Po karantino atgijo Klaipėdos kultūrinis gyvenimas. Jau galima džiaugtis ne viena nauja parodas.

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje, J. Janonio g. 9 atidaryta Vytauto Jakščio personalinė pastelės paroda „Vidiniai peizažai“.

Kalbant apie parodą. Reikia žinoti keletą faktų. Vytautas Antanas Jakštys gimė 1937 m., 1964 m. įgijo grafiko diplomą Lietuvos Valstybiniame dailės institute. Ilgą laiką dirbo vaikų dailės mokyklos (Adomo Brako dailės mokykla) mokytoju, o nuo 1975 iki 2005 m. buvo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros dėstytojas.

Parodoje daug skirtingų darbų, vienuose randame labai subtiliais spalvų valdymo technikas, kitos labai primena grafikos darbus, ir tik vienas gali būti pripažintas realistinius peizažu. Tačiau man dar neteko matyti tokio subtilumo darbų, gal aš ne per daugiausia ir temačiau.

Vienas V. Jakščio tapybos bruožas mane užburia – taip valdyti spalvas reikia didelio darbo. Kaip sakė pats autorius, nors ir ne viskas pavyksta, bet kas išlieka – svaru.

Naujojoje Klaipėdos galerijoje V. Jusionienė pateikė žinomos miesto pedagogės Loretos Laurinavičienės, šiemet mininčios savo jubiliejų, personalinę parodą „Žydėjimo kodas“, kurioje eksponuojami rinktiniai tapybos ant šilko darbai.

Kaip sako autorė, jos darbų tikslas pabėgimas iš nuobodžios kasdienybės į ryškesnį pasaulį, kruopščiai išlietą ant šilko. Aš skirčiau du pagrindinius jos darbų tipus: siužetinius ir natūralistinius, ir vieni ir kiti yra labai ryškūs, superspalvingi, kartais papildyti mažomis detalėmis, reikalaujančiomis atidžiai ir ne vieną kartą peržiūrėti šilkografijas.

Pirmas įspūdis tarsi trinkteli, bet grižus prie paveikslo antrą, trečią ar dar kelintą kartą, pradedi jausti tai, ką autorė norėjo įteigti.

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga ir Baroti galerija sugrįžo į renovuotas patalpas Klaipėdos senamiestyje (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2) ir dabar jau ten rengia parodas. Pirmoji – Audriaus Gražio tapybos paroda „Ne(pa)kartojama“.

Visapusiškai darbų vertinti tikrai nesiimsiu, tačiau pažymėsiu, kas bendra visoms trims, tai spalvos valdymas.

Ne viskas man patiko „Ne(pa)kartojama“ parodoje.

Sekiniai gal ir neturėtų būti rodomi kaip pasiekimai. Tačiau yra ir tokių, kurie tarsi užburia.

Spalvos, lyg ir lietuviškos, ilgai į jas įsižiūrėjus pradeda tekėti.

Žiūri ir mąstai – taip negali būti… bet taip yra. Štai ką reiškia menininkas – jis ir negyvą dalyką priverčia judėti. Smagu