P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Tarpukario Klaipėda: kas klestėjo ir kentėjo valdant Lietuvai? (1)

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2019-12-26


Klaipėdos kraštą prisijungusi Lietuva susidūrė su dideliais ekonominiais iššūkiais, kuriuos sprendė visus 16 savo valdymo metų. Lietuvos vyriausybė dėjo daug pastangų, skyrė nemažai pinigų, kad išgelbėtų didžiausias krašto įmones, skatintų naujų bendrovių kūrimąsi, gerintų gyvenimo sąlygas darbininkams.

„Atvira Klaipėda“ tęsdama iš dalies Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, šįkart pasakoja apie tai, kiek ir kaip Lietuva per 16 metų investavo į Klaipėdos kraštą, jo gerovę ir klestėjimą.

1934 m. iš Klaipėdos išsiųstas atvirukas su miesto vaizdu iš šv. Jono bažnyčios bokšto. Šiaulių „Aušros“ muziejus archyvas
Pritrūko medienos

Klaipėdos kraštą atgavusi Lietuva jame iškart ėmė stiprinti savo ekonomines pozicijas, nes šalies vyriausybė suprato, kad nesustiprinusi savo galių šioje srityje, negalės galutinai išspręsti Klaipėdos klausimo. Klaipėdos krašto ekonominiame gyvenime, kaip nustatė Klaipėdos konvencija, galėjo dalyvauti tiek Lietuvos valdžia, tiek autonominiai valdžios organai, tiek privatūs asmenys. Vokietijos įtaka krašte dar buvo labai didelė, todėl Lietuva turėjo pasistengti, kad ją ne tik sumažintų, bet ir perimtų galias į savo rankas.

Tad Lietuvos vyriausybė siekė įvairias krašto ūkio šakas bei uostą pamažu įtraukti į bendrą šalies ekonomiką ir per bendrą rinką suvienodinti ilgą laiką istoriškai atskirtų abiejų teritorijų ekonominį gyvenimą. Tai padaryti, anot istorikės Petronėlės Žostautaitės, buvo sunku, nes Lietuva ir pati buvo ekonomiškai silpna, prekybinėmis sutartimis ir įsipareigojimais susieta su Vokietija. Tačiau pamažu Lietuvai pavyko bent jau sutraukyti su Vokietija ją siejusius saitus, Klaipėdos krašte vykdyti gana savarankišką ekonominę ir socialinę politiką.

Nuo 1923 m. kovo 30 d. Klaipėdos krašte buvo leidžiama steigtis naujiems bankams, kitoms finansų institucijoms, gavusioms Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos leidimus. Privatūs pramonininkai ir prekybininkai pradėjo atkurti ir statyti naujas pramonės bei prekybos įmones, fabrikus, bendroves, sandėlius, šaldyklas ir gyvenamuosius namus. Šiuose procesuose gana aktyviai finansiškai dalyvavo ir Lietuvos valdžia. Tačiau jai labai dažnai teko ne tik skatintojos, bet ir gelbėtojos vaidmuo.

Klaipėdos krašto ekonomikoje XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje dominavo medžio apdirbimo pramonė. Tačiau tarpukariu ji tapo didžiausią krizę išgyvenusia pramonės šaka. Ji smuko dėl žaliavų trūkumo. Lietuvos miškai vokiečių okupacijos metais buvo labai išnaikinti ir negalėjo aprūpinti visų krašto medžio apdirbimo įmonių. Prie tokios krizės daug prisidėjo ir Lietuvos konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Dėl jo nutrūko susisiekimas Nemunu su Klaipėda, taip buvo užkirstas kelias į Klaipėdą patekti medienai iš Vilniaus krašto, Vakarų Baltarusijos bei Ukrainos.

Pasekmės buvo liūdnos: sustojo dalis įmonių, pagausėjo bedarbių, krito darbininkų darbo užmokestis, uostas neteko dalies eksportuojamų prekių. Pramonininkai buvo nepatenkinti Lietuvos vyriausybe, nesugebančia aprūpinti įmonių žaliavomis, rasti gaminiams rinkų.

Istorikas Julius Žukas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašė, kad giliausias krizės taškas buvo 1926 metais, kai vienu metu buvo likusios tik dvi veikiančios lentpjūvės, o pjautinės medienos eksportas smuko iki 49,9 tūkst. kubinių metrų, kai 1913 m. jis siekė 457,1 tūkst. kubinių metrų.

„Balticum“ lentpjūvė Smeltės priemiestyje 1932 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Prasidėjus sunkumams, pirmiausia užsidarė pasenusią įrangą turėjusios ir tik lentų išpjovimu užsiėmusios lentpjūvės. Vėliau, krizei gilėjant, neatsilaikė ir gerai įrengtos stambios įmonės. Viena moderniausių Rytų Europoje lentpjūvė „A. Ehmer & Co“ dėl patirtų nuostolių 1924 m. buvo perorganizuota į akcinę bendrovę, pasistatė dėžių fabriką ir bandė užsiimti šalutiniu verslu, tačiau 1925 m. pabaigoje buvo priversta nutraukti darbą ir pradėti įmonės likvidaciją. 1926 m. gamybą nutraukė trys brolių Javšicų firmai priklausiusios lentpjūvės, 1930 m. buvo paskelbta stambios „E. Appelhagen“ lentpjūvės likvidacija.

Gelbėjo Sovietų sąjunga

Lietuvos vyriausybė stengėsi atgaivinti ir išplėsti šią pramonės šaką. 1925 m. ji nutarė leisti Klaipėdos verslininkams lengvatinėmis sąlygomis dalyvauti Lietuvos girininkijų medienos varžytinėse, tačiau klaipėdiečių netenkino esą pernelyg menki ir prastos rūšies medienos kiekiai, siūlomi toli nuo Klaipėdos esančiose girininkijose.

Vėlesniais metais Miškų departamentas Klaipėdos krašto lentpjūvėms skirdavo kiek didesnius medienos kontingentus, tačiau to vis tiek nepakako atgaivinti medžio apdirbimo pramonės sektorių. Tuomet grupės Klaipėdos medžio pramonininkų iniciatyva Lietuvos vyriausybė 1930 m. spalį įsteigė specialią AB „Klaipėdos medžio sindikatas“, skirtą medienos pirkimo ir atgabenimo iš Sovietų sąjungos bei perdirbimo Klaipėdos lentpjūvėse operacijoms tvarkyti. Šios bendrovės veiklą finansiškai rėmė Finansų, Susisiekimo ministerijos, Lietuvos bankas, Klaipėdos magistratas ir Klaipėdos krašto Direktorija.

Medienos perdirbimo įmonės prie Dangės. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

P. Žostautaitė nurodo, kad 1931-1937 m. SSSR susivienijimas „Eksportles“ pardavė „Sindikatui“ apie 1,2 mln. kubinių metrų miško medžiagos ir ji tiesiog išgelbėjo Klaipėdos medžio apdirbimo pramonę. Krizės metais tai turėjo didelė reikšmę visai krašto ekonomikai.

Geležinkelio vagonai su atgabenta mediena iš SSRS Klaipėdoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Štai kaip to meto spauda įvertino Lietuvos – SSSR prekybos sutartį: „Čia SSSR grynai komerciškai imant šis biznis pelningas negalėjo būti. Vyriausybė per „Eksportlesą“ Klaipėdos medžio sindikatui, arba geriau Lietuvos valstybei, daro išimtį. Ir toji išimtis tik dėl dabartinės vyriausybės palaikomų draugiškų santykių su Sovietų sąjunga, kuri, įvertindama mūsų vyriausybės ir lietuvių tautos poziciją Klaipėdoje, ateina pastarosios realiai paremti“, – P. Žostautaitė savo knygoje „Klaipėdos kraštas 1923-1939“ cituoja spaudą.

Faneros fabriko produkcija įmonės sankrovos aikštėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Anot istorikės, nors 1925-1938 m. buvo įdėta daug pastangų ir kapitalo, Klaipėdos medžio apdirbimo pramonė neišaugo. Sunkumai atsinaujino 1938 m., kai sumažėjo medienos importas iš SSSR. Kai kurios Klaipėdos lentpjūvės, likusios be darbo, privalėjo atleisti apie 45 proc. darbininkų. Sumažėjo medienos eksportas, įskaitant ir celiuliozę. Eksportui įtakos turėjo ir medienos kainų kritimas tarptautinėje rinkoje.

Į laivą „BENGORE HEAD“ Klaipėdos uoste kraunama mediena. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Lietuvos valdžia privalėjo spręsti šią problemą, naujomis sąlygomis peržiūrėti ir pratęsti sutartis su medieną, medžio gaminius importuojančiomis šalimis, derėtis su Lenkija dėl miško medžiagos eksporto.

Tekstilės suklestėjimui – amatų mokykla

Kol medžio apdirbimo pramonė Klaipėdos krašte buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos, jame suklestėjo visiškai nauja – tekstilės pramonės šaka. J. Žuko teigimu, pirma šios pramonės įmone Klaipėdoje gali būti laikoma dar 1849 m. įkurta garinė vilnos verpykla, dažykla ir gelumbės fabrikas. Stambi tekstilės pramonė mieste atsirado būtent tarpukariu, o pagrindinis faktorius buvo importinius audinius smarkiai pabranginusi Lietuvos muitų politika. 1925 m. Klaipėdoje buvo viena, 1933 m. – 5 tekstilės įmonės, kuriose dirbo 1152 darbininkai, augantys Lietuvos rinkos poreikiai skatino gamybos plėtimą.

P. Žostautaitė nurodo, kad 1925-1935 m. Klaipėdos krašte įsteigti devyni medvilninių ir vilnonių audinių fabrikai, kelios mezgimo įmonės, iš jų didžiausi „Klaipėda“, „Lietuvos medvilnės manufaktūra“, „Liverma“, „Tekstilė“, „Lana“.

Muitinės sandėlio statybos kertinio akmens padėjimo ceremonija 1925 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Klaipėdos fabriką 1925 m. įsteigė broliai Freinbergai. Tai buvo didžiausias, moderniausius įrengimus turintis tekstilės fabrikas Lietuvoje. 1934 m. jame dirbo 700 darbininkų, o fabriko produkcija daugiausia buvo skirta vidaus rinkai.

Firma „Izraelit ir Ko“ 1928 m. įsteigė verpalų fabriką „Liverma“. Tai buvo antra pagal dydį žydų kapitalo įsteigta tekstilės įmonė. Moderniai įrengtas fabrikas turėjo šešis skyrius: verpyklą, dažyklą bei baltinimo, paruošimo ir aperatūros skyrius, audyklą. Ji gamino medvilninius ir pusiau lininius audinius.

Tais pačiais metais įsteigta „Lietuvos medvilnės manufaktūra“ audė medvilninius audinius ir verpė medvilninius verpalus. Ji pagal sutartis jais aprūpino ligonines, kariuomenę ir kitas įstaigas.

Klaipėdoje taip pat dar veikė šilkinių kojinių mezgykla „Ideal“, siūlų dažykla, kilimų audykla, trikotažo įmonė, trys virvių dirbtuvės. Visuose tekstilės fabrikuose 1938 m. dirbo 2931 darbininkas, daugiausia iš visų pramonės šakų įmonių. 1937 m. Klaipėdos tekstilės gamybos vertė išaugo iki 28 mln. litų ir sudarė 42,6 proc. visos Lietuvos šios pramonės produkcijos. Taigi, tekstilės pramonė gamybos verte užėmė pirmą vietą krašte, pralenkė net seniausią medžio apdirbimo pramonę.

Anot J. Žuko, praktiškai vienintelė kliūtis, kuri stabdė dar spartesnę tekstilės pramonės plėtrą Klaipėdoje, buvo kvalifikuotos darbo jėgos stoka. Techninį personalą pramonininkams teko samdytis užsienyje, daug laiko atimdavo darbininkų, kurių didžiąją dalį sudarė moterys, mokymas.

Reklama, paskelbta „Mūsų balse” 1933 metais.

Lietuvos valdžia paliko savo indėlį ir Klaipėdos krašto tekstilės pramonėje. Atsižvelgdama į poreikius, Lietuvos valdžia 1936 m. Klaipėdoje pastatė ir įrengė valstybinę amatų mokyklą (dabar – Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakultetas Bijūnų gatvėje), kurioje buvo ruošiami ir audėjai.

Kita vertus, tekstilės pramonės plėtra Klaipėdoje didino socialinę įtampą, nes įmonių savininkai mokėjo žymiai mažesnius atlyginimus nei kitose Klaipėdos pramonės įmonėse. Neretai kassavaitinis darbininko užmokestis siekdavo tik 12-16 litų. Dėl to 1935 metais balandį Klaipėdoje kilo dvi savaites trukęs generalinis tekstilės įmonių darbininkų streikas, kuriame dalyvavo beveik 2000 darbininkų. Po streiko tarp darbininkų ir darbdavų atstovų buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią buvo padidinti atlyginimai bei garantuotos apmokamos atostogos. Vietos gyventojai dėl menkų atlyginimų vengė dirbti tekstilės fabrikuose, juose daugiausia įsidarbindavo atvykėliai iš Žemaitijos ir kitų Lietuvos regionų.

Žuvis iš Klaipėdos vežė Lietuvos kalėjimams

Tarpukaris dėl labai palankios Lietuvos muitų politikos gali būti laikomas ir Klaipėdos maisto pramonės klestėjimo laikotarpiu, nes Lietuvos valdymo metais ši pramonės šaka išaugo daugiau nei dvigubai. 1933 m. vasarą Klaipėdos mieste buvo 30 maisto pramonės įmonių, kuriose dirbo 966 darbininkai.

P. Žostautaitė nurodo, kad maisto, ypač Lietuvos žemės ūkiui pasukus gyvulininkystės plėtojimo kryptimi, pramonė buvo išplėsta valstybinių ir kooperatinių susivienijimų kapitalu.

AB „Lietūkio“ sandėlis Klaipėdos Žiemos uosto rajone. Pastatas pastatytas 1937 m. pagal K. Reisono projektą. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1927 m. buvo įsteigta „Lietuvos eksporto“ akcinė bendrovė, kuri rūpinosi bekono eksportu į užsienį. Svarbiausias vaidmuo mėsos pramonėje teko „Maisto“ akcinei bendrovei, kuri 1928 m. Smeltėje, prie Kuršių marių, pastatė „Maisto“ fabriką, vadovaujamą direktoriaus Vlado Grudzinsko. „Maisto“ fabrike buvo bekono gamybos, taukų, dešrų, degustacijos skyriai, pastatytos didelės, iki 3500 tonų talpos, šaldyklos mėsai ir sviestui. Skerdykla galėjo apdoroti 500 bekonų per parą. 1937 m. buvo nupirkta 126841 kiaulė, paskerstos – 76349. Fabriko apyvarta siekė 16 mln. litų.

Bekonų apdorojimas AB „Maistas– Lietuvos eksportas“ fabrike. Max Ehrhardt nuotrauka iš Lietuvos jūrų muziejaus archyvo

Šiame fabrike paruoštas bekonas ir kiti mėsos produktai buvo kraunami tiesiai į laivus ir gabenami į Angliją, Vokietiją ir kitas šalis. Dalis fabriko produkcijos buvo realizuojama vidaus rinkoje. „Maistas“ turėjo aštuonias parduotuves: šešias Klaipėdoje, po vieną Šilutėje ir Palangoje.

Bendrovės „Maistas“ fabrikas prie marių. Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotr.

Vagonas-šaldytuvas prie bendrovės „Maistas“ fabriko. Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotr.

Klaipėdos krašte nuo seno vienas svarbiausių verslų buvo žvejyba, tačiau žvejams ne visada pavykdavo parduoti savo laimikį. Klaipėdos krašte 1929 m. buvo įsteigti Žvejybos rūmai, kurie turėjo plėtoti krašto žuvininkystę, tačiau jų veikla buvo nesėkminga.

Todėl Lietuvos finansų ministerijos iniciatyva 1934 m. gegužę Klaipėdoje buvo įsteigta 100 tūkst. litų akcinį kapitalą turėjusi akcinė bendrovė „Žuvis“, kurios paskirtis buvo supirkti krašte sugaunamą žuvį ir realizuoti ją Lietuvoje bei užsienyje.

Teritorijoje, kurioje sovietmečiu veikė žvejybos uostas, bendrovė pastatė žuvies perdirbimo įmonę, kurioje veikė žuvies apdorojimo, rūkinimo, žuvies miltų skyriai bei šaldytuvas. Beje, anot J. Žuko, pusė bendrovės akcijų turėjo įsigyti Klaipėdos krašto žvejai, bet jie įstengė įsigyti tik 2,5 tūkst. litų vertės akcijų, tad žuvies perdirbimo įmonės statyboms trūko pinigų. Todėl 1936 m. bendrovės akcinis kapitalas buvo padidintas iki 250 tūkst. litų, visas akcijas įsigijo Finansų ministerija.

AB „Žuvis“ 1935 m. iš žvejų supirko ir perdirbo 33,8 tonų žuvies už 73,3 tūkst. litų, 1936 m. – 136,3 t už 87,1 tūkst. litų, 1937 m. – 320,9 t žuvies už 219 tūkst. litų.

AB „Žuvis“, anot J. Žuko, faktiškai buvo valstybinė įmonė, gaudavusi nuolatinę Lietuvos valdžios paramą. Ji turėjo sutartį su Lietuvos teisingumo ministeriją, pagal kurią teikė žuvį Kauno, Šiaulių, Marijampolės Alytaus ir Kretingos kalėjimams. Be Lietuvos rinkos kurį laiką žuvis buvo eksportuojama į užsienį, pavyzdžiui lydekos į Prancūziją, tačiau dėl tenykštės rinkos nepastovumo eksportas buvo nutrauktas.

Žvejų kuteriai valgume (dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco”) teritorijoje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1938 m. pavasarį buvo nuspręsta plėsti įmonės pajėgumus, iš Uosto valdybos išsinuomotame 4,5 tūkst. kv. m dydžio sklype buvo statomas naujas pastatas, kuriame turėjo būti įrengti žuvų konservavimo ir marinavimo cechai, nauji šaldytuvai bei dvi (žuvies ir žūklės reikmenų) parduotuvės. Įmonės rekonstrukcija turėjo būti užbaigta iki 1939 m. rugpjūčio, kai kurie užsienyje nupirkti įrengimai Klaipėdą pasiekė jau po 1939 m. kovo 23 dienos, kai Klaipėdos kraštas vėl buvo atskirtas nuo Lietuvos.

Visa Klaipėdos krašto maisto pramonė per 13 metų išaugo 1,1 karto. Jos gamybos vertė 1937 m. siekė 27,3 mln. litų ir sudarė 15,3 proc. visos Lietuvos maisto produktų gamybos. Ši pramonės šaka užėmė antrąją vietą Klaipėdos krašto pramonėje.

Pirko nekilnojamąjį turtą

P. Žostautaitė pateikė skaičius, jog per 16 metų, kai Lietuva valdė Klaipėdos kraštą, jame įmonių padaugėjo 8 proc., pramonės darbininkų – beveik 61,8 proc. arba 1,6 karto. Visų pramonės šakų gamybos vertė 1937 m. siekė 115,4 mln. litų ir sudarė 26,9 proc. visos Lietuvos pramonės produkcijos. Tai turėjo didelę reikšmę tiek visos Lietuvos ekonomikai, tiek pačiam Klaipėdos kraštui.

Natūralu, jog augant pramonei ir ekonomikai, reikėjo vis daugiau darbininkų. Be to, siekta, jog Klaipėdos krašte apsigyventų kuo daugiau lietuvių ir taip natūraliai išstumtų vokiečius. Lietuvos valdžia ir šioje srityje turėjo planą.

Jau pirmasis Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys ragino Lietuvos ūkininkų organizacijų vadovus, kreipėsi į Amerikos lietuvius, kad jie pirktų ūkius Klaipėdos krašte iš į Vokietiją išvykstančių vokiečių. Kiti gubernatoriai irgi palaikė šią idėją ir sudarė sąlygas lietuviams bei žydams pirktis krašte dvarus, žemės sklypus, namus, įmones bei kitą nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos vadovai tikėjosi, kad Klaipėdos krašto kaimuose apsigyvenę patriotiškai nusiteikę valstiečiai darys įtaką nutautusiems vietos lietuviams.

Anot P. Žostautaitės, nekilnojamojo turto pirkimas Klaipėdos krašte suintensyvėjo gubernatoriaus Jono Navako laikais, kai kilo rimtas hitlerininkų pavojus. Tai idėjai stimulo suteikė Lietuvos konsulo Karaliaučiuje J. Polovinsko-Budrio 1934 m. sausio 27 d. raštas Užsienio reikalų ministerijai. Rašte jis siūlė susipažinti su smulkiu Rytprūsių kolonizacijos ir industrializacijos planu, propaguojamu Vokietijos spaudoje: slavų apsuptus Rytprūsius reikia apgyvendinti darbščiais ir ištikimais vokiečiais, nes per Rytprūsius ir su Rytprūsiais turi pasisekti atverti vartus į Rytus ir tuo užsitikrinti vokiečių tautai reikalingą erdvę.

„Plane numatyta Rytprūsiuose apgyvendinti iki 1,5 mln. žmonių, kad 1 kv. km gyventų daugiau kaip 100 gyventojų, kolonistus įkurdinti išparceliuotų dvarų žemėse ir miesteliuose, prie patogesnių kelių įsteigtose verslo įmonėse. Šių įmonių darbininkams buvo numatyta skirti 1-2 ha žemės, kad jie galėtų pasistatyti trobesius ir tapti „šventos žemės“ savininkais, jos saugotojais. Numatyta visas ūkio šakas aprūpinti naujausia technika, žaliavomis, rasti rinkų Rytų Europos šalyse produkcijai realizuoti. Šie planai buvo pradėti įgyvendinti“, rašė P. Žostautaitė.

Individualus namai Klaipėdoje 1932 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Todėl J. Budrys patarė tokią politiką Klaipėdos krašte vykdyti ir Lietuvai: apgyvendinti krašte lietuvius, įsigyti daugiau nekilnojamojo turto, steigti daugiau lietuvių kultūros įstaigų, pasiųsti į Klaipėdą daugiau patriotiškai nusiteikusių lietuvių inteligentų. Į šį darbą įsitraukė Lietuvos agronomų sąjunga, iš esmės valstybinė „Statybos“ akcinė bendrovė, Žemės bankas.

Lietuvos agronomų sąjungos valdybos nariai apvažinėjo kaimus ir dvarus ir įsitikino, kad kai kuriuos Klaipėdos krašto dvarus ir ūkius galima pirkti, bet už 1 ha reikia mokėti 800-1000 litų. Jie siūlė vyriausybei įsigyti 1000-1500 ha, juos išdalyti sklypais po 15-25 ha, pastatyti patogias sodybas, parūpinti jas inventoriumi, gyvuliais ir atiduoti patikimiems ūkininkams.

Sykiu Klaipėdos krašte dvarus ir ūkius pirkosi iš Amerikos grįžę lietuviai, žydai. 1936 m. Žemės banko valdybos duomenimis, iš 141 dvaro 86 (61 proc.) su 21 tūkst. ha žemės buvo vokiečių dvarininkų rankose, o 55 dvarai su 8,8 tūkst. ha žemės priklausė lietuviams ir žydams.

Žemės sklypai buvo perkami ir miestuose. 1936 m. gyvenamųjų namų buvo apie 2200, iš jų vos 100 priklausė lietuviams, 120 – žydams, o 1980 – vokiečiams.

Planas – įkurdinti lietuvių šeimas

Lietuvos vyriausybė, remdamasi Rytprūsių kolonizacijos planu, sudarė slaptą keliolikos metų planą padėti lietuviams įsikurti ir įsitvirtinti pajūryje. Planui įgyvendinti prie Žemės banko buvo įkurtas Fondas Nr. 1, sudaromas iš Ministrų kabineto kasmet skiriamų lėšų.

Fondo taisyklėse buvo numatyta įsteigti penkių asmenų statybos komitetą, o jo pirmajame posėdyje buvo sudaryta keturių asmenų statybos komisija. Ji turėjo sudaryti darbo planą, sąmatą, parinkti vietas lietuviams įkurdinti, nustatyti objektų dydį, sklypų ir trobesių tikslus ir visa tai pateikti Fondo komitetui patvirtinti.

Statybos komisija parengė darbų planą ir nustatė tris apgyvendinimo zonas. Pirmojoje, pasienyje palei Nemuną, numatyta 2-10 ha ūkiuose įkurdinti puskarininkius, 12-40 ha dydžio ūkiuose – karininkus, pasienio policijos bei muitinių tarnautojus. Namus statyti nuspręsta taip, kad kai kurie jų vėliau tiktų parduotuvėms, valgykloms, amatų dirbtuvėms.

Lietuvių šeimos turėjo būti įkurdinamos Nidoje (5 šeimos), Kintuose (10), Rusnėje (20), Paleisčiuose ir Šakūnėliuose (30), Panemunėje (80), Bitėnuose (60) ir kitur – iš viso 445 šeimos. Kasmet numatyta įkurdinti po 20-40 šeimų, o vienos jų įsikūrimui vidutiniškai skirta po 12 tūkst. litų.

Antroji zona buvo numatyta arčiau geležinkelių ir plentų: Bajorai-Klaipėda-Šilutė-Pagėgiai-Viešvilė. Čia 0,5-1 ha žemės sklypuose turėjo būti įkurdinti geležinkelių bei plentų darbininkai lietuviai, pastatyti gyvenamieji namai su sandėliukais ir tvarteliais.

Trečioji zona turėjo apjuosti Klaipėdos miestą. Plane siūlyta čia įrengti darbininkų rajonus, keblumų darė tik tai, kad buvo sunku įsigyti žemės. Ypač buvo svarbu įkurdinti tuos darbininkus, kurie dirbo Klaipėdoje, o gyveno ne mieste, neturėjo vietos pasų, rinkimų teisės, Apie Klaipėdą buvo numatyta įkurdinti 1250 šeimų.

Pastatė Smeltės rajoną

Dar 1934 m buvo įsteigta akcinė bendrovė „Statyba“ su 300 tūkst. litų kapitalu, kurios daugiausia akcijų turėjo Finansų ministerija. Šios bendrovės tikslas buvo statyti lietuviams darbininkams ir tarnautojams pigesnius namus, kuriuos jie galėtų įsigyti išsimokėtinai. Bendrovei vadovavo buvęs premjeras ir užsienio reikalų ministras, Klaipėdos prekybos instituto rektorius Ernestas Galvanauskas.

1934 m. „Statyba“, gavusi finansavimą iš Žemės banko, už 205 tūkst. litų nupirko 72 ha žemės Klaipėdos priemiesčiuose – Smeltėje ir Jakuose. Čia buvo numatyta pastatyti 450 namų už daugiau kaip 10 mln. litų.

Naująjį Smeltės rajoną suprojektavo architektas VytautasLandsbergis-Žemkalnis. Darbininkams buvo statomi maži, tarnautojams – didesni gyvenamieji namai. Kad greičiau vyktų statybos darbai, bendrovė įsteigė medžio apdirbimo įmonę, kuri gamino langus, duris, grindis ir kitas medines dalis. 1939 m. pradžioje jau buvo pastatyti 132 namai su visais patogumais – išaugo gražios Jakų ir Smeltės darbininkų gyvenvietės.

Architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas individualių gyvenamųjų namų rajonas tarp dabartinių Bijūnų, Kauno ir Minijos gatvių yra išlikęs iki šiol ir yra laikomas urbanistine vertybe. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Statybos“ bendrovė taip pat pastatė didelius pastatus Valstybinei amatų mokyklai, buvo parengti katalikų bažnyčios, turgaus halės, pradžios mokyklos, vaikų darželio, parduotuvių projektai. Smeltės rajonas turėjo būti pastatytas iki 1940 m. Tačiau, anot P. Žostautaitės, miesto magistratas iš pradžių slaptai, o vėliau – ir atvirai statyboms trukdė. Pati miesto valdyba supirkinėjo sklypus ir, nepaisydama didelių nuostolių, juos gerokai pigiau pardavinėjo patikimiems asmenims. 1938 m. magistratas net išleido nutarimą, kad sklypus gali pirkti tik tie asmenys, kurie Klaipėdoje išgyveno 15 metų. Taip buvo užkertamas keliais atvykusiems lietuviams įsigyti nekilnojamojo turto.

Investavo į švietimą, sportą ir sveikatos apsaugą

Menotyrininkas, architektūros istorikas Jonas Tatoris yra rašęs, kad 1933 m. Kaune veikusi inžinieriaus J. Steikūno firma suprojektavo ir pastatė Klaipėdoje trijų aukštų ligoninę, kurioje iš pradžių buvo 120 vietų ligoniams (dabartinė Respublikinė Klaipėdos ligoninė). Ją finansavo ir išlaikė Lietuvos raudonojo kryžiaus organizacija. Du ligoninės korpusai buvo skirti gydyklai, o trečiajame gyveno medicinos personalas. 1936 m. pastarasis korpusas paaukštintas iki keturių aukštų.  Po Antrojo pasaulinio karo prie ligoninės pristatytas priestatas.

Nuo 1922 m. Klaipėdoje veikusi lietuvių gimnazija ilgą laiką neturėjo patalpų. 1933 m. pagal žymaus vietinio architekto Herberto Reismnano projektą S. Daukanto ir S. Nėries gatvių sankryžoje buvo pastatytas naujas gimnazijos pastatas. Autorius buvo sumanęs didelę E raidės plano mokyklą statyti dviem etapais: iš pradžių dešinįjį fligelį ir centrinę dalį su aktų ir sporto sale, o kiek vėliau — kairįjį fligelį, kuriame numatyta įkurti Prekybos institutą. Tačiau 1934 m. pastatyta tik pirmoji dalis. Užtat pastatas buvo U raidės plano.

Klaipėda. Vytauto Didžiojo gimnazijos statyba 1933 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kairysis fligelis, anot J. Tatorio, nebuvo pradėtas statyti todėl, kad nepavyko gauti greta esančio sklypo. Mokykla buvo pavadinta Vytauto Didžiojo gimnazija ir veikia čia iki šiol. Jos mansardoje įrengtuose kambariuose vienu metu buvo galima apnakvinti 150 turistų, kurie vasarą atvykdavo iš Didžiosios Lietuvos.

„Vytauto Didžiojo gimnazijos salė tuo metu buvo didžiausia iš visų Lietuvos mokyklų. Čia vykdavo vieši vakarai, koncertai, veikė lėlių teatras. Po gimnazijos stogu buvo įsikūręs ir Prekybos institutas”, – rašė J. Tatoris.

Gimnazija 1934 metais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1927 m. pagal to paties H. Reismano projektą dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje buvo pastatyta Respublikos pedagoginio instituto pavyzdinė mokykla (dabar – Klaipėdos valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakultetas). Neaukštu priestatu ji vėliau buvo sujungta su netoliese 1938 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta sporto sale.

1938 m. Lietuvos vyriausybės lėšomis pagal architekto Korallus projektą Smeltėje pastatyta didžiulė statybos mokykla. Šio triaukščio E raidės plano pastato vien išorinių sienų ilgis, anot J. Tatoriaus, siekė visą kilometrą. Šioje mokykloje turėjo būti ruošiami staliai, metalistai, elektrikai, tekstilininkai, prekybininkai. Tačiau pradėtą darbą nutraukė 1939 m. aneksija.

III Smeltės mokykla nugriauta pernai, plečiantis „Klaipėdos Smeltei”. Memeler Dampfboot” nuotr.

1930 m. pagal A. Niksdorfo ir H. Reismano projektą Klaipėdos vandens sporto draugija pastatė Smiltynėje prie marių plaukymo stotį-mokyklą. Kompleksą sudarė pastatas su atviru plaukymo baseinu ir plaukymo takas varžyboms. Čia vienu metu galėjo mokytis plaukti apie 140 asmenų.

„Statinys buvo pasagos plano, vidus suskirstytas į skirtingo ploto patalpas įvairaus dydžio grupėms. Mokyklos centre — salė, kurią, reikalui esant arba pasibaigus vasaros sezonui, buvo galima paversti rūbine, gimnastikos ar žiūrovų sale. <…> Baseinas su mariomis buvo sujungtas vamzdžiais. Jis buvo skirtas vaikams, užtat gylis vos 0,8—1,0 m. Varžybų tako ilgis daugiau kaip 30 m. čia pat buvo bokštas šuoliams į vandenį. Nelengva buvo statyti baseiną: smulkus slenkantis smėlis vertė aplink statinį sukalti beveik penkių metrų aukščio užtvarą iš įlaiduotų lentų”, – rašė J. Tatoris.

Iliustracija iš laikraščio „Vakarai”.

Dar 1935-1936 m. Smiltynėje prie marių buvo pastatyta vandens sporto bazė. Kompleksą sudarė jachtų angarai, plaukymo baseinas (60×20 m), bokštas šuoliams į vandenį. Buvo čia ir sektorius, skirtas besimokantiems plaukti. 1936 m. šioje bazėje  buvo atidaryta buriavimo mokykla, kurioje galėjo mokintis 40 jaunuolių.  Abi šios sporto bazės buvo sunaikintos per II pasaulinį karą.

Buriavimo mokyklos angaras Smiltynėje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1939 m. pietinėje miesto dalyje, Smeltės priemiestyje, buvo pradėtas statyti naujas stadionas. Jam vieta parinkta tarp Minijos ir Nemuno gatvių, netoli mokyklos (dabartinio Centrinio Klaipėdos terminalo teritorija).

„Šio stadiono tribūnos buvo paaukštintos — pastatytos ant supiltų žemių pylimų. Čia buvo futbolo aikštė, bėgimo takai, taip pat rutulio stūmimo, ieties metimo sektoriai. Projekte numatyta ir sporto salė, kurioje turėjo būti gimnastikos prietaisai, rūbinės ir kiti patogumai. Šio stadiono statybą nutraukė 1939 m. aneksija”, – rašė J. Tatoris.

Siekį padaryti kultūros centru

P. Žostautaitė reziumavo, kad nors vokietininkai ir stabdė Klaipėdos miesto industrializaciją ir urbanizaciją, tai jiems sunkiai sekėsi, nes uostas, formuojamas kaip visos Lietuvos užsienio prekybos centras, savaime skatino šiuos procesus. Be to, uostamiestyje steigėsi naujos pramonės, prekybos, gyvenamųjų namų statybos įmonės bei akcinės bendrovės, kartu daugėjo gyventojų – ne tik dėl natūralaus prieaugio, bet ir dėl atvykstančiųjų, kurių daugiausia buvo lietuviai.

Lietuvos valdžia, stiprindama savo pozicijas Klaipėdos krašte, ypač nuo 1934 m. siekė paversti Klaipėdą lietuvių kultūros centru vakarinėje Lietuvos dalyje. Todėl greta vokiečių švietimo ir kultūros įstaigų buvo sparčiai plečiamos ir steigiamos naujos lietuvių kultūros ir švietimo įstaigos.

Liaudies mokyklų mokytojų kursų lankytojų grupinis portretas ant Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos laiptų 1937 m. Kretingos muziejaus nuotr.

1934 ir 1935 m. pirmą kartą Klaipėdos miesto istorijoje pradėjo veikti aukštosios mokyklos: trimetis Prekybos ir dvimetis Klaipėdos krašto pedagoginis institutai. 1938 m. juose mokėsi 336 studetnai, dirbo 80 dėstytojų.

Aukštu lygiu garsėjo populiari minėtoji Vytauto Didžiojo gimnazija, kurioje 1938 m. mokėsi apie 500 mokinių ir dėstė apie 30 dėstytojų. Klaipėdoje veikė trys lietuviškos pradžios mokyklos su 27 mokytojais. P. Žostautaitė konstatavo, jog muzikos, valstybinės amatų mokyklos mokiniai ir mokytojai, Klaipėdos valstybės teatro aktoriai, Raudonojo kryžiaus ligoninės medicinos darbuotojai, valstybinių įstaigų tarnautojai, spaudos darbuotojai sudarė pakankamai didelį lietuvių inteligentų būrį, kuris daug nuveikė, kad Klaipėda taptų vakarinės Lietuvos dalies kultūros centru.

Be to, pradėjo reikštis ir kūrybinė inteligentija: išpopuliarėjo klaipėdiškė rašytoja Ieva Simonaitytė, kurios pirmasis romanas „Aukštųjų Šimonių likimas“ buvo įvertintas Valstybine premija, gubernatūroje dirbo rašytojas Ignas Šeinius, Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė Antanas Venclova, poetas Salys Šemerys, klaipėdiškis dailininkas Adomas Brakas.

Lietuvos vyriausybė, norėdama nuslopinti Heilsbergo ir kitų Vokietijos radijo stočių propagandą prieš Lietuvą, 1936 m. Jakuose pastatė Klaipėdos radijo stotį. Ji rengė specialias laidas klaipėdiškiams.

Lietuvų draugijų centrai, jų būstinės jau savaime formavo Klaipėdą kaip kultūros centrą pajūryje. Šių organizacijų vadovybė rūpinosi jaunimo vakarų, gegužinių organizavimu, spaudos platinimu, steigė kilnojamąsias bibliotekėles. Visos šios kultūrinės priemonės skatino abiejų Lietuvos dalių jaunimo bendradarbiavimą.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.


2019-12-26

Vienas komentaras apie “Tarpukario Klaipėda: kas klestėjo ir kentėjo valdant Lietuvai?”

  1. 1. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj.

    2. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.

    Tiems, kas rašo komentarus tinklaraštyje ir nežino kur stovi Smiltynėje „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
    rekomenduojame nuvykti į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt