„Atvira Klaipėda”, pasakojanti, ką liudija pirmųjų pokario metų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, šįkart pristato 1947-ųjų vasario sprendimus, kuriais buvo užsimota įtvirtinti komunistinę ideologiją ne tik gatvėvardžiuose.
Vietoje Didžiosios Biržos gatvės, iš kurios nieko beveik neliko, buvo suformuota Tarybų (dabar – Atgimimo) aikštė. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
XX amžius – pavadinimų keitimo metas
Per XX amžių Klaipėdai teko išgyventi net keturias gatvėvardžių keitimo bangas, iš kurių paskutinė prasidėjo Sąjūdžio metais.
1923-iaisias, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, tarp lietuviškosios Klaipėdos krašto valdžios darbų atsirado ir viešosios erdvės lietuvinimas. Dienraštis „Lietuva” 1923-iųjų kovo pabaigoje pranešė, kad Krašto direktorija rengiasi įsteigti komisiją, kuri „turės kuo greičiausiai sutvarkyti gatvių pavadinimus, kaimų bei miestų pavadinimus ir krautuvių iškabas”.
„Kaimams, miestams bei miesteliams bus duodami senieji, t.y. lietuviškieji jų vardai. Gatvių pavadinimai būsią parašyti lietuviškai ir vokiškai. Krautuvių bei valdžios įstaigų iškabos bus taip pat dviem kalbom”, – informavo laikraštis.
Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje” rašo, kad vienas iš būdų sustiprinti „lietuvybės“ pozicijas buvo lituanizuoti toponimiką arba pakeisti reikšmes. Tad vietos lietuviai jau 1923 m. kovą ėmė spausti Klaipėdos krašto direktoriją, kad ši oficialiai patvirtintų („grąžintų“) lietuviškus toponimus.
1923 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos krašto direktorija galiausiai patvirtino galutinius lietuviškus kaimų, miestelių ir Klaipėdos miesto dalių pavadinimus, vėliau daryti tik pavieniai pakeitimai. Iki 1939 m. Klaipėdos krašte šie pavadinimai laikyti oficialiais, o rašant vietovardžius kartu lietuvių ir vokiečių kalbomis (ant kelio ženklų ir pan.), pirmenybė turėjo būti teikiama lietuvių kalba rašomiems toponimams.
„Visai krašto toponimikai greta senųjų pavadinimų vokiečių kalba buvo suteikti tradiciniai vietos lietuvių vartoti pavadinimai, nors tam tikrais atvejais vietovėms buvo suteikti nauji. Vienu geriausių pavyzdžių šiuo atveju galėtų būti vietovei Bismarck (Šilutės apskr.) suteiktas lietuviškas pavadinimas Žalgiriai”, – rašo V. Safronovas.
Anot jo, pačiame Klaipėdos mieste dauguma gatvių ir aikščių pavadinimų vietos lietuvių vartosenoje iki tol, atrodo, kad neturėjo jokių atitikmenų. Tad Klaipėdoje 1924 m. daugelis gatvių pavadinimų buvo tiesiog išversta iš vokiečių kalbos.
„Joks oficialus nutarimas dėl šių pavadinimų keitimo kol kas nerastas (gali būti, kad jo ir nebuvo); tik žinoma, kad 1924 m. lapkričio pabaigoje Klaipėdos gatves jau buvo pradėta ženklinti lentelėmis su lietuviškais pavadinimais. Be to, 1925 m. pradžioje vartoti jau visai nauji dešimties gatvių lietuviški pavadinimai, kurie neatitiko vokiškų. Aišku, kad suteikiant naujus pavadinimus, viena vertus, siekta „įamžinti“ atskiras besiformuojančio vietos lietuvių praeities savivaizdžio figūras (Kristijoną Donelaitį, Jurgį Mikšą, Janį Pipirą, Martyną Šernių, Georgą Sauerweiną). Antra vertus, iš lietuvių vartosenos stengtasi pašalinti pavadinimus, susijusius su politiškai nebeaktualiu kontekstu, kadangi nauji lietuviški pavadinimai visų pirma buvo suteikti tokioms gatvėms kaip Friedrich Wilhelm Straße, Friedrichsrehde, Kaiserstraße, Alexanderstraße (pastaroji buvo pavadinta Rusijos imperatoriaus Aleksandro I garbei). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad kai kurių vietos lietuviams labiau priimtinų senųjų monarchijos simbolių, pvz., Karalienės Luizės vardo gatvės, nebuvo atsisakyta. Be to, toks toponimikos lituanizavimas nenaikino vokiškųjų pavadinimų; senieji vokiški ir naujieji lietuviški gatvėvardžiai Klaipėdoje iki pat 1938 m. koegzistavo (kelios išimtys buvo įtvirtintos jau 4-ajame dešimtmetyje). Todėl, pvz., Laukininkų g. vokiškai tebebuvo teisėtai vadinama Friedrich Wilhelm Straße, o S. Daukanto g. – Kaiserstraße”, – rašo V. Safronovas.
Antrasis pertvarkų etapas prasidėjo 1937-ųjų lapkritį, kai magistrate buvo svarstoma idėja „suvienodinti” gatvių pavadinimus, kada dešimt gatvių lietuvių kalba vadintos kitaip nei vokiečių kalba. Idėja virto kūnu 1938 m. kovą, kai miesto policijos valdybos įsakymu K. Duonelaičio, S. Daukanto, G. Sauerweino, M. Šerniaus, J. Miškio gatvėvardžiai buvo „perkelti” į tuo metu statomą darbininkų kvartalą Smeltėje, o aštuoni senieji vokiški pavadinimai išversti į lietuvių kalbą. Pasak V. Safronovo, po šio pakeitimo buvo likusi tik „dviguba” Friedrich-Wilhelm-Strasse – Laukininkų gatvė, bet ir ši išimtis greitai buvo panaikinta.
Anot istoriko, dar prieš Klaipėdos krašto aneksiją magistrato sprendimu dviem. Klaipėdos aikštėms buvo suteikti Paulio von Hindenburgo (dabar – Lietuvininkų) ir Johanneso Schirrmanno (erdvė tarp Gintaro, Pievų Tako ir J. Janonio gatvių) vardai.
„Tai buvo pradžia naujos gatvėvardžių keitimo tendencijos, pasibaigusios jau po aneksijos. Jos metu ne tik panaikinti visi dar likę „lietuviški“ Klaipėdos gatvėvardžiai (pvz., Dariaus ir Girėno, Montės, K. Duonelaičio, S. Daukanto, G. Sauerweino, M. Šerniaus, J. Mikšo g., Prezidento Smetonos alėja), bet taip pat įtvirtintos nacionalsocialistinę Vokietiją tiesiogiai reprezentavusios arba dominuojančiai jos tapatybės ideologijai priimtinos figūros bei simboliai. Išsyk po aneksijos, kovo 28 d., buvusi Prezidento Smetonos alėja buvo pervadinta Adolfo Hitlerio gatve, balandžio viduryje miesto policijos direktoriaus sprendimu Liepojos gatvei buvo suteiktas kito nacionalsocialistinės Vokietijos lyderio Hermanno Goringo vardas, buvusi Dariaus ir Girėno gatvė pervadinta XIX a. Prūsijos generolo ir karo ministro Hermanno von Boyeno vardu. Iš kitų naujų gatvėvardžių, atsiradusių po aneksijos, paminėtinas žydo (nors ir emancipuoto) Juliuso Ludwigo Wienerio vardo promenados pervadinimas į Tannenbergo gatvę, Turgaus g. pervadinimas į SA (Sturmabteilung) gatvę (Straße der SA), Johanno Gottfriedo Herderio vardo suteikimas buvusiai Palangos gatvei. Šiais naujais pavadinimais, kaip buvo pažymima vietos spaudoje, „senam vokiškam miestui Memeliui“ vėl buvo suteiktas „vokiškas veidas“, – rašo V. Safronovas.
Prasidėjo nuo Lenino
Pasak V. Safronovo, pokario Klaipėdoje prasidėjus sovietinei erai TSRS ir Komunistų partijos vadovaujantį vaidmenį įkūnijo ir naujų reikšmių suteikimo miesto erdvėms iniciatyvos.
Jau 1945 m. balandžio 2 d. VK priėmė sprendimą, kuriuo patvirtinti miesto gatvių pavadinimai. Jie patvirtinti „įnešus kai kuriuos pataisymus”, tačiau kokie buvo tie pataisymai, prie šio sprendimo pridėtų dokumentų archyvinėje byloje nėra.
Iš 1945 m. rugsėjo pabaigoje priimto sprendimo dėl eismo tvarkos aišku, kad tuo metu mieste jau buvo Lenino gatvė (dabar – Vilties). Tai pačiais metais atsirado ir Lenino aikštė (dabar – Lietuvinininkų).
Lenino aikštė 1945-aisiais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Tačiau tuo laikotarpiu VK raštuose ir sprendimuose dar buvo galima aptikti vokiškuosius Klaipėdos gatvių pavadinimus. Pavyzdžiui, 1945 m. spalį VK sprendime dėl namų priskyrimo žvejybos uostui nurodoma, kad jam perleidžiami visi 26 tuomet Blumenstraße (nutarime panaudotas būtent vokiškas Gėlių gatvės pavadinimas) stovėję namai.
1946 m. gruodžio VK dokumente dėl gyvenamojo fondo išsaugojimo ir atstatymo namuose kalba apie pastatą Raudonosios armijos g. (dabar – Šaulių) g 2/Lenino a. kampas.
Neįgyvendintas noras
1947 m. vasarį VK priėmė sprendimą dėl dviejų administracinių Klaipėdos rajonų sukūrimo. Jis buvo motyvuotas tuo, kad dėl „ryškaus ekonomikos ir gyventojų skaičiaus augimo” Miesto liaudies deputatų taryba ir jos personalas „nebegali aprėpti visų liaudies ūkio ir kultūrinio miesto gyvenimo klausimų”. Todėl siekiant „priartinti sovietinių organų aptarnavimą arčiau darbininkų” buvo nutarta su prašymu kreiptis į LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir Ministrų tarybą, kad jos tarpininkautų prašant TSRS Ministrų tarybos įsteigti Klaipėdoje du administracinius rajonus – šiaurinį, pavadintą Lenino, ir pietinį – Stalino. Jų skiriamąja riba turėjo tapti Dangės upė.
Pridėtame aiškinamajame rašte buvo dėstoma, kad Klaipėda nuo priemiestinių Melnragės ir Girulių gyvenviečių į pietus tęsiasi 16 km, jos plotis – 3 km. 1946 m. joje jau gyveno daugiau nei 40 tūkst. žmonių, o 1947-aisiais neabejotinai jų bus jau ir 50 tūkst., tad VK esą nebegali sureaguoti į visus klaipėdiečių prašymus. Išeitis, anot VK, būtų dviejų tokių administracinių rajonų sukūrimas su atitinkamomis jų administracinėmis tarnybomis.
VK argumentavo, kad Dangė natūraliai atskiria miestą į šiaurinę ir pietinę dalis, o pietinė dėl būsimos „Baltijos” laivų statyklos statybos esą bus lygi šiaurinei ir ekonomiškai, ir dirbančiųjų skaičiumi, ir teritorijos dydžiu.
1946-ųjų vaizdas į tuometinė pietinę Klaipėdos dalį. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Sprendimo priėmimo metu šiaurinėje miesto dalyje veikė 143 organizacijos, įmonės ir įstaigos bei buvo apie 7000 darbininkų ir tarnautojų, o pietinėje – atitinkamai 82 juridiniai asmenys ir apie 4500 dirbančiųjų. Pabrėžta, kad šioje dalyje „Baltijos” laivų statykla jau stato ir naujus gyvenamuosius namus.
Nepaisant siūlytų laikmečiui teisingų pavadinimų šis VK planas neišdegė – miestas į tokius rajonus tada taip ir nebuvo padalintas. Galbūt priežastimi buvo ir pačio VK aiškinamajame rašte paminėta aplinkybė, kad to meto rajoninimo taisyklių numatyto skaičiaus klaipėdiečių populiacija dar nebuvo pasiekusi.
Atsirado vietos ir Staliningradui
Tą patį 1947-ųjų vasarį VK priėmė ir sprendimą, kuriuo tęsė miesto gatvių pavadinimų pritaikymą naujai realybei.
Taip Liepojaus ir Montės gatvės tapo viena Pergalės gatve (dabar – Herkaus Manto). Turgaus gatvei buvo duotas Kalinino vardas, Laukininkų – Stalino (dabar – Tiltų).
Stalino gatvės vaizdas 1947-ųjų žiemą. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Vietoje Didžiosios Biržos gatvės, iš kurios nieko beveik neliko, buvo suformuota Tarybų (dabar – Atgimimo) aikštė.
Kanto ir Palangos (dabar – S. Šimkaus) gatves buvo nutarta pavadinti Marijos Melnikaitės vardu.
Marijos Melnikaitės gatvė 1947-aisiais. L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Puodžius pakeitė Julius Janonis (taip ši gatvė vadinosi iki 1961 metų, kai gavo Vinco Kapsuko vardą).
Malkų gatvė tapo Uosto, Malūnų Pylimas – Kapsuko-Mickevičiaus (nuo 1948 m. ji vadinama Bangų gatve).
Ikikarinė Manheimo gatvė 1945-aisiais buvo gavusi Farmacijos pavadinimą, bet jis 1947-ųjų vasarį jau pasirodė netinkamas ir gatvei buvo suteiktas Jono Biliūno vardas (dabar ji vadinasi Galinio Pylimo).
Malūnų gatvei buvo nuspręsta duoti Kirovo vardą, bet jau po metų ji tapo Nemuno gatve ir iki šiol turi šį pavadinimą. Lygiagrečiai ėjusi Malūnų Vartų gatvė tapo Staliningrado, bet po metų irgi jau gavo iki šių dienų išlikusį Minijos pavadinimą.
Pirmame plane – Malūnų, antrame plane – Malūnų Vartų gatvė 1946-aisiais. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Cimermano (iki karo – Abrahamo Zimmermannno) gatvė gavo Rūtų pavadinimą, Hiršbergerio/Šerbergerio (iki karo – Karlo Wilhelmo Hirschbergerio) – Šermukšnių, Špicguterio – Bijūnų (dalis gatvės vėliau tapo Ryšininkų gatve), Šerniaus – Jurginų, Erikos – Birutės, Ernsto Wiecherto – Karių (nuo 1948 m. – Liudo Giros), Tilžės gatvei duotas Vilniaus vardas, Erlenštein – Geležinkelio, Zudermano – Žalgirio (sunyko pastačius namus prie Kretingos gatvės), Berbomo – Įgulos, Ahornštrase – Uosių, Eichen – Ąžuolų, Linden – Liepaičių (dabar – Valstiečių).
Straipsnis.
Visiems a le klaipediskiamms : Klaipėdoje buvo lenino aikštė, ją vadino taip : lenino aikštė prie puškos . Pergalės buvo tik gatvė. O Leninas prie geležinkelio stoties dirbo darbo drabužių modelių.