Atrodo, kad nuo XX amžiaus pradžios Klaipėdos valdžios negali gyventi be galvosūkių, ar tinkami yra esami gatvių pavadinimai, o jei brokuotini – tai kuo gi juos keisti.

Žinia, šiuo metu Klaipėdos valdžia suka galvą, kaip gi elgtis su Mogiliovo gatve, o „Atviros Klaipėdos” žvilgsnis į Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus 1945-1949 metų Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus atskleidžia, kad tuomet tokio vargo turėta nepalyginamai daugiau.

Imanuelio Kanto gatvė Klaipėdoje kurį laiką liko ir po karo – M. Melnikaitės vardą gavo tik 1948-ųjų pavasarį. L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Pirmieji metai – santūriai

Gatvių pavadinimų klausimas naujajai, sovietinei Klaipėdos valdžiai kilo beveik iškart – jau 1945 m. balandžio 2 d. VK priėmė sprendimą, kuriuo patvirtinti miesto gatvių pavadinimai. Jie patvirtinti „įnešus kai kuriuos pataisymus”, tačiau kokie buvo tie pataisymai, prie šio sprendimo pridėtų dokumentų archyvinėje byloje nėra.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje” rašo, kad tada absoliuti dauguma pavadinimų buvo atkurta, o pagrindu tam atkūrimui buvo tarpukariu vartoti lietuviški pavadinimai. Tik tais atvejais, kai lietuviai tarpukariu nebuvo sugalvoję alternatyvių atitikmenų, gatvės iškart buvo įvardintos naujais pavadinimais. Pavyzdžiui, Christiano Vollrado Schewieso gatvė tapo Žvejybos (vėliau įtraukta į Naująją Uosto gatvę), Karlo Heinricho Veito – Sportininkų, Arthuro Altenbergo – Lenino (dabar – Vilties).

„Tiesa, ši tendencija irgi turėjo nemažai išimčių, pvz., kelerius pirmuosius metus po karo tebevartoti Simono Dacho, Ernsto Wiecherto, Hermano Sudermanno gatvių pavadinimai. Derinimas prie tarybinės tapatybės ideologijos semantikos, 1945 m. suteikiant Klaipėdos gatvėms vardus, buvo minimalus. Galima išvardyti vos kelis tokio derinimo pavyzdžius. Antai buvusi Bažnyčios gatvė virto Amatų g. (palaikoma antiklerikalinė nuostata). Pagrindu suteikti kitoms miesto gatvėms ir aikštėms tarybinę tapatybės ideologiją atitikusias reikšmes 1945 m. tapdavo naujos funkcijos, kurios joms buvo numatomos. Pvz., vienintelė deramai atrodžiusi miesto aikštė, kurioje buvo numatyta vieta Pergalės paminklui, buvo pavadinta Lenino vardu (lietuviai tarpukariu ją vadino Kanto aikšte, bet Immanuelio Kanto gatvė Klaipėdoje kurį laiką liko ir po karo, taigi negalima teigti, kad tąkart norėta eliminuoti vokiečių filosofo vardą), o greta aikštės buvusi gatvė, ko gero, atsižvelgiant į naują aikštės funkciją, tiek ir į buvusio pavadinimo (Šaulių g.) neatitikimą naujoms sąlygoms, pavadinta Raudonosios Armijos vardu”, – rašo istorikas.

Ėmė keisti dešimtimis

Pasak V. Safronovo, situaciją gerokai paveikė partizaninio pasipriešinimo aktyvėjimas, „lietuviškai vokiškų nacionalistų” persekiojimas, tad imta rūpintis ir pavadinimų „sterilumu”.

1947-ųjų vasarį VK priėmė pirmą sprendimą dėl daugiau nei 20 naujų pavadinimų suteikimo.

Taip Liepojaus ir Montės gatvės tapo viena Pergalės gatve (dabar – Herkaus Manto). Turgaus gatvei buvo parinktas Kalinino vardas, Laukininkų – Stalino (dabar – Tiltų). Vietoje Didžiosios Biržos gatvės, iš kurios nieko beveik neliko, buvo suformuota Tarybų (dabar – Atgimimo) aikštė. Kanto ir Palangos (dabar – S. Šimkaus) gatves buvo nutarta pavadinti Marijos Melnikaitės vardu. Puodžius keitė Julius Janonis, Malkų gatvė tapo Uosto, Malūnų Pylimas – Kapsuko-Mickevičiaus.

Ikikarinė Manheimo gatvė 1945-aisiais buvo gavusi Farmacijos pavadinimą, bet jis 1947-ųjų vasarį jau pasirodė netinkamas ir gatvei buvo parinktas Jono Biliūno vardas (dabar ji vadinasi Galinio Pylimo). Malūnų gatvei buvo nuspręsta duoti Kirovo vardą (dabar – Nemuno). Lygiagrečiai ėjusiai Malūnų Vartų gatvei parinktas Staliningrado (dabar – Minijos) pavadinimas.

Cimermano (iki karo – Abrahamo Zimmermannno) gatvei numatytas Rūtų pavadinimas, Hiršbergerio/Šerbergerio (iki karo – Karlo Wilhelmo Hirschbergerio) – Šermukšnių, Špicguterio – Bijūnų (dalis gatvės vėliau tapo Ryšininkų gatve), Šerniaus – Jurginų, Erikos – Birutės, Ernsto Wiecherto – Karių, Tilžės gatvei parinktas Vilniaus pavadinimas, Erlenštein – Geležinkelio, Zudermano – Žalgirio (sunyko pastačius namus prie Kretingos gatvės), Berbomo – Įgulos, Ahornštrase – Uosių, Eichen – Ąžuolų, Linden – Liepaičių.

Tų pačių metų spalį VK jau nusprendė, kad visgi reikėtų keisti net 87 gatvių pavadinimus ir paprašė Ministrų Tarybos tarpininkauti, kad Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas juos patvirtintų.

Būtent tada ir gimė kai kurie iki pat mūsų dienų gyvuojantys pavadinimai kaip kad Lakštučių, Rūtų, Turgaus aikštė, Titnago, Gegužės, Butkų Juzės, Minijos, Simono Daukanto, Salomėjos Nėries ir kiti.

Visgi po poros savaičių VK sugalvojo pakeisti šį sprendimą pakoreguojant penkis siūlomus gatvių pavadinimus. Labiausiai „mėtytasi” dėl Laukininkų (dabar – Tiltų) gatvės. Vasarį ją norėta pavadinti Stalino vardu, spalio pradžioje jau siūlytas Pergalės variantas, o paskutinėje korekcijoje vėl sugrįžta prie Stalino. Persigalvota ir dėl Turgaus gatvės: spalio pradžioje ji matyta kaip Petro Cvirkos, o gale – jau kaip Vilniaus gatvė. Tilžės gatvei, kuriai iš pradžių buvo numatyta duoti Vilniaus pavadinimą, jau pasiūlytas Kauno variantas. Simono Dacho gatvę pasiūlyta pavadinti nebe Simono Daukanto, o Staliningrado. Hiršbergerio/Šerbergerio gatvės atveju vietoje Šermukšnių nuspręsta siūlyti Petro Cvirkos variantą.

Aukščiausios Tarybos prezidiumas atsakymą VK atsiuntė tik 1948-ųjų kovą. Jame informavo, kad turi pastabų dėl 30 pasiūlytų pavadinimų.

Nurodyta, kad nereikia keisti šių gatvių pavadinimų: Amatų, Brūžės, Daržų, Kalvių, Kurpių, Kepėjų, Ligoninės, Laivogatvių, Laivų skersgatvio, Malūnininkų, Mergaičių, Malūno, Našlyno, Naujojo sodas, Puodžių, Plytų, Priestoties, Pietų rago, Rumpiškės, Šiaurės Rago ir Šaltkalvių.

Devyniais atvejais nurodyta, kaip konkrečiai turi būti pervadintos gatvės: Didžiosios biržos – į Tarybų aikštę, Ernst Vichert – į Liudo Giros; Galvijų turgus – į Turgaus aikštę, Karaliaus Daukanto – į Kęstučio, Liepojaus ir Montės – į Montės, Linden – į Valstiečių, Malūnų Pylimas – į Nemuno, Puodžių skersgatvis – į Puodžių taką, Simano Dacho – į Simano Daukanto.

„Dėl visų kitų pakeitimų pastabų nėra. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas rekomenduoja pavadinti kokią gatvę Liudo Adomausko vardu. Darant užrašus rusų kalba – prisilaikyti lietuviškų pavadinimų /pav. Tarybų aikštė – Тарибу аикште”, – rašoma Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Informacijos-Statistikos skyriaus vedėjo Povilo Bikelio pasirašytame rašte.

Visgi painiava su gatvių pervadinimu po šio rašto neužsibaigė. VK posėdžio protokole rašoma, kad pervadinamos 65 gatvės, o laikraštyje „Raudonasis Švyturys” liaudžiai paskelbta tik apie 59 pakeistus gatvių pavadinimus.

Į spaudą kažkodėl nebenukeliavo informacija apie tai, kad Bokštų gatvę nuspręsta pervadinti į Švyturio, 1 ir 2 Bokštų skersgatvius atitinkamai į 1 ir 2 Švyturio skersgatvius, Brolių gatvę – į Žilvyčio, Mažąją Smilties – į Jotvingių, Mažąją Vandens – į Mažvydo, Smilties Pylimą į Telšių ir Skutėjų į Darbėnų.

Tuo metu spaudoje paskelbtame sąraše įtrauktos dvi gatvės, kurios VK sprendimu nebuvo pervadintos: nurodyta, kad J. Biliūno tampa Jotvingių, o Rūpesnių – Mažvydo. Taip pat skyrėsi laikraščio ir VK protokolo versija dėl Karaliaus Daukanto gatvės. VK sprendimu ji buvo pervadinta į Kęstučio, o laikraštyje skelbta, kad ji bus Vasaros gatve.

Stalinui ir Staliningradui vietos neliko

„Įdomiausia šiuo atveju, kad Sergejaus Kirovo, Michailo Kalinino, Stalino, Stalingrado ir netgi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardai, siūlyti atskiruose vykdomojo komiteto sprendimuose, Klaipėdos gatvėms galiausiai taip ir nebuvo suteikti (tiesa, Kapsuko gatvė mieste vis dėl atsirado, bet jau 1961 m.)”, – apie 1947-1948 m. pavadinimų keitimo vajų rašo V. Safronovas.

Jis akcentuoja, kad tuomet pervadinant gatves pirmiausia buvo galutinai naikinti pokariu dar vartoti vokiški pavadinimai.

„Vienu atveju tai buvo pakeitimai paliekant buvusį turinį (pvz., rašytojo Emsto Wiecherto gatvė pervadinta poeto Liudo Giros vardu), kitu atveju – pavadinimai buvo tiesiog išverčiami į lietuvių kalbą (pvz., Ahornstrasse pervadinta Klevų g.), trečiu atveju buvo teikiami visiškai nauji pavadinimai. Gatvės, kurių pavadinimai turėjo krikščionišką atspalvį – Jono ir Tomo g. (apaštalų vardai) – atitinkamai virto „liaudies pasakų“- veikėjų Jūratės ir Kastyčio gatvėmis. Dauguma naujai suteiktų gatvėvardžių tiesiogiai tarybinės tapatybės ideologijos nereprezentavo, bet, kita vertus, nieko bendro nebeturėjo ir su Klaipėdos praeitimi. Iš tų naujų pavadinimų, kurie vis dėlto buvo susiję su tarybinės tapatybės ideologijos semantika, reikia paminėti Tarybų aikštės, Pergalės, Marytės Melnikaitės, Valstiečių gatvės atsiradimą, taip pat daugelio rašytojų, kurių kūryba derėjo tarybinės tapatybės ideologijos semantikoje, kaip antai Petro Cvirkos, Liudo Giros, Salomėjos Nėries, Jono Biliūno, Juliaus Janonio, Butkų Juzės, vardus. Pagaliau svarbu ir tai, kad 1948 m. Klaipėdoje atsirado Žalgirio, Vytauto, Martyno Mažvydo gatvės, kurios aiškiai „išdavė“ lietuvių nacionalistinės tapatybės ideologijos semantikos įtaką”, – rašo istorikas.

Naujoms gatvės – neideologizuoti vardai

1949-ųjų rugsėjį VK priėmė sprendimą, kaip pavadinti dvi naujas gatves.

Gatvei, prasidėjusi nuo Minijos gatvės ir besitęsusi paraleliai geležinkeliui, buvo duotas Audros pavadinimas.

O gatvei, jungusiai Žuvėdrų taką ir naująją Audros gatvę, VK sprendimu buvo suteiktas Jovarų pavadinimas.