Tuo metu, kai „Atvira Klaipėda” pradėjo įdomų, mano akimis, rašinių ciklą, pasakojantį kokiame marazmatiniame pasaulyje mes gyvenome „prie ruso”, asociacijos „Rusakalbė Klaipėda”/„Русскоговорящая Клайпеда „nariai pasiūlė miesto politikams į klaipėdiečių gyvenimą sugrąžinti antrąją valstybinę kalbą.

Jie pageidautų, kad visa oficialiai Klaipėdos savivaldybės tinklapyje pateikiama informacija būtų skelbiama ir rusų kalba, be to, dar norėtų, kad informacija rusų kalba būtų prieinama ir gydymo įstaigose, savivaldybės bei kai kuriose kitose miesto įstaigose.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Kaip pagrindinė to priežastis nurodoma esą Klaipėdoje padaugėjo studentų iš buvusių sovietinių respublikų bei darbininkų iš Ukrainos, Baltarusijos ir kitų rusakalbių kraštų.

Kartu, žinoma, nutylint, jog visiems studentams iš bet kokios užsienio šalies paskaitos Lietuvoje vyksta anglų kalba, kurią jaunimas, skirtingai nei bebrai ir bebrės iš „Rusakalbės Klaipėdos” puikiausiai moka, o pinigų užsikalti atvykę statybininkai ar vairuotojai vargiai blaškykis po savivaldybę ar kitas įstaigas, kuriose jiems nėra kas veikti. Be to, absoliuti dauguma uostamiesčio gyventojų, tarp jų – ir savivaldybės klerkų, iki šiol puikiai tebemoka rusų kalbą, tad abejočiau, jog jie atsisakytų informaciją rusų kalba suteikti nemokantiems mūsų kalbos (ką ne kartą sovietmečiu šių eilučių autorei yra tekę patirti iš rusakalbių pusės, raginus ją  „говорить на человеческом языке”).

Dar juokingiau atrodo pamąstymas, jog 80- 90-mečiai rusakalbiai klaipėdiečiai, per daugybę metų nesugebėję išmokti lietuviškai, lengvai internete susiras rusų kalba pateikiamas naujienas. Visi kiti, net ir titovai, jau lietuvių kalbą yra šiek tiek pramokę.

Kita vertus, miesto savivaldybėje, mano suvokimu, turėtų darbuotis ne tik rusų, bet ir anglų, ir vokiečių (gal ir dar kelių kitų kalbų, jei yra toks poreikis) vertėjai.

Juoba kad ne šita (nesusikalbėjimo) problema toli gražu yra pagrindinė – ji tik pateikiama kaip priedanga rusų kalbai, kaip antrai valstybinei kalbai, šalyje sugrąžinti, o po kurio laiko – ir, neatmestina, oficialiai įteisinti. Tokiu principu veikia vadinamosios rusiškos propagandos minkštosios galios.

Kad to per tokius esą iš pirmo žvilgsnio nekaltus pasiūlymus siekia „Rusakalbės Klaipėdos” atstovai, stebėtis netenka. Dar labiau jie norėtų (tik bijo garsiai apie tai prabilti), Klaipėdos gatvėse matyti Putino tankus, kuriuos iš džiaugsmo klykiančios tetos galėtų apmėtyti raudonais gvazdikais.

Tačiau kad tam, panašu, jau pritarė, kaip rašo Denis Kišinevskij, ir keli mūsų miestelio Tarybos nariai – kur kas įdomesnis posūkis.

Panašu, jog Lietuvos valstybei pradėjus ketvirtąjį nepriklausomybės dešimtmetį, jai sėkmingai darbuojantis daugelyje Europos Sąjungos, NATO ir kitų transatlantinių struktūrų, kai kurių Klaipėdos politikų galvelėse vis dar tebesiaučia svaigūs, nostalgijos persisunkę sovietmečio vėjai.

Ir nors ta proga jiems labiau pritiktų citata iš Olego Gazmanovo dainos „Я рожден в Советском Союзе, cделан я в СССР”, aš gi leisiu sau pacituoti už aną dainorėlį man labiau patinkančius „The Beatles”:„You don’t know how lucky you are, boys, Back in the USSR”…