P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Vilties gatvės liepų gimtadienis

Avatar

Martynas Vainorius
2020-11-02


Ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” šįkart baigia pasakoti, ką tarpukariu Klaipėdos kraštui atnešė spalio mėnesiai.

Tada Klaipėdos uostas sulaukė išskirtinio krovinio, o miestas – išskirtinės transporto priemonės ir medžių, kurie auga iki šių dienų. Išskirtinis objektas spalį atsirado ir Šilutėje.

Litų monetas gabeno per Klaipėdą

„Klaipėdos žinios” 1925-aisiais pranešė, kad spalio 29-ąją į uostą atplauks anglų garlaivis „Baltriger”, kuris pristatys Lietuvos finansų ministerijos Anglijoje užsakytų sidabrinių pinigų partiją – 375 dėžes apie 25 tonų svorio.

Pirmųjų metalinių pinigų iš Anglijos pristatymas į Klaipėdos uostą. Pinigų muziejaus nuotr.

„Pinigų skrynes tų pačią dieną veš toliau į Kauną. Šiuo laivu taip pat atvežama apie 100 tonų įvairių prekių iš Anglijos ir Amerikos, toliau apie 300 maišų Amerikos pašto”, – rašė laikraštis.

Eduardas Remecas straipsnyje „1925 m. laidos Lietuvos Respublikos monetų kūrimo ir kaldinimo problematika” rašo, kad 1925 m. balandžio 3 d. Seimo priimtame Monetų įstatymo pakeitime buvo nustatyta, kad sidabro praba turi 500. Po trijų dienų buvo paskelbtas sidabrinių monetų kaldinimo konkursas.

Šiame konkurse dalyvavo penkios firmos – valstybinės Danijos ir Nyderlandų monetų kalyklos, privati bendrovė iš Anglijos ir dvi iš Prancūzijos, kurios buvo Anglijos karališkųjų monetų rūmų ir Paryžiaus monetų kalyklos tarpininkės. Anglijos firma iš Londono „Johnson Matthey Co“ monetas pasiūlė nukaldinti už 5,443 mln. litų, firma iš Paryžiaus „Longvica“ – už 5,311 mln., kita Prancūzijos firma – „Comptoir Lyon-Allemand“ – už 5,156 mln., Danijos karališkųjų rūmų monetų kalykla – už 4,683 mln. Litų. Nyderlandų karališkųjų rūmų kalykla galutinės kainos nenurodė, ji atsisakė sumokėti ir žyminį mokestį, todėl per pirmąjį komisijos posėdį buvo pašalinta iš konkurso. Per antrąjį posėdį buvo pašalinta monetų kalykla iš Danijos, nes kaip pavyzdį pateikė dėžutę, kurioje buvo 12 monetų be prabos.

„Kitų trijų privačių firmų pateikti pavyzdžiai buvo atiduoti patikrinti valstybinei chemijos ir technikos laboratorijai ir ši nustatė, kad Prancūzijos firmos pateikti pavyzdžiai neatitinka reikalavimų, o arčiausiai nustatytos normos yra pateiktieji Anglijos firmos. <…> Birželio 20 d. Anglijos karališkiesiems monetų rūmams buvo įteikti gipsiniai monetų modeliai, o rugpjūčio 20 d. Lietuvos atstovas Londone Ernestas Galvanauskas (1882–1967) atvežė į Kauną po dešimt kiekvieno nominalo sidabrinių monetų pavyzdžių ir finansų ministras juos patvirtino. Gavus patvirtinimą, pirmiausia buvo nukaltos 2 litų, paskui – 5 litų, vėliausiai – 1 lito monetos”, – rašė E. Remecas.

Pasak jo, minėtosios 375 dėžės buvo pirmoji monetų siunta. 1926 m. sausio 14 d. iš Klaipėdos traukiniu atvežta antroji sidabrinių monetų siunta, kurią sudariusių monetų vertė buvo 7,5 mln. litų. Sidabrinės monetos į apyvartą buvo išleistos 1926 m. lapkričio 26 d.

„Kodėl monetas kaldinti atiduota brangiausią pasiūlymą pateikusiai Anglijos firmai, buvo klausinėjama ir to meto spaudoje, šis klausimas keltas ir Seime. Pavyzdžiui, Seimo nariai Antanas Sugintas (1890–1971) ir Kazys Ralys (1885–1958) klausė, kodėl ne skelbtas pakartotinis konkursas, o monetas kaldinti atiduota anglams. Tokie faktai skatina abejoti, kad Finansų ministerija į konkursus žiūrėjo rimtai, gali būti, kad jie buvo rengiami jau numačius vykdytojus, vien tam, kad būtų sudarytas skaidrumo įspūdis. Juk ir po 1923 m. surengto monetų projektų konkurso užduoties vykdytojas buvo pasirinktas savo nuožiūra. <…> 1926 m. sausio mėn. pristačius paskutinę sidabrinių monetų siuntą, dienraščiuose V. Petrulis paskelbė paaiškinimą visiems, puolusiems jį, kad atidavė kaldinti monetas anglams. <…> Anot V. Petrulio, anglų pateikti monetų pavyzdžiai atrodė gražiausiai, bet galutinai nutarti pavesta Ministrų kabinetui. Jo sprendimą lėmė ne techniniai ir juridiniai, o ekonominiai ir politiniai motyvai. Kaip rašoma, „reikia stengtis visokiais būdais ruošti savo gaminiams rinką Anglijoje ir rūpintis suinteresuoti anglų firmas Lietuva“. Ministrų kabinetas konstatavo, kad anglų pasiūlymas yra geriausias ir kad reikia išsiderėti nuolaidą. Nuolaida, sudaranti 3 tūkst. svarų, arba 147 tūkst. litų, buvo išsiderėta. Taigi, iš viso nukaldinti sidabrines monetas kainavo 5 296 900 litų, t. y. 613,9 tūkst. litų brangiau, nei siūlė monetų kalykla iš Danijos. Savo pasirinkimo teisingumui patvirtini V. Petrulis pasitelkė Latvijos finansų ministerijos pasirinkimą – ji sidabrinėms monetoms kaldinti irgi išsirinkusi brangesnį Anglijos firmos pasiūlymą. Tai lėmusios ekonominės priežastys – sudominti Anglijos rinką sviestu, linais, sėmenimis, mišku ir kt.”, – rašė E. Remecas.

Pasak jo, dar prieš paskelbiant konkursą Anglijos karališkieji monetų rūmai įtikino, kad reikia pakeisti Lietuvos monetų įstatymą taip, kad būtų pašalinti visi galimi konkurentai. Įstatyme nustatytos prabos monetas kaldinti buvo įgudusios tik Anglijos, Rusijos ir Vokietijos monetų kalyklos, tačiau dvi pastarosios valstybės Anglijai nebuvo konkurentės dėl politinių motyvų.

„Finansų ministerija ir ministras V. Petrulis protegavo vienos šalies įmonę, net parengė ir išleido jai palankų įstatymą, sudarė palankias konkurso sąlygas. Šiandien toks vyriausybės ar ministro poelgis būtų laikomu nusikalstamu, bet tuo metu net ir atviras ministro prisipažinimas didesnių diskusijų nesukėlė”, – rašo E. Remecas.

Matyt, sandoris dėl monetų kaldinimo tapo paskata anglams pasidomėti, ką gi galima importuoti iš Lietuvos – nukaldintus pinigus atgabenęs laivas „Baltriger”, anot „Klaipėdos žinių”, pasikrovė 200 tonų lietuviškų linų sėmenų, skirtų Anglijai, ir 30 tonų popieriaus. Matyt, sėmenys anglams patiko, nes, pavyzdžiui, 1936 m. lapkritį „Vakarai” skelbė, kad laivas „Evelyn Marion” į Angliją išplaukė su 300 tonų sėmenų ir 155 tonomis miško. Didelį sėmenų krovinį ten išplukdė ir „Holland”, o „Baltlander” į britų salyną tad išplaukė su 165 tonomis sviesto, 7 tonomis mėsos ir koncervų, 7 tonomis agurkų, 146 tonomis bekono, keli laivai ten plukdė miško medžiagą.

Beje, 1936-ųjų spalį „Vakarai” skelbė, kad išsiuntus nemažą kiekį lietuviškų bulvių Italijon, jomis susidomėjo ir tuo metu britų valdyta Palestina.

„Lietūkis gavo iš vienos stambios Palestinos firmos prašymą atsiųsti bulvių išmėginimui. Minima firma norinti užsakyti Lietuvoje didesnį kiekį bulvių. Todėl šiandien į laivą Tatti pakrauta, ir viena tona bulvių Palestinai”, – rašė „Vakarai”.

Estų nelaimė

Laimei, 1925-ųjų spalį litų monetas Lietuvai gabenusio „Baltriger” neištiko toks likimas kaip estų žėglinio laivo „Esther“, kuris siaučiant audrai netoli Klaipėdos nuskendo 1927 m. spalio 25 d.

„Gražiam orui esant laivas išplaukė iš Rygos į jūras. Jūroje ištikusi audra pradėjo laivą mėtyti ir smarkiai supti. Be krovinių viršuje laivo buvo sukrauti medžiai, kuriu dalis dėl didelio supimo, nukrito, sukrėtė laivą ir nusvėrė i vieną puse, be to ir būrių stiebai nulūžo. Tai buvo spalių mėn. 25 d. apie 4 val. iš ryto. Laivas tuojau pradėjo skęsti, su kuriuo drauge nuskendo laivo kapitonas, virėjas ir vienas matrosas. Kaip spėja, ištikus nelaimei, laivo virėjo kajutės duris užvertė nukritusieji medžiai ir todėl jis negalėjo gelbėtis. Keturi matrosai ir vairininkas beskęstant laivui iššoko į šėlstančią jūrą. Kad galėtų ilgiau laikytis ant vandens, jie susigavo išmėtytų nuo laivo lentų, ant jų užsėdę ir po vieną rankose turėdami laikėsi vandenyje ir kovojo su bešėlstančiomis bangomis. Vairininkas, būdamas daug sunkesnis negu kiti, po trijų kovos valandų nuskendo, o kiti keturi matrosai sugebėjo laikytis apie 12 valandų”, – rašė „Klaipėdos garsas”.

Pasak jo, nelaimėlius išgelbėjo Klaipėdos uostan plaukęs vienas danų laivas.

„Šėlstanti jūra nedavė laisvai prie nelaimingųjų priplaukti ir gražiai juos paimti, todėl nelaiminguosius gelbiantiems buvo didelis pavojus, bet jūreiviškas draugiškumas viską pergali. Keturi jūreiviai po ilgu kovą su mirtimi pasijuto esą danų jūreivių prieglobstyje. Atplaukęs danų laivas atvežė juos Klaipėdon, o čia Uosto Direkcijos pastangomis, suteikta nelaimingiesiems reikalinga pagalba ir apgyvendinti „Ryto” viešbutyje. Jūreiviai jaučiasi labai gerai ir tik du lengvai sužeisti”, – rašė „Klaipėdos garsas”.

Pasak jo, nuskendusio laivo liekanas surado Klaipėdos uosto laivas „Slikmanas“ maždaug apie 11 myliu atstumu nuo Klaipėdos, bet dėl tebesiautusios audros laivo išvilkimo darbų nebuvo galima pradėti, todėl jo liekanos, sudariusios pavojų plaukiantiems laivams, buvo pažymėtos atitinkamu pavojaus ženklu.

Išskirtinis autobusas

Tą spalį „Klaipėdos garsas” dalinosi ir kita transporto sektoriaus, tik jau sausumos, naujiena. Anot laikraščio, tuo metu Klaipėdos krašte iš viso buvo 470 automobilių ir motociklų, pažymėtų KM (Klaipėda—Memel) ir atitinkama skaitline nuo 1 iki 470.

Po devynerių metų, 1934-ųjų lapkritį Klaipėdos krašte jau buvo išduota 911 numerių įvairioms autotransporto priemonėms – tą liudijo „Klaipėdos krašto valdžios žiniose” paskelbtas jų sąrašas. Numeriai KM1, KM3 ir KM4 tuo metu priklausė Klaipėdos krašto direktorijai (KM2 buvo laisvas), o paskutinysis numeris KM911 buvo skirtas bendrovės „Memeler Meinbahn” autobusui.

O 1937-ųjų lapkritį „Vakarai” rašė, kad sumažinus automobilių muitą, ne tik įmonės ir įstaigos, bet ir atskiri asmenys pradėjo pirkti daug automobilių,

„Kadangi daug kas iš pirkusių mašinas nemoka važiuoti ar neturi šoferio liudijimo, tai auto mokykloms netrūksta mokinių, jų tarpe nemažas procentas yra moterų”, – rašė laikraštis.

Prieš metus, 1936-ųjų spalį jis buvo informavęs, kad keleivių susisiekimui ruože Klaipėda-Palanga paštas pastatė naują, didelį moderniskiausią autobusą.

„Tokios rūšies autobusas Klaipėdoje yra pirmas. Autobuso motoras įtaisytas autobuso priešakio viduje, panašiai kaip geležinkelių automatricose. Šis naujas pašto keleivinis autobusas turi 34 sėdimas vietas, o su pristatomomis vietomis talpina 42 žmones. Jį pagamino firma Hulstroem Kaune. Motoras firmos Volvo, variklis 6 cilinderių, 75 PS jėgų, varomas gazolinu. Autobuso laukujos spalvos, kaip ir kitų keleivinių pašto autobusų: raudona, geltona su žalia juosia. Viduje įrengta minkštai, patogiai ir jaukiai. Tinka vietos ir tolimų ekskursijų susisiekimui”, – rašė laikraštis.

Anot jo, tuo metu paštas turėjo12 keleivinių autobusų ir jai vežė keleivius maršrutais Klaipėda-Palanga, Palanga-Kretinga, Klaipėda-Gargždai, Šilutė-Rusnė, Šilutė-Naumiestis, Pagėgiai-Smalininkai-Jurbarkas ir Klaipėda-Nida.

Garsiosioms liepoms – 84-eri

Gali būti, kad minėtieji pašto autobusai tarpukariu važinėjo ir Altenbergo (dabar – Vilties) gatve.

„Tarp Raudonojo Kryžiaus ir buv. Seminarijos pastatų yra pravesta viena gražiausių Klaipėdos gatvių – Altenbergo gatvė. Dabar šios gatvės šaligatviai apsodinami medeliais. Vasarą ši gatvė tikrai puoš miestą”, – 1936 m. spalį rašė „Vakarai”.

Būtent dėl šių liepų pernai lapkritį buvo kilęs didžiulis dalies miestiečių sujudimas – jie piktinosi savivaldybės pasisamdytų ekspertų iš Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Miškų instituto išvadomis, kad šiuos medžius reikia iškirsti.

Buvo konstatuota, kad Vilties gatvėje 7 medžiai yra labai geros būklės, 2 – patenkinamos, 20 – nepatenkinamos, 17 – blogos. Medžius, kurie priskirti prie nepatenkinamos ir blogos būklės, esą būtina nedelsiant šalinti, nes jie kelia grėsmę praeiviams, transportui, per medžio aukštį esamiems pastatams bei kitam turtui.

Išvadose nurodoma, kad geros ir patenkinamos būklės medžiams, kurių yra tik 19 proc., jei jie būtų palikti augti, būtina formuoti lajas figūrinio formuojamojo genėjimo būdu. Iš pradžių lajas dar kartą tektų nupjauti 7-8 metrų aukštyje, vėl drastiškai žalojant medžius, ir formuoti skėtinę lają, saikingai patrumpinant naujai išaugusias 1-3 metų plonąsias šakeles, esančias lajos išorėje. Tokiu kruopščiu kasmetiniu (1-3 kartus per vegetacijos periodą) apkarpymu galima suformuoti taisyklingos geometrinės formos lają, tačiau pradėjus taikyti lajų figūrinio formavimo būdą privalu žinoti, kad prisiimamas įsipareigojimas iki medžių gyvenimo pabaigos kiekvieną pavasarį ir vasarą 2-3 kartus juos karpyti, nes neišvengiamai teks išlaikyti pasirinktą dirbtinę lajos formą.

Vilties gatvė vasara skęsta žalumoje. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Todėl siūlome Vilties gatvėje atlikti rekonstrukciją, pašalinant visus prie gatvės augančius medžius, kelmus šalinti juos išgręžiant atitinkamo skersmens grąžtais ir jų vietoje sodinti naujus medžius“, – skelbiama tyrimo išvadose.

Po audringo jų pristatymo metu visuomenei savivaldybės atstovai žadėjo, kad sprendimai, kaip elgtis, esą bus priimami vėliau pasitarus su atsakingomis institucijomis, o projektai bus pristatomi visuomenei. Tačiau per metus nieko panašaus taip ir neįvyko.

Kalėdoms tuoktis verta

Skelbė 1937-ųjų spalio „Vakarų” antraštė – laikraštis dalinosi magistrato informacija, kad jaunavedžiai iki lapkričio 15 d. gali paduoti prašymus gauti paramos įsikūrimui iš teismo patarėjo Menthalio fondo.

„Fondo steigėjas Mentalis mirė 1905 m. spalių 8 d. Testamentu jis paliko nemaža sumą labdarybės tikslams. Be kitko, jis paskyrė iš savo fondo vienkartine pašalpą jaunavedžių šeimai, kuri susituokia Kalėdomis. Tokia šeima gauna 300-350 litų. Šią sumą gauna kai kada 3, 4 pašalpos reikalingos poros, bet su sąlyga – santuoka Kalėdų šventėse. Fondą administruoja atskira komisija, į kurią įeina 3 magistrato nariai. Prašymus reikia paduoti miesto finansų įstaigai. Pašalpai gauti fondas, be kitko, dar stato tokius reikalavimus, kad jaunoji turi būti gimusi Klaipėdoje arba bent dvejus metus čia gyvenusi. Pirmoji po santuokos gyvenamoji vieta turi taip pat būti Klaipėda”, – rašė laikraštis.

Būsimieji to meto sutuoktiniai tikriausiai irgi vaikščiodavo į kino teatrus, tad jiems galėjo būti įdomi ir kita to spalio „Vakarų” skelbta naujiena, kad jau išbandomi lietuviški kino filmų parašai.

„Prieš keletą dienų kine Apollo, o vakar kine Kapitol buvo pademonstruoti filmai su filmo tekstui pritaikintais lietuviškais parašais. Parašus norima taip priderinti, kad jie sektų vienas po kilo ir, kad, nesuprantąs filmo kalbos iš tų parašų spėtų sekti veikimų ir kalbų turinį. Panašių mėginimų jau seniau teko matyti. Šį kartą mėginimai nusisekė ir parašai veik įkandin sekė vaizdus ir artistų žodžius. Kadangi garsinės filmos eina tik svetimomis kalbomis, tai tų kalbų nemokantiems tokie parašai bus didelė pagalba”, – džiaugėsi „Vakarai”.

„Nauja kultūros tvirtovė Šilutėje”

Po metų, 1938-aisiais, šis laikraštis akivaizdžiai džiaugėsi pranešdamas ir žinias iš Šilutės, kur spalio 29 d. buvo iškilmingai atidaryti naujieji Šilutės gimnazijos rūmai, laikraščio pavadinti nauja kultūros tvirtove.

„Iškilmės prasidėjo 17 val., bet. į naujuosiu gimnazijos rūmus žmonės pradėjo rinktis daug anksčiau. Rūmai buvo gausia iliuminuoti, papuošti vainikais tautinėms vėliavomis. Didžiulėmis tautinėmis vėliavomis buvo nužymėtas takas nuo kiemo vartų iki pat gimnazijos durų”, – rašė laikraštis.

Į iškilmes be daugelio kitų svečių buvo atvykęs ir švietimo ministeris Juozas Tonkūnas.

Jų metu gimnazijos direktorius Vilius Bajoras priminė, kad 1928 m. birželio 20 d. Šilutėje inž. A. Jonušaičio, J. Jonušaičio ir T. Landero iniciatyva buvo sušauktas lietuvių susirinkimas, į kurį atsilankė apie 30 asmenų ir nutarė Šilutėje steigti lietuvių vaikam mokyklą. Krašto direktorija esą sutiko, kad tokia mokykla būt įsteigta, bet nei lėšų, nei patalpų nedavė. Tai iniciatorių neatbaidė ir pradinė mokykla pradėjo veikti turėdama keturis mokinius. Pirmuoju mokyklos mokytoju ir vedėju buvo J. Šneideraitis, klaipėdiškis, baigęs Tauragės mokytojų seminariją.

1932 m. balandžio 1 d. buvo atidaryta pirmoji vidurinės mokyklos klasė. O išaugus vidurinei mokyklai, „buvo galutinai pribrendęs reikalas praplėsti ją lig pilnos 9 klasių gimnazijos”.

„Daug vargo turėjo gimnazijos kūrėjai su patalpomis. Iškart mokykla buvo prigludusi privačiame bute, be mokinių skaičiui padidėjus teko erdvesnių patalpų ieškotis. Buvo išnuomoti iš Direktorijos senieji vokiečių gimnazijos rūmai. Bet čia atsiradus įvairių mokyklai dirbti kliūčių, buvo vėl iš privačių asmenų nuomojami butai. Ir taip buvo kilnojamasi vargstama keletą metų, kol galų gale atsirado būtinas reikalas įsigyti gimnazijai nuosavus namus. Tam reikalui 1937 m. buvo nupirktas ir Redveikio žemės sklypas, ant kurio ir pastatyti modernūs gimnazijos rūmai. Rūmų projektą padarė klaipėdiškis architektas Reismonas”, – rašė „Vakarai”.

Ant laikraščio, gimnazijos kurione tuo metu įsikūrė 11 klasių su 322 mokiniais, statyba atsiėjo 660 000 litų.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

„Gimnazijos rūmai jau iš oro daro puikų įspūdį. Bet dar geresnis įspūdis viduj. Apatinis aukštas-pusrūsis paskirtas mokinių drabužinei, mokinių valgyklai su modernia virtuve (čia atliekamo namų ruošos pamokos), prausykla su šilto ir šalto vandens dušu, nusirengimo kambariai, patalpa dviračiams ir kt. Pirmajame aukite – yra mokytojų kambariai, klasės, mokinių kooperatyvas ir kt. Antrame aukšte fiziko kabinetas ir klasė. Trečiajame aukšte numatoma įrengti turistams nakvynes. Rūmuose yra erdvi, Šilutėje didžiausia ir gražiausia salė, su gera sceną, parketu ir balkonu. Į šią salę gal sutilpti apie 1000 žmonių. Vien ėdimų vietų yra per 400”, – rašė laikraštis, paminėję, kad šalia pastato įrengtas sporto aikštynas: bėgimo takai, aikštės kvadratui, krepšiniui, lauko tenisui ir kitiems žaidimams.

Pastatą statė konkursą laimėjusi Gurvičiaus ir Judelevičiaus statybos firma iš Kauno.

Tarp sveikinusiųjų įstaigą su įkurtuvėmis raštu buvo ir Vydūnas, kurio vardu vėliau buvo pavadinta ši įstaiga.

„Naujieji rūmai tegul būna ne vien mokykla, bet ir šventnamis, kuriame jaunosios sielos atsivertų visam, kas išmintinga, gera, teisinga ir gražu ir įsigalėtų visą amžių tvirtinti skaistų taurumą, vengdamos ko tvirčiau viso, kas didina piktumą žmonėse”, – linkėjo filosofas.

„Mokyklai buvo ketinama suteikti kraštiečio – įžymaus lietuvio, filosofo, švietėjo, rašytojo – Vydūno vardą. Bet tuo metu jis nenorėjo didelio dėmesio savo asmeniui, kadangi tik prieš keletą mėnesių buvo paleistas iš kalėjimo, į kurį pateko už savo veiklą ir knygą „Septyni šimtai metų vokiečių – lietuvių santykiams”. Nepaisant to, 1938 m. Klaipėdos krašto mokyklų draugijos dokumentuose mokykla pradėta vadinti Vydūno vardu”, – rašoma gimnazijos interneto puslapyje.

Antrojo pasaulinio karo metais gimnazijos rūmus perėmė apskrities valdyba. Jose įsikūrė nacionalistų partijos (NSDAP) apskrities skyrius, apskrities hitlerininkų vadas (Kreiseleiter), Hitlerio jaunimo sąjungos (Hitlerjungend) 478-asis skyrius, vokiečių mergaičių (BDM) sąjungos 473-asis skyrius ir kt. Po karo 1946 m. gimnazijos rūmose įsikūrė rusiška vidurinė mokykla.

1993 m. gegužės 3 d. Šilutės rajono švietimo taryba ir rajono kultūros, švietimo ir sporto skyrius nutarė atidaryti Vydūno vidurinę mokyklą, kuri pradėjo veiklą 1993 m. liepos 1 d., o mokslo metus – 1993 m. rugsėjo 10 d. Rusiška mokykla persikėlė į kitą pastatą, o buvusi lietuviška mokykla vėl atgimė. 1998 m. Rugsėjį įstaigai suteiktas humanitarinio ir realinio profilių Šilutės Vydūno gimnazijos statusas.


    2020-11-02

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt