P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

Lietuvos siekis gauti Klaipėdą: pirmasis konkretus planas

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-03-11


„Nors jis niekados neminimas, kada apie Klaipėdos krašto atvadavimą rašoma, bet jis turi gal iš mūsų visų didžiausius nuopelnus šiuo atžvilgiu“, – 1948 m. rugsėjį tuo metu Miunchene leistame kultūros žurnale „Aidai“ apie Joną Žilių-Jonylą rašė didelę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos riziką ant savo pečių sutikęs prisiimti Klaipėdos krašto lietuvis Erdmonas Simonaitis.

Būtent J. Žiliaus, 1922 m. sausio 11 d. premjero Kazio Griniaus sprendimu tapusio Lietuvos valdžios atstovu Klaipėdos kraštui su įgaliojimais atstovauti „politiniuose, ekonominiuose, susisiekimo su Lietuva ir kituose reikaluose”, tais metais rašytiems pranešimams pristatyti bus skirtos ši ir kelios kitos rašinių ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda”, dalys.

Atsisakė kunigystės

Suvalkijoje Jurkšų kaime 1870 m. gimęs tuomet dar Jonas Žilinskas (nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fonotekos) būdamas 23-ejų išvyko į JAV kaip Plocko kunigų seminarijos klierikas. 1894-aisiais jaunuolis Pensilvanijoje buvo įšventintas į kunigus. Anot jo biografijos autoriaus Jono Šlekio, dar būdamas klieriku aktyviai įsijungė į visuomeninį ir kultūrinį lietuvių gyvenimą, buvo išrinktas Susivienijimo lietuvių Amerikoje prezidentu, ketverius metus redagavo žurnalą „Tėvynė”, išleido pirmąją JAV lietuvių diasporos istoriją.

Paskutine J. Žiliaus parapija tapo Bostonas.

„Katalikybės konservatyvių formų kritika vedė prie to, kad jis atsisveikino su savo luomu – 1909 metais baigėsi katalikų kunigo Jono Žilinsko penkiolikos metų gyvenimo etapas. Europoje atsirado tarsi visai kitas žmogus – mokslininkas, diplomatas ir politikas – Jonas Žilius”, – rašo J. Šlekys.

1910-1914 m. buvęs kunigas jau gyveno Europoje, studijavo Ciuricho ir Berlyno universitetuose. J. Žiliaus pavardę, anot J. Šlekio, jis pasirinko apie 1912-uosius.

Pirmojo pasaulinio karo metais J. Žilius lankėsi Lietuvoje, Fribūre (Šveicarija), Stokholme, o 1916 m. išvyko kartu su Martynu Yču per Rusiją į JAV rinkti aukų nuo karo nukentėjusiems lietuviams. 1919-aisiais kelis mėnesius darbavosi Paryžiuje, Lietuvos delegacijoje prie taikos konferencijos, vėliau rūpinosi informacine kampanija JAV spaudoje, dirbo Lietuvos finansinėje misijoje, kuri platino paskolos lakštus, rinko aukas. Nuo 1921 m. kovo apsigyveno Klaipėdoje.

Lietuvos valdžios atstovu Klaipėdos krašte J. Žilių paskyręs premjeras K. Grinius buvo jo bendramokslis.

Ministras pirmininkas Kazys Grinius (dešinėje) ir Stasys Lozoraitis, Ministrų kabineto kanceliarijos vedėjas. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Jonas Vanagaitis 1938 m. išleistame almanache „Kovos keliais” rašė, kad J. Žilius į šias pareigas buvo paskirtas klaipėdiečių lietuvių pageidavimu, „kaip žmogus, gerai pažįstąs Mažąją Lietuvą bei jos reikalus ir esamąją Klaipėdos krašte padėtį”. J. Žilius esą nenorėjo „tos naštos prisiimti ir visai atsisakinėjo”, bet klaipėdiečiai be jo sutikimo nusiuntė į Kauną žmogų, kuris įtikino Vyriausybę J. Žilių paskirti atstovu. Jis buvo pakviestas Kaunan ir sugrįžo jau kaip atstovas.

Startas – su nemaloniu incidentu

J. Žilius tą pačią sausio 11-ąją, kai buvo paskirtas į naujas pareigas, prisistatė Klaipėdos krašto vyr. komisarui Gabrieliui Petisné.

O po penkių dienų į Kauną jau skriejo nelabai malonus pranešimas užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui (tiesa, jame J. Žilius padarė klaidą, nurodydamas, kad Vl. Jurgutis – vidaus reikalų ministras).

Pranešime J. Žilius informavo, kad į prancūzų rankas pateko prieš pusantrų metų tuometiniam užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui Erdmono Simonaičio rašytas laiškas, kuriame jis „buk ,tarp kit-ko patardamas, kad lietuviams priderėtų iega užimti Klaipėdą”.

„Tas laiškas kokiu tai būdu teko Oberkomisariatui. Patsai p. Simonaitis kaltina dr. Gaigalaitį, nors pozityvių prirodymų nepaduoda, neturi, tik spėlioja. Francūzai seniai turi tą laišką. Progai ir reikalui atėjus, metė triupą ant stalo, padavė tą laišką teismo įstaigoms, kurios į 24 valandas gali pristatyti laiško originalą. P-as Simonaitis turįs būti išmestas iš Direktoriumo. Tame konflikte francai žada užstoti p-ą Simonaitį, žinoma, negi dykai. Man atvykus į Klaipėdą, p-as Simonaitis pasakė: Jeigu Lietuvių Valdžia leidžia išvogti ar išduoda jį kompromituojančius laiškus jo priešams, tai kaip jis galįs tokiai valdžiai užtikėti? Jis neliausiąs veikti Lietuvos labui bet jau kitokiu būdu (!)”, – rašė J. Žilius.

Erdmonas Simonaitis

Pasak jo, už tai, kad E. Simonaitis pasiliktų Klaipėdos krašto direktorijoje prancūzų administracija siūlė jam imtis trukdyti naujos „Pažangos” partijos, vienijančios krašto prijungimo prie Lietuvos šalininkus, kūrimo darbus arba kurti oponuojančią politinę jėgą.

Pranešime J. Žilius informavo ir apie E. Simonaičio elgesį sausio 15-ąją vykusio „projektuojamosios partijos vadų” susirinkimo metu, bet nedetalizavo, ar tai buvo prancūzų nurodymų vykdymas siekiant išlaikyti postą Krašto direktorijoje.

„P. Simonaitis pasiūlė jiems perkeisti programą sekančiai:

a) Kad Klaipėda tulą laiką turinti būti Freistaatas, nes kitaip, sulig francų širdingo patarimo, partija neturėsianti didelio pasisekimo.

b) Į programą reikia įdėti, kad po tulo laiko, sakysime, po kokių penkių metų, turėtų būti balsavimai, ar Klaipėda nori būti Freistaatas, ar norintį prisijungti prie Lietuvos?

c) Reikią reikalauti kuo veikiausiai pirkliškų sutarčių su Lietuva.

Niekas iš susirinkusiųjų p. Simonaičiui nepritarė. Jis visgi, pareiškė, kad už šitokį programą agituosiąs”, – rašė J. Žilius.

Kartu jis informavo, kad E. Simonaitį, kuris buvo vedęs ir turėjo vaikų, patikino, jog jei pastarasis bus atleistas iš pareigų „dėl to laiško aferos”, jis gautų atitinkamą darbą Lietuvoje.

„Kasžin, ar jis tiks? Kaipo Direktoriumo narys jis gaunąs 10.000 Mk mėnesiui. Freistaate jam esą žadamai vieta senatoriaus, kaip Danzige, keturiems metams”, – rašė Lietuvos atstovas.

Pranešimą J. Žilius užbaigė informacija, kad jau atlieka paruošiamuosius propagandos darbus ir informavo, kad reikės „avanso, bent 580.000 Mk”.

„Pinigus turėkite parengę. Laukti negalima. Iš dalies jau pradėjome ir veikti. Vokišką laikraštį gal išleisime jau šią savaitę”, – rašė J. Žilius.

Pasiūlė konkretų planą

Sausio 24-ąją Vl. Jurgučiui atstovas Klaipėdos krašte jau išsiuntė konkretų „Projektą darbuotės Klaipėdos krašte”.

„Klaipėdos Kraštas buvo mūsų apleistas dirvonas, ten pridygo pilna usnių ir dagių. Aišku kaip diena, kad Francai to Krašto Lietuvai jokiais atvejais atiduoti nenori. Jie projektuoja sutverti „Freistaatą” po Francų protektoratu, koordinuojant savo politiką su lenkiškąja, priešais Lietuvą ir Prūsiją. Pasirodo visgi, kad savo planus nori vykdinti remiantės ant didumos. Kad gauti didumą, susijungė su stipriu vietiniu vokiškuoju gaivalu, palikdami juos prie valdžios ir privilegijų. Turint savo rankose valdžią, paėmus spaudą, tas jiems veik pavyko. Dabar pradėjo agituoti tuomi tikslu ir tarp grynų Lietuvių. Tikslas parodyti, kad ir Klaipėdos Krašto Vokiečiai ir Lietuviai, visi vienbalsiai nori „Freistaato”, – dokumento įžangoje rašė J. Žilius.

J. Žilius (Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomo portreto nuotrauka – iš Jono Šlekio knygos „Jonas Žilius”)  ragino Lietuvos valdžią „atkreipti ypatingos domės” į Klaipėdos kraštą, nes priešingu atveju jis „gali amžiu dingti Lietuvai” ir tapti „tvirtove, iš kurios priešas nuolat grės Lietuvos nepriklausomybei”.

Pirmiausia jis siūlė sukurti komisiją Krašto reikalams arba ministeriją, kaip kad iki tol Vyriausybėje būdavo vadinamieji ministrai be portfelio žydų ir gudų reikalams. J. Žiliaus nuomone, į tokią komisiją turėjo įeiti Užsienio reikalų, Finansų, prekybos ir pramonės bei Krašto apsaugos ministerijų atstovai.

Dėl kiekvienos iš šių ministerijų dalyvavimo J. Žilius išdėstė konkrečius argumentus ir pastebėjimus. Rašydamas apie Užsienio reikalų ministeriją jis minėjo, kad pavyzdžiui, atstovas Londone „seniai reikalauja žinių, medžiagos ir instrukcijų, kad Klaipėdos klausimą perstačius Anglų valdžiai”.

„Mūsų ir Vokietijos muitų politika Klaipėdiškius akstina eiti prieš Lietuvos ir pačios Vokietijos politinį nusistatymą. Apie tai reikėtų susižinoti su Vokietija. Ištyrus muitus, kokius Klaipėdiškiai moka Vokiečiams ir kokius ima iš Lietuvos, diferenciją jiems reikėtų užkelti. Tegul pelnas eina Lietuvai, ne Klaipėdai”, – Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos atžvilgiu rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.

Krašto apsaugos ministerija, anot J. Žiliaus, turėjo sustiprinti kovą su kontrabanda dvigubai padidindama pasienyje buvusių karių skaičių iki 10 kuopų su 2000 žmonių. Taip pat jis ragino į muitines siųsti žvalgus, kad šiek išaiškintų kyšininkavimo atvejus.

„Klaipėdiečiai mano, jog jų geografinė padėtis yra tokia, kad jie iš savo porto iš palankių muitų ir iš šmugelio galės patys gyvuot geriaus, ne kaip susidėję su Lietuva. Dabar yra laikas parodyti, kad gali būti ir kitaip. Laikas tas jų iliuzijas prašalinti. Veikti reikėtų atsargiai, be triukšmo, be pasigyrimo, be grasinimų”, – pirmąją savo pasiūlymų dalį reziumavo J. Žilius.

Taip pat jis dėstė, kad būtina užsiimti agitacija vietinėje spaudoje, o vietinės lietuvių organizacijos turėtų „atbusti ir smarkiau paveikti sulig tam tikro plano, susižinojusios su Atstovybe”. J. Žiliaus nuomone, reikėjo po visą kraštą paleisti agitatorius, pasisakančius prieš Savarankiškos valstybės talkininkų sąjungą (Arbeitsgemeinschaft fur den Freistaat Memelland), leisti Klaipėdoje laikraštį vokiečių kalba bei „stengtis ilysti mums prielankiais straipsniais ir į Klaipėdos Krašte išeinančius vokiškus laikraščius”. Kartu jis pabrėžė, kad laikraštis „Memeler Dampfboot” yra „Francų organas, prie to bus vargiai prieinama”.

„Reikia gauti „draugų” įsiskverbti į vietines Vokiečių organizacijas ir ten agituoti”, – dar viena idėja dalinosi J. Žilius.

Jo nuomone, atstovybėje reikėjo įsteigti „Informacijų Biurą”, kuris turėjo rinkti statistines, politines žinias, kurias būtų galima skelbti Prancūzijos, Anglijos ir Amerikos laikraščiuose.

„Su Informacijų Biuru rišasi ir slapta žvalgyba krašte ir parubežyj, prie muitinių”, – rašė J. Žilius.

Taip pat jis siūlė labiau rūpintis jaunimo draugijomis ir iš jų narių organizuoti Mažosios Lietuvos Šaulius.

„Ne tam, kad daryti sukilimai, bet tam, kad būtų jėga, su kuria francai skaitytųsi ir bijotų, kad ji gali jiems nemalonumų padaryti. Šaulių organizacija čia jau yra užmegzta ir turi pasisekimo. Juos bus galima sunaudoti ir agitacijai. Krašto policijoj yra 80% lietuvių, reikėtų ir tarp jų pavaryti agitacija. <…> Kultūriniam darbui reikia įsteigti Klaipėdoje Lietuvių Gimnazija. <…> Reikia organizuoti, bent tvirtinti jau esamosios mokslo, dailės ir meno draugijos, kviesti Klaipėdon mūsų menininkai, ypač, kad pasirodytų opera. Reikia kuo daugiausiai Mažosios Lietuvos lietuvių organizacijas kviesti pasiviešėti Didžion Lietuvon, ir atpenč. Tuoj, jei ne, kiek vėliaus, kada klaipėdiškių nuomonė pakryps į mūsų pusę, reikės sutverti politinė partija iš lietuvių ir vokiečių, stovinti už autonominį prisijungimą prie Lietuvos. Jei pasirodytų, kad Arbeitagemeinschąfto parašų rinkimo pasekmę reikia sunaikinti (jie giriasi vietomis turį iki 98% balsų), reikėtų ir mums, visoms už Lietuvą stovinčioms partijoms, inscenizuoti balsavimai, kad taipgi girtis balsų dauguma. Renkant vardus rinkikams tada reikėtų mokėti nuo 1 iki 2 markių už kiekvieną prirašytą vardą. Teip daro Arbeitsgemeinschaft”, – konkrečius pasiūlymus dėstė J. Žilius.

Kartu jis pabrėžė, kad toks planas gali būti įgyvendinama ir tik iš dalies, ir imamasi daugiau kitokių priemonių, tačiau bet kokiu atveju reikia ir žmonių ir pinigų.

„Malonėsite tuoj prisiųsti pagelbininką, žmogų energijos ir idealų. Kitus darbininkus stengsiuosi surasti ant vietos”, – rašė J. Žilius.

Priminęs, jog posėdžio, kuriame dalyvavo premjeras K. Grinius, vidaus reikalų ministras ir Užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktorius Bronius Dailidė, metu jis supratęs, kad 1922-iesiems atstovybei bus skirta 3 mln. markių, tad prašė 500 000 iš jų neatidėliojant išsiųsti.

„Iki šiol agituoju tik pažadėjimais. Neturint pinigų, darbas sudribs ir išeis vietoj agitacijos kompromitacija. Skiriamas Klaipėdos Kraštui avansas turi būti užlaikomas slaptoje jau ir dėl to, kad paskui neatsiginčiau ir nuo vietinių. Visi reikalautų pašalpų ir užmokesnių”, – rašė J. Žilius.

Jau po parašo jis pridėjo Post scriptum: „Francai organizuoja lietuvišką partiją už Klaipėdos Krašto „Freistaatą”. Didžiausius jų agitatorius dabar p. Simonaitis. Stengiuosi tą partiją paardyti. Tikiuosi, pasiseks. Ir čia veikiu vien pažadėjimais. Reikia pinigų.”


    2022-03-11

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt