Praėjus 75 metams ir penkioms dienoms po to, kai Klaipėdos Šv. Jono bažnyčioje buvo laikomos paskutinės mišios, Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje bus surengtas simbolinis koncertas, skirtas jos atstatymui.

Spalio 13-osios vakare, 19 val., čia koncertuos Flensburgo Bacho vardo choras, kuriam vadovauja prof. Matthias Janz. Jo tėvas Bruno Janz tarpukariu buvo šios bažnyčios kunigas.

„Tai simbolinis aktas, parodantis, kad klaipėdiečių bendruomenė supranta Šv. Jono bažnyčios atkūrimo svarbą miestui, vienijasi. Tai simbolinis startas atkuriant jo istorinę tapatybę, grąžinant miestui karūną ir įprasminant čia ir Klaipėdos krašte gyvenusių ir ne savo valia jį palikusių žmonių atminimą”, – teigia koncerto organizatorių – Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapijos atstovai.

2001 m. spalio 11 d. Klaipėdos savivaldybės valdybos sprendimu patvirtintas žemės sklypo Turgaus g. 24 detalusis planas numatė ne istorinės Šv. Jono bažnyčios atkūrimą, o naujos, šiuolaikinės bažnyčios statybą. Modernios bažnyčios bokštas buvo suprojektuotas apie 50 m aukščio. Nauja bažnyčia buvo projektuojama įkomponuojant ją į buvusios bažnyčios pamatų perimetrą, taip išvengiant sudėtingų techninių sprendinių, susijusių su autentiškų pamatų apsauga.

2011 m. kovo 4 d. buvo išduotas statybos leidimas naujos bažnyčios statybai pagal architektų Elenos Nijolės Bučiūtės/Olego Repovo parengtą projektą. Statybos leidimas išduotas tik bažnyčios statybai be bokšto (leidime nurodytas konkretus tūris), kadangi dėl bokšto atkūrimo visuomenėje buvo kilusi atskira diskusija.

2012 m. švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines simboliškai buvo pažymėta evangelikų liuteronų Šv. Jono Atminimo bažnyčios atstatymo darbų pradžia – toje vietoje, kur ji stovės, atidengtas kertinis akmuo, šalia jo įkasta atminimo kapsulė su istoriniu dokumentu joje. Tačiau tuo šie planai ir pasibaigė.

2015 m. balandžio 8 d. miesto Tarybos Kolegija pasisakė už autentiškos bažnyčios atstatymą.

Pernai savivaldybė paskelbė  Šv. Jono bažnyčios atkūrimo projektinių pasiūlymų parengimo paslaugų pirkimo konkursą. Jį laimėjusios UAB „Senamiesčio projektai“ architektas Aurimas Širvys, 218 m. lapkritį pristatęs savo darbo rezultatus, sulaukė liuteronų bendruomenės atstovų bei specialistų pritarimo.

Šių metų kovą Vilniuje vyko tarpinstitucinis pasitarimas dėl bažnyčios atstatymo pripažinimo valstybei svarbiu projektu.

Savivaldybė ir Klaipėdos liuteronų parapija taip pat balandžio 12 d. pasirašė ir ketinimų protokolą dėl būsimo bendradarbiavimo įgyvendinant projektą – techninės pagalbos, finansavimo užsitikrinimo, būsimų erdvių įveiklinimo, viešojo juridinio asmens įkūrimo bei turto nuosavybės sąlygų.

Kultūros ministerija Vyriausybei jau yra pateikusi nutarimo „Dėl Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo Klaipėdoje projekto pripažinimo valstybei svarbiu kultūriniu projektu“ projektą, tačiau iki šiol toks sprendimas nėra priimtas.

„Toks statusas leistų diskutuoti apie projekto įgyvendinimą su kitomis valstybėmis, pirmiausia Vokietija, ES fondais. Kai valstybė pasako, kad objektas svarbus, tai didžiulis pliusas gaunant finansavimą iš įvairių programų”, – akcentuoja liuteronų bendruomenės atstovai.

Klaipėdos savivaldybė savo ruožtu šią savaitę pranešė, kad Šv. Jono bažnyčios atkūrimo procesą koordinuos Klaipėdos mero potvarkiu sudaryta darbo grupė. Ji rugsėjo pabaigoje nutarė mero vardu kreiptis į prezidentą Gitaną Nausėdą ir kviesti tapti Šv. Jono bažnyčios atkūrimo projekto globėju.

LIUDIJIMAS

Albertas Juška knygoje „Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI-XX amžiuje“ cituoja šv. Jono bažnyčios kunigo Otto Obereigner rankraštį, kuriame aprašomos paskutinės čia 1944 m. spalio 8 d. laikytos mišios.

„Vyrų mieste nedaug bebuvo likę, moterų — vos viena kita, netrū­ko tik įvairių kariuomenės rūšių dalinių. Kaimiškųjų parapijų kolegos su savo parapijiečiais jau buvo pasitraukę. <…> Paskutiniosios pamaldos Šv. Jono bažnyčioje buvo numatytos su Šventa Vakariene. Buvau įsitikinęs, kad šiandien arba rytoj prie vartų stovįs priešas kils į paskutinįjį miesto šturmą. Kai viskas buvo jau paruošta išvykimui, tie, kurie dar galėjo varpų kvietimą išgirsti ir tarnyba leido, pajuto šauksmą dalyvauti atsisveikinimo pamaldose. Dar niekad su tokiu meldimu, su tokiu širdingu tikėjimu nebuvo giedota „Didžiausiojoj bėdoj šaukiuosi Tavęsp, o Viešpatie, išgirsk mano maldą”, kaip tą kartą. <…> Kad netaptume priešo lėktuvų antskrydžio taikiniu, išplaukti turėjome tik pradėjus temti. Niekas mūsų nedrįso kalbėtis degančio miesto akivaizdoje. Jono bažnyčia degė kaip fakelas, ir jo šviesa mus dar ilgai lydėjo”, – rašė O. Obereigner.