Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Klaipėda griūnant senajai tvarkai (3)

Avatar

Martynas Vainorius
2019-12-07


Po JAV įsiliejimo į I pasaulinio karo veiksmus Europoje neišvengiamo tapęs Vokietijos ir jos sąjungininkių pralaimėjimas neatpažįstamai pakeitė ne tik senąjį žemyną, bet ir pačią Vokietiją, kartu su tuomet jai dar priklausiusia būsimo Klaipėdos krašto teritorija.

„Atvira Klaipėda”, tęsdama Klaipėdos savivaldybės iš dalies remiamą visą gruodį truksiantį projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, šįkart padedant istorikams pasakoja, kas dėjosi Vokietijoje ir Klaipėdoje lemtingaisiais 1918-1919 metais.

Biržos tiltas XX a. pradžioje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Monarchiją sudegino jūrininkų įžiebta ugnis

Kai 1918 m. vasarą JAV į Vakarų frontą pradėjo kasdien siųsti po maždaug 10 000 naujų karių, o rugsėjį prasidėjo lemiamas Antantės puolimas, didžioji Vokietijos visuomenės dalis jau laukė greitos karo baigties. Tačiau du Kylyje stovėjusio Vokietijos imperijos laivyno admirolai – Franz von Hipper ir Reinhard Scheer – nusprendė savo pačių iniciatyva kilti į kovą su karališkuoju britų laivynu pietinėje Šiaurės jūros dalyje. Spalio 24 dieną duotas įsakymas iššaukė savo gyvybėmis nebenorėjusių rizikuoti karinių jūrų pajėgų jūreivių maištą, netrukusį virsti visą šalį apėmusia revoliucija, kuri nuvertė monarchiją.

Prie kareivių netruko prisijungti Kylio darbininkai, o juos visus suvienijo šūkis „Taika ir duona” („Frieden und Brot”), susikūrė pirmoji Kareivių ir darbininkų taryba. Jie perėmė tiek viešųjų, tiek ir karinių institucijų kontrolę – lapkričio 4-osios vakare Kylis jau buvo maždaug 40 000 sukilėlių rankose. Lapkričio 7-ąją revoliucija jau buvo išplitusi į kelis didelius miestus – Hanoverį, Brunswicką, Frankfurtą prie Maino, Miuncheną, kuriame Kareivų ir darbininkų taryba privertė sosto atsisakyti paskutinį Bavarijos karalių Liudviką II, o per keletą dienų analogiškai pasielgti buvo priversti visų Vokietijos žemių monarchai. Lapkričio 9-ąją sosto jau atsisakė ir pats imperatorius Vilhelmas II.

Karių kapinės dabartiniame Poilsio parke. bildarchiv-ostpreussen.de nuotr.

Vakare apie šimtas revoliucijos komisarų iš didžiausių Berlyno gamyklų užėmė Reichstagą ir paskelbė įkuriantys Revoliucijos parlamentą, gamyklose inicijavo darbininkų ir kareivų tarybų rinkimus. Netrukus buvo suformuota Liaudies deputatų taryba, vadovaujama SPD (Sozialdemokratische Partei Deutschlands) lyderio Friedrich Ebert.

O lapkričio 11 d. Centro partijos atstovas, valstybės sekretorius Matthias Erzberger Berlyno vardu pasirašė Kompjeno paliaubas ir karas pagaliau baigėsi.

Rezultatas nuvylė

Netrukus prasidėjo ir revoliucionierių tarpusavio neturimai dėl tolesnės šalies ekonominės ir politinės sistemos. Situacija miestuose buvo įvairi – vienur darbininkų ir kareivių tarybos areštavo visus senuosius civilinius tarnautojus, o pačios neturėjo patirties ir sugebėjimo valdyti, Hamburge ir Bremene buvo įkurti Raudonųjų sargybinių būriai, turėję saugoti revoliuciją, bet daugumoje miestų tokios tarybos susitarė su senosiomis administracijomis ir teisė bei tvarka buvo greit atkurtos.

Į Berlyną susirinkę darbininkų ir kareivų tarybų atstovai iš visos šalies palaikė laikinosios vyriausybės siekė kuo greičiau surengti nacionalinės asamblėjos, kuri turėjo nustatyti naują šalies sąrangą, rinkimus. Tačiau šalyje ir toliau tęsėsi neramumai – prieš Kalėdas dalis karių bandė ginklu nuversti F. Eberto vyriausybę, sausį, kaip ir lapkritį, įsikūrusio Revoliucinio komiteto kvietimu tūkstančiai žmonių vėl išėjo į gatves reikalaudami, kad būtų pildomos lapkritį gimusios viltys, tik priešakinėse linijose jau buvo vadinamieji spartakininkai. Neramumai Berlyne nusinešė daugiau nei pusantro šimto gyvybių.

Pirmuosius 1919-ųjų mėnesius įvairaus masto ginkluoti sukilimai vykdavo visoje šalyje, vyko masiniai streikai. Iki kovo vidurio Berlyne žuvo dar apie 1200 žmonių, Hamburge, Tiuringijoje padėtis priminė pilietinį karą, vyriausybės kova su Miuncheno Sovietų Respublika truko net iki gegužės.

Neišlikusios Biržos gatvės XX a. pr. vaizdas. Priekyje matyti Biržos tiltas. Atvirukas iš kitapus.lt

Dar tebevykstant neramumams sausio 19 d. buvo išrinkta Steigiamoji Nacionalinė Asamblėja, kuri dėl Berlyno neramumų susirinko Veimaro mieste. Asamblėja laikinuoju, o vėliau ir nuolatiniu prezidentu išrinkto F. Ebertą, priėmė rugsėjį įsigaliojusią Konstituciją, pagal kurią Vokietija tapo demokratine parlamentine respublika.

Istorikas Joachim Tauber konstatuoja, kad galutiniai revoliucijos rezultatai lėmė visuotinį nepasitenkinimą.

„Kadangi naujoji valstybė buvo į nacionalinį susirinkimą išrinktų partijų kompromisų baziniais klausimais rezultatas, jos egzistavimas neatitiko specifinių atskirų politinių grupių poreikių. Kartu trūko didesnio sutarimo šalies viduje dėl to, kas jau pasiekta – t. y. Veimaro Respublikos teisėtumas šalyje nebuvo galutinai patvirtintas. <…> Demokratija buvo laikoma antinacionaline vokiečių tautos organizacija. <…> Veimaro Respublika buvo vadinama „žydų valstybe”, kas mums tik parodo, jog kraštutinis nacionalizmas ir antisemitizmas jau buvo tapęs žudikiška amalgama. Antidemokratiška mąstysena buvo būdinga ne vien kriminaliniams elementams iš dešiniųjų radikalų, ji persmelkė visą Vokietijos švietimo darbuotojų sluoksnį”, – rašė J. Tauber savo straipsnyje „Faktoriai, lėmę Veimaro Respublikos Rytų politiką 1918-1923 m.”.

Klaipėdoje įtampą kėlė kariai

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus, profesoriaus Vasilijaus Safronovo, vos Rytprūsiuose pradėjo sklisti gandai, kad didelė jų dalis gali būti prijungta prie Lietuvos, lapkričio 13 d. Klaipėdoje įvyko du visuomenės susirinkimai (viename dalyvavo 627, kitame 2604 asmenys), priėmę rezoliucijas prieš tokį prijungimą. Jurgis Strekys, kaip nurodė Vilius Gaigalaitis, lapkričio 28 d. rašė, kad 90 % klaipėdiečių nori likti Vokietijos sudėtyje, „o tai dėl vok. agitacijos ir prastų pasilaikymų Lietuvoje”.

Sudarius Kompjeno paliaubas, Vokietijoje buvo pradėta kariuomenės demobilizacija, ir į Rytų Prūsiją ėmė parkeliauti iš čia kilę kareiviai. Pirmosios karių gurguolės iš Rytų fronto Klaipėdą pasiekė 1918 m. gruodį. Rengdamasis priimti karius, miestas buvo išpuoštas, pastatyti garbės vartai. Tačiau pirmieji atkeliavę kariai buvo apgyvendinti ne kareivinėse, bet pačiame mieste ir dvaruose aplink jį.

O kareivinėse tikriausiai buvo apgyvendintas į Klaipėdą atvykęs 1-asis rezervo pėstininkų pulkas. Gruodžio 22 d. pirmąją jo dalį geležinkelio stotyje pasitiko miesto civilinės valdžios atstovai su vyr. burmistru Arthuru Altenbergu ir burmistru Robertu Grabowu priešaky bei darbininkų ir kareivių tarybos atstovai.

Šis pulkas, įėjęs į I rezervo divizijos sudėtį, buvo suformuotas šauktinių, kilusių daugiausia iš Rytų Prūsijos, pagrindu. Iki 1917 m. rudens jis kovėsi Rytų fronte – Galicijoje, Kurše, prie Rygos, o 1917 m. lapkritį buvo perkeltas į Prancūziją, kur turėjo kautis Šampanės regione. Mūšių, vykusių Vakarų fronte 1918 m. rugpjūtį-rugsėjį metu pulkas buvo beveik visiškai sunaikintas, vėliau gavo paskutinį papildymą.

„Klaipėda turėjo tapti vieta, kur šį pulką buvo numatoma išformuoti. Likę kariai, regis, buvo priskirti naujai suformuoto pamainos bataliono 2-ajai kuopai. Nepaisant to, kad ją sudarė jauni kariai, beveik nedalyvavę mūšiuose, jie grįžo į suirutės apimtą civilinį gyvenimą, į kurį sunkiai integravosi ir kuriame su kariais jau nebebuvo skaitomasi taip, kaip kadaise. Būtent todėl į įvairius civilinės valdžios žingsnius, netgi tokius, kurie buvo pateikiami kaip daromi pačių kareivių naudai, buvo reaguojama skausmingai. Kai civilinė valdžia užsimojo išvalyti ir dezinfekuoti priskretusias ir pilnas nešvaros kareivines, keturiolikai dienų, kol jos bus valomos, apgyvendindama karius citadelėje, didesnioji dalis kuopos neįsileido civilinės valdžios atstovų į kareivinių vidų”, – pasakojo V. Safronovas.

Pasak jo, kaip ir kituose Vokietijos miestuose, taip ir Klaipėdoje valdžią pasiskelbė perimanti Darbininkų ir kareivių taryba, kuri iki 1919 m. kovo pradžios veikė greta senosios miesto administracijos. Itin aktyvią veiklą čia išvystė socialdemokratai.

„Ėmė sklisti gandai apie galimą dalies Rytų Prūsijos ir Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos. Galiausiai daug baimės klaipėdiečiams ir visai Rytų Prūsijai įvarė 1918 m. pabaigoje išryškėjęs Raudonosios armijos invazijos pavojus. Nebuvo tikrumo, ar Lietuvoje ir Latvijoje likę Vokietijos kariuomenės daliniai sugebės sulaikyti Rusijos bolševikų valdžią eksportavusią kariuomenę. Todėl gruodžio viduryje buvo paskelbtas atsišaukimas dėl savanorių būrimo ginti teritoriją nuo bolševikų invazijos”, – apie to meto įvykius pasakojo istorikas.

Rytų Prūsijoje buvo suformuotas savanorių korpusas, o Klaipėdoje iki 1919 m. sausio 25 d. sudarytas šio korpuso 41-ojo pėstininkų pulko II savanorių batalionas, susidėjęs iš štabo ir keturių kuopų, bei numatyta sudaryti tris 16-ojo lauko artilerijos pulko baterijas. Klaipėdoje savanoriai į korpusą buvo priimami iki liepos pradžios ir per šešis jo egzistavimo mėnesius iš viso buvo priimta apie 2300 vyrų. Savanorių kuopos bei baterijos buvo apgyvendinamos kaimo vietovėse.

Netoli kareivinių, miesto plantacijose (dabar – Poilsio parkas) buvo įrengtas memorialas kare žuvusiems Klaipėdos kareiviams. Jis buvo iškilmingai atidarytas 1919 m. rugpjūčio 16-ąją. Iš viso mieste ir jo apylinkėse – Sendvaryje ir Tauralaukyje – buvo keturios karių kapinės. Atvirukas iš kitapus.lt

Kareiviams tuo metu Klaipėdoje teko rūpintis ne tik įprastomis užduotimis – pavasarį jie vaikščiojo po miestiečių butus konfiskuodami ginklus, vėliau, Klaipėdoje ypač pagausėjus streikų, turėjo ginti norinčiuosius dirbti nuo streikuotojų. Nepaisant to, kad 1919 m. balandžio pabaigoje mieste buvo panaikinta komendanto valanda, dar rudens viduryje čia galiojo karo padėtis, o rankinėmis granatomis ginkluoti kareiviai iki pat spalio mėnesio dieną naktį saugojo abu tiltus per Dangę.

Pasak V. Safronovo, birželį, prieš pat pasirašant Versalio taikos sutartį, kurioje buvo numatyta suformuoti Klaipėdos kraštą ir atskirti jį nuo Vokietijos, daug diskusijų sukėlė kariuomenės įsakymas pajūryje prie Klaipėdos įrengti artilerijos pabūklų.

„Buvo aiškinama, kad pabūklai nukreipti prieš galimą Lenkijos invaziją, tačiau visuomenė jų įrengimą priėmė kaip nukreiptą prieš Antantės šalių pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Suvokiant galimas pasekmes Klaipėdai tuo atveju, jei pabūklus tektų naudoti būtent prieš Antantės valstybių laivus, birželio 17 d. Klaipėdoje įvyko gyventojų susirinkimas protestui pareikšti. Kariuomenė ir tąkart reagavo kaip vienintelis objektyvus galios šaltinis, traktuodama susirinkimą kaip kišimąsi į jos reikalus ir paskelbdama jį neteisėtu”, – pasakojo istorikas.

Anot jo, vienas rimtesnių konfliktų tarp Klaipėdoje dislokuoto bataliono ir civilių gyventojų įvyko rugsėjį. Jį sukėlė Klaipėdos socialdemokratų laikraščio „Memeler Volkstimme“ kritinė publikacija apie Latvijoje ir Lietuvoje veikusius vokiečių karinius dalinius.

„Straipsnio pasirodymą išnaudojęs kaip pretekstą, neapsikentęs bataliono vadas kpt. Schmidtas įsakė imtis priemonių prieš laikraščio redaktorių, o patį laikraštį uždaryti. Naktį į rugsėjo 12 d. redaktorius Sanwaldas buvo suimtas ir išgabentas į Tilžę, o redakcijoje ir spaustuvėje įrengtas kareivių budėjimo postas. Pasklidus šiai žiniai, Klaipėdos socialdemokratai ir komunistai surengė visuotinį darbininkų streiką, reikalaudami paleisti Sanwaldą, išvesti kareivius iš spaustuvės, o Schmidto atsiprašyti ir palikti Klaipėdą. Aikštėje prie teatro susirinkusiai miniai patraukus prie kareivinių, išėjusiam kpt. Schmidtui nebuvo leista kalbėti. Bendravimas su provokuojančiai besielgusiais streikuotojais vos neperaugo į susirėmimus tarp kareivinėse dislokuoto bataliono ir civilių. Galiausiai Reichsvero brigados Tilžėje vadovybė buvo priversta įvykdyti visus streikuotojų reikalavimus, atšaukti Klaipėdos įgulos vadą kpt. Schmidtą į Tilžę, o nauju įgulos vadu paskirti rugsėjo 13 d. į Klaipėdą atvykusį štabo karininką Kulentalį. Tačiau buvęs įgulos vadas nenurimo ir rugsėjo 15 d. atsidūręs pasienyje su Lietuva, Bajoruose, ėmė agituoti Klaipėdoje likusius įgulos kareivius sekti paskui jį į Lietuvą. Į šį kvietimą dalis karių, atrodo, sureagavo teigiamai. Iš Klaipėdos kareivinių po šio incidento „dingo” nemažai ginkluotės”, – pasakojo istorikas.

Rotušė XX a. pradžioje. Atvirukas iš kitapus.lt

Anot jo, įtampos Klaipėdoje tuo metu pridėjo ir Latvijoje bei Šiaurės Lietuvoje veikusių Vokietijos kariuomenės savanorių dalinių tokių kaip vadinamasis „Baltijos landveras” arba „Geležinė divizija” kareivių judėjimas per Klaipėdą, nenutrūkęs beveik ištisus 1919 metus.

„Ypač ši įtampa suaktualėjo 1919 m. pabaigoje nutarus, kad minėti savanorių daliniai bus atitraukiami į Vokietiją per Lauksargius ir Klaipėdą. Lapkričio paskutinėmis dienomis pradėję atvykti bermontininkai išsyk ėmė kelti riaušes, priekabiauti prie į Klaipėdą atvykusių Antantės šalių karininkų. Pirmąją dieną vietos policininkams bandant tramdyti karius, įvyko susišaudymas. Daugybė incidentų tarp arogantiškai, nešvankiai ir neretai agresyviai besielgusių „Geležinės divizijos” karių ir civilių buvo fiksuojama visą gruodį. Per Klaipėdą traukęsi kariai mieste kabinėjosi prie žmonių, nepraleisdami progos pademonstruoti savo galią ir įsitikinimus. Pakakdavo nedidelės kibirkštėlės, ir kariai griebdavosi už kardų. Taip, pavyzdžiui, nutiko vieno renginio metu darbininkams neatsistojus giedoti Vokietijos himno”, – sakė V. Safronovas.

Apie tokius incidentus liudijimą 1919 m. gruodžio 30 d. straipsnyje „Klaipėdos vaizdai” buvo paskelbęs ir laikraštis „Prusu lietuwių balsas”.

„Gatvės „gelžinių” pilnos, jų tarpe ir daug ginkluotų. Matysi vaikinų, kurie regimai nemoka apsieiti su ginklu. Dėl to ir tankiai atsitinka, kad iš neatsargumo iššauna. Bet kitą kartą paleidžia jie šūvį be jokio tikslo. Pirm kelių dienų pradėjo Turgaus gatvėj keli kareiviai be jokio tikslo šaudyti”, – buvo rašoma jame.

Klaipėdos vaizdas XX a. pr. iš Reformatų bažnyčios bokšto. bildarchiv-ostpreussen.de nuotr.

Pasak V. Safronovo, Versalio taikos sutartis tiesiogiai lietė ir Vokietijos kariuomenę, kuri turėjo būti mažinama ir reorganizuojama, visi senieji pulkai iki 1919 m. rugsėjo 30 d. turėjo būti išformuoti, Vokietijos Reichsvero struktūroje sukuriant naujus dalinius. Klaipėdoje dėl to iš 41-ojo savanorių pulko II bataliono buvo sudarytas 233-iojo pėstininkų pulko III batalionas. Gruodžio pradžioje buvo atsiųstos dar trys pėstininkų kuopos, vienas raitelių eskadronas ir viena artilerijos baterija, tačiau 1920 m. sausį įsigaliojus Versalio taikos sutarčiai šie daliniai Klaipėdą turėjo palikti.

Ruošiantis tam 1919 m. lapkričio 15 d. buvo panaikinta karo ligoninė, panašiu metu pradėta išgabenti bataliono biblioteką.

„103-iojo pulko daliniai su muzika buvo palydėti geležinkelio stotyje 1920 m. vasario 7 d. vakare. Vasario 10 d. prie paminklo „Borussia”, priešais rotušę, įvyko atsisveikinimo su Vokietijos kariuomene šventė, o vasario 11-ąją 16.30  val., kiek vėliau, nei buvo manyta, iš Klaipėdos, grojant 103-iojo pulko kapelai, buvo išlydėtas 233-iojo pėstininkų pulko III batalionas. Traukinys jį nugabeno į Skaisgirius, dabar – Bolšakovo gyvenvietė Kaliningrado srityje”, – pasakojo V. Safronovas.

Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti Prancūzija.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.


2019-12-07

3 komentarai apie “Klaipėda griūnant senajai tvarkai”

  1. Šaunuoliai – “AtvirosKlaipėdos” komanda – aprašėt visas istorines bažnyčias, didelis malonumas skaityti tos temos straipsnius – tartum nusikeli į praeitį savo mieste…:)!

  2. Neįtikėtinai įdomus rašinys. Aišku, jį reikia skaityti ne sykį , studijuoti. Ačiū M. Vainoriui.
    Savivaldybės tarnautojai, ypač meras turėtų skaityti ir skaityti… Kol išmoks atmintinai … Suprasti, kokia Klaipėda buvo ir kas iš jos liko praėjus 70 m. po karo… Stagnacija , senamadiškas miesto vystymas … Gal tik labai brangiai kainuojančiuose projektuose ,kaip Kažkoks Mėlynasis proveržis ir kt.vis žadama naujų proveržių…

    • P. Greta, Tamsta netyčia nesate giminaitė Romos senatoriaus Kato Cenzoriaus kuris maždaug prieš 2220 metu užbaigdavo kiekvieną pasisakymą fraze “Kartagina turi būti nugriauta,” nepaisant apie ką buvo kalbama?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt