Apie žemės sklypą, skirtą muzikinio teatro statyboms Danės skvere, pirmą kartą išgirdau iš tuometinio miesto vadovo Alfonso Žalio lūpų dar 1988 metais, kai būdama jauna kompozitorė Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristačiau premjerą „Mažvydas“. Buvau jauna ir sakydavau drąsiai, ką galvoju, todėl kai A. Žalys atėjo į generalinę repeticiją, aš jam pasakiau, kad šitoje muzikinio teatro salėje opera negali skambėti, nes salė tam netinkama. Jis tuomet išsivedė mane ant teatro slenksčio ir, parodęs į Danės skverą, pasakė, kad ten jau kitais metais bus pradėtas statyti naujas teatro pastatas“, – dienraščiui „Vakarų ekspresas“ tada sakė A. Žigaitytė-Nekrošienė.

Tų pačių metų balandį tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis pareiškė, kad Klaipėdos muzikinis teatras turės išdygti naujoje vietoje, nes investuoti į senąjį pastatą, „yra neracionalu“. Ministras siūlė rinktis iš dviejų galimų vietų – tuometinės „Memelio miesto“ teritorijos bei Vasaros estrados.

Teatro pastatas 2012-aisiais. Martyno Vainoriaus nuotr.

2013-ųjų rugsėjį Klaipėdos miesto tarybos Kolegija pritarė Kultūros ministerijos pasirinkimui statyti muzikinį teatrą Dangės upės dešiniajame krante, bet nenurodė konkretaus sklypo. Tačiau jau beveik po metų – 2014-ųjų liepą – tuometinio premjero Algirdo Butkevičiaus vizito Klaipėdoje metu buvo pareikšta, kad jau planuojama senąjį teatro pastatą rekonstruoti ir išplėsti.

2015-ųjų kovą Klaipėdos miesto Tarybos kolegija pritarė parengtai naujai teritorijos tarp Herkaus Manto, Liepų, J. Karoso ir Danės gatvių detaliojo plano koncepcijai. Šiuo planu maksimaliai išplečiamos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sklypo ribos bei atvertas kelias esamo teatro pastato plėtrai ir rekonstrukcijai. Tokio kelio pasirinkimas tada aiškintas dar ir tuo, kad būtent rekonstrukcija, o ne nauja statyba leidžia pritraukti ES fondų finansavimą.

VĮ „Lietuvos paminklai“ pagaliau paskelbus teatro pastato rekonstrukcijos techninio projekto parengimo paslaugos pirkimo konkursą tų pačių metų liepą Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija išplatino viešą pareiškimą, kuriame teigė, esą pasirengimas šiam viešajam pirkimui vyko skubotai ir atvirkštine seka, trūko ir viešumo ir nebus užtikrintas  „kokybiškiausias architektūrinis sprendimas“.

Visgi šis konkursas įvyko, 2015-ųjų rudenį jį laimėjo bendrovė „Inžinerinė mintis“, kuri projektą rengė kartu su vokiečių architektų įmone „Studio Gollwitzer architekten gmbH“. Rekonstravimo techninio projekto parengimo sutarties vertė – 399 tūkst. eurų.

2016-ųjų balandį visuomenei jau buvo pristatytas rengiamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcijos projektas.

Pristatymo metu informuota, kad svarbiausiu rekonstrukcijos akcentu tapo automobilių stovėjimo aikštelės vietoje suprojektuotas naujas priestatas, kurio langai bus nukreipti į Dangę. Po juo bus du žemutiniai aukštai, kur įsikurs repeticijų salės, kostiumų saugykla, salė fiziniam pasirengimui. Pirmame aukšte susijungs išliksiančio senojo ir naujojo pastato erdvės. Pagrindinė salė suplanuota gerokai didesnė – 700 vietų. Antrajame aukšte irgi susilies seno ir naujo pastato foje erdvės. Šiame aukšte duris atvers mažoji teatro salė su 200 vietų. Šalia bus įkurdinta grimerinė, artistų erdvė. Trečias aukštas bus labiau skirtas darbuotojams. Naujo teatro priestato fasadą autoriai horizontaliai suskaidė, ji „banguojantis“ kaip ir muzika.

Neišvengė teismų

Nelengvai vyko ir rekonstrukcijos rangovo išrinkimo procedūros. 2017 m. spalį Klaipėdos apygardos teismas buvo nurodęs nutraukti teatro vykdytą konkursą. Taip jis iš dalies patenkino konkurse dalyvavusios bendrovės „LitCon“ ieškinį. Tačiau 2018-ųjų sausį Lietuvos apeliacinis jau  paskelbė Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui palankų sprendimą – nutraukė „LitCon“ inicijuotą bylą.

Vėliau šį įmonė inicijavo bylą dėl „nepagrįsto ir neteisėto perkančiosios organizacijos sprendimo”, bet nieko nepešė nei pirmos instancijos, nei Apeliaciniame teisme.

Teatras pernai birželio 6 d. pasirašė 17,796 mln. Eur vertės rangos darbų sutartį su konkurso laimėtojais pripažintais  jungtinės veiklos partneriais UAB „Infes“ ir UAB „Hidrostatyba“. Rangos darbų sutarties trukmė yra 7 metai, tačiau teatro vadovė Laima Vilimienė yra sakiusi, jog tikisi, kad statybos bus baigtos per trejus metus.

Praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje statybininkai pradėjo tverti tvorą, o oficialus rekonstrukcijos startas buvo duotas rugsėjo 14-ąją.

Manto Bučnio nuotr.

Įspūdingi sprendimai

Naujasis priestatas bus įgilintas iki 12 m gylio, vos 70 m atstumu nuo Dangės upės. Tad dauguma patalpų bus 10 m giliau negu upės lygis. Statybininkams teks iškasti tokio dydžio duobę, kurioje galima būtų įrengti net 10 teniso kortų arba patalpinti vieną šalia kito net tris „Smiltynės perkėlos” keleivinius keltus taip, kad paviršiuje nekyšotų joks kelto kaminas ar antena.

Iššūkis yra ir tai, kad 10–12 m gylio pamatų duobę reikia kasti prie pat esamo pastato ir 33 m aukščio bokšto. Sprendžiant šį galvosūkį „Infes“ į pagalbą pasikvietė patyrusį konstruktorių klaipėdietį Artūrą Preikšaitį, kuris turi patirties projektuojant konstrukcijas vandeninguose gruntuose. Skaičiavimai parodė, kad vandeningame grunte atitvariniai poliai turi būti ne mažesnio kaip 0,8 m arba net 1 m skersmens, papildomai sustiprinti taip vadinamais inkarais. Pačių polių ilgis bus 16,6–20 metrų. Juos apibetonavus, bendras atitvarinės sienos storis bus daugiau kaip metras. Pasak UAB „Infes“ statybos projektų vadovo Juliaus Vaznelio, tokio storio sienomis nelabai galėjo pasigirti net senovinės gynybinės pilys.

Naujajam priestatui vietą turėjusi užleisti teatro pastato dalis prieš pat pradedant ją griauti. Martyno Vainoriaus nuotr.

Konstrukcijų skaičiai įspūdingi jau ir pačioje pamatų duobės apačioje: bus įrengta apie 550 polių, o betoninė grindų plokštė bus pusės metro storio.

„Visa tai ne tiek dėl pastato konstrukcijų svorio, kiek dėl gruntinio vandens slėgio iš apačios, nes plonesnę konstrukciją vanduo tiesiog pralaužtų. Poliams bus naudojamas atitinkamos klasės hidrobetonas, o apibetonavimui bus panaudotas betonas su specialiais kristaliniais priedais“, – pasakojo J. Vaznelis.

Pasak „Infes” statybos projektų vadovo,  su dar vienu dideliu iššūkiu bus susidurta įrengiant naują didžiąją salę, nes jai keliami ypač aukšti akustiniai reikalavimai. Ji bus daugiafunkcė, tad ir akustiniai reikalavimai skirtingoms funkcijoms turi būti skirtingi.

„Nėra labai sudėtinga įrengti salę vien tik tam, kad gerai skambėtų simfoninio orkestro muzika, kad galėtų pasirodyti tradicinis teatras, tačiau labai sudėtinga įrengti salę, kurioje turi gerai skambėti tiek simfoninė ar roko muzika, tiek žmonių kalba. Akustikos prasme tai vos ne kardinaliai vienas kitam prieštaraujantys sprendimai. Šiuo atveju suprojektuotos pasukamos akustinės sienos, prasilenkiančios konstrukcijos, kurios vienu metu sugeria, o kitu – atspindi garsą. Didžiajai salei bus gaminamas specialus vidinis akustinis skliautas: unikalios formos su specialiais svorio, garso sugėrimo arba atspindėjimo reikalavimais”, – pasakojo pašnekovas.

Pasak jo, šis skliautas bus gaminamas iš santykinai sunkių medžiagų (>20kg/kv. m), nes ši konstrukcija negali būti per lengva –  tai padidintų garso sugertį ir sumažintų aidėjimo trukmę. Visa akustinio skliauto konstrukcija turi būti stabili, neskleisti pašalinių triukšmų. O jo plokštumos pakreipiamos atitinkamais kampais, taip garso energija nuo šaltinio paskirstoma tolygiai visoje žiūrovų salėje.

„Salės lubų galinėje dalyje numatomi mobilios akustikos skydai, kurie aktyvuoti padidins garso sugertį ir sumažins aidėjimo trukmę iki reikiamos. Scenos viduje bus įrengta mobili scenos kriauklė, kuri nukreips atlikėjų garsą į žiūrovų salę ir paskirstys jį tarp atlikėjų. Scenos kriauklė gaminama iš mobilių suskleidžiamų skydų. O akustiniame skliaute bus įrengtas apšvietimas, oro padavimas-ištraukimas”, – apie techninius niuansus sakė J. Vaznelis.

Beje, „Atvira Klaipėda“ vykdo ir projektą „Muzikinio teatro metamorfozė“ – į specialiai sukurtą portalo puslapį vis įkeliame rekonstrukcijos nuotraukas, kad mūsų skaitytojai galėtų matyti, kaip „bjaurusis ančiukas“ virsta puikia gulbe.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.