Holokausto minėjimo dienos aidai vis dar netyla ir dabar. Po aistringų diskusijų dėl Valdo Rakučio pasisakymų, kurių esmę galima nusakyti viena aiškia, bet šėtoniška ir klaidinančia išvada, kad dėl 95 proc. Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenusių žydų išžudymo neva kalti patys žydai, aš irgi sulaukiau išskirtinio dėmesio iš tų, kurie neigia genocidą ir neturi drąsos pripažinti, kad dalis lietuvių dalyvavo ir prisidėjo prie žydų žudynių. O kai kurie, deja, net suvaidino ryškų vaidmenį šioje tragedijoje.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr.

Taigi, pradžioje buvo žodis, bet šį kartą ne pas Dievą, kaip rašo Biblija, o pas tuos, kurie pagerbė Mažosios Lietuvos žydų atminimą.

Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliks Puzemskij naikinimo dienos minėjimo išvakarėse, sausio 26 d. aplankė Gargžduose vietą, kurioje 1941 m. birželio mėnesį buvo sušaudyti šimtai žydų. Jis nusifotografavo šalia paminklo, patalpino tą nuotrauką Facebooke ir priminė, kad Holokaustas ir masinės žudynės prasidėjo būtent šiame miestelyje.

Aš padariau tą patį – išreiškiau užuojautą ir palikau komentarą, kuris skamba taip: prie tragedijos Gargžduose, kaip nebūtų gaila pripažinti, prisidėjo vietiniai policininkai ir baltaraiščiai – lietuviai.

Taip, kartais tiesa nėra patogi, bet norint išvengti tragedijų ir klaidų ateityje, reikia atvirai kalbėti apie skausmingą praeitį. Juk kaip nuolat mėgsta sakyti kardinolas Sigitas Tamkevičius – tiesa išlaisvina.

Tame pačiame komentare taip pat nurodžiau, kad, pasak Hamburgo universiteto profesoriaus Joachim Tauber, kuris tyrinėjo šios istorijos aspektus, Gargždų aukos pažinojo savo žudikus. Tai reiškia, kad dalis jų kažkada buvo kaimynai. Deja, bet Holokausto metu tokių istorijų Lietuvoje apstu.

Labai gaila, bet, kaip ir minėjau, mūsų šalyje iki šiol yra daug žmonių, kurie niekaip nenori pripažinti, kad vietiniai gyventojai prisidėjo prie žydų žudynių. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: vien tik Tautinio darbo apsaugos batalionas (TDAB) – lietuvių savanorių ginkluotas karinis dalinys nacių okupuotoje Lietuvoje ir Baltarusijoje sušaudęs tūkstančius žydų. Bet, kaip sakė garsusis Sokratas, tas, kuris nenori matyti faktų, visada ras priežasčių, o liaudies išmintis tęsia jo mintį: nėra aklesnio už tą, kuris nenori matyti tiesos.

Tarp tokių istorinių faktų neigėjų atsidūrė ir visuomenininkė Virginija Jurgilevičienė, kuri apkaltino mane istorijos klastojimu. Pasak jos, aš meluoju, kadangi 1941 m. Gargžduose vietos policininkai į žydus nešaudė – žudė tik vokiečiai. Ji teigia, kad aš netiksliai traktuoju profesoriaus Joachim Tauber žodžius, nes jis kalba tik apie tuos policininkus, kurie atvažiavo naikinti žydus iš Memelio.

„Kai kalbame apie Gargždus, tai 1941 m. birželio 24 d. nei vienas lietuvis, nei vienas Lietuvos policininkas nenušovė nei vieno žydo. Tai darė nacistinės Vokietijos atstovai iš užgrobtos Lietuvos teritorijos, iš Klaipėdos krašto. Jau tada, kai naciai įžengė į sovietų okupuotą Lietuvą, kai siautėjo Gargžduose, jie buvo išžudę ir šaltuose grioviuose suguldę milijonus Europoje gyvenusių žydų“, – rašė Virginija, teigdama, kad būtent aš, o ne ji bijo tiesos.

Deja, bet Jūs suklydote, ponia Virginija, todėl duosiu Jums gerą patarimą: prieš rašant apie istorijos klastojimą ir kaltinant tuos, kurie, priešingai nei Jūs, žino, ką rašo, pasistenkite pasidomėti ir (savo garbingame amžiuje) galų gale išmokti savo šalies istoriją.

Jeigu Jums nepatinka profesoriaus iš Vokietijos pozicija ir mano traktuotės, kviečiu susipažinti su mūsų istorikų darbais. Apie tragediją Gargžduose parašyta gana daug. Vieną tokių darbų parašė mano geras pažįstamas Chaimas Bargmanas kartu su profesoriumi Aleksandru Vitkumi. Su šita moksline publikacija galima susipažinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro svetainėje, bet visų pirma norėčiau parašyti, kad neneigiau, jog žudynėse dalyvavo Memelio policininkai. Taip, atvažiavo ir dalyvavo – Memelio pasienio policininkai, bet baltaraiščiai irgi sudalyvavo šiuose procesuose.

„1941 m. birželio 23 d. apie 100 suimtų žydžių moterų ir vaikų buvo nuvaryti prie Minijos upės rytinėje Gargždų pusėje, į tuščius Aneliškių dvaro sandėlius, kur jie išbuvo greičiausiai iki 1941 m. rugsėjo ar spalio mėn. Ten buvo laikoma 250-300 žydžių, tikriausiai suvarytų iš aplinkinių vietovių. Moterys buvo priverstos dirbti pas ūkininkus. 1941 m. spalio mėn. Aneliškių dvare laikytos žydės nuvarytos į Vėžaitynės mišką, 11 km nuo Gargždų, ir sušaudytos dviejose vietose: 6-ajame ir 7-ajame Vėžaičių-Plungės kelio kilometre. Straipsnyje „Gargždai and the Holocaust“ nurodoma, kad moterys ir vaikai buvo žudomi rugsėjo 14 ir 16 d. Ten rašoma, kad 1941 m. rugsėjo 14 d. naciai atrinko jaunas darbingas moteris, nuvarė į Kalniškės kaimą, o iš ten – į Vėžaitynės mišką ir nužudė. Byloje „Dokumentai apie apskaitą piktadarybių…“ randame Niunevos Zenon liudijimą, kad 1941 m. rugsėjo viduryje į Vėžaičių mišką atvežė apie 90 žydžių ir sušaudė.

Anot liudytojos, „šita masinė žudynė išimtinai buvo tik jaunų merginų“. Miške buvo iškastos dvi duobės. Šaudymui vadovavo Ildefonsas Lukauskas. Prieš šaudymą jis įsakė moterims nusivilkti viršutinius drabužius. Vėliau žydės grupėmis po 8-10 buvo vedamos prie duobės ir šaudomos. Po žudynių patys budeliai užkasė duobes ir, susikrovę aukų drabužius, grįžo į Gargždus. Šiose žudynėse dalyvavo ne tik Gargždų, bet ir Kulių policininkai ir baltaraiščiai.

Liudytojas Jonas Aleksejus, Vėžaičių klebonas, pasakoja: „1941 metų rudenį, tikslesnės datos neprisimenu, važiavau dviračiu iš Gargždų miestelio į Vėžaičius. Pakeliui pavijau žydus, kurie sargybos buvo varomi. Sargyba varė moteris ir vaikus, kurie ėmė manęs prašyti, kad eičiau su jais. Su tuo, kaip kunigas, aš sutikau. Sargybos lydimus, juos atvarė į mišką, apie 7 kilometrus nuo Vėžaičių ir apie 2 kilometrus nuo Perkūno kaimo. Miške buvo iškasta duobė, pločio apie 3 metrus, ilgio 15 metrų ir gylio apie 3 metrus. Aš, kaip kunigas, prašiau, kad nešaudytų ir neišsirenginėtų, tačiau jie į mano prašymus nekreipė dėmesio. Prieš sušaudant jiems buvo įsakyta nuogai išsirengti, bet, man prašant, jiems buvo palikti apatiniai baltiniai, ir partijom is po 8-10 žmonių jie buvo vedami prie duobės ir šaudomi. Moterys, kurios turėjo daugiau vaikų, laikė juos prie savęs, o kūdikius ant rankų. Iš viso buvo sušaudyta apie 300 žmonių. Moterys ir vaikai nuo 10 metų ir jaunesnio amžiaus, pagyvenusios moterys į žudymo vietą buvo vežami vežimais. Žudymui vadovavo Ildefonsas Lukauskas, lietuvis, tarnavęs gestape. 1944 m., neaišku kieno, buvo užmuštas.“

Liudytojas Justinas Gedvilas teigia, kad 1941 m. rugsėjį miške, prie Perkūno kaimo, buvo sušaudytos žydės moterys. „Lietuvos žydų bendruomenių enciklopedijoje“ taip pat nurodoma, kad 1941 m. rudenį Vėžaičiuose buvo žudomi žydai. Byloje „Dokumentai apie apskaitą piktadarybių…“ prie nužudytųjų skaičiaus yra prierašas, kad, Perkūno kaime atliekant ekshumaciją, nustatyta, jog 82 žmonės buvo užmušti bukais daiktais, o 17 – užkasti gyvi.

1941 m. rugsėjo 16 d. visos kitos moterys ir vaikai buvo nužudyti tame pat Vėžaitynės miške, tik kitose duobėse. Šaudė Gargždų policininkai ir baltaraiščiai.

Vienų liudytojų parodymu, žudynėms vadovavo policijos viršininkas Mackus, kitų – I. Lukauskas. N. Zenon liudija, kad „antrosios masinės moterų ir vaikų žudynės vyko 1941 m. rugsėjo 18 d., sušaudė tame pačiame [Vėžaičių. – Aut. past.] miške 100 žmonių“. Liudytojos nuomone, žudynėms vadovavo Gargždų valsčiaus seniūnas Petras Lengvenas.

Byloje „Dokumentai apie apskaitą piktadarybių…“ Povilas Truška liudija, kad 1941 m. spalio mėn. netoli Perkūno kaimo į mišką buvo atvežta apie 300 žydų moterų ir vaikų: „Moterų buvo apie 220 įvairaus amžiaus, o vaikų buvo apie 80 nuo 14 metų amžiaus iki kūdikių. Miške buvo paruošta duobė ir sušaudė.“ Tai antrosios žydų žudynės. Liudytojas čia sumaišė tik jų datą. Per žudynes tik viena moteris, Rachelė Yomi, išsigelbėjo apsimesdama mirusi. Ją išslapstė mokytojas Gricius; po karo jie sukūrė šeimą“.

Kaip matote, paminėti ir vietos policininkai ir baltaraiščiai, tad kviečiu Jūs, gerbiama Virginija, viešai atsiprašyti, atsisakyti kaltinimų ir negražių žodžių mano atžvilgiu. 

Nuoširdžiai tikiuosi, kad nesate Holokausto neigėja. Panašu, kad Jums tiesiog sunku suvokti šios tragedijos reikšmę ir mastą. Tai nėra žydų, rusų ar kažkokių žaliųjų žmogeliukų reikalas – tai yra visų mūsų tragedija, nes valstybė prarado 200 tūkst. savo piliečių. Galime tik įsivaizduoti, kokia galėjo būti Lietuva, jeigu būtų pavykę išsaugojusi pagrindinį šalies turtą – savo piliečius. Šiandien galime tik melstis ir daryti viską, kad ši katastrofa niekada nepasikartotų.

Taigi, nebijokime matyti to, ką matome: vietos gyventojų, t. y. lietuvių, dalyvavimas Holokausate yra faktas – istorinis faktas, ir mes visi turime su tuo gyventi.

Aš suprantu, kad „Sorry Seems to Be Hardest Word”, bet, kaip ir minėjau, kardinolas S. Tamkevičius puikiai reziumavo – tiesa išlaisvina.

Šėtono apžavai, Virginija, kaip rašė garsusis Lietuvos žydas Grigorijus Kanovičius, gali būti labai patrauklūs. Nepasiduokite jiems.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. Rubrikoje „Mums rašo“ publikuojamos nuomonės, už kurias redakcija neatsako.