Nuo turgavietės iki emocinio traukos taško

Kelionės laiku, Svarbu

„Atvira Klaipėda” pradeda antrąją 2019-aisiais startavusio Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies projekto „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėmis” dalį.

Šiandieninėje kelionėje padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui bus galima išvysti, kaip keitėsi Teatro aikštė su jos simboliu tapusiu teatru.

Ir turgavietė, ir skveras

Pasak architektūros istoriko Jono Tatorio, 1819 m. užpylus dalį pilies griovių atsiradusioje netaisyklingos formos aikštėje buvo atidarytas Naujasis turgus, kurio pakraštyje buvo pastatyta halė ir dabartinė Teatro aikštė atsidūrė tarp dviejų prekyviečių (Turgaus gatvė irgi atlikdavo turgavietės funkciją) ir pati tapo ilgos turgavietės dalimi.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Architektas Vytautas Jurkštas yra rašęs, kad senamiestis ilgą laiką baigdavosi ties dabartine Teatro gatve, o pastačius teatrą prieš jį ir susiformavo aikštė.

„Užbaigtu miesto erdviniu elementu aikštė pasidarė devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje“, – rašė V. Jurkštas.

Anot jo, aikštė pasižymėjo savitais plano ir architektūros bruožais.

„Nepaisant nereguliaraus jos plano, skirtingai išdėstytų pastatų, jų tūrių bei architektūros įvairovės, aikštė buvo vienalytis miesto erdvines architektūrinės struktūros elementas, sujungtas kompoziciniais ryšiais, šios aikštės savybės leidžia kalbėti apie ją kaip apie buvusį architektūrinį ansamblį. Teatro aikštės ansamblio pagrindinis bruožas buvo vieningumas, suprantamais kaip atitinkama sistema, pagrįsta tarpusavio subordinacija, tektoniniu bei spalviniu vieningumu. Pagrindinį, viską vienijantį ryšį čia sudarė harmoningi tūriniai erdviniai santykiai arba, kitaip tariant, vieningas mastelis. Antruoju jungiančiu ryšiu buvo klaipėdietiška pastatų architektūra, kuriai būdingos arba paprastos ir saikingos architektūrinės formos, primenančios liaudies architektūros formas, arba vokiško atspalvio romaninių ir renesansinių formų eklektika, taip pat faktūrinė tinko apdaila, šilta pilka spalvinė gama, čerpių stogai. Viską jungė dar ir pilkas, tašytų akmenų grindinys. Kompoziciniu aikštės centru buvo teatro pastatas, vyravęs joje dėka savo centruotos padėties ir puošnios pseudorenesanso architektūros“, – 1974-aisiais žurnale „Statyba ir architektūra“ rašė V. Jurkštas.

Pasak J. Tatorio, XX a. pr. magistratas svarstė, kaip geriau panaudoti Teatro aikštę.

„Buvo siūloma dalį jos paversti skveru, o kitą palikti laisvą visuomenės susibūrimams. Pagaliau nutarta aikštės viduryje statyti fontaną ir aplink jį įrengti trikampį skverelį. Fontanas 1912 m. buvo pastatytas, o skverelio atsisakyta“, – rašė J. Tatoris, paminėjęs, kad čia po 1923 m. kartais paradus rengdavo Lietuvos kariuomenė.

Fontaną-paminklą S. Dachui su Taravos Anikės skulptūra užsakiusi tuometė Klaipėdos valdžia pasamdė architektą Alfredą Kiunę. Jo sukurtas paminklas S. Dachui su Taravos Anikės skulptūra Teatro aikštėje stovėjo iki 1939-ųjų. Jis, anot J. Tatorio, buvo pirmasis humanitarinio turinio memorialinis statinys šiame krašte. Kodėl Anikė karo metais buvo nukelta – iki šiol neatsakytas klausimas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot V. Jurkšto, karo metu aikštę formavę statiniai gerokai nukentėjo. Buvo sugriauti sandėliai už teatro, prekybos halė, išgriautas kvartalas žemutinėje aikštės dalyje. Pasak Vasilijaus Safronovo, kairioji Dangės krantinė su Turgaus aikšte ir linų svarstyklėmis (dabar – buvusios senosios perkėlos ir Karlskronos aikštės rajonas) nukentėjo 1944 m. spalio 10-23 dienomis vykdytų SSRS pajėgų bandymu paimti miestą šturmu metu, kai Klaipėda buvo ne tik bombarduojama iš oro, bet ir apšaudoma iš toliašaudės artilerijos.

1946 m. birželį laikraštyje „Raudonasis švyturys” pirmasis vyriausiasis miesto architektas Albertas Cibas informavo, kad „nugriovus buvusius sandėlius tarp teatro ir Dangės ir apsodinus parkui skirtą plotą medžiais bei krūmais, miesto teatras atsidurtų visai kitoje padėtyje”.

„Dabartinę teatro aikštę numatoma praplėsti, sutvarkyti ir apsodinti gėlėmis bei dekoratyviniai krūmais. Tada matytume teatrą ne ant pliko grindinio, bet skęstantį žalumynuose su gražia aikšte priešakyje”, – rašė architektas.

Pasak V. Jurkšto, iki šeštojo dešimtmečio vidurio prie aikštės nieko nestatyta. Pirmasis naujas statinys prie jos — tai triaukštis tipinis namas, pastatytas 1954 metais. Jis, anot architekto, „aiškiai nepavyko“ – gavosi ilgas (vienas vietoje čia anksčiau stovėjusių keturių namų), „sunkių proporcijų, niūrios spalvos“.

„Tiesa, jo fasaduose esama architektūrinių formų (karnizų, apvadų, konsolių), tapačių betarpiškoje aplinkoje esančioms formoms ir todėl ilgainiui pastatas tarsi prigijo aikštėje, tapo klaipėdišku“, – rašė architektas.

1958 m. birželį Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas kreipėsi į Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą, kad šis leistų Teatro aikštėje pastatyti paminklą poetui Juliui Janonui.

1963 m. senamiesčio rekonstrukcijos projekte, kurį 1963 metais paruošė V. Jurkštas su kolegomis Stefanija Čerškute ir Vytautu Parčiausku, buvo siūloma naujai pertvarkyti aikštę – priešais teatrą padidinti išgriaunant esamus pastatus žemutinėje dalyje, apželdinti, įrengti aikštelę automobiliams, prie banko pridurti priestatą, orientuotą pagal aikštės perimetrą ir pan.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Bet šiandien matome, kad tas pasiūlydamas nepakankamai apgalvotas ir nepriimtinas. Gerai dar, kad nedaug kas pagal jį padaryta“, – 1974-aisiais apie idėjas, prie kurių pats buvo prisidėjęs, rašė V. Jurkštas.

Ištiesinus senąją Sukilėlių gatvės trasą (dabar – Pilies gatvė) transportas buvo nukreiptas nuo aikštės. Kiek vėliau ji naujai perplanuota, apželdinta.

„Šių pertvarkymų dėka pakito aikštės planinis ir funkcinis pobūdis. Nors teatras kompoziciniu bei funkciniu požiūriu ir dabar čia tebėra svarbiausias pastatas, bet aikštės naujasis išplanavimas to jau nereprezentuoja. Vienintelis takas, diagonaliai kertantis aikštę, tarsi pabrėžia, kad svarbiausia jos paskirtis yra praleisti tranzitinį pėsčiųjų eismą iš Petro Cvirkos (dabar – Turgaus autor. past.) gatvės į prieplauką. Aikštė apželdinta, joje prisodinta krūmų, medžių. Ji tapo skveru. Žodžiu, su ja pasielgta taip, kaip kad pirmaisiais pokario metais daryta su daugelio mažų miestų prekybinėmis aikštėmis, kurios, užaugus medžiams, prarado savo charakterį“, – rašė V. Jurkštas.

1966 m. prie dabartinės Pilies gatvės buvo pastatyta tipinė dviaukštė kavinė „Nida” (dabar – viešbutis „Astra), kurią vietai pritaikė architektė Genovaitė Balėnienė.

„Jau vien tai, kad senamiestyje atsirado tipinės išraiškos ir skurdžios architektūros pastatas, buvo rimta klaida. Be to, kavinė pastatyta ne vietoje: nors ji yra prie Sukilėlių gatvės ir orientuota į ją, bet labai matosi iš aikštės ir formuoja vieną jos kraštinę. Pseudoindustrinių formų masteliu, svetima aplinkai, ardo jo kompozicinį vieningumą. Matyt, projekto pritaikymo autorė suprato galimą neigiamą pastato poveikį aikštės kompozicijai ir, ieškodama išeities, užstūmė kavinę už esami pastatų, pakeldama ją ant terasos. Bet, deja, tatai padėties nepataisė“, – rašė V. Jurkštas.

Skaudžiausiu disonansu aikštės kompozicijoje jis vadino 1967 m. prie banko pastato „prilipdytą“ priestatą (dabar – „Pramogų bankas“), kurį suprojektavo architektas Kostas Černiauskas.

„Žvelgiant peršasi mintis, kad autorius nepakankamai pagalvojo apie naujosios ir senosios architektūros kompozicinį ryšį arba pastarąjį suprato neteisingai. <…> Klaipėdos banko kompozicija buvo aiški ir išbaigta, jo architektūrinės formos nors ir pseudostilistinės, bet tobulos, techniškai gerai atliktos. Visa tai sudarė tradicinį banko rūmų vaizdą. <…> Nemaloniai nuteikia ir brutalus pastatų jungimas. Susidaro įspūdis, kad du visai skirtingose sąlygose stovėjusius pastatus kažkokios mechaninės jėgos atsitiktinai prispaudė vieną prie kito. <…> Jis suardė jau susiformavusius aikštės ansambliškumo ryšius. Aikštėje anksčiau visais požiūriais vyravo teatras. Dabar gi nepelnytas pretenzijas reiškia ir banko priestatas“, – apie priestatą, kuris vėliau dar buvo rekonstruotas, 1974-aisiais rašė V. Jurkštas.

1986 m. lapkritį „Tarybinės Klaipėdos” korespondentas Vidas Nastopka rašė apie po mėnesio planuojamas 18-os butų keturaukščio namo Teatro a. 7 užbaigtuves.

„Jį baigia įrengti ir naujiems metams žada atiduoti Statybos ir remonto tresto 2-osios statybos ir remonto valdybos vyrai. Namas dailus, stovi gražioje vietoje — priešais Dramos teatrą. Neatsitiktinai planuojant užstatyti čia buvusią erdvę Komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje buvo surengtas projektų konkursas. Iš dvylikos pasiūlymų tinkamiausias pasirodė architektės Birutės Gelumbeckaitės sukurtas projektas (projekto vyriausiasis inžinierius Petras Kregždė). Dabar idėja baigiama realizuoti. Senamiesčio kvartalą sklandžiai papildė vykusiai įkomponuotas pastatas”, – rašė korespondentas.

„Mūsų senamiesčiui būdingi narna: su vidaus kiemeliais. Tokį kiemelį tur: ir šis namas. Fasadas įgilintomis plokštumomis dengiamas grubiu pilku tinku, bet turėtų būti ir nudažytas. Stogas bus eksploatuojamas gyventojų nuožiūra. Butai name įvairūs, nuo vieno iki keturių kambarių. Pastarieji per du aukštus, kambariai sujungti vidiniais laiptais. Kai kurie kambariai gal bus ir per mažai saulėti, bet tai visur senamiestyje sunkiai išvengiama. Pirmajame aukšte įsikurs nedidukė gėlių parduotuvė — kaip tik teatro gerbėjų paslaugoms”, – straipsnyje buvo cituojama architektė.

Architektas Tomas S. Butkus knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad pokariu ilgą laiką funkcionavusi kaip skveras Teatro aikštė savo pavidalą įgavo tik pačioje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.

„Uždarius ją nuo judrios Sukilėlių (dabar Pilies) g. teatro priestatu (arch. Saulius Manomaitis, 1979-1988 m.) ir atstačius Taravos Anikės skulptūrą su fontanu (arch. Vytenis Mazurkevičius), ji tapo nauju emociniu miesto traukos tašku“, – rašo T. S. Butkus.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Nors į vieną gretą dedant praeities ir dabarties nuotraukas atrodo, jog naujasis fontanas su Anike buvo pastatytas šiek tiek kitoje vietoje, V. Mazurkevičius tikina, kad paklaida gali būti tik keli centimetrai. Anot jo, buvo ne tik išstudijuoti senijei planai, bet ir atrastas žalvarinis vamzdis, kuriuo atitekėdavo vanduo.

Architekto teigimu, dabartinis fontanas yra apie pusmetriu aukščiau nei tarpukariu. Dabartinis grindinys atsirado per paskutinę rekonstrukciją – dalis jo rodo buvusią Turgaus gatvės liniją, ėjusią Karlo tilto link.

„Iki tol čia buvo gazonai. Kai kas niekaip negalėjo suvokti, kad jų čia neliks – sakyta, kaip aikštė be gėlynų?”, – teigė V. Mazurkevičius.

Su Anikės sugrįžimo į Teatro aikštę istorija galima susipažinti čia. O apie tai, kaip šioje aikštėje nebeliko vietos M. Mažvydo paminklui, pasakoja kitas istorinis „Atviros Klaipėdos“ rašinys.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Palei aikštę praeinanti Teatro gatvė – viena iš tų, kurioje savivaldybė dabar planuoja išlyginti dangą, kad ji taptų patogi pėstiesiems ir neįgaliesiems. Numatoma važiuojamojoje dalyje lauko riedulius pakeisti tašytais akmenis, o šaligatviams panaudoti granitines plokštes ir skaldytas granitines trinkeles.

Ir degęs, ir smigęs žemyn

Pasak J. Tatorio, jau XVIII a. antros pusės miesto planuose netoli pilies ir Dangės buvo pažymėtas kvadratinio plano pastatas – „komedijų namas“, kuris anksčiau tikriausiai buvo naudojamas kariniams tikslams. Jis stovėjo valstybinėje žemėje, už kurią mokestį mokėjo miestas ir šis faktas, anot J. Tatorio, rodo, kad pirmojo Klaipėdos teatro savininkas buvo magistratas. Koks buvo šio „komedijų namo“ likimas – nežinoma.

Johanas Zembrickis rašė, kad apie 1803 m. pirklys Wachsenas iki šiol tebestovinčio sandėlio Žvejų g. 4A vietoje stovėjusį jo pirmtaką pritaikė „Vaidinimų namui“, kuriame buvo du kambariai, du prieškambariai, teatras ir parteris. Po pirklio mirties 1814 m. pastatas buvo parduotas ir pertvarkytas į gyvenamąjį namą, o Klaipėda iki 1818 m. liko be teatro, kai iš Mintaujos (dabar – Jelgava) atvykęs Ulbrichas pastatė laikiną medinį pastatą, talpinusį 200 žiūrovų.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Kadangi tuo metu išsilavinę Klaipėdos žmonės troško turėti garbingus Talijos ir Melpomenės namus, 1818 m. rugsėjo mėn. Wolffgramas be pirkliai Ruppelis ir Woitkowitzas paragino įsteigti akcinę bendrovę teatrui statyti. Lapkričio 6 d. bendrovė buvo įsteigta su 169 akcijomis po 100 talerių. Ji nupirko iš miesto sklypą (dabartinė teatro vieta – autor. past,), kur anksčiau buvo patrankų sandėlys ir karinių pratybų namai (jie jau buvo nuversti ir iš naujo pastatyti tvirtovėje). Iki 1819 m. pabaigos teatro pastatas buvo baigtas. Dekoracijas tapė profesorius Huhnas iš Karaliaučiaus. 1820 m. sausio 1 d. teatro direktorius Heckertas atidarė teatrą prologu ir 4 veiksmų Billerbecko pjesės „Tėvo širdis“ pastatymu“, – rašė J. Zembrickis.

Šis teatro pastatas kaip ir didelė dalis Klaipėdos sudegė 1854 m. spalio 4 d. kilusio gaisro metu. Beje, tuo metu, anot J. Zembrickio, čia režisierius Morohnas statė vieną iš būsimojo sezono veikalų – pjesę „Nežaiskit su ugnimi“.

Anot J. Tatorio, šio klasicizmo stiliaus pastato pagrindinis – galinis fasadas buvo orientuotas ne į aikštės, o į Teatro (tuo metu – Licencijų) gatvę. Jį puošė portikas, kurį sudarė keturios poros kolonų, o virš jų – antablementas ir trikampis ornamentais papuoštas frontonas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak J. Zembrickio, įsikūrusiai bendrovei, skirtai teatrui atstatyti, to padaryti nepavyko, nes miesto deputatai atsisakė suteikti 15 000 talerių paskolą be palūkanų 20 metų laikotarpiui.

„Tada komercijos tarėjas Masonas nusipirko griuvėsius ir ten 1857 m. savo lėšomis pastatė naują teatrą su restoranu, tačiau jo viltys gauti visuomenės paramą nepasiteisino. Jau 1859 m. jo teatras buvo išstatytas varžytinėse, antrą kartą – 1869 m, kai jį už palyginti nedidelė kainą įsigijo nuo 1866 m. dirbęs teatro direktoriumi Linckė“, – rašė J. Zembrickis.

Pasak J. Tatorio, šis teatro pastatas jau buvo su į aikštę atgręžtu pagrindiniu fasadu, kuris jau buvo paprastas, monotoniškas sienas iš lauko pusės kiek paįvairino iliuziniai tapyti langai.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1893 m. miestas nupirko teatrą iš minėtojo direktoriaus palikuonių.

„Įsigyti teatrą ir jį įspūdingai perstatyti miestui padėjo pirklys ir laivininkas Liudwigas Hohorstas. 1893 m. gruodžio 6 d. jis davė 30 000 markių su sąlyga, kad iki mirties naudosis palūkanomis nuo šios sumos, o 1895 m. spalio 8 d. dar padovanojo 5000 markių“, – rašė J. Zembrickis.

„Prie pagrindinio fasado buvo primūrytas rizalitas su trikampiu frontonu, pristatytas vienaukštis priestatas kasai, virš jo įruošti balkonai. Pastato centre palikta įgilinta ir pusapskritime arka dengta lodža. Į frontono timpaną įkomponuotas kartušas su miesto herbu, kurį iš abiejų pusių laiko dvi vaikų figūros. <…> Pastas rekonstruotas pagal neoklasicizmo stilių. <…> Po rekonstrukcijos teatras tapo puošnesnis, didingesnis. Tačiau neišvengta ir architektūrinių alogizmų, pavyzdžiui, trejos paradinės durys reikalingos tik dėl simetrijos (įeinama tik pro vienas). Neaiški ir lodžos paskirtis; vien dekoratyvūs šoniniai išorės balkonai“, – rašė J. Tatoris.

Anot jo, išliko mažai duomenų apie rekonstruoto teatro interjerus, kuriuos pakeitė vėlesni remontai ir rekonstrukcijos. Išlikęs fragmentiškas brėžinys rodo, kad vidų stengtasi stilistiškai derinti prie išorės, pavyzdžiui, šoninėse sienose (prie avanscenos) buvo ložės svečiams. Jas puošė klasicistiniai karnizai, ornamentai, frontonėliai. To meto turistų vadovai rašė, kad teatre galėjo tilpti aštuoni šimtai žmonių.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Teatro interjerai buvo rekonstruoti 1928 m. pagal miesto statybos patarėjo Giesingo projektą. Po šios rekonstrukcijos, anot J. Tatorio, teatro vidus stilistiniu požiūriu jau nebeturėjo nieko bendro su išore.

Dar vienos rekonstrukcijos teatras sulaukė vėlyvuoju sovietmečiu.

Buvęs miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas knygoje „Iš pirmų lūpų: apie krepšinį, apie Klaipėdą, apie uostą, apie gyvenimą” prisimena, kad tuo metu teatras neturėjo beveik jokių šiuolaikinių technologijų – scenoje tebuvo šeši ar septyni keltuvai dekoracijoms pakelti ir nuleisti, žiūrovams buvo labai mažai vietos, rūbinės suspaustos, fojė irgi labai maža.

„Naujo teatro statyti neketinome, tačiau esamą pastatą rekonstruoti ir jį plėsti pavyko. <…> Valstybinio plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys buvo kultūros gerbėjas. Nors iš pažiūros jis ir atrodė rūstus, bet buvo labai dalykiškas ir sukalbamas. Kultūrai palankus buvo ir finansų ministras Romualdas Sikorskis. Tačiau, manau, svarbiausias veiksnys buvo tas, kad A. Drobnio žmona buvo Lietuvos akademinio dramos teatro aktorė Lidija Kupstaitė. Kartą A. Drobnys su žmona viešėjo Klaipėdoje ir A. Žalys pasiūlė jam susipažinti su Klaipėdos teatru. Pavaikštinėjome, parodėme, kad čia to mažai, to mažai. Turėjome ir eskizų, kaip atrodytų pastatas po rekonstrukcijos, pasiruošę. Ta proga ir sakome, kad ne tiek ir daug pinigų tam prireiktų, gal kokių 2 milijonų rublių. O L. Kupstaitė kumšt jam į šoną: – Tėvai, juk reikia padėti Klaipėdai. Taip ir buvo žengtas žingsnelis. Aišku, tų dviejų milijonų užteko tik pradžiai. Paskui reikėjo ir daugiau”, – rašė V. Greičiūnas.

Architektas Edmundas Benetis sako prisimenantis, jog teatro rekonstrukcijos projektui buvo surengtas konkursas, kurį laimėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto architektų duetas – Saulius Manomaitis ir šilutiškis architektas Izidorius Žilinskas.

„Pastarojo ranka buvo padarytos galingos tiems laikams perspektyvos, 3D vaizdai”, – sakė E. Benetis, mokęsis kartu su amžinybėm jau iškeliavusiu I. Žilinsku toje pačioje grupėje.

Apie 1982-uosius prasidėjusi ir užsitęsusi apie 8 metus rekonstrukcija buvo itin nesėkminga. Naujųjų priestatų konstrukcijų trūkumai netruko išryškėti. Juos buvo bandoma panaikinti 1995-1996 metais sutvirtinant linkstančias lubas, buvo lopomi kiauri stogai, tvirtintos skilusios sienos.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Būsimos dar vienos ilgos rekonstrukcijos pranašu tapo 2005 m. balandį trūkęs vandentiekio vamzdis, užliejęs teatro rūsį. Tuometinis teatro direktorius Gediminas Pranckūnas dienraščio „Klaipėda“ žurnalistei Rolandai Lukoševičienei teigė, kad nelaimė nutiko dėl seno statybininkų broko – blogų pastato pamatų.

Rekonstrukcijos autorius architektas S. Manomaitis tada tikino, kad klaidų projektuojant pastato priestatą buvo pridaręs konstruktorius Jurijus Bachitovas, esą savo padarė ir tarybinių statybų ypatumai, finansavimo suvaržymai.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Dėl avarinės būklės teatro pastatas buvo uždarytas nuo 2007-ųjų, o sutartis su konkursą laimėjusia bendrove „Pamario restauratorius“ dėl rekonstrukcijos darbų buvo pasirašyta tik 2010-ųjų balandį. Teatro renovacijos projektą parengė architektai Kristina Jurkutė, Stanislovas Lukšas bei S. Manomaitis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Rekonstrukcijos metu buvo nugriautas ir naujai pastatytas teatro priestatas Žvejų gatvėje, iš kurio buvo likusi tik plokštuma, įrengti poliniai pamatai po istoriniu pastatu, o jis pats nudažytas specialistų identifikuotomis autentiškomis spalvomis, kurios iš pradžių sukėlė dalies miestelėnų pasipiktinimą.

Atstatytas Žvejų g. esantis fasadas buvo pagyvintas didesniu langų kiekiu. Po rekonstrukcijos išliko trys autentiški fasadai – iš Teatro aikštės, Teatro gatvės pusės ir likęs viduje.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

2015 m. lapkritį baigta rekonstrukcija kainavo per 18 mln. eurų. Didžiąją dalį sumos sudarė Europos Sąjungos lėšos.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.

1 Comment

  1. ARCHITEKTAS

    Ačiū, Martynai, už Dzidą.

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Svarbu, Verslas

Pristato dar vieno „Trinyčių“ daugiabučio viziją

Architektai buvusią „Trinyčių” fabriko teritoriją valdančių verslininkų užsakymų parengė ir visuomenei pristato jau penktus projektinius pasiūlymus dėl daugiabučių statybų. Pirmieji ...
2024-03-13
Skaityti daugiau

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Klaipėdos statybos objektas Nr. 1: didžiulės taršos, aistrų ir neatsakytų klausimų istorija IV

„Atsirado tada jau ir Būtingės variantas, galiausiai prasidėjo ten statybos, bet tyliai ramiai liko Klaipėdos terminalas, nors buvo kalbama, kad ...
2024-03-11
Skaityti daugiau

Miestas, Svarbu

Pristato antrosios buvusio dujų fabriko saugyklos viziją

Buvusias Klaipėdos dujų fabriko saugyklas valdančios A. Jankevičiaus individualios įmonės užsakymu parengti ir viešinami projektiniai pasiūlymai, numatantys antrojo iš šių ...
2024-03-04
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This