„Atvira Klaipėda” ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinyje toliau pasakoja apie tai, kokie išskirtiniai įvykiai baigiantis vasarai nutiko Klaipėdos krašte, kai jis autonomijos teisėmis priklausė Lietuvai.  

Šįkart – ir apie išskirtinį vizitą, ir apie politines batalijas dėl paminklų.

Atvyko išskirtinis bankininkas 

Baigiantis 1927-ųjų rugpjūčiui dienraštis „Lietuva” pranešė, kad Žemės bankas paskyrė Klaipėdos kraštui įgaliotinį – juo tapo Petras Šernas.  

„Įgaliotinio klaipėdiečiams paskyrimas įvyko dėl tų priežasčių, kad Klaipėdos ūkininkų kreditavimas turi skirtingų ypatybių, reikalauja didesnių kreditų, o taip pat gerai pažinti vietos sąlygas tiek duodant ūkininkams paskolas ipotekos būdu, tiek teikiant jiems kreditų per smulkaus kredito įstaigas. Įgaliotinis paskirtas tol, kol bus sušauktas visuotinis banko akcininkų susirinkimas, kurs turės patvirtinti kreditus žemės banko skyriui steigti Klaipėdos krašte”, – rašė laikraštis.  

Tuomet 29-erių buvęs Biržuose gimęs P. Šernas paliko ryškų pėdsaką lietuviškoje Klaipėdos bendruomenėje.  

Mažosios Lietuvos istorijos interneto svetainėje rašoma, kad P. Šernas 1918–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje karo valdininku. Baigęs šią tarnybą 1922–1925 m. Berlyno universitete studijavo ekonomiką ir komerciją, o grįžęs ėmė dirbti Žemės banke Kaune.  

Šio banko skyrius Klaipėdoje buvo įsteigtas tik 1931-aisiais – iki tol P. Šernas dirbo kaip įgaliotinis, o pagaliau atsiradus skyriui tapo jo direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat Klaipėdos krašto aneksijos 1939 m. kovą.  

„Jam vadovaujant Žemės bankas tapo vienu didžiausiu Klaipėdos krašte. Klaipėdoje Petras Šernas sukūrė šeimą: vedė Eriką Trumpjonaitę, susilaukė keturių vaikų. Uostamiestyje Petras Šernas aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje, dėstė ekonomiką Klaipėdos prekybos institute”, – rašo muziejininkai.  

1941 m. P. Šernas kartu su šeima nacių buvo ištremtas į Karaliaučių, 1943 m. – į Dresdeną. Pasibaigus karui atsidūrė Vokietijoje buvusioje Groshezepės (Gross Hesepe) perkeltųjų asmenų stovykloje. Nuo 1949 m. su šeima  gyveno Kanadoje, Toronte. Ten jis tapo vienu iš kredito kooperatyvo „Parama” steigėjų ir 10 metų ėjo vedėjo pareigas. P. Šernas buvo ir vienas iš Toronto lietuvių evangelikų parapijos steigėjų. 1988 m. gegužę miręs P. Šernas buvo palaidotas Šv. Jono lietuvių kapinėse Misisogoje, Ontarijo provincijoje.  

2014-ųjų birželį Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje buvo atidaryta paroda, kurioje buvo galima išvysti ir Šernų šeimos relikviją – didžiulę Lietuvos trispalvę, kuri plazdėjo prieš karą ant Šernų gyvenamojo namo levėsavo ant tuometinio Žemės banko valdytojo Petro Šerno namo ties Vilties ir Ramiosios gatvių sankryža stiebo.  

Sunki gubernatoriaus liga  

Tame pačiame 1927-ųjų numeryje „Lietuva” pranešė ir apie tai, kad metus laiko Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas ėjęs Karolis Žalkauskas išvežtas gydytis į užsienio sanatoriją.  

„Ligonis tiek silpnas, jog į vagoną reikėjo neštuvais įkelti.  Jis serga plaučių liga ir angina. Į stotį palydėjo jo giminės, draugai, klaipėdiečiai ir gubernatūros valdininkai”, – apie 35-erių ligonį rašė dienraštis.  

Ši liga tapo ir oficialia priežastimi prezidentui Antanui Smetonai nuo rugsėjo 1-osios K. Žalkauską atleisti iš gubernatoriaus pareigų. Visgi reali tokių permainų priežastis, ko gero, buvo rinkimai į antrąjį Klaipėdos krašto seimelį, kuriuos lietuviškosios partijos vėl pralaimėjo. Vokiečių partijos jų metu gavo po 10 vietų Seimelyje – tik dviem mažiau nei per pirmus rinkimus. Lietuvių sąrašai mandatų skaičių pasididino nuo dviejų iki keturių.  

K. Žalkauską šiame poste pakeitė tvirtos rankos politika pagarsėjęs ir ilgiausiai iš visų gubernatorių – beveik penkerius metus – dirbęs Antanas Merkys. 

„Respublikos Prezidento aktu, buvęs Krašto Apsaugos Minsteris pulk. Merkys paskirtas Klaipėdos krašto gubernatorium vietoj sergančio ir paėmusio 6 mėn. atostogų p. Žalkausko. Klaipėdos kraštas šiuo metu, Seimelio rinkimams artėjant, yra reikalingas geros administratyvinės rankos. Ir todėl pulk. Merkio paskyrimą reikia ypač sveikinti. Tenka pareikšti vilties, kad naujas gubernatorius sėkmingai tvarkys visus klausimus, kylančius tarp autonominio Klaipėdos krašto ir centralinės vyriausybės”, – po paskyrimo rašė oficiozas „Lietuva”. 

Po tarnybos Klaipėdoje K. Žalkauskas dešimtmetį dirbo Vyriausiojo tribunolo prokuroro padėjėju, vėliau buvo Kauno apygardos teismo pirmininkas. 1930–1940 m. jis dėstė baudžiamosios teisės procesą ir kriminologiją Vytauto Didžiojo universitete, o užėjus sovietams pasitraukė į Vokietiją. 1945–1948 m. dirbo amerikiečių karinės valdžios Vokietijoje teisės skyriuje, 1948 m. išvyko į JAV. 1952 m. buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Vykdomosios tarybos pirmininku, persikėlė i Vokietiją, 1956 m. grįžo į JAV, kur ir mirė 1961-aisiais, sulaukęs 69 metų. 

Sostinei – svarbus krovinys 

Tarpukariu Klaipėdos uostas ne kartą pasitarnavo kaip svarbių laikinajai sostinei skirtų krovinių importo taškas. Taip buvo ir 1928-ųjų rugpjūtį, kai į uostą buvo atgabenti vamzdžiai Kauno vandentiekiui.  

„Šiomis dienomis Klaipėdos uostan atplaukė vandentiekio vamzdžių transportas, Kauno miesto valdybos užsakytas. Tie vamzdžiai tavo laiku buvo užsakyti Anglijoj bendrai sumai 240.000 litų. Jie skiriami vandentiekio magistralės tiesimui iš Eigulių šulinių į centralį rezervuarą. Vamzdžiams priimti Klaipėdon išvyko miesto inžinierius p. A. Oginskis. Šiuo metu Klaipėdos uoste įvyksta vamzdžių perkrovimas iš transporto į baidokus, kuriais jie bus Nemuno ir Neries upėmis pristatyti į darbų vietą. Tam tikslui bus reikalinga visa virtinė baidokų. Reikia turėti galvoj, jog vietiniai baidokai nepritaikyti tokiems sunkiems kroviniams pervežti. Todėl bus reikalinga atatinkamai padidinti baidokų kiekį. Baidokus buksiru trauks Kaunan garlaivis „Venera“. Vamzdžių transportas nebuvo paliuosuotas nuo muito, kuris siekia keliasdešimt tūkstančių litų”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Laikraštis kartu informavo, kad vamzdžiai Kaune turėtų būti pradėti tiesti rudenį.  

Vietoje atstatymo – griovimas 

1933-iųjų rugsėjį Klaipėdoje vėl buvo prisiminti prie dešimtmetį nuversti kaizerio Wilhelmo I ir Borusijos paminklai – „Lietuvos aidas” pranešė, kad miesto seimelyje bus svarstomas jų atstatymo klausimas.  

Šie paminklai griuvo 1923 m. balandžio 6–11 dienomis vykusio vietos gyventojų streiko metu. Naktį iš balandžio 7 į 8-ąją, neidentifikuoti asmenys nuvertė Liepų g. pradžioje stovėjusį kaizerio Vilhelmo I paminklą ir prie rotušės stovėjusią Borusiją. Lietuviškoje spaudoje tada tai buvo apibūdinta kaip provokacija siekiant sukelti neramumus visuomenėje. 

„Nors nuvertimo iniciatoriai nebuvo išaiškinti, iš tiesų kyla mažai abejonių, kad tai buvusi radikaliai nusiteikusių lietuvių rankomis įvykdyta parodomoji akcija, esą turėjusi pademonstruoti senosios politinės tvarkos galą. Nugriovus „Borussia“ ir Wilhelmo I paminklus buvo pašalinti simboliai, per kuriuos Klaipėdos gyventojai prieš Pirmąjį pasaulinį karą suvokė savo priklausymą vokiečių Reichsnation ir kurie buvo susiję su tuo Klaipėdoje itin brangintu vaidmeniu, kurį miestas atliko kebliu Prūsijai Napoleono invazijos laikotarpiu, kai mieste buvo prisiglaudęs Prūsijos karalius (taip pat ir būsimasis Wilhelmas I, tuometinio valdovo Friedricho Wilhelmo III sūnus) su žmona Luize, visu dvaru ir vyriausybe. Skulptūrų nuvertimo akte, atrodo, reikėtų įžvelgti ne tik nacionalistinius, bet ir, socialistinius motyvus (imperializmo ir eksploatatorių simboliai): nereikia pamiršti, jog minėtą streiką daugiausia inicijavo kairiųjų politinių pažiūrų elementas Klaipėdos krašte. Be jokios abejonės, abiejų skulptūrų „nedalyvavimas“ viešojo bendravimo erdvėje (abi buvo „paslėptos“ miesto gaisrinės kiemelyje) tenkino prolietuviškai nusiteikusios Klaipėdos visuomenes interesus. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl nebuvo patenkinami Kulturbundo ir daugelio krašto politikų daugkartiniai reikalavimai leisti skulptūras atstatyti“, – knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“ rašo Klaipėdos universiteto istorikas Vasilijus Safronovas. 

1924-aisiais paminklų atstatymo iniciatoriai tvirtino, kad tai padarius prasidėtų „nuoširdus abiejų tautų bendradarbiavimas”, o Lietuva „gautų pripažinimo ir įgytų pagarbos kaipo kultūringa valstybė ir Lietuvos pastangos įgyti Europoj kultūrinės valstybės vardą vienu ypu pagerėtų”. Tačiau valstybinis oficiozas „Lietuva” tada tokius siekius pavadino nieko bendro su kultūra neturinčiais, nes „nuverstieji paminklai nėra buvę kokie kultūros paminklai, jie buvo senųjų prūsų imperializmo simbolis”.  

„Jeigu vienai Klaipėdos krašto gyventoju daliai kuri lygiai neapkenčia lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, tie paminklai yra brangūs, tai didžiajai gyventojų daliai jie yra vergijos simbolis. <…> Paminklus atstatyti reikalavimas – nėra kultūrinis reikalavimas, jis yra politinis, siekiantis palaikyti krašto vokietinimą”, – rašė „Lietuva”.  

1933-iųjų rugpjūtį, anot „Lietuvos aido” ligi tol nekeltą klausimą dėl miesto ugniagesių kieme (dabar – Atgimimo aikštė) gulėjusių paminklą iškėlė „sasininkų grupė” (1935 m. už antivalstybinę veiklą nuteisto Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios kunigo barono Theodor von Sass įkurta politinė jėga).  

Svarstant šį klausimą, anot laikraščio, prieš paminklų atstatymą pasisakė lietuvių frakcija, socialdemokratai ir komunistai.  

„Už atstatymą balsavo Sasso, Neumanno šalininkai ir Volkspartijos nariai. Referuodamas pasiūlymą atstatyti nugriautus paminklus, pastorius Sass pareiškė, kad šie paminklai buvę klaipėdiečiams brangūs. Esą kiekvienas kraštas turįs savo brangių paminklų. Jis jau keleri metai galvojąs, kaip tuos paminklus atstatyti. Jo nuomonė, dabar esąs patogiausias laikas. Sass siūlė pavesti atstatymo reikalą magistratui ir prašė jokių ginčų tuo reikalu nekelti. <…> Lietuvių atstovas Gailius pažymėjo, kad pastorius Sass tiems paminklams atstatyti pasirinko blogiausią laiką, nes dabar esąs didelis įtempimas ir jei viena gyventojų dalis paminklų atstatymu būtų patenkinta, tai kita bus sukiršinta ir tai gali privesti prie nemalonių pasėkų. Gailius pasiūlė nuimti šį klausimą nuo dienotvarkės.  Darbininkų atstovas Pipiras pareiškė, kad kas mano paminklus atstatyti, nežino krašto nuotaikos. Jų atstatymo iniciatoriai – bendruomenės organizatoriai įtempė krašte nuotaiką ir privedė prie visokių suvaržymų. Jie yra kalti ir už tą padėtį ir už suvaržymus. Pipiras pabrėžė, kad paminklų atstatymas jokios naudos neatneš ir pasiūlė parduoti nugriautus paminklus kuriam fabrikui kaipo laužą, o gautus pinigus sunaudoti bedarbiams. Buvo užsirašusi kalbėti dar visą eilė kalbėtojų, tačiau sasininkams pasiūlius, debatai buvo nutraukti. Dr. Trukanas, kalbėdamas dėl tvarkos energingai protestavo prieš debatų nutraukimą ir kvietė pirmininką taikytis teisingumo. Dr. Trukanas paaiškino, kad debatai gali būti uždaryti, tačiau užsirašusiems kalbėtojams turi būti leista pareikšti savo nuomonę. Dr. Trukanas pažymėjo, kad čia yra šioks toks parlamentas, o ne kromelis, tad visiems atstovams turi būti leista pasisakyti. Į energingą dr. Trukano kalbą pirmininkas nereagavo”, – posėdį aprašė dienraštis.  

Po daugiau nei savaitės jis citavo laikraštyje „Memeler Dampfboot” pasisakiusį Klaipėdos miesto seimelio Susijungusių miesčionių (die vereinigten Burgerlichžen) grupės vadovą Bruno le Coutre. Pastarasis aiškino, kad ši grupė politikų pritarė pasiūlymui dėl paminklų atstatymo, bet kartu mano, jog „dabar ne laikas atstatyti ir yra kitų motyvų prieš tąjį pasiūlymą”. 

„Be to, mes žinome, kad mes neturime galios įvykdyti ką norime. Jeigu mes vis dėlto balsavome už tą pasiūlymą, tai tiktai todėl, kad niekas negalėtų paabejoti visų mūsų nusistatymu“, – dėstė deputatas.   

1933 m. spalį „Lietuvos aidas” informavo, kad magistratas „atmetė seimelio pavestą jam išspręsti paminklų atstatymo reikalą”.

„Magistratas, numatydamas, kad dėl to gali kiltų įvairiausių neramumų, pasiklausė direktorijos nuomonės. Direktorija į šį klausimą magistratui nieko neatsakė ir pareiškė, kad tai esą magistrato kompetencijoje. Paskutiniame posėdyje magistratas vienu balsu nutarė paminklų neatstatinėti, nes dėl to galėtų kilti neramumų ir vieną gyventojų dalį galėtų sukiršinti prieš kitą”, – rašė laikraštis. 

1934-ųjų rugpjūtį, „Lietuvos aidas” jau pranešė, jog prolietuviška, Martyno Reizgio vadovaujama Klaipėdos krašto direktorija „nurodė vyriausiam Klaipėdos krašto burmistrui į nenormalumą, kad savo laiku nugriautų paminklų likučiai kenkia miesto vaizdui ir paprašė tą dalyką sutvarkyti, visiškai pašalinant teberioksančius paminklų likučius”.  

Vyriausias Klaipėdos miesto burmistras Erdmonas Simonaitis, ant laikraščio, „jau padarė žygių, kad tas direktorijos pageidavimas būtų įvykdytas”. 

Dar po poros savaičių „Lietuvos aidas” jau pranešė, kad rugpjūčio 28 d. pradėtas griauti „Borusijos“ stuobrys, nuimti aštuonių aplink „Borusiją“ pastatytų generolu biustai, šiomis dienomis „Borusijos“ paminklas bus galutinai pašalintas”. Kartu jis informavo, kad laikraštis „Lietuvos keleivis” kelią sumanymą vietoje nugriautų Klaipėdos mieste prūsiškų paminklų pastatyti lietuviškus, kaip, pav., Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos”. Kaizerio paminklo postamentas buvo nugriautas jau anksčiau – rugpjūčio 16-ąją.  

Dar viename numeryje „Lietuvos aidas” jau citavo konkrečią „Broliu” pasirašinėjusio asmens idėją, kad vietoje Borusijos galėtų atsirasti „Lietuvos statula lietuvaitės tautiniais rūbais pavidalu”, o vietoje biustų – kunigaikščių, Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio ir Vydūno biustai.

Nuėmus „prūsiškus ženklus“ nuo buvusio Borusijos postamento, pats postamentas buvo paliktas, ant jo buvo pasodinta gėlių.  

„Toks pasikėsinimas į vieną svarbiausių provokiškos tapatybės ideologijos simbolių Klaipėdoje netruko sukelti reakcijos, pasireiškusios paminklo ,,Už laisvę žuvusiems“ atžvilgiu. Rugsėjo 9-osios, kai visoje Lietuvoje ir Klaipėdoje turėjo būti minimas tautos vado Antano Smetonos 60-metis, išvakarėse chuliganai išrovė gėles prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“, bandė išversti ir patį paminklą“, – rašė V. Safronovas. 

O svajonės apie lietuviškus paminklus tose vietose galiausiai baigėsi tuo, kad 1938 m. lapkritį, kai jau buvo visiškai kitokia geopolitinė padėtis, miesto delegatų susirinkimas nusprendė atstatyti Borusiją ir kaizerio Wilhelmo I statulą. 

„Prieš Klaipėdos Magistratą atstatomas Borusijos paminklas. Taip pat bus pastatyti ir visi vokiečių generolų ir kitų žymių žmonių biustai, kurie buvo sustatyti ant tam tikrų cementinių stovų, esančių aplink aikštelę, kurioje pastatytas Borusijos paminklas. Vakar buvo pradėti šio paminklo atstatymo darbai. Atstatymo darbai dirbami ir šią naktį, nes paminklą norima atstatyti iki sekmadienio”, – 1938-ųjų lapkričio 19 d. numeryje rašė „Lietuvos aidas”.

Paminklas kaizeriui naujoje vietoje – Gimnastikos aikštės (dabar – Donelaičio aikštė) sodelyje – buvo atidengtas 1939-ųjų kovo 19-ąją, likus kelioms dienoms iki krašto aneksijos. 

Klaipėdoje – pasaulinė įžymybė 

1933-iųjų vasaros pabaigoje Klaipėda sulaukė išskirtinio svečio – rugpjūčio 17-ąją įaivu „Calgaric” kartu su savo žmona Olave Baden-Powell ir apie 650 anglų skautų atvyko šio judėjimo iniciatorius, Pasaulio skautų šefas generolas Robert Baden-Powell. 

„Ekskursijos laivas Calgaric 9 val. ryto jau buvo ties Klaipėdos uosto vartais. Čia jis ir sustojo, o svečiai buvo iškelti dviem mažesniais laivais į krantą. Svečius jų laive pasitiko Lietuvos skautų šefas Dr. Alekna, Lietuvos vyr. skautininkas pulk. Šarauskas, moterų skaučių šefė ponia Čiurlionienė, Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas inž. Vysockis ir kiti Lietuvos skautų štabo svečiai. Persėdę į mažesnius laivus, visi svečiai apie 10 val. jau buvo prie kranto uoste. Čia juos sutiko Klaipėdos tunto garbės sargyba. Pasaulio skautų šefas generolas Baden-Powell priėmė išsirikiavusių Klaipėdos tunto skautų paradą, o skautų šefė lady Baden-Powell – mergaičių skaučių paradą. Abu aukštieji svečiai pasisveikino lietuvišku „Budėk”. Krante jau laukė 24 autobusai nuvežti svečius Palangon”, – rašė laikraštis.  

Pasak jo, skautai šiai kelionei buvo specialiai išsinuomoję kompanijai „White Star Line” priklausiusį laivą „Calgaric“, kuris įprastai nuolat plukdydavo keleivius tarp Anglijos ir Kanados. „Calgaric“ su skautais prieš tai lankėsi Gdynėje ir Sopote. 

Palangoje garsiuosius svečius priėmė prezidentas Antanas Smetona, kartu jie apsilankė Lietuvos skautų tautinėje stovykloje.  

Parvykę iš Palangos, apie 17 val. svečiai vėl mažesniais laivais plaukė iki jų laukusio „Calgaric“, kuris išplaukė į Rygą.  

Prezidentui – išskirtinė dovana 

Beveik po metų, 1934-ųjų liepos 31 dieną, A. Smetona Palangoje irgi sulaukė svečių – Klaipėdos vokiečių šaulių sąjungos (Schützengilde) atstovų. 

„Lietuvos aidas” informavo, kad ši sąjunga, remdamasi senovės tradicijomis kasmet rengia įvairias šaudymo rungtynes.  

„Sunkiausios rungtynės buvo karaliaus garbei. Dabar jos daromos valstybės galvos garbei. Šiais metais tas rungtynes laimėjo pats sąjungos pirmininkas, amatų rūmų pirmininkas Sabrovskis. P. Sabrovskis buvo iškilmingai paskelbtas šaudymo „karalium“, o jo laimėtą prizą, susidedantį iš sidabrinio peilio ir šakutės su valstybės prezidento inicialais ir šaulių sąjungos ženklu, nutarta įteikti J. E. Valstybės Prezidentui”, – rašė laikraštis.  

Pasak jo, šalių sąjungos pirmininkas, įteikdamas dovaną prezidentui, palinkėjo geriausios kloties, o A. Smetona dar kurį laiką su delegacija kalbėjosi ir ją pavaišino.