P0

Kelionės laiku, Svarbu

Pradingusi Klaipėda: kur gyveno junkeriai ir skutėjai (9)

Avatar

Martynas Vainorius
2020-10-18


Kartu su Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomu AdM archyvu laiku po uostamiestį keliaujanti „Atvira Klaipėda“ vėl lankosi buvusiame Friedricho mieste.

Šįkart aplankysime išnykusias Junkerių bei Skutėjų gatves, kuriose prieš II pasaulinį karą ar jo metu darytas nuotraukas lyginti su šiandiena yra itin sunku – nėra likę ženklų, pagal kuriuos būtų galima bandyti išgauti panašų rakursą.

Kur kas geresnė padėtis gretimoje Sukilėlių (buvusioje Perkasų) gatvėje – čia dar yra išlikę senųjų pastatų.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Prasidėjo nuo odų

Istorikas Dainius Elertas yra rašęs, kad kol kas nėra tikslių duomenų, kada buvo pradėta apgyvendinti Klaipėdos teritorija piečiau Didžiosios Vandens gatvės. Ją nuo miesto branduolio skyrė greta tos gatvės tekėjusi Dangės šaka. Atsitiktiniai radiniai bei žvalgomųjų kasinėjimų duomenys jos apgyvendinimo pradžią sieja su XVI-XVII a. Istoriniai šaltiniai šią teritoriją pradeda minėti XVI a.

„Tikrai žinoma, kad 1539-1540 m. minima gyvenvietė turėjusi Odų gatvelės – Ledergassen vardą. Gatvelės išskyrimas mokesčių mokėtojų sąraše patvirtina, kad ji nebuvo miesto valda. Tuo metu čia užregistruoti tik 6 mokesčių mokėtojai. Mažas mokėtojų skaičius rodo teritorijos neapgyvendinimą. Kita vertus, gyvenvietės pavadinimas – Odų gatvelė – pabrėžė jos ryšį su miestu. Odų gatvelės vardas asocijuojasi su odų apdirbimu. Senosios Dangės vaga bei kiti vandens telkiniai (pvz., XVI a. buvo didelė kūdra šalia Odų gatvelės, 1584 m. ir 1589 m. minimas „Adamo Hubnerio tvenkinys Odų gatvelėje”, priklausęs dvaro pamokslininkui ir miesto kunigui Adamui Hubneriui) buvo patogūs kailių raugykloms bei tolesniam jų apdorojimui. Palei Dangės atšaką buvusios odų raugyklos suteikė vardą visam priemiesčiui”, – rašė D. Elertas.

Pasak jo, iki šiol nebuvo nustatyta tiksli pačios Odų gatvelės vieta. D. Elertas yra linkęs pritarti archeologo Vlado Žulkaus, architektūros istoriko Jono Tatorio ir urbanistikos istoriko Algimanto Miškinio prielaidoms, kad jos pradžia buvo gatvelė palei Senąją Dangę.

Archeologinių kasinėjimų duomenimis, kairysis upės krantas prasidėjo ne po Didžiąja Vandens gatve, o driekėsi už dešiniojo gatvės pakraščio. Vienas senosios Dangės upės vagos krantas buvo aptiktas 2017 m. rudenį vykusių archeologinių tyrimų sklype tarp Tomo, Didžiosios Vandens, Mėsininkų gatvių metu. Jis aptiktas įsikasus į 3,8 metro gylį. Tai parodė, kad tarp Mėsininkų ir Pasiuntinių gatvių esantys namai stovi ant senosios upės vagos.

„Odų gatvelės pavadinimas davė vardą šalia besiformuojančiam priemiesčiui. Archeologinių tyrinėjimų duomenys parodė, kad XVI-XVII a. sandūros realijas atskleidžia ir išlikęs Aukštosios (Hohe Straße) gatvėvardis. Ši gatvelė buvo nutiesta ryčiau kilusios aukštumos pakraščiu”, – rašo D. Elertas.

Ant jo, Odų gatvelės priemiesčio teritorija iki 1626 m. dar nebuvo tiksliai apibrėžta, jos kontūrai ėmė aiškėti tik supylus pirmuosius pylimus.

D. Elerto teigimu, XVI a. pradžioje tarp vėliau atsiradusių Kirpėjų (Baderstraße) – Grįžgatvio (Kehrwiederstraße) – Tiltų (Friedricho Wilhelmo) gatvių buvo pelkėta vieta. Pelkių pėdsakų buvo aptikta Tiltų – Daržų – Grįžgatvio ir Daržų – Aukštosios gatvių sankryžose, o sausesnės vietos prasidėjo ties Turgaus aikšte. Iškilesnėse šlapios teritorijos vietose po 1540 m. miestiečiai galėjo gauti sklypus savo daržams, sandėliams ir ūkiniams pastatams.

Anot D. Elerto, Odų gatvelėje kūrėsi pilies pareigūnai, kariai ir amatininkai. Pirmiesiems už įvairius nuopelnus sklypus skyrė valsčiaus bei pilies administracija. XVI a. pirmojoje pusėje Odų gatvelėje buvo apie 20-30 sodybų, o 1589 m. Odų priemiestyje minimos 46 sodybos. 1591 m. priemiestis buvo įteisinamas kaip „laisvoji pilies žemė”.

XVI-XVII a. Odų gatvelės priemiestyje kūrėsi „nešvarių profesijų” atstovai: odminiai, pirtininkai, žvejai, skutėjai, kirpėjai. Pirmosios Klaipėdoje minimos pirtys XVI a. pirmojoje pusėje veikė būtent Odų gatvelėje. Jose glaudėsi pirtininkai, skutėjai-barzdaskučiai, kirpėjai. Apie tai liudijo ir dar XX a. pradžioje išlikę gatvėvardžiai – Skutėjų-Barzdaskučių, Pirtininkų-Kirpėjų.

Pasak V. Žulkaus, Odų galvelės gyventojai užsiiminėjo prekyba, žvejyba ir amatais. Tarp amatininkų be puodžių, siuvėjų, stalių, buvo ir tokios profesijos, kaip pilies aludaris ir pilies bažnyčios giedotojas. Amatai leisdavo šiaip taip pragyventi ir įgulos kareiviams — jie vertėsi auksakalių, siuvėjų, stalių darbais, statė laivus.

A. Miškinis rašė, jog Fridricho priemiesčio planas buvo kitoks nei tuo metu saloje buvusio senamiesčio. Susidariusios po 1623 m. gaisro naujos gatvės buvo tokios pat krypties, kaip ir saloje, tačiau dalijo užstatytą plotą palyginti stambiais kvadrato bei stačiakampio formos kvartalais.

„Vakarinėje priemiesčio dalyje gatvės kiek kitokios krypties — iš dalies priderintos prie Senosios Danės; tai liudytų, jog ši priemiesčio teritorija buvo užstatoma ne tuo pačiu laiku”, – mano A. Miškinis.

1648-1652 m. Klaipėdos valsčiaus plane jau galima matyti besiformuojančius priemiesčio gatvių tinklo kontūrus. Jame pavaizduoti apie 35 namai. Daugiausia – 17 – jų buvo pastatyta palei pagrindinę Kūlių pylimo (Tiltų) gatvę. Už namų vakarinėje – labiau apstatytoje – gatvelės pusėje driekėsi siaura gatvelė, o už jos – sklypai. Tankiau buvo užstatyta Aukštosios gatvės pradžia – rytinė pusė (apie 6 namai). Po keletą pastatų stovėjo ties būsimomis Didžiąja Vandens, Bažnyčių, Grįžgatvio, Junkerių, Skutėjų gatvėmis bei prie buvusių kapinių vakarinio pakraščio (ties senuoju turgumi ir išlikusiu pylimu ant kurio dabar stovi Klaipėdos psichikos sveikatos centras). Paženklinti sklypai, o galbūt ir statomi pastatai buvo parodyti Odų gatvelės (Didžiosios Vandens) atkarpoje prieš tiltą iš Mėsininkų gatvės ir vėlesnėje Junkerių gatvėje.

Pasak istoriko, archeologo Jono Genio, 1660 m. datuotas miesto planas rodo, kad tuo metu priemiestis buvo užstatytas retai, kvartalai tik buvo pradėję formuotis, pastatai orientuoti pagal gatves. Tuomet jau buvo išvestos gatvelės vakarų kryptimi iš Aukštosios gatvės (dabar šių gatvių nėra). XVII a. antrojoje pusėje priemiestis siekė dabartinės Turgaus aikštės šiaurės vakarų pakraštį, vakaruose — Skerdėjų-Sukilėlių gatvių ribas.

1665 m. pulkininko Belicome sudarytame plane jau matyti apie 114 sklypų ir bevardės, bet pažymėtos vėlesnės Mirusiųjų kapų-Šaltkalvių, Daržų-Kirpėjų, Aukštąją-Junkerių, Skerdėjų, Bažnyčių, Grįžgatvio gatvės. Daržų, Aukštoji, Skerdėjų gatvės tuo metu buvo menkai užstatytos. Pats gatvių tinklas formavosi pamažu, be išankstinio plano, jis nebuvo derinamas prie senamiesčio.

Už dabartinės Tiltų gatvės namų bei sklypų, palei Senąjį raveliną bei Aukštosios gatvės gale to meto planuose buvo parodyti sodai. Juos bei daržus mena iki šiol išlikęs Daržų gatvės vardas.

„Priemiestyje sodų, želmenų netrūko ir vėliau. Užstačius gatvių pakraščius jie suvešėjo kvartalų viduryje bei tuščiuose sklypuose prie pylimų. Žaluma ir laisvas užstatymas skiria Odų gatvelės priemiestį nuo Senamiesčio 1670 m. Naronskio piešinyje”, – rašo D. Elertas.

Kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas savo ruožtu akcentuoja, jog minėtajame piešinyje galima įžvelgti, jog dvišlaičių smailių stogų pastatai Junkerių gatvelėje kaip ir Akmenų Pylimo (dabar – Tiltų) g. gyvenamieji namai buvo tvarkingai apstatyti.

Anot J. Genio, XVI—XVIII a. Frydricho priemiesčio gatvės buvo negrįstos, po lietaus labai purvinos. Nuo purvo gyventojai gelbėdavosi klodami žabų klojimus, pildami skiedras, plytų nuolaužas, žvyrą. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad tik XVIII a. pab.—XIX a pradžioje pradėtos grįsti akmeninis pirmosios gatvelės ir Turgaus aikštė.

XVI-XVIII a. nebuvo ir gerai įrengtų šaligatvių. Dažniausiai gyventojai tik savo sklypo ribose gatvės pakraštyje sudėdavo apie metro pločio akmenų grindinį arba paklodavo plačią ir storą lentą.

XVI-XVII a. pirmoje pusėje priemiestis tikriausiai buvo vien tik medinis – to laikotarpio kultūriniame sluoksnyje gausu degėsių.

Pasak A. Miškinio, 1678 m. artėjant švedų kariuomenei, Klaipėdos pilies komendanto įsakymu buvo padegtas Krūmamiestis ir Vitės priemiesčiai, nuo kurių persimetusi ugnis beveik visai sunaikino miestą ir Odų priemiestį.

„Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad XVIII a. pradžioje 121 pastatas buvo dengtas čerpėmis, o 52 – nendrėmis, šiaudais. Šiaudiniais stogais, matyt, daugiausia buvo dengiami ūkiniai statiniai. Tuo tarpu gyvenamieji pastatai daugiausia būdavo dengiami XVII a. ir vėliau paplitusiomis olandiškomis čerpėmis. Šių čerpių gausiai aptinkama XVII— XVIII a. kultūriniame sluoksnyje. Tačiau plokščiųjų čerpių laužas prie Turgaus aikštės rodo, kad dar XVII a., o gal net XVIII a. pradžioje, dalis stogų dengta šiomis, daugiausia XV-XVI a. naudotomis čerpėmis”, – rašė J. Genys.

Pasak J. Tatorio, palei neišlikusią, nuo pilies iki Aukštosios gatvės besitęsusią Junkerių gatvelę rikiavosi nedideli, vienas prie kito priglausti nameliai be ūkinių pastatų. Tai buvo kariškių namai. Vokiškas žodis Junker yra kilęs iš Junger Herr („jaunas ponas’) ir reiškia „ dvarininkas”. Viduramžiais junkeriai buvo smulkūs bajorai, paprastai neturtingi ir politiškai neįtakingi, daug skurdžių junkerių tarnaudavo samdomais kareiviais.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Dėl ribojamo įsikūrimo mieste Odų priemiestyje XVII a. apsigyveno daug svetimšalių iš Škotijos, taip pat minimi danai, švedai. Odų gatvelės priemiesčio bendruomenė nuo senamiesčio, anot D. Elerto, skyrė ne tik svetimšalių, bet ir kariškių gausa. XVI-XVII a. Klaipėdai virtus tvirtove jų dar padaugėjo.

„Matyt, tenkindamas gyventojų prašymus kurfiurstas nežiūrint senamiesčio prieštaravimų, 1680 m. suteikia teisę Odų gatveles gyventojams varyti degtinę, auginti, gyvulius ir prekiauti žuvimi. Aiškiai matome, kaip valdą stengėsi atriboti nuo miesto daug pelno duodančias valstybės žemes”, – yra rašęs V. Žulkus.

Friedricho miestas gyvavo trumpai

D. Elertas Odų gatvelės priemiestį vadina viena ryškiausių XVI-XVII a. Klaipėdos padangės žvaigždžių. Ją senamiestis bandė ne kartą užgesinti – vis prašė valdovą prijungti šią teritoriją. Tokie prašymai buvo teikiami 1663, 1678 metais. Galiausiai valdovas pasielgė priešingai – 1692 m. priemiestis virto Friedrichsstadtu (Friedricho III reskriptu pilies valda – Odų gatvelė – gavo formalų miestiečių teisių suteikimo akto patvirtinimą, bet negavo visos savivaldos) ir trumpam pretendavo į Klaipėdos alternatyvą.

1720 m. Friedricho mieste gyveno 77 amatininkai (Senamiestyje – 70). Iš jų 16 patalynės audinių ir drobės audėjų (Senamiestyje – 4), 8 batsiuviai (Senamiestyje – 7), 8 mėsininkai (Senamiestyje – 7), 11 siuvėjų (Senamiestyje – 5). Kiti – šikšniai, šaltkalviai, skrybėlių vėlėjai, skardininkai, sagų dirbėjai dirbo tik Friedricho mieste.

Visgi į atskirą pilnavertį miestą pavirsti šiai teritorijai nebuvo lemta – jau 1722 m. rengiant naujus miestų valdymo nuostatus buvo pastebėta, kad su jais nedera Friedricho miesto teisinis statusas ir karalius įsakė abu miestus sujungti. Nors tokiam sujungimui tada jau ėmė prieštarauti abi pusės, po metų buvo užbaigta teisinė Friedricho miesto integracija į Klaipėdos miestą (senamiestį), o užpylus senąją Dangės vagą išnyko ir buvusi fizinė skiriamoji riba.

Anot V. Žulkaus, susijungimo metu Friedricho mieste buvo apie 170 namų. Čia gyveno ir penki miestelėnai, turėję didžiųjų miestiečių teises.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„XVIII a. užpylus Dangės senvagę, Tomo g. – Mėsininkų g. – Didžiojo Vandens g. kvartalo sklypai sujungti su Junkerių g. šiaurinės pusės sklypais. Junkerių g. šiaurinės dalies posesijos faktiškai nebuvo visiškai sujungtos su Tomo g. kvartalu, tarp jų buvo skiriamoji sklypų linija, kur ėjo pėsčiųjų takas”, – rašo K. Demereckas.

Pasak J. Genio, XVIII a. pabaigoje turėjo baigtis buvusio Friedricho priemiesčio plano struktūros formavimasis. Per nepilnus tris šimtmečius susiformavęs priemiesčio planas išsilaikė iki šių dienų (išskyrus keletą išnykusių gatvelių).

Suniokojo per karą

1903 m. žemėlapyje matyti, kad Junkerių gatvėje stovėjo 13 namų. Greta buvusi Skutėjų gatvė ėjo per sovietinį mokyklos pastatą, kuriame dabar veikia Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filialas.

Anot K. Demerecko, XX a. pradžioje daryta Klaipėdos vaizdo iš lėktuvo nuotrauka leidžia nustatyti, kad Junkerių gatvėje pastatai buvo išsidėstę perimetriniu užstatymu.

„Dvišlaičių, smailių stogų gyvenamieji pastatai tarsi persimainydami tarpusavyje sudarė ritmingą išsidėstymą sklype. Pietinėje sklypų dalyje pagal Junkerių g. buvo pastatai, o šiaurinėje sklypų pusėje buvo sodai, daržai ir ūkiniai pastatai. Pagal 1665 m. planą, pagal Aukštąją gatvę pastatyti namai šiame sklype tęsėsi iki pat Senosios Dangės upės kranto. Nuo Junkerių g. šiaurinės pusės bloko atskirtas namas stovėjo tiesiog Didžiojo Vandens gatvės centrinėje ašyje neleisdamas gatvei tęstis vakarų kryptimi, todėl čia iki šių dienų išliko istorinis Aukštosios ir Didžiojo Vandens gatvių susijungimo 90 laipsnių kampas”, – rašo K. Demereckas.

Anot jo, Junkerių g. 11 stovėjęs gyvenamasis namas buvo labai senas, gal XVII a., baroko stiliaus laužtu stogu, kaip dabartinis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus pastatas Didžiojo Vandens g.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Istorikas profesorius Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965″ rašė, kad nemažų nuostolių miestui padarė 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykę SSRS pajėgų bandy­mai paimti Klaipėdą šturmu. Miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybinio žiedo. Tarp nukentėjusių miesto rajonų buvo ir dalis buvusi tarp Friedricho miesto turgaus bei tvirtovės griovių.

Apgriauti pastatai buvusiose Junkerių ir Skutėjų gatvėse sovietmečiu buvo nugriauti ir jų vietoje 1953 m. pastatyta 4-oji vidurinė mokykla bei įrengtas dabar jau apleistas stadionas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

O teritorijos ryšį su piliaviete nukirto 1963-1964 m nutiesta nauja Sukilėlių gatvės atkarpa (dabar – Pilies gatvė). Tai visiškai pakeitė gatvių struktūrą tarp turgavietės ir Baltijos laivų statyklos – buvo išgriauti visi 17 čia buvusios Perkūno gatvės namų, vietoje kurių ir nutiesta gatvė, pastatyti trys tipiniai penkiaaukščiai.

Gatves numatyta atkurti

2003 m. birželį Klaipėdos miesto taryba patvirtino teritorijos tarp Aukštosios, Daržų, Sukilėlių, Turgaus, Mėsininkų ir Didžiosios vandens gatvių detalųjį planą, kurį parengė UAB „Klaipėdos projektas”. Jis numatė vietoje apleisto stadiono ir buvusios 4-osios vidurinės mokyklos pastato atkurti ikikarinį užstatymą su dviem čia buvusiomis – Junkerių ir Skutėjų – gatvėmis. Sprendime numatyta, kad antrasis sprendinių etapas, apimantis Skutėjų gatvę ir naujų septynių sklypų suformavimą vietoje sovietinio pastato, bus įgyvendinimas tik iškėlus tuomet čia veikusią Vydūno vidurinę mokyklą į kitą vietą.

Mokyklą iškelti į patalpas Sulupės gatvėje politikai sugebėjo, o valios nugriauti sovietinį pastatą pritrūko. 2011 m. 13 miesto Tarybos narių balsavus už pastato griovimą miesto lėšomis, 13 prieš ir vienam susilaikius buvusi mokykla taip liko stovėti tuščia. Vėliau, po poros metų, į pastatą buvo leista įsikraustyti Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filialui.

Tad būsimo naujo kvartalo kūrimo darbai prasidėjo nuo sklypų, suformuotų apleisto stadiono vietoje. Juos prieš porą metų aukciono būdu verslininkams išnuomojo Nacionalinė žemės tarnyba.

Pirmąja kregžde bandė tapti sklypus Sukilėlių g. 3 ir 5 išsinuomojusios bendrovės „AAC groups” ir „Alingra”, kurias valdo tas pat savininkas – libanietis Alian Abou Chaaya. Jų užsakymu R. Staševičiūtės projektavimo firma „Pilis”, projektui vadovaujant Edmundui Andrijauskui, projektavo du gyvenamuosius pastatus su komercinės paskirties patalpomis. Buvo planuojama, kad čia iškiltų 1075 kv. m ploto pastatas, į kurio sklypą įvažiavimas būtų iš Sukilėlių gatvės. Tačiau didelių nuompinigių už sklypą senamiestyje savivaldybei nemokėjusios ir teismuose jų mokėjimą atidėti nesėkmingai bandžiusios bendrovės „AAC groups” savininkas libanietis šią vasarą inicijavo savo įmonei bankrotą – tokį jo prašymą Klaipėdos apygardos teismas patenkino.

Šių metų pradžioje buvo paskelbti ir projektiniai viešbučio, numatomo statyti sklypuose Sukilėlių g. 7, 9, 11, 13, 15, bendrai užimančiuose 16 arų, pasiūlymai. Šiuos sklypus nuo 2016-ųjų lapkričio nuomoja UAB „Eko žaliavos”. Tada bendrovės atstovai sakė, jog statybų pradžios esą galima tikėtis gal 2021 m. antroje pusėje.

Prefektūra virs viešbučiu

AdM archyve esančių Perkasų (dabar – Sukilėlių) gatvės nuotraukų tolumoje matyti ir pastatas, kuriame nuo 1920-ųjų iki 1923 m. sausio buvo įsikūrusi Klaipėdos kraštą pagal Antantės pavedimą valdžiusios Prancūzijos prefektūra.

Pagal adresų knygas, pirmasis šio pastato savininkas 1858 m. buvo Švedijos konsulas Schiller. Nuo 1915 m. pastato savininkas įvardijamas pareigūnas kreiswiesenbaumeister Gerhard. Pasak V. Safronovo, tokius pareigūnus Prūsijoje turėjo dauguma apskričių, jie buvo atsakingi už melioracijos darbų projektavimą ir vykdymą.

Būtent ties prefektūra įvyko kulminacinis Klaipėdos sukilimu vadinamos operacijos momentas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Prancūzų kulkosvaidžiai kyšojo per visus dviejų aukštų langus ir šluote šlavė puolančius drąsuolius. Čia žuvo daugiausia lietuvių savanorių, tarp jų ir jaunas leitenantas Barkauskas, bandęs įmesti granatą į prefektūrą. Tačiau Bajoro vadovaujama kuopa sumaniais manevrais perlaužė situaciją savo naudai. Prancūzams po įnirtingų mūšių ėmė stigti šovinių, o ir didelių motyvų žūtbūtinai kautis svetimoje žemėje jie neturėjo. Apie vidurdienį prefektūros antrojo aukšto lange pasirodė balta „vėliava“ – nuo stalo sugriebta staltiesė reiškė, kad jie pasiduoda. Netrukus prefektūroje įvyko trumpos derybos, po kurių Budrys ir prancūzų dalinio vadas majoras H. Thibaut pasirašė paliaubas”, – apie ties prefektūra 1923 m. sausio 15-osios popietę vykusį mūšį yra rašęs mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas.

Užimant prefektūrą žuvo ir du šauliai – Jonas Pleškys ir Flioras Lukšys.

Šį lemiamą operacijos etapą savo raporte yra aprašęs ir koviniuose veiksmuose dalyvavęs II Ypatingosios rinktinės grupės vadas, kapitonas Bajoras (Mykolas (Mikas) Kalmantavičius (Kalmantas): „Tuojaus visiems kuopų vadams įsakiau apsupti Prefektūros namą. Bet prie to namo priėjimas buvo labai sunkus, nes priešas turėjo patogius apšaudymus visų gatvių, prie to namo prieinančių. Puolant prefektūrą buvo užmušta keletas sukilėlių, todėl veikti reikėjo sustiprintai ir skubiai, kad nenupultų mūsų moralės jėgos. Greitai suradau karininką Šepetį, kuris buvo surinkęs vienon vieton apie būrį sukilėlių. Jam įsakiau su tuo būriu surasti mažiau apšaudomą vietą prislinkti prie Prefektūros namo ir greičiausiu laiku granatomis išmušti iš to namo ten esantį priešą. Neužilgo karininkui Šepečiui pasisekė prisiartinti prie namo ir mesti keletą granatų, tuo pat laiku iš kitos pusės buvo pastatyti ant namų stogų lengvi kulkosvaidžiai, kurie atidengė ugnį į prefektūros langus. Po sustiprintos kulkosvaidžių ir granatų ugnies priešo ugnis buvo nuslopinta ir veikiai pasirodė iš prefektūros lango balta vėliava.

Šis drąsus žygis karininkui Šepečiui /leitenantui Burokevičiui/ ir keliems sukilėliams kainavo gyvybes, bet per jų aukas įėjom į Prefektūrą apie 13.30 val. Įėjus į Prefektūrą radome ten virš 80 francūzų kareivių, keletą karininkų ir patį Komisarą Petisne. Tuojaus įsakiau visiems nusiginkluoti ir ginklus paėmus savo žinion žmones suvedžiau į vieną vietą po sukilėlių apsauga.

Užėjus į kambarį, kur buvo komisaras Petisne, jis stovėjo labai prislėgtame ūpe. Bet man mandagiai pradėjus kalbėti, kad mes su francūzais muštis nenorime, bet mes norim sutvarkyti tiktai lietuvių valdžią Klaipėdos krašte, jis tuoj įsidrąsino, atsisėdo ir užklausė, kas aš per vienas. Trumpai atsakius Bajoras pareikalavo dokumentų, į ką trumpai prisiėjo atsakyti parodžius revolverį vietoj dokumentų. Jis tuoj pat nusiramino ir pradėjo klausti, ar aš pažįstu sukilėlių vadą Budrį, su kuriuo jis notomis vedė derybas. Paprašė manęs, ar negalėčiau aš atvežti p. Budrį tęsti derybas. Aš sutikau, bet iš pradžios pareikalavau, kad būt sustabdytas francūzų veikimas prieš sukilėlius kareivinėse, ir perspėjau, kad mažiausias judesys iš kareivinių francūzų privers mus iššaudyti visus karininkus ir kareivius, esamus mūsų žinioj prefektūroj. Komisaras Petisne įsakė kareivinių įgulai susilaikyti nuo ginkluoto veikimo.

Išstačius prie belaisvių išsiuntus patrulius į miesto svarbesnius punktus, palikus savo pavaduotoją nuvykau į Sukilėlių štabą atvežti p. Budrį. Greit su p. Budriu grįžome į prefektūrą, kur ir prasidėjo abipusės derybos.

Užėmus Prefektūrą radome ištisus kambarius prikrautus šovinių, granatų, duonos, šokolado ir t.t., matomai jie buvo pasiryžę ilgai laikytis šiame name. Mūsų laimei, jie išsilaikė neilgai”.

Pasitraukus prancūzams pastate iki 1925 m. birželio veikė Klaipėdos krašto gubernatūra. Jai sudarius sandorį su Internacionaliniu banku, buvo apsikeista patalpomis – bankas išsikraustė į Perkasų gatvę, o gubernatūra į jo patalpas Liepų gatvėje (dabar – „Luminor” bankas).

Nuo 1935 m. pastatas buvo tapęs Helene Rostowsky nuosavybe.

„Yra duomenų, kad kurį laiką prieš 1939 metus šiame name veikė Žydų liaudies bankas (Jüdische Volksbank). Tai, matyt, ir tapo priežastimi, kodėl 1939 metų sausį jis buvo paskirtas Sportbundui ir Ordnungsdienstui – Klaipėdos krašto pronacistinio judėjimo organizacijoms. Vėliau, per karą, name veikė vietinė SS būstinė”, – sakė V. Safronovas.

Jis 1947 m. datuojamame dokumente yra radęs įrašą, kad adresu Perkasų g. 1 buvo įsikūrusi Спецгруппа, kurioje dirbo 148 žmonės. Ką veikė ši Specgrupė – duomenų nėra.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šiame pastate buvo įsikūręs bankas „Hermis“.

Nuo 2005 m. birželio pastatą valdančios UAB „Antantė“ užsakymu dar 2009 m. UAB „ Pamario projektai” buvo parengusi projektiniai pasiūlymus, pagal kuriuos čia po rekonstrukcijos, pristačius ir naują pastatą, numatoma įrengti viešbutį.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

UAB „Antante“ direktorė Vida Elenskienė sakė, kad šių neatsisakoma – jau yra gautas leidimas statyboms, tačiau kol kas viską yra pristabdžiusi pandemija.

„Ateitis – šviesi. Daug jau dirbome, įdirbis yra, o visa kita parodys laikas”, – sakė ji.

Gatves rekonstruos

Klaipėdos savivaldybė yra suplanavusi iš esmės atnaujinti septynias senamiesčio gatves, tarp kurių patenka ir Daržų (nuo Pilies iki Aukštosios g.), Aukštoji (nuo Daržų iki Didžiosios Vandens g.), Didžiąją Vandens g. (nuo Aukštosios g iki Tiltų g.) bei Sukilėlių gatvės.

Planuojama atnaujinti gatvių važiuojamąsias dalis, šaligatvius, juos pritaikant judėti specialiųjų poreikių turintiems asmenims. Bendra preliminari projekto vertė – beveik 5 mln. Eur. Projekto įgyvendinimo trukmė – dveji metai.

Paraišką Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti pateikusi Klaipėdos savivaldybė jau gavo leidimus vykdyti keturių gatvių atnaujinimo darbus. Kitus, tarp kurių patenka Aukštoji bei Didžioji Vandens gatvės, dar tebederina Kultūros paveldo departamentas. Jis, anot savivaldybės, nepritaria, kad būtų ardomas važiuojamosios dalies grindinys, o tai reiškia, kad nebūtų galima tvarkyti lietaus nuotekų tinklų.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.


    2020-10-18

    9 komentarai “Pradingusi Klaipėda: kur gyveno junkeriai ir skutėjai”

    1. Prieškarinėje Klaipėdoje 50 procentų lietuvių, o karui baigiantis visi patraukė į Vokietiją, o ne liko Lietuvoje. Galėjo evakuotis į Kretingą, Mažeikius, Skuodą. Ir pagal atstumą ir pagal “prigimtį” arčiau.

      • Lietuvininkai manė, kad geriau būti su Hitleriu, bet ne po rusu. Netrukus civilių gyventojų naikinimas Rytų Prūsijoje parodė, kad jie neapsiriko. Azijatai neskyrė vokiečio nuo lietuvininko, prievartavo ir žudė visus iš eilės. Klaipėdos krašto žmonės to išvengė, nes kraštas, iki karo priklausęs Lietuvai, buvo priskirtas LTSR.

      • Parašiau, ir suabejojau dėl paskutinio savo sakinio. Patikslinsiu – Klaipėdos krašte likę žmonės nebuvo išskersti, nes kraštą priskyrė Lietuvos TSR. Tačiau čia likusių buvo mažuma, ir tų pačių dalis atsidūrė Sibire.

    2. Martynai, neverta sekti šiandienos mažaraščių peršama svetimvardžių rašymo mada. “Friedrichas” – kas tai? Tekstas lietuviškas, o kokia kalba parašytas šis vardažodis? Nei lietuvių, nei vokiečių. Tai kokiam skaitytojui tekstas skirtas? Siūlyčiau visur tekste tą “Friedrichą” pataisyti į “Frydrichą”.

    3. Čia ne Klaipėda, čia Memelis. Juk lietuvių nebuvo nė kvapo daugiau kaip 600 metų. Gyvename negarbingai prijungtoje tetitorijoje. Kilniau būtų grąžinti miestui tikrąjį pavadinimą Memel.

      • 1925 m. sausio 20 d. surašymo metu Klaipėdos krašte gyveno 141 650 gyventojų, iš jų 50,8 proc. lietuviai, tačiau 34 340 lietuvių (24,2 proc. gyventojų) norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais. Vokiečiais užsirašė 41,9 proc., 7,3 proc. kitataučiais.

      • Zose, dėl lietuvių kvapo Klaipėdoje (Memelyje) patys vokiečių istorikai kalba kitaip. Ar Jums nieko nesako tokie faktai, kaip antai, kad dar Ordino laikais pilyje buvo vertėjo iš lietuvių kalbos pareigybė ar kad mieste buvo lietuvių bažnyčia?

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt