Spalio 25-ąją sukanka lygiai 90 metų, kai prie Dangės oficialiai buvo atidaryta nauja elektrinė, davusi pradžią visam dabartiniam Klaipėdos šilumos ūkiui.

Ji šilumą gamina dar ir šiandien, nors šis šildymo sezonas jau bus pirmasis, kai bus atliekami bandymai ir žiūrima, kaip sistema funkcionuotų, jei joje neliktų tokio šilumos šaltinio – miestas tebepuoselėja planus prie Dangės įvykdyti teritorijos konversiją ir ją atverti miestiečiams. Tiesa, bent jau kol kas šie planai nutolo tolesniam laikotarpiui nei buvo dėliojama anksčiau.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Iškilo vietoje medienos krovos biržos

Klaipėdos universiteto istoriko prof. Vyganto Vareikio teigimu, pirmoji modernesnė elektrinė Klaipėdoje atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir buvo apie 600 kW galingumo.

„1900 metais Povilo gatvėje (pokariu sunyko patekusi į Baltijos laivų statyklos teritoriją) pastatyta pirmoji elektrinė tiekė tramvajui elektros energiją. Tačiau palaipsniui, kai Klaipėda atiteko Lietuvai, o mieste ėmė kurtis nauja infrastruktūra, augo uostas ir pramonės įmonės, smarkiai išaugus energijos poreikiui, senosios elektrinės nebeužteko“, – pasakojo V. Vareikis.

Buvo svarstyta, ar rekonstruoti senąją elektrinę, ar statyti naują, tačiau senoji vieta buvo kiek nepatogi, nes iki marių buvo nemažas atstumas, tad vandeniui tiekti aušintuvams būtų reikėję net 320 metrų ilgio vamzdžių.

Vytauto Puodžiūno parengtoje ir sudarytoje knygoje „Klaipėdos energija 1929-2004″ rašoma, kad naujos elektrinės statybai skirtas sklypas buvo medienos krovos biržos vietoje. 1928 metų birželio 7 d. čia prasidėjo statyba. Simboliškai statybos darbus pradėjo vyriausiasis burmistras dr. Robert Grabow, miesto įmonių akcinės bendrovės direktorius Richard Wilke ir statybų vadovai Wilhelm Richtsmeier bei Hermann Domscheit. Laikraštis „Memeler Dampfboot” tada rašė, kad elektrinės statyba atsieis 7 mln. litų.

„Memelio mieste statoma elektrinė bus viena moderniausių tokio tipo elektrinių. <…> Garo turbinas, katilus ir kitus elektrinės įrenginius pristatys garsios pasaulyje firmos: Siemens-Schuckert-Werke A.-G., Berlin; Allgemeine Elektrizitats-Gesellschaft, Berlin; Deutche Bacock und Wilcox-Dampfkesselwerke A.-G. Oberhausen Rhld ir kitos. <…> Tegul ši nauja elektrinė, kurios statyba vyksta ne pačius geriausiu ekonominiu požiūriu metu, kaip „šviesos ir energijos” dovanotoja, būna pranašingas ženklas geresnei senojo Memelio – jūrų ir prekybos miesto – ateičiai. Tegul ji būna palaiminta ir ja didžiuojamasi”, – rašė laikraštis.

Elektrinę projektavo ir statyboms vadovavo vokiečių firma „EAG“, o patį pastatą projektavo garsusis Klaipėdos architektas Herbertas Reissmannas.

Katilinės statybos duobė sukalus polius. Nuotrauka iš knygos „Festchrift zur einweihung des drestorm = Dampf = Kraftwerkes Memel”

Iš Dangės upės buvo numatyta imti vandenį kondensaciniams įrenginiams, tačiau vėliau visgi buvo naudojamas vandentiekio vanduo, nes upės vandens sudėtis ir druskingumas labai priklausė nuo oro sąlygų. Ši vieta buvo patogesnė ir dėl to, kad visai netoli ėjo geležinkelis, netoli buvo vandenvietė, o upe buvo galima atgabenti elektrinei kūrenti reikalingų anglių.

„Stebėtina tai, kad vos per metus ji buvo pastatyta gana sunkiomis sąlygomis. Gruntas čia yra prastas, labai vandeningas, o normalus gruntas buvo tik apie 10-15 metrų gylyje. Net ir naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis tai nelengvas darbas. Buvo kalami mediniai brangiai kainuojantys poliai, ant kurių buvo lietas betonas, taip išlyginant paviršių. Buvo dirbta dviem ir net trimis pamainomis, statyboje dirbo iki 300 žmonių. 2,5 hektaro plote buvo sukalta 20 000 ilginių metrų medinių polių”, – pasakojo istorikas V. Vareikis.

Pasak architektūros istoriko Jono Tatoriaus, čia dar buvo ir dviejų metrų storio supiltinis medžio atliekų sluoksnis – burlaivių statyklos palikimas.

88,7 m aukščio kamino statyba tokiame drėgname grunte to meto sąlygomis buvo neeilinis dalykas. Po 12 m skersmens gelžbetonio pamatu reikėjo sukalti 175 polius. Kamino statyboms buvo sunaudota 10 000 betoninių plytų. Jis baigtas 1928 m. lapkritį.

Kamino pamatų poliai. Nuotrauka iš knygos „Festchrift zur einweihung des drestorm = Dampf = Kraftwerkes Memel”

Pagrindiniai statybos darbai buvo baigti 1929 m. sausio viduryje.

Visa elektrinės statyba tuo metu vienais duomenimis kainavo 8,5 mln., o kitais – 10 mln. litų. Pasak istoriko Juliaus Žuko, visas lėšas skyrė miestui priklausiusi bendrovė „Klaipėdos miesto įmonės”.

Oficialus atidarymas – keturiais mėnesiais vėliau

Elektrinė pradėjo veikti 1929-ųjų birželio 17 dieną. V. Puodžiūnas rašo, kad jos paleidimas tiksliai sutapo su Klaipėdos visuomeninio elektros tiekimo 25 metų jubiliejumi.

Tačiau oficialus atidarymas buvo surengtas tik spalio 25-ąją. Tądien „Memeler Dampfboot” rašė: „Pastatyta naujoji elektrinė – šventiškai apšviesta 120 000 žvakių. Šiandien įvyksiančio oficialaus naujos kintamosios srovės garo jėgainės atidarymo Klaipėdoje proga visi gamybiniai pastatai ir 86 m aukščio kaminas šventiškai apšviesti 60-ties prožektorių ir žibintų, kurių galia prilygsta 120 000 žvakių. Šviesūs gamybiniai pastatai tinka šiam moderniam, efektingam, iš Amerikos perimtam apšvietimui. Vakarais elektrinė, apšviesta pačios gaminamu didžiuliu šviesos srautu, nuostabiai išsiskiria savo aplinkoje. Architektūros požiūriu – šiuolaikinio pramonės pastato estetiški kontūrai Klaipėdoje dar neregėtas vaizdas. Idant visi miestelėnai turėtų progos pasigrožėti naujuoju apšvietimu, miesto komunalinio ūkio direkcija nusprendė įjungti apšvietimą kiekvieną vakarą nuo šiandien iki lapkričio 3 d. Į elektrinės teritoriją tuo laikotarpiu bus galima įeiti nuo 5 val. po pietų iki 9 val. vakaro. Dėl saugumo taisyklių ir galimo iškylančio pavojaus apžiūrėti pastatus iš vidaus nebus leista”.

Plėtė jau po penkių metų

Augantis energijos poreikis lėmė, kad jau 1934 m. buvo suprojektuotas elektrinės išplėtimas. 1935 m. vasarį pradėjo veikti naujas katilas ir turbogeneratorius.

Elektrinės nuotrauka, publikuota Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejaus albume

Pagal šį plėtimo projektą 1938-aisiais iškilo ir H. Reissmannno suprojektuoti bei dabar tebestovintys konstruktyvizmo stiliaus administracinis, ūkinis, gamybinis bei mechaninių dirbtuvių pastatai.

Apie dar vieną plėtros etapą pastatant dar vieną katilą su nauju kaminu, naują turbogeneratorių, skirstyklos išplėtimą buvo mąstoma 1938 metais, tačiau Klaipėdos krašto anšliusas, prasidėjęs karas pakoregavo planus ir naujasis katilas su turboagregatu buvo pradėti eksploatuoti tik 1942 m. gruodį.

1943 m. sausį elektrinės vadovybė prašė reicho energetikos ministro leisti statyti šeštąjį katilą, nes paskutinio plėtimo metu buvo padaryta nemažai darbų, kad būtų galima jį įrengti, tačiau tuomet toks leidimas nebuvo duotas.

Pasak V. Puodžiūno, apie elektrinės veiklą II pasaulinio karo metais nėra daug žinių, tačiau aišku, kad ji buvo vienas iš strateginių objektų, kurio geras darbas turėjo būti garantuotas.

Atsitraukdami sprogdino ir daužė

1944 metų pabaigoje vokiečiai pradėjo demontuoti įrenginius ir juos vežti į Karaliaučių. Vienas iš turbogeneratorių, kuris prasčiau veikė, buvo jau anksčiau išgabentas į Berlyną remontuoti, bet užstrigo pakeliui. Vėliau lietuvių energetikai jį surado Karaliaučiaus Peysės (dabar – Svetyj) elektrinėje, kur viskas buvo sudėta į dėžes, net neišpakuota, ir parsivežė.

1945 m. sausį siekiant kuo greičiau ir lengviau sugriauti elektrinę buvo sprogdinami jos kaminai. Šiaurinėje pusėje stovėjęs kaminas krisdamas sudaužė turbinų sales, dalį mašinų salės stogo, katilų bunkerius, kurie krisdami sužalojo priekines katilų dalis. Sprogimų bangos išpūtė visų katilų paviršių konstrukcijas. Kitas kaminas, buvęs prie Dangės, beveik sveikas nuvirto ant anglių krūvos.

Kas buvo neišvežta (matavimo prietaisai, skirstyklos, reaktorių izoliatoriai, kolektoriai), buvo sudaužyta plaktukais – nenorėta palikti turto sovietams.

Nustojus veikti elektrinei įvairiuose vamzdynuose ir įrenginiuose likęs vanduo šaltą 1945 m. žiemą greit užšalo ir sugadino juos.

Atstatė ir belaisviai

„Elektrinę po karo atstatė daugiausia Lietuvos energetikai. Nors buvo ir rusų, ir žydų, tačiau dominavo lietuviai ir vokiečių karo belaisviai iš stovyklos Bangų gatvėje”, – pasakojo V. Vareikis.

Vienas iš aštuonių Vyriausiosios energijos valdybos prie LTSR Liaudies komisarų tarnybos atstatyti Klaipėdos elektrinę komandiruotų specialistų – inžinierius-elektrikas Vincas Bliūdžius, vėliau dirbęs įmonėje iki 1960 m., savo prisiminimuose rašė, kad „jokio elektrinės agregato nebuvo galima paleisti”.

Balandį minėtoji vadyba įpareigojo Tauragės ir Telšių apskrityse mobilizuoti 600 darbininkų elektrinei atstatyti, tačiau tai apčiuopiamos naudos nedavė – liepą čia darbavosi tik 160 žmonių. Rimta pagalba tapo karo belaisviai, kurių 1946 m. sausį elektrinėje jau buvo apie 250. Tarp jų buvo ir Liepojos rajone į nelaisvę patekęs dešimt metų elektrinėje šilumininku dirbęs Otto Bergman.

Elektrinė vėl pradėjo veikti 1945 metų lapkričio 8 d.

1946 m. lakpkričio 6 d. pastatytas antrasis, metalinis kaminas. Nuotrauka iš „Klaipėdos energijos” archyvo

Jonas Trilikauskas, įmonėje dirbęs iki 1988 metų, buvo pasakojęs, kad pirmąjį mažąjį kaminą statė vokiečiai belaisviai, 14 civilių jiems tik padėjo. O belaisviai „ir ventiliatorių tvarkė, lygino”. Kai buvo atstatytas 5-asis katilas, tada jau buvo statomas didesnis kaminas.

Kitais metais jau veikė trys turboagregatai ir elektrinė pasiekė prieškarinę galią. Be senų įrenginių, elektrinėje buvo montuojami ir nauji.

Pradėjo tiekti ir šilumą

Dar po kelerių metų prasidėjo ir miesto termofikacija – 1949 m. pradėta tiekti šiluma pirmiesiems namams į tuometinė M. Gorkio (dabar – Liepų) gatvę.

Visgi kol tuometinė Klaipėdos valstybinė rajoninė elektrinė buvo pagrindinė elektros tiekėja Klaipėdai ir kitiems pajūrio miestams, ji nepajėgė didinti centralizuoto šilumos tiekimo – 1960 m. ji buvo tiekiama tik vienai įmonei ir vienuolikai gyvenamųjų namų. Šilumos tinklų ilgis tuomet sudarė tik puskilometrį.

1961-ieji – pastatytas naujas kaminas, anglies tiekimo kompleksas, sutvarkyta krantinė. Nuotrauka iš „Klaipėdos energijos” archyvo

Situacija ėmė keistis, kai į uostamiestį pradėjo atkeliauti galingose elektrinėse pagaminti elektra. 1963 m. elektrinėje jau buvo įkurtas specialus šilumos tinklų baras.

Vėliau buvo rekonstruojamos turbinos, statomi vandens šildymo katilai, tiesiamos šilumos trasos, atsisakoma kietojo kuro – akmens anglies. Katilinėse buvo pradėtos naudoti gamtinės dujos, mazutas. Pastarajam skirtas mazuto talpyklų kompleksas, kurį sudaro išpylimo estakada ir trys rezervuarai, buvo pastatytas 1965 metais. Tačiau kūrenimo anglimi visiškai atsisakyta tik 1974 m. balandį.

Ilgą laiką pagrindine Klaipėdos vertikale buvęs 120 m aukščio jėgainės kaminas iškilo 1973 m.

Kada nurims – neaišku

Šilumą prie Dangės stovinti katilinė tiekia ir iki šiol, o pirminę savo misiją – elektros gamybą – ji nustojo vykdyti 2013-aisiais.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Nuo pat tada ar net nuo dar anksčiau miesto valdžia vis kalbėdavo apie gamybinės veiklos nutraukimą ir šios teritorijos konversiją – atvėrimą miestiečiams.

1,874 mln. eurų preliminariai vertintą projektą „Buvusios AB „Klaipėdos energija” teritorijos dalies konversija, sudarant sąlygas vystyti komercines, rekreacines veiklas” savivaldybė pasinaudodama vadinamajai tikslinei teritorijai skiriama europine parama ketino įgyvendinti 2020-2021 metais. Tačiau Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo skyriaus vedėja Indrė Butenienė, kuri dabar yra ir „Klaipėdos energijos” Stebėtojų tarybos pirmininkė, sako, jog šis projektas pernelyg sudėtingas ir gali ilgai užtrukti, tad buvo nuspręsta palikti jį vien įmonės jėgoms, kad nebūtų prarasta europinė parama. Ji bus nukreipiama kitiems projektams.

Senojoje elektrinėje netrūksta veikiančių įrengimų, kurie buvo sumontuoti dar trečiajame ar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tuo metu prieš mėnesį, kai miesto Tarybos Kolegija klausėsi informacijos apie savivaldybės įmonėms suformuotus lūkesčių lakštus, Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirmininkė Judita Simonavičiūtė pareiškė, kad „Klaipėdos energija” su konversija turėtų žengti sparčiau, nes kai kuris turtas gula ant įmonės pečių”.

KOMENTARAS 

Antanas Katinas, AB „Klaipėdos energija” generalinis direktorius

Ši katilinė vis dar naudojama. Pavyzdžiui, ir dabar, kai prasidėjo šis šildymo sezonas, o „Fortum Klaipėda” turėjo techninių problemų ir negalėjo patiekti šilumos, mes užkūrėme čia esantį dujinį katilą. Technologiškai mums šiandien reikia turėti šiaurinėje miesto pusėje šilumos gamybos šaltinį – badome užsitikrinti vietą Šiaurės prospekte, jei atsirastų tokia būtinybė. Tačiau šis Danės gatvėje esantis objektas turėtų būti ir kaip siurblinė, ir kaip kolektorinė, nes daug mazgų į jį susieina. Kaip techninis vienetas jis turi išlikti gyvas ir priklausyti „Klaipėdos energijai”.  

Ši žiema bus pirmoji bandant, modeliuojant kaip būtų galima gyvuoti be šilumos gamybos Danės gatvėje, nes pasistatėme naują biokuro katilą Lypkiuose. Dar nesame be jos dirbę. Po šios žiemos darysime išvadas ir dėliosime savo tolimesnius planus. Jei viskas gerai, visa techninė tarnyba koncentruosis Šilutės plento katilinėje, o Danės gatvės įrengimai jau būtų laikomi vadinamajame šaltajame rezerve, čia jau dirbtų tik administracija. 

Teritorija, kur yra jau tušti mazuto rezervuarai ir kiti sovietiniai svetimkūniai, tikrai yra nereikalinga įmonei. O centrinėje, kurioje yra penki ar šeši paveldosauginiai pastatai, įskaitant ir pačią elektrinę, nieko per daug negali daryti. Mano asmenine, kaip klaipėdiečio ir inžinieriaus nuomone, čia galėtų būti patrauklus lankytinas objektas – technikos, energetikos muziejus, kuriame dar yra ir autentiški vokiški įrengimai.