Pirmos iš Labrenciškės istorijų – „Kaip miesto savivaldybė, uždariusi vieną kelią per mišką, tiesė greta jo du naujus” – pradžioje rašiau, kodėl ištraukiau iš stalčiaus senus tekstus. Visos čia matomos nuotraukos, išskyrus paskutiniąją, taip pat dešimties metų senumo. Taigi, paskaitykime ir pažiūrėkime…

Kiekvienas, Liepojos gatve važiavęs Kalotės link ar vaikštinėjęs Girulių miško pakraščiais prie Labrenciškės, turėtų prisiminti šalia senojo dvaro iškilusią kalvą su aukštų medžių gojeliu. Žalia kalva, matoma iš toli, buvo visos apylinkės kraštovaizdžio dominantė.

Kodėl kadaise Labrencų dvarininkai statėsi kalvos šone, žemėliau, o ne pačiame viršuje, iš kur rūmai būtų atrodę didingiau, nežinau.

Gal iš protestantiško kuklumo, gal iš pagarbos šiai kalvai ir jos medžiams. Gal jie žinojo tai, ko mes nebežinome. Kad ten – buvusios kapinės arba reliktas senosios girios, visur aplinkui kažkada virtusios dykra?

Ar pastebėjote, kad ant kalvos augę želdynai dabar smarkiai išretėję? Kalvos centre medžių nebėra, o jų vietoje išraustoje duobėje jau išpilti statinio pamatai.

Pietinėje pusėje dar likę keliolika medžių pakraščiais, tačiau, matyt, tik laikinai priedangai, nes ir jie jau pasmerkti – pamatai eina per ąžuolų šaknis, visai greta kamienų. Netoliese sukrautos plytų stirtos, tačiau matyti, kad darbai čia jau kurį laiką yra sustoję.

Apie Labrenciškėje pastebėtą neteisėtą – tuo neabejojau – ar net nusikalstamą veiklą 2010 m. balandžio 11 d. parašiau laiškelį, kurį su pridėtomis prie jo nuotraukomis išsiunčiau elektroniniu paštu net trims adresatams: Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui.

Mėnesį iš jų negavęs jokio atsakymo, tą laišką išsiunčiau Klaipėdos paveldosaugininkų vadovui Nagliui Puteikiui internete rastu jo asmeninio elektroninio pašto adresu. Rytojaus dieną, lyg susitarę ar kažkieno pastūmėti, iškart atsiliepė du adresatai.

Iš Gedimino Pociaus, Klaipėdos miesto savivaldybės statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus vedėjo, laiško turėjau suvokti, kad savivaldybei sklypas ant kalvos puikiai žinomas ir jokio kriminalo tenai nesą: Šiame sklype pagal parengtą projektą gali būti statomas vieno buto gyvenamas namas, kuriam 2008-07-11 buvo išduotas statybos leidimas.

Robertas Prišmantas, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento vyresnysis specialistas, ramindamas mane, kad statybos Labrenciškėje yra visiškai teisėtos, dar pridėjo: Kas liečia želdinius, tai pagal LR aplinkos ministro 2008-03-12 d. įsakymu Nr. 206 patvirtinto „Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirtiems žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo“ 3.9 punktą, želdiniai augantys privačiose namų valdose nėra priskiriami prie saugotinų.

Po kelių dienų atėjo ir Naglio Puteikio atsakymas, kad yra pasiuntęs savo darbuotojus patikrinti faktų ir kad, jo manymu, gamtosauginiai pažeidimai tikrai yra, nes negalima taip arti po šaknimis statytis. Ką nusprendė tikrintojai, nežinau, niekas man neberašė.

Nutilau ir aš, tiktai medžių liko gaila. Kodėl kažkas nusprendė, kad visiems mums bus geriau, jeigu ąžuolų gojelio vietoje išaugs „vieno buto gyvenamas namas”?

Po keliolikos mėnesių, jau 2011 metais, miesto galvoms pasikeitus (po Rimanto Taraškevičiaus atėjo eilė Vytautui Grubliauskui), bandžiau dar sykį ieškoti teisybės. Deja, iš rašto, kurį gavau nuo miesto savivaldybės administracijos direktorės Juditos Simonavičiūtės, supratau, kad permainų po Klaipėdos saule tikėtis neverta. Statyboms ant kalvos leidimas „išduotas”, ir baigtas kriukis! Tačiau – ačiū mano mielai korespondentei! – rašte nurodytas detaliojo plano numeris padėjo man tą planą susirasti.

Planavimo organizatorius – UAB „Pamario dvaras”. Planas patvirtintas dar 2004 metais savivaldybės administracijos direktorės Juditos Simonavičiūtės.

Įnikau į brėžinius. Ir ką ten pamačiau? Kad statybos buvo leistos tiktai pačiame sklypo kampe – šalia žaliosios zonos, bet ne joje!

Išsiunčiau miesto savivaldybėn dar vieną laišką. Atsiprašydamas skaitytojų už sunkų kanceliarinį stilių, dalį savo laiško čia pakartosiu: Šios teritorijos rytinėje dalyje detaliuoju planu suformuoto sklypo Nr. 11 brėžinyje matomos kalvos reljefo linijos ir ant tos kalvos augusią giraitę žymintys ženklai bei žalioji linija. Taip pat pažymėta užstatyti leidžiama teritorija sklypo Nr. 11 šiaurės vakarų kampelyje šalia giraitės. Taigi, medžių kirtimas ir pamatų liejimas žaliojoje zonoje yra grubiausi detaliojo plano pažeidimai. Manau, kad Jūsų atsakymą ruošusį tarnautoją, šių pažeidimų neįžvelgusį ar nenorėjusį įžvelgti, tinkamai įvertinsite. 

„Kas tu toks, kad mums akis draskytum!” – ne, tokių žodžių Juditos Simonavičiūtės naujame atsakyme nebuvo. Paprasčiausiai, mane papiktinę detaliojo plano pažeidimai buvo nutylėti kaip dėmesio nevertos smulkmenos. Želdinių klausimą jau esą ištyrę aplinkosaugininkai ir man apie tai pranešę, o aš, kaip ir visi piliečiai, nepatenkinti savivaldybės atsakymais, galįs juos apskųsti teismui.

Supratau, kad savivaldybė mano laiškų nebelaukia.

Tuo šią Labrenciškės istoriją būtų galima baigti, jei ne aplinkos sergėtojai, taip pat nusipelnę šiek tiek mūsų dėmesio. Pasak jų atstovo Roberto Prišmanto, aplinkos apsauga privačiose namų valdose želdiniais nesirūpina.

O juk buvo metas, kai savame sklype stambesnės šakos negalėdavai be leidimo nupjauti! Kas nutiko, kad padėtis šitaip apsivertė?

Pasirodo, tikrai, pagal Lietuvos vyriausybės nutarimą, kurį 2008 metais pasirašė premjeras Gediminas Kirkilas ir aplinkos ministras Artūras Paulauskas, privačių namų valdų želdiniai valstybės nebėra saugomi, nebent… Nebent juos – dendrologiškai, ekologiškai, estetiškai vertingus, reikšmingus kultūros paveldui ir kraštovaizdžiui – saugotinais paskelbtų pačios savivaldybės.

Ar Klaipėdos miesto savivaldybė Labrenciškėje ką nors skelbė? Žinant jos valdininkų požiūrį į miesto medžius, nė klausti nereikia.

Tačiau mūsų detalusis planas, kaip matėme, buvo tvirtinamas ne po Kirkilo ir Paulausko nutarimo, o anksčiau, 2004 metais! Tuo laiku galiojęs Želdynų įstatymas savivaldybes įpareigojo ir privačioje žemėje augančius želdinius skelbti saugotinais, jei jie atitinka bent vieną iš atskiru vyriausybės nutarimu patvirtintų kriterijų.

Ant Labrencų dvaro kalvos augę medžiai atitiko ne vieną iš tų kriterijų. Pavyzdžiui, kaip 50 cm skersmens ir storesni ąžuolai arba kaip sudarantys ne mažesnę nei 3 arų ploto ekologiškai vertingų medžių grupę.

Tačiau mūsų išlaikoma savivaldybė, mūsų išlaikomi aplinkos sergėtojai tais 2004 metais kažkodėl nenorėjo atlikti pareigos valstybei ir mums, savo maitintojams. Kaip ir dabar, kai savivaldybė dangstosi aplinkosaugininkų „tyrimais”, o tie meluoja, savo buvusį apsileidimą teisindami dar negaliojusiais įstatymais.

Epilogas. 2020 metai.

Naujojo dvaro ant Labrenciškės kalvos ir po šiai dienai nėra. Iškirstų ąžuolų vietoje – šabakštynas, duobė su pamatais, jau neįžiūrimais pro samanas ir aviečių krūmus.