P0

Nuomonės

Pandemijos pamokos ne tik švietimo bendruomenei – kaip išeiti brandesniems

Lilija Bručkienė, Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
2021-02-06


Šiomis dienomis virtuali erdvė, skirta mokytojų bendruomenei, tiesiog kibirkščiuoja ir sproginėja nuo beveik hamletiškų klausimų – skiepytis ar nesiskiepyti, testuotis ar nesitestuoti. Ir kiek pastebiu, labai dažnai įvairių keistų profilių personažai gerokai benzino į ugnį pilsteli – kad tik nenusloptų tos liepsnos.

Kodėl keistų? Nes be tikrų vardų, pavardžių, be realių nuotraukų ir gyvenimo (taip pat ir socialinių tinklų) istorijų. Tai pirmas požymis, kad yra personažas, kryptingai sukurtas tik dėl tam tikro tikslo. Ir tada jo komentarus (nesvarbu, kokią poziciją begintų) oi kaip atsargiai vertinti derėtų. Nes tokių šmirinėjančių ir nesantaiką kurstančių aktyvistų krizių metu labai padaugėja. Pažvelkite bent kiek atidžiau ir pamatysite patys.

Pasaulinė mokytojų ir švietimo darbuotojų profesinių sąjungų federacija Education International (susidedanti iš 401 organizacijos 172 šalyse  bei atstovaujanti daugiau nei 30 milijonų švietimo darbuotojų) kartu su tarptautine UNESCO organizacija paragino pasaulio valstybių vyriausybes ir tarptautinę bendruomenę mokytojus ir švietimo personalą priskirti prie prioritetinių vakcinacijos grupių. Klaipėdos universitetinės ligoninės nuotr.

Šitos pandemijos ir preliminaraus mokytojų skiepijimo kontekste norėčiau aptarti mūsų gebėjimą viešojoje erdvėje kritiškai vertinti pateikiamą medžiagą ir argumentuotai bendrauti su oponentais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viešųjų diskusijų turėtų užtekti: televizijos, radijo laidos, įvairūs straipsniai, socialiniai tinklai suteikia galimybę domėtis, stebėti ir analizuoti. Tačiau panašu, kad visi esame užsidarę savo pažiūrų burbulėliuose ir juose bendraudami susikuriame iškreiptą vaizdą. O dabartinėmis karantino sąlygomis, kai nėra realių kontaktų, tas įspūdis tik sustiprėja.

Dar pridėkime nuovargį, įtampą dėl nežinomybės, padidėjusį dirglumą dėl šviesos ir saulės trūkumo, socialinio, kultūrinio ir kitokio įprasto gyvenimo keitimą surogatais, atmosferos virtualioje realybėje įelektrinimą dėl karantino ribojimų ir turėsime bendrą visuomenės pulsą. Jeigu tai būtų kardiograma, gydytojai labai sunerimtų.

Tokiomis sąlygomis bet koks sprendimas (net ir racionaliai priimamas) gali plykstelėti kaip žiežirba paruoštame emocijų lauže. O jeigu dar kas nors tyčia pakursto… Manau, su mokytojų skiepijimo idėja taip ir įvyko.

Tik faktai: pasaulinė mokytojų ir švietimo darbuotojų profesinių sąjungų federacija  Education International (susidedanti iš 401 organizacijos 172 šalyse  bei atstovaujanti daugiau nei 30 milijonų švietimo darbuotojų) kartu su tarptautine UNESCO organizacija paragino pasaulio valstybių vyriausybes ir tarptautinę bendruomenę mokytojus ir švietimo personalą priskirti prie prioritetinių vakcinacijos grupių.

„Būtina saugiai atidaryti mokyklas bei švietimo įstaigas ir tęsti darbą tiek ilgai, kiek įmanoma“, – tokią žinią pasauliui skleidė organizacijos generalinis sekretorius D. Edwardsas.

Lietuvoje taip ir įvyko: jau pradėta ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų vakcinacija – mokytojai buvo įtraukti į prioritetine tvarka sudarytą sąrašą ir atsirado viltis tam tikroms grupėms greitai ir saugiai grįžti į kontaktinį ugdymą. Atrodo, viskas nuoseklu ir aišku. Tačiau visuomenėje yra dalis narių, nepritariančių vakcinacijai. Ir net šiomis ekstremaliomis pasaulinės pandemijos sąlygomis jiems paliekama teisė rinktis.

Ir nesiskiepijus testavimas nėra privalomas (nors rekomenduojamas). Tą garantuoja Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas. Kol kas įstatyminė bazė tokia. Tiesa, ji kurta negalvojant apie konkrečias aplinkybes, kurios užklupo visą žmoniją. Tačiau visuomenės santykiai yra reguliuojami įstatymų, todėl jų privalu laikytis visiems, nepriklausomai nuo to, kokios yra individualios pažiūros.

Valstybė kaip organizacija sukuria teisinę infrastruktūrą, palaiko teisėtumą ir tvarką. Ir šitos tvarkos ribose yra visos mūsų laisvės, visos pareigos ir įsipareigojimai. Tai nėra prievarta demagogų vartojama prasme, tai yra visuomenės tvarkos pagrindas.

O dabar interpretacijų interpretacijos: straipsniai delfi.lt, 15min.lt, lrt.lt, respublika.lt ir kituose portaluose nėra įstatymai ir jais pagrįsti sprendimų negali nei įstaigų administracijos, nei savivaldybių atstovai, nei patys mokytojai. Tai antriniai šaltiniai, pateikiantys ir apibendrinantys surinktą informaciją. Jie gali būti šališki ir/ar netikslūs. Todėl visos fobijos, susijusios su viename ar kitame tinklapyje perskaityta žinia, yra nepagrįstos.

Kartais susidaro toks įspūdis, kad nukreipę pasirinktą nuorodą į socialinius tinklus tam tikri žmonės (ne)sąmoningai siekia bauginti ir priešinti kitus.

Tik raštiškus įsakymus, pagrįstus konkrečiais įstatymais, yra privalu vykdyti. Visa kita interpretacijos ir laisvas pasirinkimas. Toks yra teisine sistema grįstos valstybės piliečių susitarimas. O jeigu kyla abejonių dėl teisėtumo, visada galima pasitikrinti įstatyminėje bazėje arba kreiptis į teisininkus.

Manau, mums patiems labai palengvėtų, jeigu suprastume šituos esminius skirtumus ir jais vadovautumėmės.

O dabar mano individualios įžvalgos apie (ne)gebėjimą diskutuoti viešojoje erdvėje. Džiugu, kad asmeninių įžeidimų, argumentų ad hominem pasitaiko vis rečiau. Dažniausios yra patiktukų reakcijos tos pačios nuomonės reiškėjams. Deja, konstruktyvios diskusijos irgi išsivysto labai retai.

Jeigu yra prieštaraujančių, tai oponentas priimamas kaip priešas, o jo išsakytos abejonės – kaip individualus įžeidimas. Ir čia jau remiuosi asmenine patirtimi. Vis pabandau polemizuoti, įtraukti kitokią nuomonę turintį į detalesnius nei ,,aš taip galvoju, nes turiu teisę, o jeigu kas neaišku, pasiskaityk, kur nori“ svarstymus, bet… Net tada, kai tiesiog kvestionuojami pateikti faktai, prašoma pagrįsti ar tik patikslinti argumentus, dauguma tiesiog išsisuka nuo atsakymų pasišalindami iš pokalbio, apkaltina puolimu arba pakreipia temą kita linkme. Kodėl? Gal neturi svarių faktų, gal geba rašyti tik kalbinėmis klišėmis ir/ar jas priima kaip tiesas, gal bijo viešesnės diskusijos, nes joje reikės tą problemą nagrinėti rimčiau, o gal iš tikrųjų nesupranta, kuo skiriasi puolimas nuo oponentų svarstymo.

Drįsčiau daryti prielaidą, kad mums, kaip visuomenei, labai trūksta gebėjimo argumentuotai kalbėtis su kitokias pažiūras turinčiais žmonėmis ir atskirti kalbines klišes, tuščiažodžiavimą, faktais nepagrįstą poziciją nuo svarios (oi kaip pasunkėtų politikų gyvenimas, jei didžioji dalis tokius įgūdžius įgytų).

Todėl dėmesio visiems tiems, kuriuos bandžiau įtraukti į diskusijas – aš jus ne įžeisti norėjau, aš norėjau, kad mokytojų svetainėse formuotųsi įgūdis konstruktyviai diskutuoti.

Taip, mes kiekvienas šitos pandemijos akivaizdoje spręsime tą patį hamletišką klausimą – skiepytis ar nesiskiepyti. Ir kiekvienas turėsime teisę pasirinkti. Ir tai nieko bendro su prievarta neturi – gal labiau su sąmoningumu ir atsakomybe.

Aš pati priimdama sprendimus per pandemiją viską matuoju medikų, dirbančių su Covid-19 ligoniais, matu – jie stovi priešakinėse linijose, jie rizikuoja savo gyvybėmis dėl visuomenės, todėl visada mintyse pasvarstau – o kaip patartų tą ar kitą dilemą spręsti jie. Nes visuomenė nesu tik AŠ, visuomenė yra MES.

Vienus sprendimus reguliuoja įstatymai, kuriems privalu paklusti, kitus priimame individualiai ir turime tam teisę. Tačiau turime pareigą priimti sprendimus atsakingai, pažiūrėję į problemą iš įvairių perspektyvų.

Labai norėtųsi, kad iš pandemijos išeitume ne tik išmokę taisyklingai nešioti kaukes, plauti rankas ir saugotis, bet ir supratę, kad turime galvoti apie šalia esančius, išmokę atskirti nuomonę nuo fakto, tuščiažodžiavimą nuo argumentuoto kalbėjimo, straipsnį nuo įstatymo, diskusiją nuo puolimo. Tai galėtų tapti prasminga pandemijos patirtimi.


    2021-02-06

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt