P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėdoje – neregėta vagystė (4)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-01-30


„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” tęsia pasakojimą apie įvykius, Klaipėdos krašte nutikusius 1923-1939 m. sausio mėnesiais.

Tarp išskirtinių to meto įvykių buvo ir policijai dar neregėta vagystė.

Naktį į 1939 m. sausio 2-ąją vagys įsilaužė į Klaipėdos katalikų bažnyčią, stovėjusią ties dabartinių Puodžių ir S. Daukanto gatvių sankryža. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.
Suformavo armiją, vadinusią spektaklius

1923-iųjų sausio 16 d. „Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė pirmąjį prieš dvi dienas, Klaipėdos sukilimo operacijos metu, sudarytos Erdmono Simonaičio direktorijos nurodymą.

„Dėl apyginimo lietuvių teisių ir krašto sudaroma Klaipėdos krašto armija. Savanoriai tampa armijos dalimi. Priklausantieji armijai ant kairės rankos turi dėvėti ženklą žaliai-balta-raudona. Vadovavimas pavestas Budriui”, – rašoma direktorijos sprendime.

Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys yra pažymėjęs, kad kariniuose sukilimo operacijos veiksmuose dalyvavusių klaipėdiškių skaičius buvo nedidelis ir neaišku, kada jie prisijungė prie sukilimo – prieš ar po sausio 15 d. ir kad „jų motyvai buvo toli gražu ne patriotiniai“.

Pasak istoriko, prof. dr. Vyganto Vareikio, archyvinių dokumentų analizė leidžia konstatuoti, jog į Jono Polovinsko-Budrio sausio 16 d. pradėtą formuoti Klaipėdos krašto armiją vietos gyventojai pradėjo stoti būtent po sėkmingo sukilimo. Ypatingosios paskirties rinktinėje, kuri užėmė Klaipėdą, nei vietinių, nei atvykusių savanorių nebuvo.

Sausio 19 d. savanorių jau buvo 160, sausio 22 d. jų padidėjo iki 227, o sausio 24 d. – iki 317, iš kurių 40 buvo pašalinti kaip neištikimi. Sausio pabaigoje vietinių savanorių skaičius padidėjo iki 340 žmonių, kadangi jiems buvo pažadėtos panašios lengvatos, kokios buvo žadamos nepriklausomybės kovų savanoriams. Klaipėdos savanorių pulke iš 8 kuopų iki 1923 m. sausio 25 d. tik viena buvo sudaryta iš vietinių gyventojų, o vėliau buvo suformuota dar viena.

Savanorių armijos paradas Friedricho Vilhelmo (dabar – Tiltų gatvėje). Einančiųjų priekyje – Jonas Polovinskas-Budrys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

V. Vareikis konstatuoja, kad vietiniai gyventojai į J. Polovinsko-Budrio armiją stojo ne tiek dėl patriotizmo, kiek vedami pragmatinių motyvų. Jiems buvo garantuota tarnyba 6 mėnesiams ir alga – po 2 litus per dieną be maitinimo arba 80 centų su maitinimu. Ekonominės krizės sąlygomis krašte tai buvo pastovus uždarbis, tad dažnai į savanorius užsirašydavo bedarbiai.

Krašto apsaugos ministerijos įgaliotinis Klaipėdoje ir savanorių verbavimo skyriaus viršininkas majoras Pranas Kaunas (slapyvardis P. Šneideraitis) raporte Lietuvos kariuomenės Generaliniam štabui 1923 m. sausio 24 d. konstatavo: „Dauguma savanorių stoja užpelnio ieškodami. Patriotizmo beveik jokio, išimant keletą žmonių.“

Klaipėdos krašto armija ginklais, drabužiais, amunicija buvo aprūpinama iš Lietuvos. Pačioje kariuomenėje nuolat vyko rotacija – šaulių ir savanorių pamainos, suformuotos Tauragėje ir Kretingoje, slapta naktimis pereidavo Klaipėdos krašto sieną, įsiliedamos į J. Polovinsko-Budrio armijos gretas. Po dviejų trijų savaičių pamainos būdavo keičiamos tokiu pat būdu.

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas yra rašęs, kad į Klaipėdą sausio 25 d. „sukilimo“ problemą spręsti atvykusi Antantės komisija, vadovaujama prancūzo Georges Clinchant, ultimatyviai reikalavo paleisti visas sukilėlių karines formuotes ir E. Simonaičio direktoriją.

Klaipėdos krašto savanorių armijos paradas 1923 02 16. Karius sveikina armijos vadas Jonas Budrys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Į ultimatumą, sausio 27 d. vakare atsiųstą krašto Gelbėjimo komitetui, nusprendė raštu atsakyti pats Budrys, kaip karo vadas. Jis trumpai priminė su prancūzų dalinio vadu pasirašytas paliaubas, pagrasino, kad atsakomybė dėl jų nutraukimo gultų ant santarvininkų ir įžūliai pareikalavo duoti atsakymą per vieną valandą! Dėl visa ko Budrys dar surengė parodomąjį ginkluotų sukilėlių naktinį patruliavimą miesto centre. Komisija, ilgai nedelsdama, per pasiuntinį atsiuntė atsakymą, kad paliaubos lieka galioti, bet perspėjo apie nepaklusnumą būtinai pranešianti Santarvės vyriausybėms“, – rašo R. Morkvėnas.

Po kelių dienų tylos Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas Martynas Jankus, E. Simonaitis ir J. Polovinskas-Budrys (kiekvienas atskirai) gavo kvietimus atvykti į komisijos posėdį. Anot V. Vareikio, J. Budrys derybose su komisijos atstovais teigė, kad jo kariuomenę sudaro 9-10 tūkst. kareivių, nors jų turėjo apie 1,5 tūkst.

„Suprantama, reikėjo padaryti keletą nuolaidų, iš kurių svarbiausia – teko paleisti Simonaičio direktoriją. Kitas komisijos reikalavimas – sumažinti sukilėlių „kariuomenę“ iki 1500 žmonių – buvo šiek tiek komiškas, nes jų tiek niekada neturėta! Budrys net suorganizavo „teatrą“ su menamomis dalies sukilėlių „palydomis“, vėliau naktį jie tyliai grįžo į savo dislokacijos vietą užmiestyje“, – rašė R. Morkvėnas.

J. Polovinskas-Budrys tuo metu prašė generalinį štabą atsiųsti daugiau žmonių pakeisti „sukilėlius”. Į tai generalinio štabo viršininkas Jonas Gricius atsakė, jog neturi atliekamų pajėgų (ypatingo dėmesio reikalavo padėtis Vilniaus krašto pasienyje), bet pasiūlė fiktyviai išvedus šaulius ir savanorius iš Lietuvos juos slapta sugrąžinti atgal – „kombinuoti sudarant dvejas duris – per vienas išeinat, per kitas įeinat”.

Ši armija, anot istoriko Vasilijaus Safronovo, užtikrino faktinį Lietuvos dominavimą Klaipėdoje ir E. Simonaičio direktorijos veiklą.

Iš Klaipėdos plukdė į Londoną

Prabėgus beveik metams po sukilimo operacijos dienraštyje „Lietuva” buvo paskelbta firmos „United Baltic Corporation Ltd.” reklama. Ji skelbė, kad pradedamas kassavaitinis keleivių ir prekių gabenimas maršrutu Klaipėda – Londonas.

Firma informavo, kad kiekvieną ketvirtadienį iš Klaipėdos šiuo maršrutu plauks jos pašto-keleivių garlaiviai „Baltannic” ir „Baltriger”.

„Pirmas karališkas pašto garlaivis „Baltannic” išplauks iš Klaipėdos ketvirtadienį, 1924 m. sausio mėn. 10 d. Mes esame įsitikinę, kad įsteigimas šio senai laukiamo reguliario susisiekimo tarp Klaipėdos ir Londono, bus maloniai sutiktas kaip ponų prekių eksporterių taip ir Lietuvos keleivių bei emigrantų”, – informavo britų kompanija.

Garlaiviui „Baltannic” pavyko pergyventi II pasaulinį karą. vykortsmuseum.se nuotr.

1919 m. susisiekimui tarp Jungtinės Karalystės ir Baltijos bei Šiaurės Europos regionų užtikrinti įkurta bendrovė savo paskutinį laivą pardavė 2006-aisiais. 2014 m. gruodį jos akcininkai nusprendė likviduoti bendrovę – procedūros užtruko iki 2017-ųjų pavasario.

O minėtųjų šios bendrovės pašto garlaivių laukė skirtingas likimas.

1925-ųjų spalį į Klaipėdą Lietuvos finansų ministerijos Anglijoje užsakytų sidabrinių pinigų partiją – 375 dėžes apie 25 tonų svorio – atplukdęs „Baltriger” 1933 m. buvo parduotas norvegų firmai „Stavanger S.S. Co” ir gavo pavadinimą „Ryfylke”.

„Baltriger”, jau tapęs „Ryfylke”. Hans Henriksen nuotr.

Norvegiją užėmus Vokietijai 1940 m. balandį jis buvo rekvizuotas, bet dar tais pačiais metais išnuomotas laivybos kompanijai „Det Nordenfjeldske Dampskibsselskab”, tačiau ilgai jai nebetarnavo – 1941 m. vasario 5-ąją buvo nuskandintas britų povandeninio laivo prie Honningsvag uosto. Visą įgulą ir keleivius – 45 žmones – išgelbėjo laivas „Christian Bugge”.

Garlaiviui „Baltannic” pavyko pergyventi II pasaulinį karą. Dar 1925-aisiais jis buvo parduotas danų kompanijai „Skipafelagid Foroyar” ir tapo „Tjaldur SS”. Karo metu jis buvo tapęs britų karo laivyno dalimi, o pasibaigus karui grąžintas danams, bet ilgai jiems nebetarnavo – 1946 m. birželį užplaukė ant seklumos netoli Farerų salų ir buvo parduotas supjaustyti.

Naujas laikraštis

Dar po metų, 1926-ųjų sausį, Klaipėda sulaukė ir dar vienos naujovės – tik jau ne susisiekimo, o spaudos srityje. Sausio 14-ąją pasirodė pirmasis lietuviško, Šaulių organizacijos išleisto laikraščio „Klaipėdos garsas” numeris.

„Šaulių organizacijai plečiantis Klaipėdos krašte, radosi vis didesnis reikalas turėti savo laikraštį. Šauliai Kl. krašte turi didelį skaitlų draugų ir prijaučiančių tarpe gyventojų, bet yra ir sąmoningų priešų bei pasivių asmenų kuriems bikokie paskalai tinka, kad tik galima šmeižti šaulius. Šita padėtis turi būti aiški kiekvienam šauliui ir iš jos reikia ieškoti išeities. Leisdami savo laikraštį „Klaipėdos Garsą“ įgysime įnagį kuriuomi galėsime draugus daugiau suartinti, pasiviai visuomenei pasakyti kas mes esame ir ką norime, su naminiais priešais vesti kultūrinę kovą.

„Klaipėdos Garsas“ kreips taip jau domę savo skaitytojų į nuotikius visuomenės gyvenimo Klaipėdos krašte. Kaip Šauliu Sąjunga taip ir „Klaipėdos Garsas“ bus nepartivis visuomenės laikraštis. Dėl „Klaipėdos Garso“ rašybos reikia pasakyti, kad nusistatyta lotynų raidės atsižvelgiant į tai, jog laikraštį skaitys pirmoje eilėje jaunimas kuris pažangai ir lietuvių rašybos suvienodinimui nesipriešinąs, bet mielai pats mokinąs ir padeda. Kalba „Garso“ jau nebus taip literatūriška, kadangi taikoma kaimo jaunimui, kuriam trūksta žinojimo šių dienų literatūrinės kalbos išsireiškimų”, – rašė redakcija savo pirmajame žodyje skaitytojams.

Visgi šiam laikraščiui nebuvo lemta ilgai gyvuoti – buvo išleisti tik 168 numeriai.

Antrasis E. Simonaičio dublis

Praėjus trims metams po lemtingos rolės Klaipėdos sukilimo operacijoje, kai suformavo jai reikalingą direktoriją, 1926-ųjų sausį, E. Simonaičiui vėl teko tapti šios vykdomosios Klaipėdos krašto valdžios vadovu. 1926 m. sausio 12 d. jį, iki tol ėjusį Šilutės apskrities viršininko pareigas, direktorijos prezidentu paskyrė gubernatorius Jonas Žilius.

Erdmonas Simonaitis

O po keturių dienų „Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė E. Simonaičio sprendimą, kuriuo kitais direktorijos nariais jis skyrė dvarininką Augustas Baldžių iš Petrelių, teismo patarėją Artūrą Kairį iš Šilutės, mokyklos vedėją Štumberį iš Klaipėdos ir kitą klaipėdietį, pirklį Kurtą Scharffetterį.

Istorikė Petronėlė Žostautaitė buvo rašiusi, kad ši direktorija buvo sudaryta po beveik du mėnesius trukusių derybų su pirmojo krašto Seimelio daugumos atstovais, kurių metu buvo sutarta, kad pirmininkas bus gubernatoriaus kandidatas, o nariai – Seimelio daugumos partijų kandidatai. A. Kairys ir P. Štumberis buvo Tautos partijos atstovai, A. Baldžius atstovavo Ūkio partiją, o K. Scharffeteris – socialdemokratus. Nepaisant to, tik Seimelis pareiškė nepasitikėjimą direktorija jau tų pačių metų lapkritį.

Kitą direktoriją naujasis gubernatorius Karolis Žalkauskas pavedė sudaryti Pramonės rūmų nariui W. Falkui, tačiau Seimelis jai pareiškė nepasitikėjimą, nes gubernatorius skirdamas pirmininką nepasiklausė jo daugumos nuomonės. Tad W. Falko direktorija pareigas ėjo tik iki 1927-ųjų sausio 4 dienos, kai gubernatorius K. Žalkauskas vėl savo nuožiūra paskyrė lojalų, politiniame gyvenime iki tol nedalyvavusį prekybininką Viktorą Švelnių. Jis direktorijos nariais pasikvietė pirklį Eduardą Česklebą ir Endriu Borchertą.

„Kadangi seimelis neposėdžiavo, tai gubernatorius 1927 m. sausio 22 d. sušaukė seimelį nepaprastajam posėdžiui naujosios direktorijos deklaracijai išklausyti ir direktorijai pareikšti pasitikėjimą. Daugumos partijos šį seimelio posėdį boikotavo, atsiuntė į jį tiek atstovų, kad nesusidarytų kvorumo. Posėdžio dieną keli vokiečių seimelio atstovai slapta susirinko Pagėgiuose tartis, kaip jiems toliau elgtis. Gubernatorius, matydamas jų priešiškas nuotaikas, nenorą dirbti ir vykdyti konvencija numatytas pareigas, susitaręs su direktorija, 1927 m. sausio 22 d. paleido seimelį ir paskyrė naujus rinkimus. I krašto seimelis gyvavo tik 1,3 metų. Per tą laiką buvo sudarytos trys direktorijos: E. Simonaičio, V. Falko ir V. Švelninus. Vokiečių daugumos partijos joms visoms pareiškė nepasitikėjimą”, – rašė P. Žostautaitė.

Sukėlė didelį pasipiktinimą

O paskutinis tarpukario sausis Klaipėdoje prasidėjo iki tol nematyto įžūlumo vagyste.

Laikraštis „Vakarai” pranešė, kad naktį į sausio 2-ąją vagys įsilaužė į Klaipėdos katalikų bažnyčią, stovėjusią ties dabartinių Puodžių ir S. Daukanto gatvių sankryža, ir ją apvogė išnešdami „7 kielikus, 2 kubkas ir monstranciją”.

„Piktadariai basliu, kurį rado klebonijos kieme, išmušo zakristijos langą ir to paties baslio pagalba atkėlė geležinę štangą, kuria buvo atremtos zakristijos durys. Tada su visrakčiu duris atrakino ir įėjo į zakristiją, čia kiek pašeimininkavo, tačiau nepasitenkino tuo, ką ten rado, bet visrakčiu atrakino bažnyčios duris, einančias iš zakristijos. Įėję į bažnyčią, nuo altoriaus atplėšė tabernakulį ir iš ten išėmė monstranciją su šv. Komunija. Kadangi monstrancijos pakoja buvo didelė ir matomai nepatogi neštis, tad vagys ją atsuko ir sulankstė paliko ant altoriaus. Bešeimininkaudami išliejo bažnytinį aliejų ir jame sumynė paliktą kunigo sutaną. Grįžę į zakristiją, rado bažnytinio vyno bonką, kurią ten pat ištuštino. Vagys, labai drąsiai šeimininkavo ir spėjama, kad jie gerokai buvo susipažinę su aplinkuma. Iš viso pavogtų daiktų vertė siekia apie 4000 litų, neskaitant tų daiktų istorinę vertę. Iš pavogtų kielikų vienas buvo 200 metų senumo. Monstrancija buvo apie 150 metų senumo. 3 kielikai buvo gotiško stiliaus ir aukštos meninės vertės”, – rašė laikraštis.

Anot jo, vagystė buvo pastebėta rytą, prieš 6 val., kada zakristijonas atvyko tvarkyti bažnyčią.

„Tokios drąsios įsilaužimo vagystės bažnyčioje Klaipėdos kriminalinė istorija dar neturėjo. Visuomenėje, ypač tikinčiuosiuose, šis atsitikimas sukėlė didelį pasipiktinimą”, – rašė „Vakarai”.

Po poros dienų laikraštis informavo, kad bažnyčios apiplėšimu įtariamas darbininkas Erich Mikat, sulaikytas įsibrovęs į kitą – Baptistų bažnyčią.

„Jis vakar naktį perlipo per dvi aukštas tvoras, išdaužė bažnyčios langą ir įlindo į vidų. Tuo metu pro šalį ėjęs vienas karininkas pastebėjęs išdaužtą langą, pranešė kriminalinei policijai, kuri atvykusi rado jį begulintį sklepe ant anglių. Iš bažnyčios nieko nepavogta. Įtariama, kad Mikat gal bus apvogęs ir kataliką bažnyčią, bet tas dalykas paaiškės kiek vėliau, kai bus ištirti kojų ir rankų žymės”, – sausio 4-ąją rašė „Vakarai”.


    2021-01-30

    4 komentarai “Klaipėdoje – neregėta vagystė”

    1. AvatarCha (IP: 5.20.250.154)

      Okupantai, kada grąžinsit kraštą teisėtiens šeimininkams ?

      • Avatarto cha (IP: 78.56.19.8)

        Kuomet psichiatrai pačiam pasakys, kad liga išgydyta ir pasekmių jokių.

    2. Avatar (IP: 86.100.58.98)

      Kas ta straipsni rašė, tam beraščiui reikia duoti per sprandą už tokias klaidas. Straipsnis beveik neįskaitomas, vienos klaidos. Baisu net skaityti. Ar čia tokie žurnalistai yra Klaipėdoi, kad net rašyti nebesugeba? Gėda!

      • AvatarAš'ui (IP: 78.56.19.8)

        O ar tamstai pavyko klaidų išvengti? Tai va. Praleidai progą patylėti.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt