Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Klaipėda valdant naciams: kas čia dėjosi?

Avatar

Martynas Vainorius
2019-12-30


Priešpaskutiniame Klaipėdos savivaldybės iš dalies remiamo projekto „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“ rašinyje „Atvira Klaipėda”, padedama istorikų, žvelgia į retai kada aptariamą miesto ir krašto laikotarpį nuo anšliuso iki sovietinės okupacijos.

Kad jame netrūko įdomybių, liudija jau ir tas faktas, jog čia treniravosi Lenkijoje Vesterplatės fortą, kur prasidėjo II pasaulinis karas, šturmavę kareiviai.

1939-ųjų birželis. Eisena ties dabartine Turgaus ir Tiltų gatvių sankryža. „Memeler Dampfboot” nuotr.
Pirmosios dienos Reiche

Po Klaipėdos anšliuso 1939 m. kovo 23 d. įvykiai mieste ir krašte iki pat balandžio pradžios buvo nuolatiniame pagrindinio to meto šalies dienraščio „Lietuvos aidas” dėmesio centre.

Anot dienraščio korespondento, kovo 23-ioji iki pat vakaro darė tokį įspūdį, kad Klaipėdos kraštas buvo ir Vokietija, ir Lietuva – traukiniai tebevažinėjo senuoju tvarkaraščiu, geležinkelių stotyje tebebuvo pardavinėjami Lietuvos geležinkelių valdybos atspausdinti bilietai į visas Lietuvos geležinkelio stotis, čia greta vokiečių tebedirbo lietuviai. Susisiekimas geležinkeliu su Kretinga vyko normaliai, kaip niekur nieko. Nebuvo dar nei pasų, nei muito kontrolės, ji atsirado tik popiet.

Pašte kovo 23 d. tebebuvo pardavinėjami lietuviški pašto ženklai, daugiausia išleisti nepriklausomybės sukakčiai paminėti, tik vakare jau buvo galima gauti ir vokiškųjų. Tačiau jokių kitų operacijų, išskyrus pašto ženklų pardavinėjimą, pašte nebuvo daroma. Iš ryto buvo paskelbta, kad dėl šventės korespondencija nebus išnešiojama. Taip pat buvo įspėta, kad telefono ir telegrafo ryšis su Lietuva nutraukiamas.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

„Klaipėdos mieste telefonu susisiekimas vyko normaliai. Tiktai pasikalbėjimai buvo griežtai cenzūruojami. Telefonas tuoj „išsijungdavo”, kai imdavai kalbėti apie paskutinius įvykius, ypač apie neigiamus. Laiškams išsiųsti numatytieji formalumai taip pat buvo įvesti greičiausiai cenzūriniais sumetimais. <…> Pasienyje vokiečiai laukus išraizgė lauko telefono laidais. <…> Atvykusi vokiečių policija ir kariuomenė atvežė jau šiek tiek ir vokiškų markių. Tačiau krautuvės buvo uždarytos. Iš ryto tebuvo atidarytos tiktai maisto produktų krautuvės, tačiau visa bėda, kad maisto produktų tą dieną pristigo. Pratęs sočiai pavalgyti Klaipėdos miesto gyventojas negalėjo kiek norėjo nusipirkti nei riebalų, nei duonos. Vienas asmuo, pvz., tegalėjo, pirkti tik keturias mažutes bulkutes. Jei kam pavykdavo gauti daugiau, tai kiti krautuvėje buvę žmonės (vokiečiai!) energingai protestuodavo ir grasindavo pašauksią tvarkos žiūrinčius asmenis. Produktų kainos tą dieną buvo kiek pakeltos. Klaipėdos prie reicho prijungimo dieną daug kam tiesiog teko pabadauti, ypač viengungiams, nes pavalgyti ne tik nebuvo ko, bet ir kur: valgyklos ir restoranai neveikė”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Kovo 24-ąją pašte jau tebuvo vokiški pašto ženklai, gatvių pavadinimų ir įstaigų lentelės jau beveik visur liko tik vokiškos. Nuo tos dienos visi iš krašto norėję išvykti lietuviai valdininkai turėjo Klaipėdoje gauti Direktorijos leidimą, o Šilutėje ir Pagėgiuose – apskričių viršininkų leidimus. Kiekvienos šeimos galva galėjo išsivežti 1000 litų, didesnėms sumoms reikėjo gauti atskirą leidimą. Kartu buvo praneša, jog uoste yra likę pilni sandėliai įvairiausių prekių, skirtų Lietuvai.

Tądien pranešta ir apie pradėtus vykdyti lietuvininkų ir jiems prijautusių klaipėdiškių areštus.

Klaipėdos hitlerininkų vado Ernsto Noimano paliepimu suniokotas Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame jam teko kalėti. „Memeler Dampfboot” nuotr.

„Paskutiniame Klaipėdos krašto seimelio vokiečių atstovų susirinkime Dr. Neumanno kalboje buvo užsimintas reikalas suvesti sąskaitas ir su tais asmenimis, kurie esą buvę didžiausi vokiečių vedamos kovos krašte priešininkai. Ta kalba ir, ypač ši jos vieta, jau užvakar vakare Klaipėdos lietuvių visuomenėje buvo sutikta su tam tikru susirūpinimu. Kaip vakar paaiškėjo, tas susirūpinimas nebuvo visai be pagrindo. Auštant, apie 5 val. ryto, Klaipėdos mieste prasidėjo Klaipėdos lietuvių daugiausia organizacijų vadovų ir šiaip veiklesniųjų areštai. Kiek iš viso buvo areštuota nebuvo galima tiksliai sužinoti. Įspūdis buvo toksai, kad areštuojami visi, kas buvo šiek tiek daugiau veikęs ar aktingiau dalyvavęs lietuvių kovoje už savo tautines teises. Jau pat ryto buvo žinoma, kad areštuoti uosto direkcijos pirmininkas inž. Sližys, Lietuvos Banko direktorius Statkus, Stikliorius, dail. Brakas, senasis Ašmys, S. Borchertas, inž, Bagdonis, Jonas Aušra, Sauga, ir visa eilė kitų lietuvių. Taip pat buvo areštuotas ir Klaipėdos prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas Scharffeteris bei amatų rūmų pirmininkas Sabrowskis. Apie 9 val. ryto buvo patirta, kad kai kurie iš suimtųjų, jų tarpe inž, Sližys, Scharffeteris, Sabrowskis ir Dr. Pajaujis buvo paleisti.  Gautomis žiniomis Klaipėdoje iš krašto, ten taip pat įvyko visa eilė suėmimų. Pas kai kuriuos asmenis, nors jiems ir nesant namie, buvo padaryta visa eilė kratų. Buvo krečiama net Lietuvos valstybės tarnautojai, pav. gubernatūros patarėjas Dr. Anysas. <…> Vakar po pietų Klaipėdoje buvo kalbama, kad iš viso esą suimta apie 150 asmenų, iš kurių dalis buvo paleista. Iš viso b. direktorijos pareigūno sužinota, kad prieš pietus tebuvo suimtų Klaipėdos miesto tik 29 asmenys, kurie esą įtariami šnipinėjimu”, – kovo 24-ąją skelbė „Lietuvos aidas”.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Tądien oficialiai buvo paskelbtas įstatymas apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos, kurį Hitleris pasirašė kariniame laive „Deutschland“. Pagal jį Klaipėdos kraštas buvo įjungtas į Prūsijos krašto Rytų Prūsų provinciją. Klaipėdiečiai, kurie 1924 metų liepos 30 d. neteko Vokietijos pilietybės, vėl ją įgijo, jei 1939 metų kovo 22 d. gyveno Klaipėdos krašte ar Vokietijoje. Numatyta, kad nuo 1939 metų gegužės 1 d. krašte įsigalioja visa Vokietijos, Prūsų krašto teisė. Klaipėdos krašto sujungimo su Reichu reikalai pavesti vidaus reikalų ministrui.

Pasak istoriko dr. Vytauto Jokubausko, kovo 24 dienos pavakaryje dvi sunkiosios artilerijos grupės, kavalerijos pulkas, 10 šarvuočių, motociklininkai ir dviratininkai, du batalionai pėstininkų, dalyvavę Klaipėdos krašto anšliuse, grįžo į dislokacijos vietas Rytprūsiuose.

Kovo 26 d. informuojama, jog Klaipėda bus paversta Reicho jūrų tvirtove ir į ją perkeliama dalis Piliavos laivyno įgulos.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

„Kovo 24-25 dienomis įvyko milžiniška rinkliava gatvėse. Ta proga renkamos aukos ir Klaipėdos reikalams”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Taip pat jis informavo, kad išleidžiant per sieną kiekvieno asmens pavardės tikrinamos dviejuose sąrašuose – pirmajame esą yra visi žymesnieji lietuvių visuomenės veikėjai ir tokie suimami, o antrajame – turintys bet kokių skolų Klaipėdos krašte.

„Pažymėtina, kad daug tokių skolų yra perdėtų. Pasitaiko ir tokių, iš kurių reikalauja jau sumokėtų skolų. Visame krašte dar ir toliau nerimsta smogikai ir ordnungsdienstei nariai. Vakar buvo tardoma žymi Smalininkų veikėja Pečiulaitienė. Anksčiau suimti lietuvių veikėjai Pečiulaitis, muitinės tarnautojas Strainaitis ir kiti iš Smalininkų ir Viešvilės išsiųsti į Tilžę. Visuose miestuose jau padvigubėjo maisto produktų kainos. Kai kurių produktų kaip taukų, cukraus jau visai nėra”, – rašoma dienraštyje.

Kovo 27-ąją kraštą jau buvo palikę kai kurie žymesni lietuviai visuomenės veikėjai – Martynas Jankus, Martynas Reizgys, Martynas Anysas, Klaipėdoje dirbęs rašytojas Ignas Šeinius, gubernatorius Viktoras Gailius, o krašte uždrausta visų lietuviškų draugijų veikla. Ta diena datuojamame Lietuvos kariuomenės žvalgybos pranešime rašoma, kad „Klaipėdos kareivinės dar neužimtos. Jos valomos, remontuojamos, apžiūrimos sienos, pamatai; esą tikrinama, ar nėra sprogstamos medžiagos užtaisų.”

Kovo 28 d. „Lietuvos aidas” citavo leidinį „Preussische Zeitung”, kuris rašė, jog Klaipėdoje pasilieka „Veddingen“ povandeninių laivų flotilė, kuri taps pamatu čia organizuojamam karo uosto įgulos laivynui. Informuojama, kad atleistas Klaipėdos krašto prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas Scharffeterris ir į jo vietą paskirtas Rytprūsių prekybos ir pramonės rūmų vicepirmininkas Goergesas. Visiems žydiškos kilmės teisėjams, advokatams ir notarams Klaipėdoje uždrausta eiti savo pareigas. Kad „nevyktų negeistina spekuliacija bet kuriomis prekėmis ir valiuta” laikinai uždaryta buvusioji Klaipėdos krašto ir Vokietijos siena.

Tame pačiame numeryje „Lietuvos aidas” rašė, jog paskutinį sekmadienį, kovo 26-ąją, klaipėdiečiai nustebo, po daugelio metų iš Klaipėdos radijo stoties, perėjusios Vokietijos radijo žinion, nebegirdėdami įprastų pamaldų.

Kovo 29-ąją buvo konstatuota, kad iki tol iš Klaipėdos krašto į Lietuvą dar neišvyko nė vienas prekinis traukinys – tik kovo 28 d. buvo išleista pora prekinių vagonų, pakrautų pabėgėlių manta.

Kovo 30 d. „Lietuvos aidas” citavo Vokietijos telegramų agentūros pranešimą, kad nuo kovo 23-iosios Klaipėdos krašte iš viso buvo suimti 183 asmenys, iš kurių 125 dar tebėra „paprastuose kalėjimuose”, koncentracijos stovyklos nebuvo įsteigtos ir esą nesirengiama jų kurti. Tai esą „daugiausiai valstybei nedraugiški elementai ar asmenys, suimti preventyviai”. Neva nė vienas iš jų nebuvo suimtas „už savo Lietuvai palankų nusistatymą ar savo laikymąsi prieš krašto atvadavimą”. Taip pat buvo paskelbtos net kelios skirtingos publikacijos Klaipėdos krašto tema.

Sporto šventė dabartinėse Žvejų ir Turgaus gatvėse. „Memeler Dampfboot” nuotr.

„Susitarime, kuris Berlyne pasirašytas patikrinta, kad Klaipėdos krašto gyventojai, kokios jie bebūtų tautybės, nebus liečiami. Tuo tarpu mes kas valandą vis girdime žinias, kaip lietuviai terorizuojami. Tiesa, tas terorizavimas daugiausia pasireiškia ne iš pareigūnų, kurie iš Vokietijos į Klaipėdos kraštą atkelti, bet iš vietinių gyventojų, kurie priklauso vadovaujančiai organizacijai. <…> Naikinamas ten gyvenančių lietuvių turtas: naikinami butuose baldai, ūkio padargai, iš išvykstančių atimami paskutiniai centai, kai tie vyrai darydami kratas prieš gausybę lietuvių yra pavartoję fizinę jėgą, pavartoję, kad paleistieji turėjo būti į ligonines nugabenti. Buvo sakoma, kad visa praeitis bus užmirštama, tačiau vietos SA nariai skaudžiai terorizuoja ypač tuos lietuvius, kurie kada nors yra dalyvavę teisingumo organų pašaukti liudytojais bet kurioje byloje, iškeltoje prieš klaipėdiškius vokietininkus. Nesuprantama kodėl terorizuojami Klaipėdos krašte gyveną darbininkai ir tarnautojai šauliai”, – rašoma kitoje tos dienos šio dienraščio publikacijoje.

Tądien buvo paskelbta ir dar viena, išsami publikacija, skirta įvykiams Klaipėdos krašte. Anot jos, ten buvo paskelbtas naujas įsakymas, kad galės būti paskirti valdiniai komisarai tiems ūkiams, įmonėms ir namams, kurie yra apleisti arba netinkamai valdomi.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

„Daug kas Klaipėdoje rūpinasi savo turtą perleisti kitiems. Tatai ir daroma, tik ir čia atsiranda įvairių neaiškumų. Už parduotą turtą gautų pinigų negalima išsivežti. Tie pinigai tegali būti mokami į bankus, į vadinamąją suvaržytą sąskaitą (Sperrkonto). Kaip iš tos sąskaitos pinigai galės būti atiduoti jų savininkams, tuo tarpu neaišku. Manoma, kad šis klausimas bus sutvarkytas Lietuvos ir Vokietijos vyriausybių susitarimu. Paskutinėmis dienomis Klaipėdoje sparčiai ruošiama jūrų tvirtovė. Jau atvežtos didžiulės krantų apsaugos patrankos. Už Klaipėdos iš ūkininkų supirkinėjami nedideli sklypai, kuriuose žadama įrengti priešlėktuvines patrankas. Šios savaitės pradžioje motorizuoti vokiečių kariuomenės daliniai iš Klaipėdos išvyko. Jų vietoje jūros keliu čia buvo atvežta nemažai pėstininkų. Be pėstininkų Klaipėdoje yra dar karo laivyno šaulių ir jūros artilerijos daliniai. Mieste daug matyti karių ir, apskritai, uniformuotų asmenų. Kariuomenė įsikūrusi Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmuose, o buvusioje muzikos mokykloje, berods, įsikūręs gestapo centras. Viešbučiuose vietos taip pat negalima gauti, nes jie užimti naujų Klaipėdos šeimininkų reikalams.  <…> Lietuviai vis dar tebeišvyksta iš Klaipėdos krašto. <…> Šiomis dienomis lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo išleistas atsišaukimas, skirtas iš Didžiosios Lietuvos kilusiems darbininkams. Tame atsišaukime darbininkai kviečiami pasilikti Klaipėdos krašte, nes esą nacionalistinėje valstybėje darbo niekam nepristigsią. <…> Uoste judėjimas žymiai sumažėjęs. <…> Kaip ir buvo laukta, valdininkai į Klaipėdą siunčiami iš kitų Vokietijos vietų. Dėl to ir buvusių autonominių įstaigų valdininkų ir tarnautojų sluoksniuose galima justi tam tikrą susirūpinimą dėl savo ateities”, – dėstoma publikacijoje.

Anot jos autoriaus, Klaipėdoje tuo metu labai paaštrėjęs maisto klausimas, įvesti įvairūs apribojimai. Pavyzdžiui, per dieną vienas žmogus galėjo nusipirkti tik pusę kilogramo sviesto, kurį miestui tuo metu dar tiekė lietuviškasis „Pienocentras”. Kovo 28 d. po pietų buvo pritrūkę duonos.

Maisto kainų kilimas publikacijoje įvardintas konkrečiais pavyzdžiais: „pietūs, kurie anksčiau, kaštavo 1,80 Lt, dabar kaštuoja 2,70; pusryčiai nuo 1,15 pabrango iki 1,75 Lt; kiaušiniai — nuo 8 ct ligi 15 ct. Už sviestą mokama 5 Lt. Pienas pabrango nuo 20 iki 40 ct. Sviestas esąs pardavinėjamas ir „neoficialiai”, tačiau jo tokiu būdų parduodama nedaug „Neoficialioj” rinkoje už šviestą mokama ligi 8 litų, tačiau tokia prekyba ten laikoma baustina”.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Kitame straipsnyje informuojama, jog Klaipėdos tvirtovės komendantūra Klaipėdos spaudoje paskelbė, kad dėl didelio kariuomenės ir karo jūrininkų skaičiaus susidarė butų stoka ir įsakė gyventojams apie tuščius butus pranešti miesto policijai. Tokiuose butuose bus apgyvendinami kariai, steigiamosios kariškos įstaigos, kai ir iki tol atsilaisvinusiuose ir užimtuose butuose.

Kovo 30-ąją buvusi Lietuvos-Vokietijos siena jau buvo atidaryta, tačiau Klaipėdos miesto ir apskrities darbininkai norėdami ieškoti kitur darbo, turi gauti atitinkamų įstaigų leidimą.

„Dr. Neumanas, kaip Klaipėdos krašto prijungimo prie reicho komisaro pavaduotojas paskelbė pranešimą, kuris kaip ir paaiškina, kodėl iš Klaipėdos krašto neišleidžiami darbininkai Lietuvos piliečiai, nors jie iš ten ir nori išvykti. Pirmiausia nurodoma, kad nacionalsocialistinė vyriausybė Klaipėdos krašte numato statybos darbų. Tiems darbams bus panaudojamas kiekvienas Klaipėdos krašto gyventojas. Joks darbininkas neprivaląs rūpintis dėl savo darbo vietos. Esą neatsakinga, kad Klaipėdos krašto darbininkai ieško darbo Rytprūsiuose ir bendrai kitose reicho vietose. <…> Reikia pastebėti, kad atvykusieji iš Klaipėdos pasakoja, esą kai kurie darbininkai jau dirba prie atitinkamų karinių sustiprinimų. Tokius darbus gauna vokiečiai, o daugelis lietuvių neturi darbo ir negauna leidinio iš Klaipėdos išvykti”, – rašoma straipsnyje.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Kovo 31-ąją „Lietuvos aidas” skelbė, kad Lietuvoje jau buvo apie 9000 pabėgėlių iš Klaipėdos krašto. Didžioji dalis jų tuo metu glaudėsi Kretingoje. Dr. V. Jokubausko teigimu, apskritai 1939 m. kovą iš Klaipėdos pasitraukė apie 11–15 tūkst. gyventojų, nors tiksliai statistiškai nustatyti atbėgėlių, tarp kurių buvo ir vietinių senbuvių Klaipėdos krašto gyventojų, skaičiaus neįmanoma. 1939 m. gegužės 1 d. buvo užregistruotas 10 231 atbėgėlis (8 924 lietuviai ir 1 307 žydai), tačiau kai kurie asmenys, studentai, perkelti valdininkai ir panašiai nebuvo registruoti kaip atbėgėliai. Kai kada nurodoma, kad iš Klaipėdos krašto pasitraukė apie 18–20 tūkst. asmenų.

Lietuvos kariuomenė dar turėjo reikalų

Pasak dr. V. Jokubausko, prarastame uostamiestyje buvo likęs kovo 22 d. Lietuvos šalių sąjungos (LŠS) atsiųstas karinis krovinys krašto šauliams, taip pat LŠS jachta „Šaulys”.

Kadangi išvedimo metu Lietuvos kariuomenė nespėjo išvežti viso savo turto, todėl kovo 24 d. kariuomenės vadas 6-ojo pėstininkų pulko mjr. Petrui Buragui pavedė vykti į Klaipėdą ir rūpintis palikto kariuomenės ir LŠS turto bei ginklų atgabenimu į Lietuvą, o nesant galimybių arba labai brangiai kainuojant – jį parduoti vietoje. Kartu porai savaičių į Klaipėdą buvo komandiruoti puskarininkiai K. Leknickas ir Pilvinis, kurie pagal susitarimą su Vokietija organizavo likusio Klaipėdoje kariuomenės turto pargabenimą.

Malkos ir pašarai buvo parduoti. Avižas ir anglis varžytinėse pardavė magistratas. Į Lietuvą nuo balandžio 28 d. iki gegužės 11 d. buvo išgabenti 42 vagonai turto. Jachta „Šaulys” į Šventąją iš Klaipėdos atplaukė tik liepos 9 d.

Lietuvių padėtis tapo itin sunki

Istorikas dr. Arūnas Bubnys rašo, kad iki 1939 m. vasaros Lietuvos pasiuntinybė Vokietijoje pateikė tris kreipimusis kartu su suimtųjų lietuvių sąrašais ir prašymais juos išlaisvinti. Birželio 21 d. pasiuntinybės patarėjas Juozas Kajeckas pranešė Užsienio reikalų ministerijai, kad paleisti visi klaipėdiečiai, dėl kurių buvo pateikti prašymai.

Pasak A. Bubnio, prasidėjus II pasauliniam karui, vėl sustiprėjo nacių represijos prieš Klaipėdos krašto lietuvius. Pradėti suiminėti nelojalumu Reichui įtariami žmonės. Dažnai buvo suimami tie asmenys, kurie klausė kitų valstybių radijo stočių ir nugirstą informaciją skleidė tarp gyventojų. Klaipėdos krašto lietuviai buvo baudžiami už Kauno radijo klausymą.

1940 m. sausio 4 d. Klaipėdos ypatingasis teismas svarstė 13 lietuvių darbininkų bylą. Jie buvo teisiami už tai, kad kolektyviai kelis kartus per savaitę klausėsi žinių iš Lietuvos. Suimtieji vos po dviejų dienų nuo suėmimo ypatingojo teismo (Sondergericht) buvo nuteisti kalėjimo bausmėmis nuo 6 mėnesių iki pusantrų metų. 1940 m. pradžioje Rytprūsių oberprezidentas konsului Leopoldui Dymšai pasiūlė Lietuvoje nuteistus vokiečius iškeisti į lietuvius, nuteistus už Kauno radijo klausymąsi. Keitimasis politiniais kaliniais tarp Lietuvos ir Vokietijos tęsėsi iki pat 1940 m. birželio 15 d. sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos.

1940 m. balandžio 15 ir 18 d. Ragainės kalėjime nuo plaučių uždegimo mirė du Lietuvos darbininkai – Mykolas Paimbrikis ir Julius Apulskis. Abu jie buvo nuteisti 10 mėnesių kalėjimo už Kauno radijo klausymąsi.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Pagal Vokietijos įstaigų sudarytą sąrašą, 1940 m. gegužės 14 d. žiniomis, Vokietijos kalėjimuose buvo kalinami 23 Lietuvos pilietybę turintys Klaipėdos krašto lietuviai. 18 iš jų buvo nuteisti už užsienio radijo klausymą, 5 už priešiškus Reicho valdžiai pasisakymus. Visi suimtieji buvo iš pradžių kalinami Klaipėdoje, o vėliau perkelti į Ragainės kalėjimą. Vienintelė Barbora Dvarionienė, nuteista 18 mėnesių kalėti už priešiškas Vokietijos valdžiai kalbas, buvo kalinama Kotbuso kalėjime.

Anot A. Bubnio, Klaipėdos krašto administracija buvo suinteresuota, kad kuo daugiau lietuvių darbininkų pasiliktų krašte reikalingiems žemės ūkio ir kitiems darbams. Kaimuose trūko apie 4 tūkst. darbininkų. 1939 m. pavasarį ir vasarą lietuvių darbininkai buvo verčiami pasirašyti darbo sutartis su darbdaviais, o norintys išvykti į Lietuvą buvo kaltinami darbo sutarčių laužymu ir suimami.

„Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, čia likusiems lietuviams pradėta taikyti svetimšalių padėtį reguliuojantys įstatymai. Klaipėdos policija pareikalavo, kad Lietuvos piliečiai pasirūpintų užsienio pasais ir išsiimtų apsigyvenimo krašte leidimus. Vokiečių valdžia nutarė pasinaudoti proga ir atsikratyti jiems neįtikusiais Lietuvos piliečiais. Klaipėdos policijos direktorius Bottcheris ištrėmė Lietuvon 83 asmenis, pirmiausia tuos, kurie buvo bausti dar iki Klaipėdos krašto užėmimo. Be to, Lietuvos piliečius trėmė apskričių viršininkai (landratai) ir gestapas. Dažnai tai buvo daroma be jokio teisinio pagrindo ir per trumpą laiką (dažniausiai per tris dienas). Dėl to dalis tremiamųjų nespėdavo pasiskųsti net Lietuvos konsulatui. Gestapo pareigūnai jiems nepatikusį asmenį paprasčiausiai perstumdavo per Lietuvos sieną”, – rašė A. Bubnys.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

1939 m. lapkričio 18 d. „Lietuvos aidas” pranešė apie vokiečių valdžios ketinimus išsiųsti iš Klaipėdos apie 1500 lietuvių darbininkų: ,,<…> paskutinėmis dienomis iš Klaipėdos miesto pradėti išsiųsti į Lietuvą darbininkai, Lietuvos piliečiai. Tiems darbininkams esą pranešama, kad jie per 10 dienų iš Klaipėdos išvažiuotų. Už neišvykimą esą grasoma aukštomis bausmėmis. Išvykstantiems leidžiama išsivežti savo mantą, o amatininkams ir darbo įrankius. Be to, leidžiama išsivežti savo pinigų ne daugiau kaip 8 sidabrines markes. Ligi vakar dienos į Kauną jau buvo atvykę apie 50 tokių iš Klaipėdos išsiųstų darbininkų. Kai kurie atvykę su šeimomis. Visi tie darbininkai yra dirbę pramonės įmonėse ir savistoviai kaip amatininkai. Turima žinių, kad yra numatyta iš Klaipėdos išsiųsti apie 1500 lietuvių darbininkų“.

Lietuvos konsulo Klaipėdoje Antano Kalvaičio 1940 m. sausio 24 d. Pro memoria rašoma, kad Klaipėdos krašte dirba apie 15 tūkst. lietuvių darbininkų, dauguma žemės ūkyje.

Eitynės dabartinėje Kanto gatvėje ir jų dalyviai. „Memeler Dampfboot” nuotr.

„Lietuvos darbininkų padėtis Klaipėdos krašte visą laiką buvo sudėtinga. Vietos valdžia dažnai su jais elgdavosi savo nuožiūra. Esant darbo jėgos trūkumui, lietuviams nebuvo leidžiama laisvai išvykti į Lietuvą, o kai jie tapdavo nereikalingi, be ceremonijų buvo atleidžiami iš darboviečių ir ūkių bei verčiami išvykti namo”, – teigia A. Bubnys.

Tai iliustruoja ir pasienio policijos Kretingos baro viršininko 1940 m. gegužės 14 d. raštas Kretingos apskrities viršininkui: „Vokietijoje, Klaipėdos Krašte, yra pasilikusių daug lietuvių darbininkų. Iš grįžtančių tenka sužinoti, kad darbininkų padėtis, kurie dirba pas ūkininkus, pasidarė nepakenčiama. Daugelis darbininkų, baigę sutartą laiką, negauna užmokesčio ir kai paprašo sumokėti ir paleisti nuo darbo, tai tuos darbininkus perduoda policijai, kuri sulaiko ir kalina 4-6 savaites kalėjime, paskiau be dokumentų ištremia į Lietuvą. Užmokestis už darbą lieka nesumokėtas. Darbdavėjas, pajutęs, kad darbininkas pradeda rūpintis grįžimui į Lietuvą, tokį skundžia policijai ir sodina į kalėjimą. Nuo darbininkų yra atimami užsienio pasai neva apsigyvenimui leidimams gauti, bet tie pasai laikomi mėnesiais įstaigose vien tiktai todėl, kad darbininkai negalėtų išvykti į Lietuvą.”

Anot A. Bubnio, Lietuvos diplomatų intervencijos dėl lietuvių darbininkų baudimo už darbo sutarčių nutraukimą davė tam tikrų teigiamų rezultatų – 1940 m. balandžio 25 d. Lietuvos pasiuntinybė Vokietijoje buvo informuota, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerija kreipėsi į Klaipėdos krašto valdžios įstaigas rodyti lietuvių darbininkams didesnį palankumą ir neskubėti jų bausti kalėjimo bausmėmis. Tuo metu už darbo sutarčių sulaužymą buvo nuteisti 9 lietuviai kalėti nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Pasak istoriko, Lietuvos valdymo laikais Klaipėdos krašte veikė 4 lietuvių gimnazijos, kurias lankė 1400 mokinių, 3 pradžios mokyklos Klaipėdoje, kurias lankė 1100 vaikų, 60 privačių pradžios mokyklų, kurias lankė 2400 moksleivių ir daug įvairių specialiųjų mokyklų. Vokietijai užėmus kraštą, vietinė valdžia sustabdė visų lietuviškų mokyklų veiklą. Artėjant naujiems mokslo metams, Lietuvos diplomatai suaktyvino savo pastangas mokyklų reikalu, tačiau pastangos buvo nesėkmingos – Vokietijos pareigūnai tik dalijo pažadus, bet jokių konkrečių veiksmų nesiėmė.

Lietuvai nepavyko ir siekis įkurti Lietuvos piliečių draugiją bei leisti lietuvišką laikraštį. Apie tokius sunkumus rašė konsulas A. Kalvaitis savo rašte Užsienio reikalų ministerijai: „<…> Beveik visi Lietuvos piliečiai inteligentai, kurie galėtų prisidėti prie draugijos suorganizavimo ir laikraščio leidimo – Klaipėdos kraštą turėjo apleisti. <…> Jei sąlygos nepasikeis, tai reikia manyti, kad iki galo šių metų visi Lietuvos piliečiai iš Vokietijos išvyks, nes tai padaryti daugumas jau dabar ruošiasi, kadangi čia politinės ir ūkinės sąlygos lietuviui, ypač darbininkui, pasidarė nebepakenčiamos. Lietuviai čia šnipinėjami, įtarinėjami, įskundinėjami ir už mažiausią prasižengimą kišami į kalėjimus arba tremiami iš Vokietijos. Suorganizavus draugiją, jeigu tai ir būtų leista, jos legalus veikimas, esamomis apystovomis, dabar nebūtų galimas. Įsteigta draugija nepajėgs leisti ir savo laikraštį, nes nėra čia dabar jėgų, kurios galėtų laikraštį redaguoti, jame bendradarbiauti. O jei pagaliau laikraštis ir būtų įsteigtas, tai turinio atžvilgiu jis vis vien turės būti provokiškas, kaip kad yra „Lietuviška Ceitunga“ arba pagaliau ir tas pats „Naujasis Tilžės Keleivis“. <…> Lietuviškoji mažuma (Vokietijos piliečiai lietuviai) kariškojo režimo yra tiek priblokšti ir įbauginti, kad jie nedrįs nei prisidėti prie draugijos nei prie laikraščio steigimo. Jie bijos lietuvišką laikraštį net užsisakyti ir namuose skaityti, nes tai galėtų būti pretekstu juos įskųsti ir sulikviduoti – įkišant kalėjiman. <…> Esamomis sąlygomis draugijos įsteigimas ir laikraščio leidimas nėra įmanoma.“

Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (kairėje) priėmime pas Adolfą Hitlerį Didžiojo Reicho kanceliarijoje Berlyne, pasirašius ekonominę sutartį tarp Lietuvos ir Vokietijos. Berlynas, 1939 m. gegužės 21 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Dalis Lietuvos valdžiai ir piliečiams priklausiusio turto, anot A. Bubnio, vokiečių valdžios buvo konfiskuota. Pirmiausia buvo konfiskuotas žydų turtas: tekstilės fabrikai, prekybos įmonės, amatininkų dirbtuvės, žemės sklypai, indėliai bankuose. Taip pat buvo konfiskuoti už Žemės banko fondo Nr. 1 kapitalą įsigytos įmonės, lentpjūvės, namai, žemės sklypai, į pramonę ir prekybą investuoti kapitalai ir t.t. Švietimo ministerijos atstovo doc. Antano Juškos pastangomis buvo gautas leidimas išvežti turtą iš tų valstybinių įstaigų, kurios buvo įkurtos Lietuvos kapitalu ir Lietuvos išlaikomos: Pagėgių ir Šilutės gimnazijų, Pagėgių viešosios bibliotekos, Saugų žemės ūkio mokyklos, Kūno kultūros rūmų.

1939 m. balandžio 24 d. Lietuvos delegacija derėjosi su Vokietijos atstovu Karlu Schnurre. Derybose buvo sutarta, kad vokiečių valdžia nedarys kliūčių Klaipėdos krašte veikti lietuviškoms įmonėms, ūkiams ir bendrovėms. Tačiau kai Lietuvos delegacijos pirmininkas iškėlė Lietuvos piliečių žydų turto Klaipėdoje klausimą, K. Schnurre pareiškė, jog Vokietijos valdžia Lietuvos žydus traktuos taip pat kaip Vokietijos žydus. Dėl to esą sunku tikėtis, žydams priklausiusios įmonės pasiliktų buvusių savininkų rankose. Įmonės bus nusavintos, tačiau jų savininkams esą bus išmokėta kompensacija.

Pasak A. Bubnio, į Lietuvą pavyko pervežti Klaipėdos aukštųjų mokyklų turtą: Respublikos pedagoginio instituto į Panevėžį, Prekybos instituto – į Šiaulius. Į Šiaulius taip pat buvo perkeltas Klaipėdos valstybės teatras. Klaipėdos gimnazijų turtas buvo perkeltas į Palangą, Tauragę ir Žemaičių Naumiestį. Pradžios mokyklų turtas, inventorius, knygos buvo perduotos artimiausioms pradžios mokykloms. Evakuotas draugijų, knygynų, bibliotekų turtas atiteko analogiškoms Lietuvos kultūros ir švietimo įstaigoms.

1939 m. gegužės 6 d. Lietuvos komisariatas Klaipėdoje pranešė Lietuvos vyriausybei, kad iš vokiečių pavyko atgauti Lietuvos jachtas, nors ir be vertingesnių jose buvusių daiktų (kompasų ir kt.). Be to, buvo gautas leidimas išvežti į Lietuvą Vytauto Didžiojo biblioteką, „Pienocentrui“ priklausančią pakavimo medžiagą ir kt.

„Dėl kiekvieno klausimo ir objekto vyko sunkios derybos su vokiečių valdžia, už kiekvieną iškovotą dalyką vokiečiai reikalavo įvairių nuolaidų sau”, – rašo A. Bubnys.

Karo išvakarėse Klaipėdos krašte buvo įvykdyta motorizuotų transporto priemonių ir arklių rekvizicija. Buvo rekvizuojamas ir Lietuvos piliečiams priklausantis turtas.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

1940 m. gegužės 9 d. generalinis konsulas A. Kalvaitis savo rašte užsienio reikalų ministerijai aprašė apgailėtiną Lietuvos piliečių ūkininkų padėtį Klaipėdos krašte: „Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, čia liko nemažai Lietuvos piliečių – ūkininkų, įsigijusių ūkius įvairiu laiku po 1923 m. Kai kuriems, bet tik keliems, savo ūkius pavyko likviduoti pakenčiamomis sąlygomis tuoj po krašto prijungimo prie Vokietijos, gi dabar toks likvidavimas beveik neįmanomas – arba trūksta pirkėjų, arba sutinkama didelių kliūčių gautus už parduotus ūkius pinigus pervesti clearingo būdu į Lietuvą. Tai yra priežastys, dėl kurių mūsų piliečiai savo ūkius negali patys savo noru likviduoti. Tačiau iš kitos pusės, iš vokiečių, daromos visokios kliūtys mūsų ūkininkams čia išsilaikyti, kai kurie net varu verčiami savo ūkius apleisti – ūkius likviduoti nepalankiausiomis sąlygomis. Jau vien ta aplinkybė, kad mūsų ūkininkams vengiama duoti darbininkų, rodo, kad mūsų ūkininkai traktuojami antraeiliais – šiuo atžvilgiu, gi prievoles jie turi atlikti lygiai su vokiečiais ūkininkais. Darbininkų nedavimu, be abejo, siekiama, kad lietuvių ūkininkų ūkiai nepajėgtų apsidirbti ir tokiu būdu tie ūkininkai būtų pripažinti nesugebančiais ūkininkauti. O kai taip atsitiks – rezultatai aiškūs,jie iš savo ūkių bus išvaryti. Tam jau turima ir pavyzdžių.”.

Lietuvai skirta uosto zona mažai naudota

Pagal 1939 m. kovo 22 d. sutarties priedą Lietuvai Klaipėdos uoste buvo palikta (išnuomota 99 metams) laisvoji uosto zona, kurią administravo naujai įsteigta mišri Klaipėdos uosto bendrovė su vyraujančiu Lietuvos kapitalu.

Olgos Žalienės ir Aloyzo Každailio straipsnyje rašoma, kad ši zona apėmė pusę krantinės prie naujojo prekybos baseino su „Lietūkio“, „Maisto“, ir Lietuvos banko sandėliais bei prieplaukomis, muitinę, locų bokštą (dabartinė Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco”) teritorija). Ji buvo aptverta, darbininkai kasdien atvežami iš Kretingos.

1940 m. kovą „Lietuvos žinios” skelbė, kad „organizaciniai uosto b-vės laisvojoje zonoje jau galutinai įrengta ir pradėta aptarnauti Lietuvos tranzitą”.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

„Muitinė jau įsikūrė ir atlikinėja muitų formalumus pagal Lietuvos muitų įstatymus. Muitinės valdininkai kol kas kasdien į Klaipėdą važinėja iš Kretingos. Kol uostas tebėra užšalęs, tol muitinė darbo nedaug teturi — dabar muitinėje išperkamos tik tos prekės, kurios į laisvą uostą buvo atvežtos anksčiau ir sukrautos į sandėlius. Dabar jau yra, laisvoje uosto zonoje užsiregistravę aštuoni laivai, su skirtomis Lietuvai prekėmis; tie laivai į laisvą uosto zoną įplauks tuojau, kai tik bus sulaužytas ledas. Šiems laivams iškrauti reikės daugiau darbininkų, negu dabar ten yra. Dabar ir darbininkai į laisvą uosto zoną važinėja kasdien iš Kretingos; jie nuvažiuoja į Klaipėdos stotį, o iš ten pėsti eina į laisvą uosto zoną. Kai laisvoje zonoje padaugės darbo, tai darbininkai traukiniu iš Klaipėdos stoties bus nuvežti tiesiog į laisvą uosto zoną. Laisvoje uosto zonoje darbininkams jau įtaisyta valgykla, kur jie gauna maistą prieinama kaina, atgabentą iš Kretingos. Pagal Lietuvių Vokiečių techninės komisijos susitarimą, dabar vokiečiai laisvojoje uosto zonoje pradėjo statyti didelius barakus darbininkams. Tuose barakuose 150 darbininkų galės gauti maisto produktus. Balandžio mėn. barakų statyba bus užbaigta. Be barakų yra numatyta visa eilę įrengimų, kuriuos vokiečių vyriausybė pagal parengtus planus vasarą padarys. Kol kas nėra dar įsteigta tiesioginio laisvosios uosto zonos pašto susisiekimo su Kaunu, bet pagal susitarimą ir tiesioginis pašto susisiekimas turi būti įtaisytas”, – rašyta straipsnyje.

Anot O. Žalienės ir A. Každailio, apsikeitus Lietuvos ir Vokietijos prekybinių susitarimų dokumentais nuo 1939 m. rugsėjo 2 d. buvo galima naudotis šia zona, tačiau jau buvo prasidėjęs karas, uostas paverstas vokiečių karo baze, todėl laisvoji zona mažai naudota. 1940 m. vasarą ji buvo visiškai panaikinta.

Karą pradėję jūreiviai treniravosi Klaipėdoje

Pasak istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, Lietuvos kariuomenės pareigūnai, sekę situaciją Klaipėdoje po kovo 23-iosios, konstatavo, kad „bendrai jūreiviai Klaipėdoje dominuoja”. Šis apibūdinimas iš esmės tinka beveik visam 1939-1945 m. laikotarpiui.

Pasibaigus anšliusui Klaipėdoje liko Dangėje stovėjusių torpedinių laivų ir dešimt kitų laivų, buvusių mariose, įgulos bei nedideli sausumos kariuomenės ir jūrų artilerijos daliniai.

Jūreiviai žygiuoja palei kareivinių tvorą Moltkės (dabar – Herkaus Manto) gatve. Kęstučio Demerecko archyvo nuotr.

Pirmuoju Klaipėdos jūrų tvirtovės komendantu buvo paskirtas jūrų kapitonas Friedrichas Wilhelmas Fleischeris, kurį balandžio 12 d. pakeitė jūrų kapitonas Hermannas von Bredowas.

Pasak V. Safronovo, pirmoji užduotis, kurią gavo divizionas, regis, buvo pakrančių apsaugos įrengimų statyba. Kovo pabaigoje Lietuvos kariuomenė gavo žinių, kad traukiniu per Pagėgius Klaipėdos link vežti aštuoni sunkieji (30-40 cm) pabūklai, cementas ir kitos medžiagos. Po kelis artilerijos pabūklus buvo įbetonuota abipus Klaipėdos sąsiaurio – uosto pusėje, žibalo tankų rajone, bei Kopgalyje. Taip pat buvo pradėti parengiamieji pakrančių apsaugos baterijų Giruliuose ir Smiltynėje statybos darbai. Jie vykdyti taip sparčiai, gegužės viduryje šios baterijos Baltijos jūros kopose jau buvo pastatytos. Apie balandžio vidurį buvo pradėta priešlėktuvinių baterijų statyba aplink Klaipėdą. 1939 m. vasarą buvo nustatyta visų pakrančių apsaugos ir priešlėktuvinės artilerijos baterijų ginkluotė bei numatytos nuolatinės įgulos.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

„Karinių jūrų pajėgų daliniai Klaipėdoje ne tik plušėjo sparčiai įrengdami tvirtovės infrastruktūrą. Kariuomenė stengėsi įsitraukti į miesto gyvenimą kad ir per tokius renginius kaip vieši koncertai po atviru dangumi, kurių po Klaipėdos krašto aneksijos ypač pagausėjo. Kariniai koncertai nebuvo vienintelis kariuomenės suartinimo su visuomene įrankis. Dar vienu tokiu įrankiu tapo karinių laivų vizitai jūrų tvirtovėje. Šiuos laivus miestiečiams dažniausiai būdavo suteikiama proga apžiūrėti. Birželio viduryje Klaipėdoje prasidėjo didelės jūrų artilerijos pratybos su garsiu ir intensyviu šaudymu į jūros pusę. Laivynas iš Klaipėdos ir į ją transportavo įvairius karinius krovinius, kariuomenės kontingentą ir galiausiai rengėsi karui”, – pasakojo V. Safrnonovas.

Dabartinio LCC tarptautinio universiteto Kretingos g. vietoje, tarp buvusios plytinės ir jau tuomet egzistavusio dviračių treko, dar 1939 m. buvo naujai įrengta stambi keliolikos pastatų Vermachto stovykla kartu su atskiru šaudymo lauku palei dabartinę Panevėžio gatvę.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Pasak V. Safronovo, įgyvendinant II pasaulinį karą pradėjusį Lenkijos užpuolimo planą Klaipėda suvaidino simbolišką vaidmenį. Rugpjūčio 25 d. į Dancigą įplaukęs šarvuotis „Schleswig-Holstein“ – „Trojos arklys” – buvo „pakrautas” po laivo deniu paslėpta maždaug 225 vyrų smogiamąja kuopa, vadovaujama vyr. ltn. Wilhelmo Henningseno, kuri prieš tai beveik šešis mėnesius treniravosi Klaipėdoje. Savaitę Dancige su oficialiu vizitu viešėjęs šarvuotis rugsėjo 1-ąją, apie 4.45 val., ryto netikėtinai paleido pirmąsias salves į Vesterplatės fortą, kuriame buvo dislokuota Lenkijos įgula ir kurį šturmuoti netrukus buvo pasiųsti laive buvę jūrų pėstininkai ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Klaipėda karo metu

V. Safrnovo teigimu, be kariuomenės reikmėms užimtų lietuviškų švietimo įstaigų pastatų (Vytauto Didžiojo gimnazijos, dabartinio Klaipėdos kolegijos pastato Dariaus ir Girėno gatvėje, šalia esančių Sporto rūmų) palei Smilties Pylimo gatvę iki 1942 m. iškilo trys nauji vieno aukšto pastatai kareiviams gyventi, kurie iki šių dienų neišliko.

1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje buvę Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmai buvo pavadinti Liepojos šturmo metu 1941 m. pirmosiomis karo su SSRS dienomis žuvusio kapitono Gerhardo von Diesto vardo kareivinėmis. Anot jo, be von Diesto kareivinių 1942 m. Klaipėdoje minimos dar vienerios – Vieglerio – kareivinės, tačiau jų lokalizuoti kol kas nepavyko.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Pasak istoriko, II pasaulinio karo metais Klaipėdoje nuolat buvo dislokuotas apie 2,5 tūkst. vyrų karinis junginys – 1940 m. birželį čia iš Dancigo atkelta ir iki 1941 m. birželio mieste buvo dislokuota 24-oji povandeninių laivų flotilė, turėjusi mokomosios flotilės statusą. Ji bazavosi pamaryje, piečiau „Lindenau” laivų statyklos (dabar Kruizinių laivų terminalas) ir piliavietėje.

„Ši flotilė, prieš prasidedant Vokietijos ir SSRS karui buvo perkelta į Trondheimą Norvegijoje, o nuo 1941 metų rugsėjo iki 1944 metų spalio vėl veikė Klaipėdoje, povandeninių laivų vadovybę mokė povandeninio puolimo ir orientavimosi subtilybių”, – sakė V. Safronovas.

Pašnekovas pasakojo, kad 1941 m. kovą, kai buvusioje Klaipėdos krašto teritorijoje buvo pradėta telkti armijų grupės „Šiaurė” 18-oji armija, po kelių mėnesių peržengusi Vokietijos-SSRS sieną, sausumos divizijų kariai buvo apgyvendinti ne pačioje Klaipėdoje, bet apylinkių valstiečių ūkiuose. Kaimo vietovėje – mokyklose ir dvaruose – buvo įrengiamos ir vadavietės. Klaipėdoje kurį laiką buvo apgyvendinti tik operacijoje dalyvavę jūrų pėstininkai, tačiau jie užėmė ne kareivines, o kitus pastatus.

Kariškiai ant Biržos tilto 1941 m. birželį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Karo metais Klaipėdoje periodiškai būdavo dislokuojamas jūrų artilerijos divizionas tai jį perkeliant kitur, kol nuo 1942 m. rugpjūtį jis buvo dar kartą atkurtas ir vadovaujamas rezervo korvetės kpt. Konrado Ruthenbergo išbuvo čia iki pat 1945 m. sausio. Jis buvo apgyvendintas priešlėktuvinės artilerijos baterijose, kurių bunkeriuose kareiviams gyventi buvo įrengtos lovos, šildymas ir dušai. Karo pabaigoje viena tokia baterija talpindavo apie 140 karių.

V. Safronovas mano, kad karo metais kareivinės (dabartinis Klaipėdos universiteto miestelis) galėjo išvis nebūti naudojamos įgulai apgyvendinti, nes, pavyzdžiui, yra 1944 m. liepos liudijamas, kad čia veikė pėstininkų puskarininkių mokykla – kareivinių kiemas buvo paverstas pratybų aikšte „su pavyzdingai įrengtais gynybiniais grioviais, mūro sienomis, tvoromis, malkų rietuvėmis, naudojamomis priedangai ir šautuvams įrengti šaudymo angose”.

„Lieka tik spėti, kad senųjų kareivinių galėjo neleisti apgyvendinti tam tikri normatyviniai, taktiniai arba ideologiniai sumetimai. Tikėtina, kad tam turėjo įtakos ir siekis suklaidinti potencialų priešą. Juk būtent baiminantis šnipinėjimo, laivų ir laivų statyklų, tvirtovės įrengimų, uosto ir karinio jūrų laivyno įrengimų fotografavimas Klaipėdos jūrų tvirtovėje buvo kelissyk draudžiamas, grasinant piniginėmis nuobaudomis ar laisvės atėmimu”, – sakė istorikas.

Kariškis ties Biržos ir Liepų gatvių sankryža. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Nuo 1940 m. sausio iki 1944 m. gruodžio 4 d. buvusios Raudonojo kryžiaus ligoninės (dabar Respublikinė Klaipėdos ligoninė) pastate veikė jūrų laivyno lazaretas, o dabartiniame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete –  rezervo lazaretas.

Pasak V. Safronovo, priartėjus prie Klaipėdos frontui ir apsupus Vokietijos sausumos pajėgas vadinamajame Klaipėdos placdarme, spalio pradžioje vadovavimas visoms šiame placdarme atsidūrusioms pajėgoms perėjo 3-iosios tankų armijos XXVIII korpuso vadovybei. Šio armijos korpuso vado pėstininkų gen. Hanso Gollnicko štabas įsikūrė „Lietūkio” sandėlio rūsyje žiemos uoste, kur kurį laiką glaudėsi ir miesto vyr. burmistras (dabartinė „Klasco” teriorija), o sausumos pajėgų komendanto plk. ltn. Wernerio Ebelingo vadavietė – buvusiame Mokytojų seminarijos pastate (dabar – Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas).

Anot pašnekovo, iki pat 1944 m. vidurio Klaipėda, kaip ir visa Rytprūsių provincija, buvo lyg taikos oazė palyginti su likusia Vokietija, kur nuo 1942 m. sąjungininkai ėmė aktyviau bombarduoti didmiesčius. Vienintelė išimtis buvo karo su SSRS pradžia, kai pirmąją jo dieną netoli pasienio dislokuota SSRS laivyno aviacija bandė priešintis invazijai bombarduodama Rytų Prūsijos pasienio miestus.

„Panašu, kad Vokietijos pusė, planuodama įsiveržimą, tokios reakcijos tikėjosi, nes dar prieš operacijos pradžią moterys ir vaikai buvo evakuoti iš Klaipėdos. Artilerijos apšaudymai Klaipėdos nepasiekė, bet naktį iš birželio 22 į 23 dieną miestą bombardavo 57-osios mišriosios aviacijos divizijos 50-ojo greitojo reagavimo bombardavimo pulko pajėgos. Antskrydžio metu kelios bombos nukrito netoli Frydricho miesto, dabartinės senosios turgavietės. Daug žalos pastatams antskrydis nepadarė, tačiau žuvo 23 civiliai, 15 belaisvių ir keli kareiviai”, – sakė V. Safronovas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.


2019-12-30

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt